Baudžiamoji byla Nr. 2K-481/2014
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00537-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1;
1.1.8.8;
1.2.18.2;
2.1.7.4.1;
2.3.4.4;
2.3.6.4.5.1;
2.4.2.1;
2.4.5.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Nėrijui Puškoriui,
nuteistiesiems A. G. (A. G.), T. G. (T. G.),
gynėjams advokatams Romualdui Mikliušui, Bogdanui Chranovskiui (Bogdan Chranovskij),
vertėjai Loretai Kireilytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalies, susijusios su galutinės subendrintos bausmės jam paskyrimu, kuria Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendis dėl jo paliktas galioti be pakeitimų, ir nuteistojo T. G. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžių.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 2 dalį ketveriems metams, 180 straipsnio 1 dalį už 2010 m. balandžio 3–6 d. plėšimą – dvejiems metams, 180 straipsnio 1 dalį už 2010 m. balandžio 10 d. plėšimą – dvejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį – penkeriems metams, 261 straipsnį – šešeriems metams, 302 straipsnio 1 dalį – trims mėnesiams, 214 straipsnio 1 dalį – trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį už dvi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, o vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagal BK 261 straipsnį, 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės atitinkamai apimtos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, iš dalies apimtas bausmes sudėjus tarpusavyje ir su pagal BK 260 straipsnio 1 dalį A. G. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. G. į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. ir nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. kovo 26 d.;
T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ketveriems metams, 180 straipsnio 1 dalį už 2010 m. balandžio 3–6 d. plėšimą – dvejiems metams, 180 straipsnio 1 dalį už 2010 m. balandžio 10 d. plėšimą – dvejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį – penkeriems metams, 261 straipsnį – šešeriems metams, 302 straipsnio 1 dalį – trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį už dvi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, o vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagal BK 261 straipsnį, 302 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės atitinkamai apimtos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, iš dalies apimtas bausmes sudėjus tarpusavyje ir su pagal BK 260 straipsnio 1 dalį T. G. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, T. G. į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2012 m. kovo 26 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo A. G. ir gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus apeliacinius skundus, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalis, kuria A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir jis dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį už dvi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, o vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagal BK 261 straipsnį, 214 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės atitinkamai apimtos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, iš dalies apimtas bausmes sudėjus tarpusavyje ir su pagal BK 260 straipsnio 1 dalį A. G. paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams; nuteistojo T. G. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. Z. (M. Z.), V. D. (V. D.) ir R. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistojo A. G. ir jo gynėjo, prašiusių jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo T. G. ir jo gynėjo, prašiusių jo gynėjo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. G. ir T. G. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. Z., panaudodami psichinę prievartą ir fizinį smurtą, prievartavo nukentėjusiojo A. B. turtą.
A. G., T. G. ir M. Z. 2010 m. balandžio 3–6 d., apie 23.00 val., Vilniuje, prie parduotuvės „Naktida“, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami prieš nukentėjusįjį A. B. psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių „gausi per barzdą“ vartojimu ir žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš jį, atvirai savo naudai iš šio reikalavo perduoti 600 Lt už tai, kad jis nepardavė jų tiekiamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų.
Tęsdami nusikalstamą veiką, 2010 m. balandžio 10 d., apie 20.00 val., Vilniuje, Taikos g. 79 namo kieme, jie, veikdami bendrai, M. Z. su T. G. jėga įsodinus A. B. į A. G. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz E270“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) T. G. patikrinus, ar A. B. neturi įrašymo įrangos, taip atėmę nukentėjusiojo laisvę, prievarta jį nuvežė į Vilniuje, Pilaitės mikrorajone esantį mišką. Ten A. G., T. G., M. Z., tyčiodamiesi iš nukentėjusiojo, liepė šiam išsirengti iki marškinėlių ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą: spyrus A. B. per kelius ir jam nugriuvus ant kelių, T. G. abiem rankomis pradėjo smaugti A. B. bei sudavė apie penkis smūgius jam į krūtinę, o A. G., laikydamas rankoje į ginklą panašų daiktą, liepė nukentėjusiajam kasti duobę. Po to, jie visi trys mušė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas ir, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai pareikalavo perduoti jų naudai 1100 Lt ir auksą už tai, kad nukentėjusysis prarado jų tiekiamas narkotines medžiagas ir nenorėjo šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinti. A. G., T. G., M. Z., baugindami A. B., naudojo prieš jį psichinę prievartą – A. G. prie nukentėjusiojo galvos prirėmė į ginklą panašų daiktą ir grasino ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš jį bei jo šeimos narius. Po to, jie A. G. vairuojamu automobiliu nuvežė A. B. prie garažų, esančių Vilniuje, Justiniškių g., netoli „Sūduvių“ sustojimo, kur A. G. nukentėjusiajam sudavė kumščiu apie septynis smūgius į įvairias kūno vietas. Taip nuteistųjų bendrais veiksmais nukentėjusiajam A. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.
A. G. ir T. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. Z., grasindami panaudoti fizinį smurtą, 2010 m. balandžio 3–6 d. pagrobė nukentėjusiojo A. B. turtą.
