G. K. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-194-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09464-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija:

2.1.7.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

išteisintajam G. K.,

išteisintojo gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. V.,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovui advokatui Ugniui Čižiūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu G. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams.

Iš G. K. nukentėjusiajai J. V. priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios J. V. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti,

n u s t a t ė :

Bylos esmė

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, G. K. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, t. y. 2016 m. vasario 2 d., apie 22.15 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), konflikto su savo sugyventine J. V. metu, stipriai suėmęs, ją numetė ant fotelio, taip padarė poodines kraujosruvas kairiame žaste ir kairio klubo srityje, paviršinę muštinę žaizdelę kairės kojos I piršte ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. V. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendimą išteisinti G. K. grindė tuo, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų konstatuoti, jog G. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Išteisinamajame nuosprendyje pažymėta, kad, be nukentėjusiosios J. V. ir kaltinamojo G. K. parodymuose pateikiamų skirtingų versijų, teismo medicinos specialisto išvados, kurioje nurodyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti vieną ar kitą įvykio versiją, nėra. Padaręs išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra mažiau patikimi, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai principu.

II. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. V. prašo panaikinti išteisinamąjį Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti apkaltinamąjį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasaciniame skunde nurodo, kad:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė kaltinimą paneigiantiems įrodymams (G. K. parodymams), o kaltinimą patvirtinančius įrodymus (J. V. parodymus) nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus. Taip šis teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, byloje surinktus įrodymus įvertino neteisingai. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

Vertindamas nukentėjusiosios parodymus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, esą ji pareiškime policijai ir pirmosios apklausos metu ne iki galo nurodė konflikto eigą. Kasatorė pažymi, kad ji nėra teisininkė, todėl pareiškime policijai nurodė aplinkybes, kurios buvo svarbios jos požiūriu, kad jų pakaktų priimti sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, jis ir buvo pradėtas. Kasatorė nurodo, kad minėtame pareiškime policijai ir jos pirmosios apklausos protokole nėra užfiksuota jokių aplinkybių (faktų), kurios būtų neteisingos ar neatitiktų kitų bylos duomenų, visų kitų apklausų metu ji nepateikė informacijos, kuri būtų paneigusi pirmiau nurodytas aplinkybes. Vien tai, kad dalis informacijos apie konflikto eigą buvo užfiksuota papildomos apklausos metu, nesuteikia pagrindo jos parodymus vertinti kaip mažiau patikimus ar neteisingus, juolab kad ji (informacija apie pokalbį su G. K., šio ėjimą į vaikų kambarį ir atgal, iš karto po įvykio jos ėjimą į vonią ir G. K. veiksmus, kuriais ji buvo pasodinta į fotelį) nėra esminė vertinant G. K. veiksmus BK 140 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. kaip atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad G. K., sugriebęs ją už rankų, nubloškė (nustūmė) ant netoliese stovinčio fotelio ir ji krisdama atsitrenkė į fotelį ir susižalojo, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada apie padarytus sužalojimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir rėmėsi tik prielaida, kad asmuo pirminiuose parodymuose teisingiau nurodo aplinkybes, jų nederina ir pan., o ji to ir nedariusi, parodymų nekeitusi. Vertindamas G. K. parodymus kaip patikimus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jie nekito ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nes, iš tiesų, jo parodymai keitėsi. Antai apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. kovo 18 d. jis parodė, kad netyčia nukentėjusiąją pastūmė, o apklausiamas vėliau (teisme) ėmė tvirtinti, kad nestūmė, tik palietė, patraukė į šalį. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į G. K. suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasaciniame skunde analizuojamos teismo medicinos specialisto išvados ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti jų vertinimo motyvai, nukentėjusiosios parodymai dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Kasatorės įsitikinimu, teismo išvados neatitinka teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui, skundžiamame nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, kad nukentėjusiosios patirtas kairės kojos didžiojo piršto sužalojimas nesusijęs su jos pastūmimu ir nesuteikia pagrindo teigti, kad ji buvo stipriai pastumta, sužalotas jos pirštas, taip pat kraujosruvos ant žastų tik rodo, kad poveikis jai (bloškimas) buvo stiprus ir skausmingas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ji (kasatorė) buvo konflikto iniciatorė, nes išsakyti priekaištai sugyventiniui G. K. negali būti laikomi konflikto inicijavimu, juolab kad byloje nėra jokių duomenų, jog ji šiuo atveju G. K. kaip nors įžeidė ar kitaip išprovokavo smurtą. Iš jos ir G. K. parodymų matyti, kad ji priekaištavo dėl šio įsigyto naujo kompiuterio, dėl nepakankamo rūpinimosi šeimos interesais, neprisidėjimo (pinigais) prie šeimos gerovės, nesikraustymo iš jai priklausančio buto. Žodinis tarpusavio santykių aiškinimasis tarp šeimos narių yra normalus reiškinys, tam tikra bendravimo forma.

Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai įvertinęs įrodymus, išteisinamąjį nuosprendį surašė remdamasis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Teismo padaryti esminiai BPK pažeidimai lėmė netinkamą BK 140 straipsnio 2 dalies pritaikymą, nes G. K. išteisintas padaręs veiką, kuri atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK 20, 305 ir 331 straipsnių pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Šiose BPK normose įtvirtinti reikalavimai, keliami įrodymų vertinimui ir teismo nuosprendžio surašymui. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nurodytų BPK normų pažeidimai susieti išimtinai su įrodymų vertinimu. Kasatorė (nukentėjusioji J. V.) teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, nes suabejojo jos parodymais, pasirėmė išteisintojo G. K. parodymais, nesivadovavo teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, o dėl to priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Argumentuodama šiuos teiginius, kasatorė skunde išdėsto, kaip turėtų būti įvertinti įrodymai, ir pateikia išvadą, kad jie patvirtina G. K. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, t. y. tai, kad jis ją nustūmė ant fotelio, dėl to ji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegija, atsakydama į kasacinio skundo argumentus, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais (tai yra ir kasacinio apskundimo pagrindai): dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir (ar) esminių BPK pažeidimų. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimtus žemesnių instancijų teismų nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumo kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, ar nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi kasaciniame skunde keliamas G. K. kaltumo klausimas ir apeliacinės instancijos teismo atliktas bei išteisinamajame nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas nagrinėtinas tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu, šiuo atveju – su esminiais BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtinta arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą bei pakankamumą ir pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pagrįstumą, iš naujo išsamiai įvertino bylos įrodymus. Spręsdamas dėl ginčijamų įvykio aplinkybių tikrumo, iš jų – liečiančių G. K. veiksmus prieš J. V. bei jo tyčios turinį, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visus šių asmenų parodymus, taip pat kitus bylos įrodymus, detaliai juos aptarė, sugretino iš skirtingų šaltinių gautą konkrečią informaciją, ją palygino, pasisakė dėl įrodomosios vertės. Išteisinamajame nuosprendyje pateiktos išvados dėl faktinių aplinkybių, svarbių sprendžiant G. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nustatymo atitinka įrodymų turinį, išdėstyti įrodymų – kiekvieno atskirai ir visumos – vertinimo motyvai – išsamūs, paremti nešališku ir nuosekliu tiek teisinančių, tiek kaltinančių bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir, be kita ko, paaiškino, kodėl kitaip įvertino J. V., nuteistojo G. K. parodymus, kodėl yra pagrindas nuteistąjį išteisinti (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš šio teismo apkaltinamojo nuosprendžio, iš esmės apsiribojo įrodymų turinio išdėstymu, taip pat J. V. bei G. K. parodymų atpasakojimu, tačiau išsamaus ir pakankamai argumentuoto įrodymų vertinimo nepateikė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų patikimumą, padarė išvadą, kad jų nepakanka konstatuoti, jog G. K. abipusio konflikto su sugyventine nukentėjusiąja J. V. metu padarė tyčinį nusikaltimą, t. y. smurtaudamas ją stūmė ir dėl to nukentėjusioji, atsitrenkdama į fotelį, patyrė kūno sužalojimus. Šio teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrindimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Taip pat visiškai pagrįstai teismas susidariusioje teisinėje situacijoje abejones, kurių nebuvo galima pašalinti, aiškino kaltininko naudai, t. y. vadovavosi baudžiamojoje teisėje taikomu abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) principu, ir išteisino G. K. BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, kasatorės teiginiai apie tai iš esmės yra deklaratyvūs, nepagrįsti teisiniais argumentais. Nesant BPK 367 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti išteisinamąjį nuosprendį, jis pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. kasacinį skundą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė