Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarties

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-70-2014

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-14115-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

39.2;

45.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. B. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarimu L. B. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 100 Lt bauda, 130 straipsnio 1 dalį 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

L. B. nubaustas už tai, kad 2013 m. lapkričio 29 d., apie 13.07 val., Vilniuje, Upės g. 5, vairuodamas automobilį „Škoda Octavia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pravažiuodamas stovintį automobilį „VW Sharan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nepaliko tarpo iš šono, kliudė ir apgadino abu automobilius, pasitraukė iš eismo įvykio vietos, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus (132, 234 punktus).

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. liepos 7 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. B. prašymas ir atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukti; nesant tam pagrindo, pakeisti teismų sprendimus, taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas ir neskirti administracinės nuobaudos arba neatimti teisės vairuoti transporto priemones bei sumažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas nurodo, kad šią bylą nagrinėję teismai padarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto nutarimo bei nutarties priėmimui. Pareiškėjas neneigia, kad 2013 m. lapkričio 29 d., apie 13.00 val., savo automobiliu buvo atvykęs į administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą vietą, tačiau kategoriškai nesutinka su pateiktu kaltinimu, jog tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Jis minėtą dieną nepastebėjo ir nepajuto, kad padarė eismo įvykį. Savo automobilio apgadinimus (priekinio bamperio dešinėje pusėje dažų sluoksnio pažeidimą) pastebėjo 2013 m. gruodžio 3 d., o gruodžio 4 d. dėl automobilio apgadinimo kreipėsi į „If P&C Insurance AS“ draudimo kompanijos filialą, nurodydamas, kad automobilis buvo apgadintas dėl chuliganiškų paskatų. Tik 2013 m. gruodžio 11 d. pagal kvietimą nuvykęs į Vilniaus apskrities VPK sužinojo, kad yra kaltinamas pažeidęs KET 132 bei 234 punktų reikalavimus ir padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjo manymu, abiejų instancijų teismai, pripažindami, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos, šios išvados nepagrindė motyvuotu bylos duomenų vertinimu, neatskleidė tiesioginės tyčios turinio, neištyrė eismo įvykyje dalyvavusių automobilių kontakto masto, mechanizmo bei pobūdžio, pareiškėjo elgesio po eismo įvykio, pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo ir kitų reikšmingų įvykio aplinkybių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos ATPK 130 straipsnio 1 dalies normos aiškinimo bei taikymo praktikos.

Pareiškėjas remiasi administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013, 2AT-7-3-2013 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais ir teigia, kad jo automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės ir KASKO draudimu, nukentėjusiajam padarytą nežymią žalą nedelsiant atlygino draudimo kompanija. Dėl to nėra objektyvių priežasčių manyti, kad jis siekė išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą. Gavęs šaukimą atvykti į policijos įstaigą, jis nedelsiant atvyko su automobiliu (kuris buvo tokios pat būklės, kaip eismo įvykio dieną). Be to, įvykio dieną jis dirbo, po įvykio buvo sugrįžęs į tą pačią vietą pavežti kolegos po darbo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis siekė nuslėpti savo neblaivumą ar bandė slėptis. Automobilių kontakto metu nebuvo atsisukęs pasižiūrėti bei išlipęs iš automobilio, nedidino važiavimo greičio, į jo automobilį nebuvo belsta, todėl nėra jokių priežasčių manyti, kad jis galėjo pajusti ar suvokti, jog susilietė automobilių bamperiai.

Pareiškėjas teigia, kad abiejų instancijų teismai nevertino automobilių apgadinimo masto, mechanizmo ir jų kontakto pobūdžio. Jo automobilio apgadinimo mastas nežymus – vos pažeistas priekinio bamperio dažų sluoksnis nedideliame plote šone, kuris vos matomas, niekas neskilę, nesulankstyta; nukentėjusiojo automobilio apgadinimo mastas taip pat nežymus – dar mažiau pažeistas galinio bamperio dažų sluoksnis nedideliame plote šone, kuris sunkiai matomas, taip pat niekas neskilę, nesulankstyta. Teismai apgadinimo mastą vertino kaip didelį neva todėl, kad nukentėjusiojo galinio bamperio šonas nuotraukose nežymiai išsinėręs į išorę. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, nes, pirma, išsinėrimas nėra mechaninis ar fizinis sugadinimas (apgadinimas), be didesnių pastangų tokį išnirimą galima grąžinti į įprastą padėtį, o bamperio dalis šone visiškai nepakitusi ir nepažeista. Antra, fotolentelė sudaryta praėjus trylikai dienų po eismo įvykio, ji negali būti laikoma tinkamu ir teisėtu įrodymu. Policijos pareigūnai teismo posėdžio metu nepateikė jokios svarbios medžiagos apie kontakto mastą, neužfiksavo protokole ir nenufotografavo nukentėjusiojo automobilio apgadinimų eismo įvykio dieną. Trečia, sunku sveiku protu ir remiantis fizika suvokti, kaip veikiant kūną (bamperio šoną) jėgai visiškai kita kryptimi, jis išsinėrė į priešingą pusę. Pagal bylos medžiagą akivaizdu, kad tai slystamojo pobūdžio bamperių trintis, o ne tiesioginis smūgis. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokie slystamojo pobūdžio pažeidimai yra ne tik sunkiai pastebimi, bet ir susidūrimo, kurio metu tarp dviejų automobilių atsiranda tokio pobūdžio pažeidimai, garsas yra blogai girdimas.

