V. Š. pagal BK 22 str., 149 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-562/2014

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01324-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

1.1.4.2;

1.2.7.1.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

Iš V. Š. nepilnametei nukentėjusiajai R. S. priteista 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, šių lėšų tvarkytoju paskiriant įstatyminę atstovę R. S..

Iš V. Š. R. S. priteista 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartimi nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2012 m. spalio 4 d. apie 21.20 val., Kaune, Breslaujos g., ties 12 namu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasikėsino išžaginti nepilnametę R. S., gimusią 1996 m. balandžio 27 d., kurią, panaudodamas fizinį smurtą –apkabinęs iš nugaros pusės, jėga nusitempė į krūmus, ten pargriovė ant žemės, užgulęs savo kūnu kėsinosi su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nes nusikalstamą veiką nutraukė pro šalį einantys pašaliniai asmenys.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas M. Vagonis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, priimdami sprendimus, pažeidė materialinės teisės normas, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo veiksmus netinkamai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, nesant nusikalstamos veikos sudėties požymių viseto. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat padarė ir esminį baudžiamojo proceso pažeidimą – neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nes padarytos išvados prieštarauja byloje surinktai įrodymų visumai (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o priimtas teismo nuosprendis yra nemotyvuotas (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo nuosprendžio priėmimą, kurie nebuvo pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, priimtoje nutartyje neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo motyvų ir dėl jų nepasisakė, priimdamas nutartį neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nes tik formaliai atkartojo pirmosios instancijos teismo išvadas.