A. G. ir T. G., veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. balandžio 3–6 d., apie 23.00 val., Vilniuje, prie parduotuvės „Naktida“, prievartaudami nukentėjusiojo A. B. turtą – 600 Lt – ir grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasireiškusį bauginančios situacijos sukūrimu, grasinančių žodžių „gausi per barzdą“ pavartojimu, pagrobė šiam priklausantį 1100 Lt vertės mobilųjį telefoną „Nokia N70“ ir taip jam padarė 1100 Lt turtinę žalą.
A. G. ir T. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteisti ir už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. Z., grasindami panaudoti fizinį smurtą, 2010 m. balandžio 10 d. pagrobė nukentėjusiojo A. B. turtą.
Jie, veikdami bendrininkų grupe, 2010 m. balandžio 10 d., apie 20.00 val., A. G. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz E270“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) veždami nukentėjusįjį A. B. į mišką, esantį Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, A. G. sudavus kumščiu nukentėjusiajam į galvą, T. G. išrengus jį iki marškinėlių ir patikrinus, ar jis neturi sekimo įrangos, M. Z. liepė A. B. atiduoti jam 60 Lt vertės mobilųjį telefoną „Nokia“ su SIM kortele, o T. G. – nusisegti nuo rankos 100 Lt vertės laikrodį „Aber Time“.
A. G. ir T. G. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. Z., neteisėtai, išplatino narkotines medžiagas V. D. ir laikė narkotines medžiagas turėdami tikslą jas platinti.
Jie, veikdami bendrininkų grupe, 2010 metų gegužės mėnesį (duomenys neskelbtini), perduodami skolon, išplatino V. D. ne mažiau kaip 6,18 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir neteisėtai, ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 3 d., laikė 307,80 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) T. G. namuose (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą ją platinti.
A. G. ir T. G. pagal BK 261 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, išplatino psichotropinę medžiagą nepilnamečiui. Jie, 2010 m. kovo 22–28 d., Vilniuje, Justiniškių g. 91, prie parduotuvės „Norfa“ nepilnamečiui R. K., gimusiam 1993 m. liepos 29 d., neatlygintinai išplatino 0,175 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.
T. G. taip pat nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė fizinio asmens dokumentą. T. G. 2010 metų gegužės mėnesį, neturėdamas teisėto pagrindo, paimdamas iš R. V. kaip užstatą už 100 Lt skolą, įgijo šio asmens dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2005 m. vasario 1 d. Kaišiadorių PK MP (63), ir 2010 m. gegužę–birželio 2 d. laikė jį su savimi.
A. G. taip pat nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo svetimą elektroninio mokėjimo priemonę. Jis neteisėtai įgijo AB „Hansabankas“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą T. V., gimusio 1966 m. lapkričio 2 d., vardu, ir ją neteisėtai laikė su savimi iki 2010 m. birželio 2 d.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentą – socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą E. M., gimusio 1984 m. rugpjūčio 14 d., vardu, ir laikė jį su savimi iki 2010 m. birželio 2 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad A. G. veiksmuose nebuvo BK 302 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvaus požymio – tyčios, jį dėl kaltinimo pagal šį BK straipsnį išteisino. Iš nuteistojo A. G. kasacinio skundo turinio matyti, kad ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba sumažinti jam paskirtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami jį apkaltinančius sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis ir abejonėmis. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų.
Kasatorius teigia, kad jis apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog automobilio krata buvo atlikta neteisėtai, nes pareigūnai dirbo be pirštinių. Pasak kasatoriaus, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, nusiskundimus ir abejones jis buvo nurodęs apžiūros metu, kurioje nedalyvavo jo gynėjas. Anot kasatoriaus, jis prašė pastabas nurodyti protokole, tačiau pareigūnai atsisakė tai padaryti, todėl jis (kasatorius) atsisakė pasirašyti šį protokolą. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad jo ir kastuvo atpažinimas buvo atlikti pažeidžiant BPK 191–192 straipsnių reikalavimus, šių ikiteisminio tyrimo veiksmų metu gautais duomenimis vis dėlto vadovavosi.
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, proceso šalys pasinaudojo savo teise ir pateikė prašymus skirti fonoskopinę bei rašysenos ekspertizes, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos prašymus išnagrinėjo ir juos atmetė nenurodydamas atmetimo motyvų. Pasak kasatoriaus, tik gavus ekspertų išvadas būtų galima išsklaidyti kilusias abejones. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą skirti nurodytas ekspertizes, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas tinkamų, BPK 274 straipsnyje nustatytų, pagrindų, patenkino nukentėjusiojo A. B. prašymą apklausti jį teismo salėje nedalyvaujant kaltinamiesiems. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai, nei nurodoma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, nukentėjusiojo A. B. parodymai yra ne nuoseklūs, o prieštaringi ir melagingi, todėl turėjo būti vertinami kritiškai. Pasak kasatoriaus, kyla abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, nes jis iš karto po įvykio nesikreipė į teisėsaugos institucijas, taip pat jo parodymuose nurodytų jam suduotų smūgių skaičius, stiprumas ir vieta nesutampa su specialisto išvadų duomenimis. Anot kasatoriaus, būtina atsižvelgti į tai, kad, nors teismas nurodė, kad A. B. parodymus patvirtino kaip liudytojos apklaustos J. B. ir O. B., tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad J. B. yra nukentėjusiojo motina, o O. B. – sesuo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, vertinant nukentėjusiojo artimųjų parodymus, turėjo būti atkreiptas dėmesys į tai, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teismai nepašalino ir abejonių dėl nepilnamečio liudytojo R. B. parodymų patikimumo, nes jie net nebandė išsiaiškinti, kaip „griežtus klausimus“ suprato liudytojas ir kokią įtaką jo parodymų teisingumui padarė šis „griežtumas“.
Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl V. D. bei R. K. parodymų, nurodo, kad jie, kaip ir nukentėjusysis, keletą metų vartojo ir platino narkotikus, o sulaikyti su įkalčiais išsisukinėjo, kol ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro patikinti, kad nebus griežtai nubausti arba taps nukentėjusiaisiais, jį (kasatorių) apkalbėjo dėl narkotikų platinimo bei turto prievartavimo. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. K. ir V. D. parodymus pakeitė keturis kartus, todėl, jo nuomone, teismai jais negalėjo vadovautis.
Kasatorius taip pat nesutinka ir su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvada dėl jo kaltės neteisėtai disponavus elektronine mokėjimo priemone. Pasak kasatoriaus, liudytojas T. V. teisme neprisiminė, kokiomis aplinkybėmis jis prarado savo banko mokėjimo kortelę. Radęs mokėjimo priemonę ir supratęs, kad ši jam (kasatoriui) nepriklauso, jis (kasatorius) siekė ją grąžinti teisėtam savininkui ir ne kartą jam apie tai priminė, tačiau savininkas jos neatsiėmė. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai jo veiksmuose buvo konstatuota tiesioginė tyčia.
Kasatorius skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme. Pasak kasatoriaus, jam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir neatitinka visuomenės interesų, aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo principams. Anot kasatoriaus, teismai, skirdami jam bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatų, nes neatsižvelgė į kaltės formą, rūšį, jo asmenybę. Be to, kasatoriaus nuomone, nors apeliacinės instancijos teismas jį išteisino dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jam paskirtos bausmės „neperžiūrėjo ir nepakeitė, nors tai turėjo atlikti“.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nepasisakė dėl jo bei jo gynėjo skundų argumentų, susijusių su pažeidimais, padarytais ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Be to, pasak kasatoriaus, teismai, tinkamai neišanalizavę ir nepalyginę tarpusavyje visų bylos duomenų, nesusieję jų į vieningą loginę visumą, nenurodę, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus – atmeta, padarė neteisingas išvadas ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
Kasaciniu skundu nuteistojo T. G. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus ir nenurodė, dėl kokių priežasčių, motyvų, argumentų pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, yra teisėtas bei pagrįstas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje (turėtų būti – nuosprendyje) išdėstė tik kaltinimui palankias specialisto išvadas, palankius liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus nenurodydamas, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kodėl atmeta kitą šių parodymų dalį, taip pat iš esmės nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prieštaravimų, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neva jo ginamojo bandymo išvengti atsakomybės, jo parodymų nenuoseklumo ir juos vertino kritiškai, tačiau nepateikė išsamios jo parodymų analizės, nepašalino prieštaravimų, neatliko įrodymų tyrimo, nors, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, galėjo ir turėjo tai padaryti.
Kasatoriaus tvirtinimu, jo ginamojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas grindžiama tik prieštaringais, abejotinais nukentėjusiojo A. B., kartu nuteistų V. D., R. K. parodymais. Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jo ginamąjį kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, savo išvadas grindžia nukentėjusiojo A. B., nuteistojo R. K., liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga. Vertindamas šių įrodymų patikimumą, teismas nurodė, kad „nukentėjusysis A. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus“, tačiau neatkreipė dėmesio į jo parodymų prieštaravimus, netikslumus, nukentėjusiojo nesugebėjimą paaiškinti bylos faktinių aplinkybių ir nepasisakė dėl nukentėjusiojo netinkamo elgesio prieš pradedant ikiteisminį tyrimą nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje, jo asmenybės. Pasak kasatoriaus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo neabejotinai nustatyta (to nepatvirtino ir nukentėjusiojo parodymai), kad jo ginamasis kartu su kitais nuteistaisiais vertė nukentėjusįjį prekiauti narkotinėmis medžiagomis; niekas iš liudytojų po nukentėjusiojo susipažinimo su T. G. pas jį niekada nematė narkotikų. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas savo išvadas dėl jo ginamojo kaltės grindžia liudytojų R. O. (O.), R. ir R. B. parodymais, nors R. O. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė tik girdėjęs apie nukentėjusiojo skolas dėl narkotikų, „o B. – buvo žinoma, kad M. ieško A. dėl skolos už narkotikus“, tačiau nė vienas iš jų nesugebėjo nurodyti tokio „žinojimo“ šaltinio, todėl, kasatoriaus nuomone, tokiais parodymais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, teismas neįvertino to, kad A. B. yra anksčiau teistas už mobiliųjų telefonų vagystes (apie tai nurodė ir jo ginamasis, ir A. G. su M. Z.), kad jis turėjo tam tikrų finansinių problemų, susijusių su mobiliųjų telefonų vagystėmis bei narkotikų vartojimu ne su nuteistaisiais, o su kitais asmenimis. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad po neva 2010 m. balandžio 3–6 d. įvykdyto turto prievartavimo nukentėjusysis dėl nesuprantamų priežasčių nesikreipė į teisėsaugos institucijas, tokių aplinkybių nenurodė ir savo 2010 m. balandžio 12 d. protokole–pareiškime, ir 2010 m. balandžio 12 d. apklausos metu, o 2010 m. balandžio 13 d. papildomos apklausos metu jis jau papasakojo, kad buvo verčiamas prekiauti narkotikais nuo 2010 metų kovo pabaigos, nurodė turto prievartavimo, plėšimo aplinkybes.
Kasatorius, nesutikdamas su jo ginamojo pripažinimu kaltu pagal BK 261 straipsnį dėl narkotikų platinimo nepilnamečiui, nurodo, kad teismai savo išvadas dėl šio kaltinimo jo ginamajam grindžia tik kartu nuteisto R. K. parodymais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinimas pagal šį BK straipsnį yra suformuluotas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes išplatinimo laikotarpis nurodytas kovo 22–28 d., todėl išeitų, kad kaltinime nurodytas metamfetamino kiekis buvo platinamas kiekvieną dieną ištisą parą. Kasatoriaus tvirtinimu, nuteistojo R. K. parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas jo ginamajam pagal BK 261 straipsnį, yra prieštaringi ir susidaro įspūdis, kad jis sąmoningai apkalba jo ginamąjį. Be to, kasatorius pabrėžia, kad byloje nebuvo atlikta nieko tam, kad būtų nustatytas ir sulaikytas asmuo, kurio bruožus nurodė nuteistasis R. K. ir kuris jam išplatino narkotines medžiagas. Pasak kasatoriaus, sulaikius jo ginamąjį ir kitus asmenis, R. K. iš karto jo ginamąjį nurodė, kaip asmenį, kuris jam išplatino narkotikus, nors anksčiau nurodė visai kitą asmenį. Anot kasatoriaus, R. K. ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, kad po sumušimo buvo pabėgęs pas močiutę, taip pat, atsakydamas į kai kuriuos klausimus, jis sakė, jog jo atmintis yra silpna, nors tuos parodymus, kuriuos jam neabejotinai liepė atkartoti policijos pareigūnai, jis sklandžiai atpasakojo. Kasatoriaus teigimu, R. K. pats vartojo narkotikus, juos platino ir buvo skolingas jo ginamajam, todėl, norėdamas išvengti griežtesnės atsakomybės bei piniginės prievolės, davė kaltinimui palankius parodymus ir apkalbėjo jo ginamąjį.
Kasatoriaus tvirtinimu, teismai nepagrįstai nekreipė dėmesio į liudytojų T. G., Z. G., V. G., M. M. parodymus. Pasak kasatoriaus, jo ginamojo giminaičiai teisme parodė, kad jiems buvo daroma psichologinė prievarta. Liudytoja T. G. parodė, kad paaiškinimą ji parašė priversta policijos pareigūnų, būdama šoko būsenos, taip pat tai, kad namuose narkotikų nebuvo, ji tyrėjai daiktų nepateikinėjo (tai patvirtino ir policijos pareigūnai), daiktų pateikimo protokolo nepasirašinėjo ir jame yra ne jos parašas, tačiau teismas nemotyvuotai atmetė gynybos prašymą skirti byloje rašysenos ekspertizę, nors matyti, kad šis protokolas buvo surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes T. G. nemoka lietuvių kalbos, o vertėjas jai nebuvo užtikrintas. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo išklausyti garso įrašai – 2010 m. liepos 8 d. protokolas, 2010 m. gegužės 5 d. pokalbis Nr. 534, 2010 m. gegužės 6 d. pokalbiai Nr. 574, 580. R. K. parodė, kad jis kalbėjo būtent su T. G., „nors visi teismo posėdžio dalyviai pareiškė, kad įrašuose aiškiai ne T. G. balsas“, bet teismui nekilo jokių abejonių dėl balso „autentiškumo“ ir jis apkaltinamąjį nuosprendį grindė šių pokalbių metu gauta informacija, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę. Kasatoriaus nuomone, taip jo ginamojo baudžiamojoje byloje buvo pažeista jo teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis) ir rungimosi principas (BPK 7 straipsnis).
Nuteistojo A. G. ir nuteistojo T. G. gynėjo advokato B. Chranovskio kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo A. G. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamo BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio, 214 straipsnio 1 dalies taikymo, taip pat dėl nagrinėjant jo baudžiamąją bylą padarytų BPK 7, 10 straipsnių, 20 straipsnio 3–5 dalių, 274 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, o nuteistojo T. G. gynėjo advokato B. Chranovskio – dėl padarytų BPK 7, 10 straipsnių, 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą. Vadinasi, kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatoriai, grįsdami savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, atitinkamai teigia, kad: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų; priešingai nei nurodoma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, nukentėjusiojo A. B. parodymai yra ne nuoseklūs, o prieštaringi ir melagingi, todėl turėjo būti vertinami kritiškai; R. K. ir V. D. parodymus pakeitė keturis kartus, todėl teismai jais negalėjo vadovautis; liudytojas T. V. teisme neprisiminė, kokiomis aplinkybėmis jis prarado savo banko mokėjimo kortelę; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo neabejotinai nustatyta, kad T. G. kartu su kitais nuteistaisiais vertė nukentėjusįjį prekiauti narkotinėmis medžiagomis; niekas iš liudytojų po nukentėjusiojo susipažinimo su T. G. pas jį niekada nematė narkotikų; teismas savo išvadas dėl T. G. kaltės grindžia liudytojų R. O., R. ir R. B. parodymais, nors R. O. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė tik girdėjęs apie nukentėjusiojo skolas dėl narkotikų, „o B. – buvo žinoma, kad M. ieško A. dėl skolos už narkotikus“; teismas neįvertino to, kad A. B. yra anksčiau teistas už mobiliųjų telefonų vagystes ir kad jis turėjo tam tikrų finansinių problemų, susijusių su mobiliųjų telefonų vagystėmis bei narkotikų vartojimu ne su nuteistaisiais, o su kitais asmenimis; po neva 2010 m. balandžio 3–6 d. įvykdyto turto prievartavimo nukentėjusysis dėl nesuprantamų priežasčių nesikreipė į teisėsaugos institucijas, tokių aplinkybių nenurodė ir savo 2010 m. balandžio 12 d. protokole–pareiškime ir 2010 m. balandžio 12 d. apklausos metu, o jau 2010 m. balandžio 13 d. papildomos apklausos metu jis papasakojo, kad buvo verčiamas prekiauti narkotikais nuo 2010 metų kovo pabaigos, nurodė turto prievartavimo, plėšimo aplinkybes; nuteistojo R. K. parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas T. G. pagal BK 261 straipsnį, yra prieštaringi ir susidaro įspūdis, kad šis sąmoningai apkalba jį; R. K. pats vartojo narkotikus, juos platino ir buvo skolingas jo ginamajam, todėl, norėdamas išvengti griežtesnės atsakomybės bei piniginės prievolės, davė kaltinimui palankius parodymus ir apkalbėjo jo ginamąjį; teismai nepagrįstai nekreipė dėmesio į liudytojų T. G., Z. G., V. G., M. M. parodymus ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Be to, nuteistasis A. G. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, o nuteistojo T. G. gynėjas B. Chranovskis – kad kaltinimas pagal BK 261 straipsnį jo ginamajam yra suformuluotas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes išplatinimo laikotarpis nurodytas kovo 22–28 d., todėl išeitų, kad kaltinime nurodytas metamfetamino kiekis buvo platinamas kiekvieną dieną ištisą parą. Pažymėtina, kad šie kasatorių teiginiai deklaratyvūs, nes iš esmės yra neargumentuoti, o BPK 331 straipsnio 2 dalį nuteistasis A. G. nurodo tik formaliai. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai (prašymai), laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to minėti kasatorių skundų teiginiai paliekami nenagrinėti.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 7, 10 straipsnių nuostatų laikymosi
Nuteistasis A. G. nurodo, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, proceso šalys pasinaudojo savo teise ir pateikė prašymus skirti fonoskopinę bei rašysenos ekspertizes, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos prašymus išnagrinėjo ir juos atmetė nenurodydamas atmetimo motyvų. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą skirti nurodytas ekspertizes, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, bet ir jo teisę į gynybą (BPK 10 straipsnis).
Nuteistojo T. G. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė gynybos prašymą skirti byloje rašysenos ekspertizę, nors matyti, kad T. G. paaiškinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes T. G. nemoka lietuvių kalbos, o vertėjas jai nebuvo užtikrintas. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę. Kasatoriaus nuomone, taip jo ginamojo baudžiamojoje byloje buvo pažeista jo teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis) ir rungimosi principas (BPK 7 straipsnis).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat yra įtvirtinta kaltinamojo (įtariamojo, nuteistojo) teisė į gynybą ir nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti kaltinamajam (įtariamajam, nuteistajam) įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą (BPK 10 straipsnis). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus pagal BK 270 straipsnio nuostatas, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-499/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-499/2010">2K-499/2010</a>, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas ar (ir) suvaržyta kaltininko teisė į gynybą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, be kitų prašymų, nuteistasis A. G. ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. teismo posėdyje prašė atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti fonoskopinę ekspertizę, o nuteistasis T. G. ir jo gynėjas – atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti fonoskopinę bei rašysenos ekspertizes tam, kad būtų atitinkamai nustatyta, ar garso įrašuose yra nuteistųjų balsai, o ant 2010 m. birželio 3 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo – nuteistojo T. G. motinos parašas, nes ji nemoka lietuviškai rašyti. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės dėl šių prašymų, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, juos nutartimi motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad „byloje yra pakankamai duomenų išvadoms padaryti“. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, 2011 m. lapkričio 28 d. teisiamajame posėdyje nurodęs, kad šiuo metu nėra pagrindo skirti rašysenos ekspertizę dėl 2010 m. birželio 3 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokole esančio parašo, motyvuotai atmetė nuteistojo T. G. prašymą skirti šią ekspertizę, o 2011 m. gruodžio 1 d. teisiamajame posėdyje, nurodęs, kad jo prašymas dėl fonoskopinės ekspertizės paskyrimo pateiktas pasibaigus prašymų stadijai ir įrodymų tyrimui, pagrįstai atmetė ir šį prašymą. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2010 m. birželio 3 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad T. G. motina pareiškė suprantanti lietuviškai ir vertėjo jai nereikia. Šias aplinkybes, taip pat ir tai, kad šiame protokole pasirašė pati T. G., pirmosios instancijos teisme patvirtino kaip liudytojai apklausti Vilniaus apskrities VPK Narkotikų kontrolės skyriaus tyrėjai O. D. ir M. M., kurių parodymais netikėti teismas neturėjo pagrindo.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistųjų A. G. ir T. G. baudžiamąją bylą nebuvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas ir suvaržyta BPK 10 straipsnyje įtvirtinta jų teisė į gynybą.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi
Nuteistasis A. G. teigia, kad baudžiamojoje byloje kyla abejonių dėl nukentėjusiojo A. B., kartu su juo nuteistų V. D., R. K., nepilnamečio liudytojo R. B. parodymų, kuriais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai grindžia savo sprendimus, patikimumo. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tinkamai neišanalizavę ir nepalyginę tarpusavyje visų bylos duomenų, nesusiję jų į vieningą loginę visumą, nenurodę, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus – atmeta, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jų sprendimai pagrįsti prielaidomis ir abejonėmis. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalies, bet ir BPK 20 straipsnio 3–4 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Nuteistojo T. G. gynėjas nurodo, kad teismų sprendimai jo ginamojo baudžiamojoje byloje grindžiami prielaidomis ir abejonėmis, nenurodant, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti – atmetami. Pasak kasatoriaus, jo ginamojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas grindžiama tik prieštaringais, abejotinais nukentėjusiojo A. B., V. D., R. K. parodymais. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai. Taigi liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė visus penkis nuteistuosius, nukentėjusįjį A. B., liudytojus J. B., O. B., A. D., E. M., A. B., T. V., A. B., G. B., M. M., A. N., V. B. (B.), S. P. (P.), A. K., nepilnamečius R. ir R. B. dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei V. S., B. B., R. V., T. G., Z. G., V. G. (G.), K. L., J. Z. (Z.), R. K. (K.), J. K., R. D., T. A., R. O., J. B., O. D., balsu perskaitė nukentėjusiojo A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2010 m. balandžio 14 d. protokolą ir jo pirmosios instancijos teisme nedalyvaujant nuteistiesiems M. Z., A. G., T. G. duotus parodymus, liudytojų E. M., A. B., T. V., A. B., G. B., M. M., A. N., V. B., R. ir R. B., R. V., K. L., J. Z., T. D., T. A., R. O., nuteistųjų V. D., R. K., M. Z., T. G., A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojos T. G. 2010 m. birželio 3 d. paaiškinimą, 2010 m. birželio 3 d. kratos ir 2010 m. birželio 9 d. apžiūros protokolus, taip pat, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, liudytojos M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojoms T. G., O. D. parodė byloje esantį 2010 m. birželio 3 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, o nuteistajam M. Z. – jo ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokolą, perklausė byloje esančius pokalbių telefonu garso įrašus, prie baudžiamosios bylos pridėjo nuteistojo T. G. gynėjo pateiktą šio vaiko gimimo liudijimo kopiją ir 2011 m. balandžio 17 d. apžiūros aktą bei prie jo pateiktas schemas, nuotraukas, nukentėjusiojo A. B. raštu pateiktus parodymus, išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir A. G. bei T. G. teisinančius, ir nuteistuosius kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. G. bei T. G. padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – juos teisinančius – įrodymus. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 27 d. pirmą kartą kaip liudytoją apklausiant nepilnametį R. B. dalyvavo jo motina, o 2010 m. lapkričio 10 d. antrąjį kartą – Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas J. K., kurie pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad apklausiant R. B. ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo daromas psichologinis spaudimas ir apklausų metu pažeidimų nebuvo padaryta (tą, beje, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats R. B.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausiant R. B. dalyvavusi Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė V. S. paprašė teisiamojo posėdžio protokole įrašyti, kad „R. B. iš advokato pusės daromas psichologinis spaudimas“, ir baudžiamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad nuteistasis A. G. prieš nepilnamečiams liudytojams R. ir R. B. duodant parodymus pirmosios instancijos teisme darė jiems poveikį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad joje, išskyrus pačios liudytojos T. G. parodymus, nėra objektyvių duomenų apie tai, kad jai policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu būtų darę spaudimą ir, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo T. G. gynėjas, liudytojas R. O. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam apie skolą už narkotikus pasakė pats A. B. Be to, priešingai nei tvirtina nuteistasis A. G. skunde, apeliacinės, kaip ir pirmosios, instancijos teismas nuosprendyje nesivadovavo A. G. atpažinimu pagal jo nuotrauką, kurio metu R. K. jį atpažino.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. G. bei jo gynėjo ir nuteistojo T. G. gynėjo apeliacinius skundus ir patikrinęs baudžiamąją bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai bei visapusiškai išanalizavo, įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pateikė motyvuotas išvadas dėl jų apeliacinių skundų esminių argumentų, nurodė motyvus, kodėl nuteistojo A. G. bei jo gynėjo skundai tenkinami iš dalies ir dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl A. G. pripažįstama teisinga bei pagrįsta, o kita jo dalis – keičiama, taip pat motyvus, kodėl nuteistojo T. G. gynėjo skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl T. G. pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų A. G. ir T. G. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Dėl kasatorių argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi
Nuteistasis A. G. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus, nepasisakė dėl jo bei jo gynėjo skundų argumentų, susijusių su pažeidimais, padarytais ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi nuteistasis A. G., nors kasaciniame skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Nuteistojo T. G. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prieštaravimų, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2012">2K-603/2012</a>, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip minėta, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. G., jo gynėjo ir nuteistojo T. G. gynėjo esminių, tarp jų ir dėl kasatorių skunduose nurodomų, apeliacinių skundų argumentų ir nurodė motyvus, kodėl nuteistojo A. G. bei jo gynėjo skundai tenkinami iš dalies ir dalis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl A. G. pripažįstama teisinga bei pagrįsta, o kita jo dalis – keičiama, taip pat motyvus, kodėl nuteistojo T. G. gynėjo skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl T. G. pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. G., jo gynėjo ir nuteistojo T. G. gynėjo skundus, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Dėl nuteistojo T. G. gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymosi
Nuteistojo T. G. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamios jo ginamojo parodymų analizės, nepašalino prieštaravimų, neatliko įrodymų tyrimo, nors, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, galėjo ir turėjo tai padaryti.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2012">2K-603/2012</a>, 2K-109/2014, 2K-240/2014).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji A. G., T. G., M. Z. ir jų gynėjai apeliacinės instancijos teisme prašė atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai paskirti rašytinę bei fonoskopinę ekspertizes, pakartotinai kaip liudytoją apklausti R. K., spręsti klausimą dėl nuteistojo A. G. kardomosios priemonės pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs procesų dalyvių nuomonių dėl įrodymų tyrimo, nurodė, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų išvadoms padaryti, todėl nėra pagrindo skirti minėtas ekspertizes; R. K. kaip liudytojas buvo apklaustas daug kartų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti jam klausimus ir šia teise aktyviai naudojosi; klausimą dėl nuteistojo A. G. kardomosios priemonės pakeitimo spręsti priimant galutinį teismo sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų.
