Baudžiamoji byla Nr. 2K-191-697/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43343-2015-8 Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4; 1.2.7.2.1; 1.2.7.2.2.2; 2.1.15.1.2 (N)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
vertėjai Loretai Kirelytei,
nukentėjusiosios B. P. atstovei Laurai Purinei,
nuteistajam V. N. (V. N.), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Kočegarovui,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. gegužės mėnesį atliktų tvirkinimo veiksmų) laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, V. N. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Bausmės vykdymo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, V. N. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl tvirkinimo veiksmų, atliktų 2015 m. birželio 12 d.) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.
Iš nuteistojo V. N. priteista nukentėjusiajai B. P. 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.
V. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Taip pat šiuo nuosprendžiu pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalis dėl V. N. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį.
V. N. nusikalstama veika iš BK 150 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta bausmė pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. birželio mėn. įvykio) subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. gegužės mėn. įvykio), ir V. N. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. N. atidėtas dvejiems metams ir šiuo laikotarpiu jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, šiuos darbus atliekant per 8 mėnesius, 10 MGL (376,60 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei pareiga nebendrauti su B. P..
Iš nuosprendžio dalies, nustatančios nuteistojo V. N. nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. birželio pradžioje, padarymo aplinkybes, pašalinta aplinkybė, kad jis bučiavo B. P. kaklą ir krūtis.
Pakeistas sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo – iš V. N. priteista nukentėjusiajai B. P. 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, o prokuroro tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistojo tenkinti, nukentėjusiosios atstovės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. N. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, būtent:
jis 2015 m. gegužės mėn. viduryje, tiksliai nenustatytą dieną, laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 20.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą sukelti nepilnametės lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, kišdamas savo rankas nepilnametei B. P. (gim. 2000 m. rugpjūčio 25 d.) po rūbais, rankomis trindamas ir glostydamas lietė nukentėjusiosios juosmenį, pilvą, sėdmenis, lytinius organus, tokiu būdu tvirkino šešiolikos metų nesulaukusią nukentėjusiąją B. P.
2. V. N. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, būtent:
jis 2015 m. birželio mėn. pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 21.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje prie durų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą sukelti nepilnametės B. P. lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, užtvėręs durimis išėjimą iš virtuvės, taip apribodamas galimybę laisvai judėti, nurengęs nuo viršaus iki pusės nukentėjusiajai maudymosi kostiumėlį ir taip ją apnuoginęs, rankomis trindamas ir glostydamas lietė nukentėjusiosios juosmenį, sėdmenis ir krūtis, kišo rankas prie lytinių organų, savo rankomis paėmęs nukentėjusiosios rankas, įdėjo į jas savo nuogą lytinį organą – varpą, privertė rankomis laikyti jo lytinį organą, suspaudė jos rankas, kad ji taip spaustų jo lytinį organą, tokiu būdu tvirkino šešiolikos metų nesulaukusią nukentėjusiąją B. P.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. N. apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nagrinėdamas bylą ir spręsdamas V. N. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktinius duomenis, tačiau juos vertindamas padarė netinkamas išvadas dėl apelianto veiksmų teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. N. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. gegužės mėn. viduryje įvykusio įvykio) yra nuteistas pagrįstai, tačiau nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto veiksmai, padaryti 2015 m. birželio mėn. pradžioje įvykusio įvykio metu, turi būti kvalifikuojami pagal BK 150 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko, kad apelianto 2015 m. birželio mėn. pradžioje įvykusio įvykio metu atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai yra neteisėti, tačiau nurodė, jog tokie veiksmai nėra nusikaltimo, nustatyto BK 150 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymis, t. y. apelianto tyčiniai prievartiniai veiksmai nelaikytini kitokiu fiziniu sąlyčiu, o jo atlikti veiksmai yra nusikaltimo, nustatyto BK 153 straipsnyje, sudėties požymis. Be to, pažymėjo, kad tai, jog V. N. užgulė nukentėjusiąją savo kūnu ir paėmęs jos ranką į ją įdėjo savo lyties organą, nelaikytina smurto panaudojimu BK 150 straipsnio prasme ir nukentėjusiosios valios palaužimu, nes pats apelianto neteisėtų veiksmų pobūdis reikalavo artimo kontakto. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pašalino apeliantui inkriminuotą aplinkybę, kad jis bučiavo nukentėjusiosios kaklą ir krūtis, nes nukentėjusioji, papildomai apklausiama apeliacinės instancijos teisme, patikslino, jog V. N. niekur jos nebučiavo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nekaltumo prezumpcijos nuostatas ir į tai, kad asmens kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką turi būti neabejotinai įrodyta ir ji negali būti įrodoma remiantis vien prielaidomis, o visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai, V. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. N. veikos perkvalifikavimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, taip pat nuosprendžio dalį, kuria iš 2015 m. birželio pradžioje V. N. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pašalinta aplinkybė, kad jis bučiavo B. P. kaklą ir krūtis, bei nuosprendžio dalį dėl pakeisto sprendimo dėl neturtinės žalos priteisimo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su apeliacinės instancijos teismo padarytu pakeitimu dėl V. N. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paliekant pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę bausmę. Kasatorius skunde nurodo:
5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai V. N. veiką iš seksualinio nepilnamečio asmens prievartavimo (BK 150 straipsnio 3 dalis) perkvalifikavo į jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimą (BK 153 straipsnio 1 dalis).
6. V. N. veiksmai prieš B. P. buvo pakankamai intensyvūs ir pavojingi, kad juos būtų galima pripažinti seksualiniu prievartavimu. Veiksmų intensyvumą aiškiai apibūdina jų trukmė. Nuosprendyje konstatuota, kad minėti veiksmai truko 4 minutes, kas galėtų būti prilyginta bet kokios formos lytinio akto trukmei. Todėl paminėtas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad viskas vyko tik apie 4 minutes, t. y. labai trumpą laiko tarpą, yra visiškai nepagrįstas. Priešingai, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, V. N. veiksmai visiškai atitinka kitokio fizinio sąlyčio požymį. Nukentėjusiajai nebuvo tik demonstruojamas V. N. lytinis organas – nukentėjusioji buvo įtraukta į intensyvų priverstinį jo lietimą, tuo pat metu V. N. lietė jos kūną (juosmenį, sėdmenis, krūtis) po to, kai nukentėjusioji buvo iki pusės išrengta. Prieš nukentėjusiąją B. P. prievarta atlikti veiksmai buvo pakankamai intensyvūs ir užtektini, kad būtų pasiektas V. N. turėtas tikslas – tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja. Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, tokie V. N. tyčiniai veiksniai, kurie pagal savo poveikį gali būti prilyginami natūralia forma atliktai lytinei sueičiai, vertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimui. Be to, V. N. tokiais savo veiksmais pirmiausiai siekė patenkinti savo lytinę aistrą, o ne tvirkinti nepilnametę ir taip sukelti pernelyg ankstyvą jos domėjimąsi seksualinio pobūdžio veiksmais. V. N. veiksmai neabejotinai turėtų būti vertintini kaip galintys tenkinti žmogaus lytinę aistrą, t. y. imituojantys lytinį aktą. Fizinis sąlytis su nukentėjusiąja taip pat nebuvo tik fragmentiškas – apklausta teisme nukentėjusioji B. P. parodė, kad V. N. pasakė, kur jai reikėtų slėptis, tuomet pats atėjo į savo nurodytą jai slėptis vietą už durų ir ją prispaudęs pradėjo ją nurenginėti (kadangi ji maudėsi baseine, buvo tik su maudymosi kostiumėliu), ją liesti (lytinius organus, juosmenį, krūtis), tada išsitraukęs iš šortų ir trumpikių savo lytinį organą, paėmęs jos rankas prašė jį liesti, laikyti, šiai nepanorus to daryti, paėmė jos rankas ir savo lytinį organą jos rankomis suspaudė, klausė, ar jai patinka, šiai atsakius neigiamai, dar stipriau suspaudė jos ranką. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. N. veiksmai buvo nuoseklūs ir tikslingi. Viskas vyko tuomet, kai aplinkui nebuvo kitų žmonių ir buvo mažai tikėtina, kad jie greitai pasirodys, nes buvo žaidžiamas žaidimas „stuku-stuku“, todėl niekas nevaikščiojo (daugelis žmonių, išskyrus vieną ieškantįjį, buvo pasislėpę) ir per visą tą laiką, kol B. P. pabėgo, niekas į patalpą nebuvo užėjęs.
7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog V. N. užgulė nukentėjusiąją savo kūnu bei paėmęs jos ranką į ją įdėjo savo lyties organą, nelaikytina smurto panaudojimu BK 150 straipsnio prasme ir nukentėjusiosios valios palaužimu, nes pats V. N. neteisėtų veiksmų pobūdis reikalavo artimo kontakto. Būtent tai leidžia pagrįstai vertinti V. N. veiksmus kaip seksualinį prievartavimą, nes teismų praktikoje nurodoma, jog apie seksualinį prievartavimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų lytinį aktą. Apklausta B. P. nurodė, kad kai atėjo V. N. ir pradėjo prie jos lįsti, ji bandė trauktis, bet jis užrėmė duris. Atsižvelgtina į tai, kad vietos už durų buvo nedaug (nukentėjusiosios parodymais – tarp sienos ir durų buvo gal 30–40 cm), vadinasi, V. N. savo kūnu turėjo prispausti nukentėjusiąją, o durys laikėsi tvirtai. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajai priešintis galimybė buvo atimta, o vien tai, kad po kurio laiko nukentėjusioji, nustūmusi V. N. ir pastūmusi duris, pabėgo, neleidžia vertinti, jog jos veiksmų laisvė nebuvo suvaržyta. Be to, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, teismų praktikoje nukentėjusiojo užgulimas kūnu yra laikomas kitokiu galimybės priešintis atėmimu.
8. Pažymėtina, kad BK 153 straipsnio saugoma vertybė yra seksualinis neliečiamumas – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Neabejotina, kad seksualiniai veiksmai prieš nepilnamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Įstatymo leidėjui įtraukus į seksualinio prievartavimo normą aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu požymį, stipriai susiaurėjo galimybės taikyti tvirkinimo normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija šiuo klausimu taip pat skatina teismus labiau taikyti seksualinio prievartavimo normą (BK 150 straipsnį), taip siekiant užtikrinti griežtesnę vaikų seksualinio neliečiamumo apsaugą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE2LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-116-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-116-942/2016">2K-116-942/2016</a>).
9. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš nuosprendžio dalies, nustatančios nuteistojo V. N. nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. birželio pradžioje, padarymo aplinkybes, pašalino aplinkybę, jog jis bučiavo B. P. kaklą ir krūtis. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nepilnametė nukentėjusioji B. P., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2015 m. spalio 1 d., parodė būtent tokias aplinkybes, jog V. N. bučiavo jos kaklą ir krūtis. Neturėtų būti abejojama, kad apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametė nukentėjusioji B. P. įvykio aplinkybes prisiminė daug geriau nei praėjus vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, kai ji, nors ir apie tą patį įvykį, 2017 m. gegužės 9 d. buvo apklausiama apeliacinės instancijos teisme. Praėjus ilgesniam laiko tarpui po įvykių, asmuo pamiršta tam tikras įvykio detales, aplinkybes, dėl aplinkinių įtakos ir proceso eigos pats gali pradėti tikėti, kad tam tikrų veiksmų ar aplinkybių nebuvo. Taigi turėtų būti laikoma, kad patikimi ir išsamiausi nepilnametės nukentėjusiosios B. P. duoti parodymai yra tie, kurie buvo duoti pirmiausiai po įvykio, t. y. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažymima, jog teismas turėjo atsižvelgti į tokias aplinkybes, kad būdama nepilnametė B. P., ir vėl apklausiama teisme, yra pakartotinai traumuojama, kad pastarosios šeimos nariai atstūmė ją, kartu darydami jai spaudimą keisti parodymus. Be to, nukentėjusioji, praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, šias svarbias aplinkybes galėjo tiesiog pamiršti ir atsakydama į teismo klausimus galėjo sąžiningai klysti. Todėl teigtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visų bylos aplinkybių visumą, turėjo vadovautis B. P. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir iš kaltinimo V. N. nešalinti aplinkybės, jog, be kitų savo nusikalstamų veiksmų 2015 m. birželio pradžioje padarymo, jis taip pat bučiavo nukentėjusiosios kaklą ir krūtis.