Kasaciniame skunde pažymėta, kad lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Todėl šiuo atveju bylą nagrinėjęs tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti ir teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose pagrįsti, kokie V. Š. veiksmai rodo, kad buvo siekta prievartinio seksualinio bendravimo, o juo labiau tyčia buvo nukreipta į išžaginimą – prievartinio, natūralaus lytinio akto atlikimą. Nagrinėjant bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad nuteistasis bandė numauti nukentėjusiajai kelnes ar kitais veiksmais apnuoginti jos apatinę kūno dalį arba pats tai padaryti. Skunde nurodyta, kad ir pati nukentėjusioji apklausiama nurodė, jog nuteistasis jai kelnių atsegti nebandė. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad nuteistasis siūlė ar reikalavo, jog nukentėjusioji su juo lytiškai santykiautų. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad V. Š. tikslas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja buvo išreikštas kvietimu eiti kartu su juo, apkabinant iš už nugaros ir tempiant link krūmų, atsegant striukę ir rankomis liečiant nukentėjusiosios kūną (kišant rankas po drabužiais, liemenėle), visiškai nepagrįstas. Pasak gynėjo, net ir laikantis vien tik nukentėjusios paaiškinimų, akivaizdu, kad kvietimas eiti kartu gali reikšti ne ką kitą, o tik ir ėjimą kartu, tačiau nesuponuoja jokios išvados apie siekį lytiškai santykiauti, ir tokia teismo išvada yra niekuo neparemta prielaida. Tuo tarpu dėl nukentėjusiosios tempimo pažymėta, kad šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nematė, kad nuteistasis būtų tempęs nukentėjusiąją. Apžiūrint įvykio vietą nebuvo nustatyta jokių tempimo ar vilkimo požymių, todėl remtis vien tik nukentėjusios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, teismas negalėjo. Tempimo faktą paneigia ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje specialistas nenurodė jokių nukentėjusiosios kūne nustatytų sužalojimų, nubrozdinimų, kurie galėtų rodyti, kad nukentėjusioji buvo tempiama. Todėl ir šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai konstatavo tempimo faktą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis išimtinai nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis konstatavo, kad V. Š. lietė šlaunis, kojas, šlaunis lietė iš vidinės pusės. Analizuojant liudytojų parodymus, matyti, kad G. N. pribėgo pirmas prie merginos ir nukentėjusioji su kaltinamuoju gulėjo ne krūmuose, o šalia krūmų, ir jis buvo apkabinęs merginą per juosmenį; liudytojas V. K. teigia, kad „ji gulėjo ant dešinio šono ir žiūrėjo į gatvę, jai už nugaros gulėjo ant dešinio šono vyriškis“, tačiau nė vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad mergina buvo glostoma kurioje nors vietoje. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad žemė buvo drėgna, o bylos nagrinėjimo metu apžiūrint tiek nuteistojo ir nukentėjusiosios rūbus aiškiai matėsi, jog rūbai buvo ištepti purvu, todėl realu, kad ir rankos turėjo būtu išteptos purvu, ir liečiant drabužius turėjo likti purvo antsluoksniniai pėdsakai, tačiau ant nukentėjusios rūbų purvo pėdsakų, kurie būtų nuo nuteistojo rankų, kur būtų matyti charakteringi rankų pirštų slydimo ar spaudimo pėdsakai nėra, todėl objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad nuteistasis lietė nukentėjusios šlaunis iš vidinės ir išorinės pusės ar kišo rankas po rūbais – byloje nėra. Specialisto išvadoje Nr. 62611/12(02) konstatuota, kad nukentėjusiajai padarytas odos nubrozdinimas dešiniajame rieše, daugiau jokių pažeidimų nepastebėta. Todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nuteistasis lietė šlaunis, kojas, šlaunis lietė iš vidinės pusės, taip pat, jog buvo kišamos rankos po rūbais, yra visiškai nepagrįstas, o šios nurodomos aplinkybės turėjo būti vertinamos kritiškai. Kasatorius teigia, kad, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog nagrinėjant bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, jog nuteistasis siekė su nukentėjusiąja prievartinių lytinių santykių. Pažymėta, kad pripažįstant V. Š. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, padarymo, turėjo būti konstatuota, jog nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia išžaginti nukentėjusiąją. Šio subjektyviosios pusės požymio buvimą galima konstatuoti įvertinus kaltinamojo elgesį įvykio metu ir nukentėjusiosios paaiškinimus. Įvertinus minėtuosius įrodymų šaltinius, akivaizdu, kad jų nurodomos aplinkybės visiškai neduoda pagrindo teigti, jog šiuo atveju nuteistojo veiksmai pasireiškė tiesiogine tyčia išžaginti nukentėjusiąją. Ji nurodė, kad nuteistasis nebandė jai numauti kelnių ar pats jas nusimauti, taip pat nenurodė, kad V. Š. jai būtų siūlęs, raginęs ar reikalavęs su juo lytiškai santykiauti. Tuo tarpu remtis vien tik nukentėjusiosios nuomone, kad V. Š. norėjo ją išprievartauti, ir tuo remiantis jį nuteisti dėl pasikėsinimo išžaginti, bylą nagrinėjantys teismai neturėjo teisinio pagrindo. Gynėjas pažymi, kad nukentėjusiosios aplinkybių vertinimas yra subjektyvus, ji yra jauno amžiaus, įvykio metu patyrė didelį išgąstį, todėl akivaizdu, jog nuteistojo veiksmų kryptingumą galėjo netinkamai suprasti.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, priimtame nuosprendyje visiškai nepagrįstai pažymėjo, kad „<...> akivaizdu, jog V. Š. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiosios valios palaužimą ir lytinio akto atlikimą. Tokią išvadą teismas daro dėl to, jog V. Š. veika jos nutraukimo metu vis dar tęsėsi, toliau buvo bandoma palaužti nukentėjusiosios valią, atimti jai galimybę priešintis ir atlikti su ja lytinį aktą. Priešingu atveju - siekiant tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu, šioje situacijoje V. Š. turėjo galimybę tai daryti (jis rankas buvo pakišęs po nukentėjusios rūbais, lietėsi prie jos savo kūnu lytinių organų srityje) ir nukentėjusioji apie tai būtų supratusi ir nurodžiusi savo apklausose“. Gynėjo pažymėta, kad ši teismo išvada nemotyvuota, nes nenurodyta, kokie nuteistojo veiksmai ar kiti byloje esantys įrodymai rodo apie tiesioginę apibrėžtą tyčią išžaginti nukentėjusiąją. Vien faktas, kad nuteistasis ir nukentėjusioji guli ant žemės ir pastarasis nei jai, nei sau nebando numauti kelnių ar apnuoginti apatinės kūno dalies, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pasikėsinta išžaginti. Teismo pateiktas veiksmų traktavimas yra paremtas tik prielaidomis, nes nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismo argumentas, kad nukentėjusioji būtų supratusi ir nurodžiusi apklausose, jog nuteistasis ją norėjo seksualiai prievartauti, o ne žaginti ir tuo pagrindu V. Š. veiksmus vertina kaip pasikėsinimą išžaginti, yra visiškai nepagrįstas. Gynėjas pažymi, kad nukentėjusioji, pateikdama subjektyvų situacijos vertinimą nurodė, jog nuteistasis ją norėjo išprievartauti. Tiek baudžiamosios teisės teorija, tiek BK aprašant nusikaltimus seksualinio apsisprendimo laisvei išskiriamos sąvokos išžaginimas ir seksualinis prievartavimas, tačiau sąvoka išprievartavimas - neskiriama. Tai yra bendrinėje kalboje vartojamas terminas, reiškiantis priverstinius lytinius santykius, tačiau nenurodant paties priverstinių lytinių santykių būdo (natūraliu, oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu). Todėl šiuo atveju, nukentėjusioji, pateikdama savo subjektyvią nuomonę apie nuteistojo veiksmų kryptingumą, nurodė bendrinėje kalboje vartojamą terminą, nedetalizuodama, kokiu būdu lytiškai santykiauti su ja norėjo nuteistasis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo argumentas, kad V. Š. turėjo galimybę tenkinti lytinę aistrą kitokiu būdu, nei žaginant nukentėjusiąją, yra visiškai nepagrįstas ir prieštaringas. Nors pirmosios instancijos teismas vienu atveju pažymi, kad V. Š. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiosios valios palaužimą ir lytinio akto atlikimą. Tokią išvadą teismas daro dėl to, kad V. Š. veika, jos nutraukimo metu vis dar tęsėsi, toliau buvo bandoma palaužti nukentėjusiosios valią, atimti jai galimybę priešintis ir atlikti su ja lytinį aktą, tačiau, aptardamas nuteistojo galimybę tenkinti lytinę aistrą kitu, nei išžaginimas būdu, teismas pažymi, kad nuteistasis tai daryti galėjo. Šie teismo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes kaltininkas turi galimybę prievarta tenkinti lytinę aistrą bet kuriuo iš būdų tik po to, kai yra palaužiama nukentėjusiojo valia priešintis. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik prielaida, nuteisė V. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį. Gynėjo teigimu, nesant objektyvių įrodymų apie nuteistojo tiesioginės apibrėžtos tyčios kryptingumą, jo veiksmai turėjo būti vertinti ir veika kvalifikuota pagal tai, ką pastarasis padarė nukentėjusiajai, t. y. pagal BK 140 straipsnį, nes nukrisdamas kartu su nukentėjusiąja nuteistasis galėjo sukelti tik fizinį skausmą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.). Lietuvos Aukščiausias Teismas, formuodamas teismų praktiką kasacinėse nutartyse, ne kartą yra pažymėjęs, kad Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tik tokie duomenys, kurie atitinka paminėtuose BPK straipsniuose nustatytus reikalavimus, gali būti įrodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principą, kaltinantiems ir teisinantiems įrodymams yra keliami skirtingi reikalavimai. Kaltinantys įrodymai yra tokie, kurie neginčytinai nustato faktus, patvirtinančius nusikalstamos veikos buvimą, žalingas pasekmes ir kaltinamojo kaltę. Teisinantys įrodymai yra tokie, kurie visiškai ar iš dalies paneigia kaltinimą, griauna jį ar daro abejotiną. Taigi teisinančių įrodymų turiniui pakanka to, kad jie sukeltų abejonių kaltinančių įrodymų pagrįstumu. Ši aplinkybė daro negalimą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2010). Pasak gynėjo, V. Š. buvo nuteistas remiantis vien tik prielaida, kad turėjo tyčią išžaginti nukentėjusiąją, nes byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis norėjo su nukentėjusiąja atlikti priverstinį lytinį aktą vaginaliniu būdu. Kasatorius teigia, kad, nesant byloje objektyvių įrodymų apie nuteistojo veiksmų kryptingumą, teismai negalėjo V. Š. nuteisti dėl pasikėsinimo išžaginti ir turėjo vertinti nuteistojo veiksmus bei bausti jį už tai, ką jis padarė, t. y. tikėtina sukėlė fizinį skausmą. Gynėjo manymu, yra akivaizdu, kad tiek nukentėjusioji, tiek įvykio liudytojai pateikė neobjektyvius parodymus, nes šie parodymai yra stereotipinio pobūdžio, leidžiantys panašiose situacijose įsivaizduoti galbūt išžaginimo ar pasikėsinimo išžaginti faktą. Tokie parodymai duoti ne siekiant iškraipyti objektyvią tiesą, o nulemti daugeliu atvejų panašiose situacijoje įvykdytų nusikaltimų, kurie panašiose, bet ne tokiose pačiose situacijose priverčia iš anksto įvertinti vienareikšmiškai vienokią ar kitokią situaciją, kuri jau suformuota pasąmonėje kaip nusikaltimas.

Atsiliepimu į nuteistojo V. Š. gynėjo advokato M. Vagonio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo jį atmesti. Atsiliepime prokurorė pateikia išsamius teisinius argumentus bei pažymi, kad su nuteistojo gynėjo kasaciniu skundu nesutinka, laiko, jog jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Pasak prokurorės, abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti, BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų keisti ar naikinti šių teismų procesinius sprendimus nėra.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi bei BK 22 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas prašo panaikinti teismų sprendimus dėl V. Š. pripažinimo kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį jo ginamasis nuteistas nepagrįstai, kad įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, o apeliacinį skundą atmetė tik formaliai atkartojęs pirmosios instancijos teismo išvadas.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniame skunde ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikiama sava įvykio versija. Antai kasaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kurios, teismų nuomome, patvirtina nuteistojo ketinimą išžaginti, paneigimui, pateikiamas šių aplinkybių vertinimas, besiskiriantis nuo teismų atlikto. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, jas kitaip įvertinti nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad kaltinamojo V. Š. veika atitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Buvo išanalizuoti objektyvieji ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Antai teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad V. Š. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiosios valios palaužimą ir lytinio akto atlikimą. Ši teismo išvada buvo grindžiama tuo, kad V. Š. veika jos nutraukimo metu vis dar tęsėsi, toliau buvo bandoma palaužti nukentėjusiosios valią, atimti jai galimybę priešintis ir atlikti su ja lytinį aktą. Su tokia byloje esančia duomenų analizės pagrindu padaryta išvada, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, buvo grindžiama specialistų išvadomis, liudytojų parodymais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Kaltinamojo V. Š., nukentėjusiosios R. S., jos įstatyminės atstovės R. S., liudytojų V. K., P. G., G. N., S. T., ekspertės psichologės D. T. parodymai, duomenys, užfiksuoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103 MS-24/201, įvykio vietos apžiūros protokole, papildomo įvykio vietos apžiūros protokole, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadose Nr. G2611/12(02) ir G2590/12(02), ir kiti įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Taigi nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismo nuosprendis nebuvo tinkamai motyvuotas. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Taigi teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, primdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instamcijos teismas šį nuosprendį palikdamas galioti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad jie iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, baudžiamasis įstatymas – BK 22 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis neturi pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. byla tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrinta, priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Taigi kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir neatsakė į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui.

Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl V. Š. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punkto nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas – iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes V. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis

Armanas Abramavičius