Dėl nuteistojo A. G. kasacinio skundo
Dėl BPK 274 straipsnio reikalavimų laikymosi
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas tinkamų, BPK 274 straipsnyje nustatytų, pagrindų, patenkino nukentėjusiojo A. B. prašymą apklausti jį teismo salėje nedalyvaujant kaltinamiesiems.
Pagal BPK 274 straipsnį tuo atveju, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo dalyvavimas kliudys kitam kaltinamajam, nukentėjusiajam ar liudytojui duoti teisingus parodymas, teismo nutartimi šis kaltinamasis gali būti laikinai pašalintas iš posėdžio salės. Šiuo atveju, kai kaltinamasis grįžta į teisiamojo posėdžio salę, teisiamojo posėdžio pirmininkas jam praneša duotų parodymų turinį ir suteikia galimybę užduoti klausimus apklaustiems asmenims, taip pat dėl parodymų duoti savo paaiškinimus. Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, siekdamas užtikrinti visapusišką ir nešališką įrodymų tyrimą, išimtiniais atvejais – esant rimtam pagrindui manyti, kad kaltinamojo dalyvavimas darys psichologinį poveikį kitam kaltinamajam, nukentėjusiajam ar liudytojui ir kliudys jiems duoti teisingus parodymus – gali pašalinti kaltinamąjį iš teisiamojo posėdžio salės. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad spręsti, ar yra pagrindas kito kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo apklausos metu laikinai pašalinti kaltinamąjį iš teisiamojo posėdžio salės, yra teismo prerogatyva.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. B. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą jo apklausos metu iš teisiamojo posėdžio salės pašalinti kaltinamuosius M. Z., A. G., T. G., nes jis parodymus norėtų „duoti ramioje aplinkoje“, o pirmosios instancijos teismo 2011 m. sausio 26 d. teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad jų šeima pakeitė gyvenamąją vietą, nes „šeimai yra grasinama, kiaurą parą po langais stovi automobiliai ir stebi“. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 274 straipsniu, nutarė šį nukentėjusiojo A. B. prašymą tenkinti nurodydamas, kad teismas turi pagrindo manyti, jog kaltinamųjų dalyvavimas trukdys nukentėjusiajam duoti išsamius ir teisingus parodymus. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgęs į kaip liudytojomis apklaustų nukentėjusiojo A. B. motinos J. B., sesers O. B., Vilniaus miesto ir rajono pataisos inspekcijos inspektorės G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių matyti, kad prieš B. šeimą buvo naudojamas psichologinis smurtas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas motyvuotai tenkino nukentėjusiojo prašymą apklausti jį nedalyvaujant kaltinamiesiems M. Z., A. G., T. G. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2011 m. vasario 21 d. teisiamajame posėdyje, kaip to ir reikalaujama BPK 274 straipsnyje, dalyvaujant kaltinamiesiems M. Z., A. G., T. G. balsu perskaitė nukentėjusiojo A. B. parodymus, duotus 2011 m. sausio 26 d. teisiamajame posėdyje nedalyvaujant kaltinamiesiems, ir suteikė teisę (kuria visi kaltinamieji pasinaudojo) kaltinamiesiems užduoti nukentėjusiajam klausimus.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepažeidė BPK 274 straipsnio nuostatų.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį
Kasatorius teigia, kad, radęs T. V. mokėjimo priemonę ir supratęs, kad ši jam (kasatoriui) nepriklauso, jis (kasatorius) siekė ją grąžinti teisėtam savininkui ir ne kartą jam apie tai priminė, tačiau savininkas jos neatsiėmė. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai jo veiksmuose buvo konstatuota tiesioginė tyčia. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas neteisėtai įgijo, laikė vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių. Taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti objektyviuosius veikos požymius – neteisėtą įgijimą (pirkimą, radimą ir pan.) ar (ir) laikymą – ir subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir norėti taip veikti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso eminentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima, o jos laikymas yra neteisėtas. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-197/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-197/2011">2K-197/2011</a>, 2K-215/2012, 2K-179/2013). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526/2011">2K-526/2011</a>, 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014).