10. Apeliacinės instancijos teismui neteisingai perkvalifikavus veiką iš BK 150 straipsnio 3 dalies pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, buvo nepagrįstai sumažintas nukentėjusiajai B. P. priteistinas neturtinės žalos dydis. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad prieš nepilnametę nukentėjusiąją tiesiogine tyčia buvo padaryti vienas sunkus ir vienas apysunkis prievartiniai nusikaltimai žmogaus seksualiniam apsisprendimui ir neliečiamumui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugsėjo 21 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje taip pat pažymėjo, kad, įvertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos bei aktualumo. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas seksualinio apsisprendimo laisvę apibūdino kaip vieną labiausiai teisės ginamų vertybių. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad dėl V. N. padarytų nusikalstamų veiksmų, pasireiškusių itin įžūliais veiksmais, nukentėjusioji neabejotinai patyrė stresą, išgąstį, stiprius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, tai neigiamai paveikė jos emocinę būseną, o dėl šių įvykių ir prasidėjusių teisminių procesų ją atstūmė šeimos nariai. Todėl teigtina, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas priteistinos neturtinės žalos dydis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijų, nes jis nustatytas ne pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą ir yra neadekvatus padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui.
11. Kasaciniu skundu nuteistasis V. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
12. Nesant tiesioginių, patikimų, neginčijamų duomenų dėl dalyvavimo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, abiejų instancijų teismai sprendė apie kaltę, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
13. Abiejų instancijų teismai atmetė gynybos prašymus įpareigoti ikiteisminio tyrimo pareigūnus atlikti pakartotinę įvykių vietos apžiūrą ir dar kartą apklausti liudytojus, siekiant išsiaiškinti įvykių aplinkybes, dėl to pažeidė rungimosi principą (BPK 7 straipsnis). Įvykio vietos apžiūra paprastai yra neatidėliotinas tardymo veiksmas, atliekamas pradinėje nusikaltimo tyrimo stadijoje, nes jos metu gaunama informacija apie įvykio situaciją, nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltimo dalyvių veiksmus įvykio vietoje ir kt., kas leidžia teisingai kvalifikuoti ir inkriminuoti padarytus veiksmus. Prokuroras ikiteisminio tyrimo metu buvo davęs konkrečius nurodymus, kaip turi būti atlikta įvykio vietos apžiūra, – surašant vietos apžiūros protokolą ir atliekant fotografavimą, ypatingą dėmesį atkreipiant į galimų nusikalstamų veikų padarymo vietas. Tai padaryta nebuvo. Įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas aplaidžiai, formaliai ir visiškai nefiksuojant nuotraukose vietų, kurias nurodė nukentėjusioji (1 t., b. l. 24). Tai, kad nebuvo tinkamai atlikta įvykio vietos apžiūra, lėmė, jog byloje nebuvo galimybės nustatyti, ar nukentėjusioji teisingai nurodo vietas, kur buvo neva atlikti nusikalstami veiksmai, bei aplinkybes, kurioms esant prieš ją buvo atlikti šie veiksmai, kas lėmė nepagrįstus ir neteisėtus apkaltinamuosius nuosprendžius.
14. Abiejų instancijų teismai, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, vertino ir rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais apie įvykių aplinkybes, kurias, kaip konstatavo ir pats apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusioji pakeitė bei patikslino. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiosios parodymais ir grįsdamas jais nuosprendžio išvadas, nesiėmė veiksmų, kurie leistų išsiaiškinti, ar nukentėjusioji sako tiesą, kas lėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį. Pažymima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-44/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-44/2007">2K-44/2007</a>, 2K-347/2007, 2K-251/2010).
15. Nurodoma, kad apklaustų nukentėjusiosios ir nuteistojo giminaičių bei kaimynų N. P., R. P., J. P., K. P., V. N., A. N., G. S. ir A. B., kurie davė savo parodymus teisminio nagrinėjimo metu savo valia, nesant jokios prievartos, parodymai vertinami šališkai, ir, kaip galima suprasti iš pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų išvadų, šių liudytojų parodymai pagal pirmosios instancijos teismo nuomonę nelaikytini įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalis, 210 straipsnio 1 dalis), nepažeidžiant BPK XIV skyriaus antro skirsnio nustatytų apklausos atlikimo, fiksavimo tvarkos bei kitų reikalavimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios atstovai pagal įstatymą bei liudytojai irgi tiesiogiai įvykio nematė, o tik vadovavosi tuo, ką išgirdo iš nukentėjusiosios, todėl nesuprantama, kodėl teismas prioritetą suteikė jų parodymams.
16. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai nepagrįstai nesivadovavo poligrafo tyrimo išvada. Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teismai savo praktikoje gana plačiai naudojo ir naudoja psichofiziologinio tyrimo išvadas, o šis įrodymas buvo gautas teisėtai, laikantis BPK 7 straipsnio 2 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad specialistas poligrafologas V. S. neatitinka Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatyme nustatytų reikalavimų, nes jis nuo 2013 m. liepos l d. nedirba nė vienoje iš įstatyme nurodytų institucijų, neturi leidimo, suteikiančio teisę atlikti tyrimus poligrafu, ir pan. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2017 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos teismas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00NC0yMDkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-44-209/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-44-209/2017">1-44-209/2017</a>, remdamasis Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsniu ir BPK, nusprendė, jog V. S. (asmuo, kuris ir darė pirmąjį psichofiziologinį tyrimą šioje byloje) yra poligrafo specialistas, todėl pirmiau minėta apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.
17. Apeliacinės instancijos teisme, patenkinus apelianto prašymą, buvo paskirtas psichofiziologinis tyrimas poligrafu. 2017 m. gegužės 22 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras specialisto išvadoje Nr. 140-(1918) ISI-3004 konstatavo, kad: 1) išvada negalima – nustatyti, ar UZCT testo metu tiriamasis V. N. sakė tiesą ar netiesą, atsakydamas į jam užduotus klausimus, negalima dėl nepakankamai kokybiškų šio testo metu užfiksuotų tiriamojo fiziologinių reakcijų; 2) teigiama išvada – „BiZone“ testo metu tiriamasis V. N. į jam užduotus tiriamuosius klausimus sakė tiesą. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepagrįstai vertino tik dalį šios išvados ir nepagrįstai ja nesivadovavo.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
18. Nuteistojo V. N. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Rėksnio kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
19. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis juose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
20. Nuteistojo kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pateikta žemesniųjų instancijų teismų įrodymų analize, pateikiama jų reikšme ir vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl nuteistojo skunde nurodomų BPK pažeidimų
21. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.
21.1. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, kai nukentėjusysis ar liudytojas pagal teismo nutartį nepašaukti į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jie yra nepilnamečiai (BPK 276 straipsnio 1 ir 2 dalys).
21.2. Pirmosios instancijos teismas nutarė nešaukti nepilnametės nukentėjusiosios į teisiamąjį posėdį, nes ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji B. P. buvo išsamiai apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, yra vaizdo įrašas. Apklausoje dalyvavo visi proceso dalyviai, išskyrus patį nuteistąjį. Be to, ekspertizės išvadoje nurodyta, kad nerekomenduojama apklausti nukentėjusiosios dėl jos būklės. Teisiamojo posėdžio metu teisėjui pasiūlius pagarsinti nukentėjusiosios B. P. apklausos protokolą, kaltinamasis V. N. atsisakė, pažymėdamas, kad yra susipažinęs su nukentėjusiosios apklausos protokolu, atsižvelgiant į tai bei nesant kitokių proceso dalyvių nuomonių dėl bylos medžiagos pagarsinimo, buvo išvardintas visas dokumentų sąrašas. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausta teismo ekspertė R. D., taip pat Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertė A. Š., jos paaiškino ekspertizės išvadas dėl nukentėjusiosios B. P., joms klausimus, be kitų proceso dalyvių, uždavė ir kaltinamojo gynėjas, todėl pagrįstai buvo remtasi jų paaiškinimais (BPK 285 straipsnis).