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, visapusiškai ir išsamiai ištyrus byloje esančius įrodymus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatyta (to neginčija ir pats nuteistasis), kad A. G. suprato įgijęs ir laikęs svetimą – T. V. vardu išduotą – banko mokėjimo kortelę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad joje, priešingai nei tvirtina kasatorius, nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis A. G. būtų siekęs banko mokėjimo kortelę grąžinti teisėtam jos turėtojui. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kad A. G., radęs svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir supratęs, kad ji jam nepriklausė, nesiekė jos grąžinti teisėtam savininkui, bet laikė savo namuose, motyvuotai konstatavo, kad jis veikė tiesiogine tyčia.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatų laikymosi
Kasatorius teigia, kad teismai, skirdami jam bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatų, nes neatsižvelgė į kaltės formą, rūšį, jo asmenybę. Be to, kasatoriaus nuomone, nors apeliacinės instancijos teismas jį išteisino dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jam paskirtos bausmės „neperžiūrėjo ir nepakeitė, nors tai turėjo atlikti“.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-30/2014, 2K-148/2014). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmiausia, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad kaltininko išteisinimas pagal kurį nors vieną ar kelis baudžiamojo įstatymo straipsnius apeliacinės instancijos teisme pats savaime neteikia pagrindo švelninti kaltininkui iš naujo skiriamos galutinės subendrintos bausmės. Skiriant galutinę subendrintą bausmę A. G., be kitų pirmosios instancijos teismo sprendimų, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu pagal BK 261 straipsnio 1 dalį paskirta bausme – šešeriais metais laisvės atėmimo – apimtos bausmės, paskirtos jam ir pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (trys mėnesiai laisvės atėmimo) bei BK 302 straipsnio 1 dalį (trys mėnesiai laisvės atėmimo). Taigi realiai A. G. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nebuvo nubaustas, ir už šią veiką paskirta bausmė subendrintai šešerių metų laisvės atėmimo bausmei, paskirtai už veikų, numatytų BK 261 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą reikšmės neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas A. G. dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisino ir, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teisėtai pritaikė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir vėl bausmes, paskirtas pagal BK 261 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį apėmė griežtesne – pagal BK 261 straipsnio 1 dalį paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausme, kurią vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, iš dalies sudėjus su A. G. paskirtomis bausmėmis pagal 1) BK 181 straipsnio 2 dalį (ketveri metai laisvės atėmimo), 180 straipsnio 1 dalį (dvi veikos – už kiekvieną dveji metai laisvės atėmimo) ir subendrintomis pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą; ir 2) pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausme (penkeri metai laisvės atėmimo), paskirta galutinė subendrinta bausmė A. G. – devyneri metai laisvės atėmimo. Vadinasi, paskiriant tą pačią galutinę subendrintą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę A. G. už jo padarytų nusikaltimų daugetą, ir pirmosios instancijos teisme, kai nuteistasis buvo kaltinamas ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teisme, kai nuteistasis dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, BK 302 straipsnis reikšmės neturėjo. Dėl to kasacinės instancijos teismas neturi teisės ir pagrindo mažinti A. G. paskirtos galutinės subendrintos bausmės jo kasaciniame skunde nurodytu pagrindu.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. G. už jo BK 180 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį, 214 straipsnio 1 dalį nurodytų nusikalstamų veikų padarymą bausmes, atsižvelgė į tai, kad: jis teisiamas pirmą kartą; baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; turi nuolatinę gyvenamąją vietą; nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo; nuo 2011 m. sausio 4 d. iki suėmimo 2011 m. gegužės 4 d. dirbo UAB „Aliton“ vadybininku ir apibūdinamas teigiamai; mokosi Vilniaus kooperacijos kolegijoje ir yra apibūdinamas teigiamai; Šumsko Šv. Mykolo Arkangelo parapijos klebonas A. G. apibūdina kaip giliai tikintį, atsakingą, iniciatyvų, pareigingą, nekonfliktišką, jautrų ir dėmesingą kitiems bendruomenės nariams. Kartu pažymėtina, kad teismas įvertino A. G. padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį. BK 261 straipsnyje nurodytas nusikaltimas yra labai sunkus (BK 11 straipsnio 6 dalis), BK 181 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai – sunkūs (BK 11 straipsnio 5 dalis), o BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai – apysunkiai (BK 11 straipsnio 4 dalis); nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia; A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; A. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad jis BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 261 straipsnyje nurodytus nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas A. G. už BK 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 261 straipsnyje nurodytų nusikaltimų padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes savo dydžiais artimas šių BK straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiams, o už BK 214 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą – laisvės atėmimo bausmės minimumą. Už BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų padarymą iš alternatyvių bausmių parinkdamas laisvės atėmimo bausmę, kaip to ir reikalaujama BK 55 straipsnyje, teismas tokios bausmės rūšies parinkimą nuosprendyje motyvavo.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistajam A. G. už jo padarytas nusikalstamas veikas individualizuojant bausmes ir paskiriant galutinę subendrintą bausmę BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. G. ir nuteistojo T. G. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė Armanas Abramavičius
Jonas Prapiestis