21.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Teismas V. N. kaltę, padarius nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas, pagrindė įvertinęs ir išanalizavęs bylos įrodymų visumą. Nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu vertinant įrodymus tai, kad abiejų instancijų teismai, nustatydami įvykių aplinkybes, iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios parodymais. Ši aplinkybė neprieštarauja BPK 301 straipsnio reikalavimams ir toks bylos duomenų vertinimas yra leistinas. BPK 301 straipsnio 2 dalies norma draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Šiuo atveju nukentėjusiajai anonimiškumas taikytas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tinkamai įvertino byloje gautus duomenis ir pagrįstai teisingais laikė nukentėjusiosios parodymus, teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės išvadą, psichologės ekspertės A. Š., liudytojos A. Č., D. S., specialistės psichologės V. L.-M. parodymus ir kt. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios parodymai patvirtina nustatytas aplinkybes ir atitinka kitus byloje gautus duomenis. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė, kad konfliktuodavo su V. N. dėl griežto auklėjimo, tačiau, kaip pati nurodo, jai buvo gerai gyventi kartu su teta R. P. ir jos sugyventiniu V. N., pas močiutę grįžti nenorėjo. Teismai pagrįstai pripažino, jog iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji iš tiesų patyrė seksualinio išnaudojimo veiksmus, tai patvirtino ir apklaustos ekspertės, nurodydamos, kad nukentėjusioji, kai buvo tiriama, sunkiai išgyveno atpasakodama aplinkybes, susijusias su aptariamais įvykiais, buvo pažymėta tai, kad B. P. nurodė daug smulkių detalių, kurių vaikas nebūtų išsigalvojęs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiajai pasakojant apie kitas gyvenimiškas akimirkas nebuvo nustatyta ryškių reakcijų, kokios buvo nustatytos kalbant apie nagrinėjamos bylos aplinkybes. Nukentėjusioji, apklausta tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek atliekant ekspertizę, vienodai ir nuosekliai aiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo ja netikėti ir pagrįstai šiais parodymais rėmėsi. Nukentėjusioji tiksliai parodė, kokius konkrečius veiksmus ir kokiomis aplinkybėmis atliko nuteistasis. Nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų perpasakojusi kieno nors žodžius, nes, kaip matyti, nusikalstamos veikos aplinkybes papasakojo savais žodžiais, taip pat nenustatyta, kad nukentėjusioji yra linkusi meluoti ar fantazuoti. Taigi, remdamiesi bylos duomenimis, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nenustatyta, nes negauta jokių duomenų, kad nukentėjusioji turėjo tikslą apkalbėti V. N., tai patvirtina, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais.
22. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo nutarta tenkinti nuteistojo prašymus – iškviesta nukentėjusioji ir jos atstovė, išreikalauta medžiaga iš Vilniaus apskrities VPK, iškviesta į posėdį viena iš eksperčių, ši nustatė, kad B. P. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat teismas nusprendė, kad yra pagrindas skirti psichofiziologinį tyrimą nuteistajam V. N., ir pavedė jį atlikti Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos biuro tyrimo centrui. Ši aplinkybė patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių tyrimu, o siekė pašalinti bet kokias abejones ir kiek galima tiksliau nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Nors pakartotinė įvykio vietos apžiūra nebuvo atlikta, tačiau dėl jos buvo tikslinamasi bei pakartotinai vertinamos aplinkybės. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies prasmę apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, tų prieštaravimų nepašalinus pirmosios instancijos teismui. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad visų bylos aplinkybių ištyrimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-9/2012). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apeliacinės instancijos teismo veiksmai atitinka BPK reikalavimus – visi nagrinėjant bylą kylantys klausimai buvo išsprendžiami motyvuotomis rašytinėmis arba protokolinėmis nutartimis; teismas neprivalo besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų.
23. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis bei motyvuotai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Šis teismas ypač išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios B. P. parodymus, ekspertizės akto išvadas, kitus byloje surinktus įrodymus ir padarė motyvuotą išvadą, kad jos parodymai patikimi. Ne kartą teismų praktikoje akcentuota, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
24. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant V. N. kaltės klausimą buvo tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau jas vertinant buvo padarytos netinkamos išvados dėl apelianto veiksmų teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. N. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl 2015 m. gegužės mėn. viduryje įvykusio įvykio) yra nuteistas pagrįstai, tačiau nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto veiksmai, padaryti 2015 m. birželio mėn. pradžioje įvykusio įvykio metu, turi būti kvalifikuojami pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, nes jo atlikti veiksmai atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 153 straipsnyje, sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta nukentėjusioji patikslino, kad V. N. niekur jos nebučiavo. Atsižvelgiant į tai, pašalinta apeliantui inkriminuota aplinkybė, kad jis bučiavo nukentėjusiosios kaklą ir krūtis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į ekspertės apklausos apeliacinės instancijos teisme išvadas, išteisino V. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
25. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl nesivadovavimo psichofiziologinio tyrimo išvada. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Be to, teismų praktikoje pažymima, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-697/2017">2K-147-697/2017</a>), todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų.
Dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 150 straipsnio 3 dalyje ir 153 straipsnyje, atribojimo
26. Prokuroras kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistojo V. N. veiką perkvalifikuoti iš BK 150 straipsnio 3 dalies į BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl V. N. 2015 m. birželio mėn. padarytos veikos) ir teigia, kad dėl šios dalies netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taigi, nagrinėjamoje byloje spręstinas baudžiamojo įstatymo normų – BK 150 straipsnio 3 dalies ir 153 straipsnio – atribojimo klausimas.
27. Nusikaltimais, numatytais tiek BK 150 straipsnio 3 dalyje, tiek 153 straipsnyje, kėsinamasi į nepilnamečio (jaunesnio negu šešiolikos metų pagal 153 straipsnį) asmens seksualinį neliečiamumą. Tačiau nepilnamečio asmens seksualinis prievartavimas, palyginti su tokio asmens tvirkinimu (jaunesnio negu šešiolikos metų), yra pavojingesnė veika, kelianti daug didesnę žalą nepilnamečiam asmeniui.
27.1. Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo nepilnametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia lytinės aistros tenkinimu prieš nepilnamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra turi būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu.
27.2. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE1LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-315/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-315/2014">2K-315/2014</a>).
27.3. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE1LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-315/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-315/2014">2K-315/2014</a> ir kt.). Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ar oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinei aistrai tenkinti, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokiam fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio ryšį su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007).
27.4. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-625/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-625/2013">2K-625/2013</a>). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQ5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-649/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-649/2012">2K-649/2012</a>).
27.5. Pažymėtina, kad abu aptariami nusikaltimai (BK 150 straipsnio 3 dalis ir 153 straipsnis) padaromi veikiant tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202/2014">2K-202/2014</a>).
27.6. BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytas lytinės aistros tenkinimas su nepilnamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu ar nepilnamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą BK 150 straipsnio prasme gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūraliu, analiniu arba oraliniu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQ5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-649/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-649/2012">2K-649/2012</a>, 2K-252/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-625/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-625/2013">2K-625/2013</a>).
28. Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, V. N. atliko šiuos veiksmus prieš nukentėjusiąją: užrėmė durimis išėjimą iš virtuvės, taip apribodamas galimybę laisvai judėti, nurengė nuo viršaus iki pusės nukentėjusiajai maudymosi kostiumėlį, rankomis trindamas ir glostydamas lietė nukentėjusiosios juosmenį, sėdmenis ir krūtis, kišo rankas prie lytinių organų, savo rankomis paėmė nukentėjusiosios rankas, įdėjo į jas savo lytinį organą, privertė rankomis jį laikyti, suspaudė jos rankas, kad ji taip spaustų jo lytinį organą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šias byloje nustatytas aplinkybes, minėti nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai, atlikti 2015 m. birželio mėn., pagal savo poveikį negali būti vertinami kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą galėtų būti pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui. Kaip matyti iš bylos duomenų, nors nusikaltimo vieta ir yra nukentėjusiosios tetos bei jos sugyventinio gyvenamoji vieta, tačiau konkreti vieta, kurioje buvo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusiąją, nėra palanki lytinės aistros tenkinimui nei dislokaciniu, nei aplinkos požiūriu (buvo suvažiavę giminės, žaidžiamos slėpynės, tačiau bet kuriuo metu galėjo būti aptikti kitų asmenų). Visi nusikalstami veiksmai truko tik apie 4 minutes, paties nuteistojo veikimo pobūdis, t. y. lytinio organo įdėjimas į nukentėjusiosios rankas ir prašymas – privertimas jį laikyti (spausti), buvo fragmentiškas, po ko nukentėjusioji atitraukė rankas ir atstūmusi duris pabėgo. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio nuteistojo veiksmai nebuvo nei pakankamai intensyvūs, nei užtektini lytinei aistrai su nepilnamete patenkinti. Atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiosios parodymų dalį, kurioje ji nurodo, kad V. N., įdėjęs savo lytinį organą jai į rankas ir liepęs jį spausti, klausė, ar jai patinka, kas tokiu konkrečiu veiksmu iš esmės suponuoja nuteistojo tikslą – sukelti nepilnametės lytinį susijaudinimą, o ne tokiu būdu ir tuo konkrečiu metu tikslą tenkinti lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai, kad nuteistasis užgulė nukentėjusiąją, atsižvelgiant į pačią vietą, kurioje buvo atliekami neteisėti veiksmai, nelaikytina smurto panaudojimu ir valios palaužimu BK 150 straipsnio prasme. Nesutiktina ir su prokuroro teigimu, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visų bylos aplinkybių visumą, turėjo vadovautis nukentėjusiosios parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir iš kaltinimo V. N. nešalinti aplinkybės, jog, be kitų savo nusikalstamų veiksmų 2015 m. birželio pradžioje padarymo, jis taip pat bučiavo nukentėjusiosios kaklą ir krūtis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. spalio 1 d. nukentėjusioji, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nenurodė, jog V. N. bučiavo ir laižė jos kaklą bei krūtis. Nukentėjusioji, duodama parodymus, nurodė, kad V. N. lindo prie jos lytinių organų, pradėjo laižyti jos krūtis, jokių aplinkybių apie kaklo bučiavimą ar laižymą nukentėjusioji nenurodė. 2016 m. gegužės 31 d. kaltinamajame akte, aprašant 2015 m. birželio mėn. įvykio aplinkybes, nurodyta, kad V. N. bučiavo ir laižė nukentėjusiosios kaklą ir krūtis. Taigi, akivaizdu, kad jau vien dėl šios vienos netikslios aplinkybės (bučiavo ir laižė kaklą) nepagrįstai buvo išplėstas kaltinimas pertekline aplinkybe. 2017 m. gegužės 9 d. nukentėjusioji, papildomai apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad V. N. nuėmė viršutinę maudymosi kostiumėlio dalį, lietė jos krūtinę, tačiau jos nebučiavo. Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas aptariamas nusikalstamos veikos aplinkybes, BPK nuostatų nepažeidė, atsižvelgdamas į nekaltumo prezumpcijos principą (nors to tiesiogiai ir nenurodė), dėl šios dalies rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme. Nenustatyta ir tai, kad nukentėjusioji, duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, būtų buvusi paveikta kitų asmenų ir davusi parodymus, lengvinančius nuteistojo padėtį, be to, visos kitos nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai pasisakęs dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo, perkvalifikavo jo veiką iš BK 150 straipsnio 3 dalies pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes jos atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.
Dėl civilinio ieškinio
29. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo V. N. veikos perkvalifikavimu, teigia, kad nepagrįstai buvo sumažintas nukentėjusiajai B. P. priteistas neturtinės žalos dydis.
30. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą tik teismas, vertindamas bylos aplinkybes, žalos dydžio nustatymo kriterijus, pagal CK 6.250 straipsnį nustato žalos dydį ir jos kompensavimą pinigine išraiška, darytina išvada, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas laikėsi įstatymo reikalavimų, įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prieš nepilnametę nukentėjusiąją tiesiogine tyčia padaryti du apysunkiai prievartiniai nusikaltimai žmogaus seksualiniam neliečiamumui, taip pat į tai, jog ji patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį ir psichologinį pusiausvyros sutrikimą, pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji B. P. turi teisę į neturtinę žalą, tačiau jos dydį, atsižvelgdamas į tai, jog sumažėjo nusikalstamų veiksmų apimtis, sumažino (nuteistojo V. N. veiksmai dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. birželio mėn., perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jis išteisintas). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad 4000 Eur neturtinės žalos dydis šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo V. N. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