Pareiškėjas pažymi, kad abiejų instancijų teismai visiškai nevertino jo elgesio po eismo įvykio. Jis iš įvykio vietos skubiai nepasišalino, tą pačią dieną grįžo į tą vietą dėl kitų priežasčių, po kelių dienų pastebėjęs bamperio įbrėžimą kreipėsi į draudimo kompaniją, nedelsdamas atvyko į policijos įstaigą su nepaslėptais automobilio apgadinimais, neneigė, kad įvykio dieną buvo toje vietoje ir kad galbūt automobiliai galėjo susiliesti, o tai rodo, jog ir po eismo įvykio jis visiškai nesuvokė ir neįtarė, kad jo automobilis nukentėjo per šį įvykį, kad jis neapsunkino pažeidėjo nustatymo, įvykio aplinkybių išaiškinimo. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Taip, pareiškėjo manymu, teismai nagrinėdami šią bylą, pažeidė ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesivadovavo principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai).

Anot pareiškėjo, taip pat pažeista jo teisė į tinkamą gynybą. Policijos pareigūnai ilgai užtruko pareiškėją informuodami apie eismo įvykį; jie ieškojo filmuotos medžiagos, bet jos negavo, nes eismo įvykio vietos Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės filmavimo kameros nefiksuoja. Byloje nėra duomenų, kad filmuotos medžiagos buvo bandoma ieškoti kitose vietose. Pareiškėjas pats sužinojo, kad šalia VCUP esančio viešbučio apsaugos kameros filmuoja būtent eismo įvykio vietą, tačiau jis kreipėsi pavėluotai, nes filmuota medžiaga saugoma tik dvi savaites. Dėl neprofesionalių, neoperatyvių ir aplaidžių policijos pareigūnų veiksmų pareiškėjui buvo sutrukdyta tinkamai pasiruošti gynybai nuo pareikštų kaltinimų. Be to, tarnybinį pranešimą surašęs policijos pareigūnas Ž. M. į teismo posėdį neatvyko, o pakartotinai į posėdį jis nebekviestas, nors jo parodymai yra svarbūs (jis pildė eismo įvykio vietos schemą ir tiesiogiai dalyvavo tiriant eismo įvykį). Neapklausus liudytojų, kurių parodymai turi esminę reikšmę bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę administracinių teisės pažeidimų bylų procese užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu padarius pažeidimą. Taip apylinkės teismas pažeidė ATPK 286 straipsnio 2 dalį, nes neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių, įrodymų tyrimą atliko neišsamiai ir nevisapusiškai, įrodymus vertino atskirai nuo bendro konteksto, visiškai nemotyvuodamas. Toks nutarimas tiek formos, tiek turinio atžvilgiu apeliacinės instancijos teismo negalėjo būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Be to, teismai A. K. paaiškinimus nepagrįstai pripažino neprieštaraujančiais ir nuosekliais. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos informacijos skyriaus 2014 m. sausio 28 d. pažymos Nr. (5.58-10)-B8-184 matyti, kad įvykio dieną lijo, buvo vėjuota, maksimaliai debesuota, o tai prieštarauja A. K. policijos pareigūnams pranešime pateiktai informacijai, kad oro sąlygos įvykio metu buvo geros. A. K. paaiškinimai policijos pareigūnams dėl eismo įvykio skyrėsi nuo jo duotų paaiškinimų teisme (dėl aplinkybių, ar beldė į pareiškėjo automobilio langą, ar signalizavo ir kt.).

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2AT-4-2011 pateiktais išaiškinimais, nurodo ir tai, kad teismai jį ne tik be jokių motyvų neteisėtai nubaudė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, bet ir nepagrįstai paskyrė aiškiai per griežtą nuobaudą, nors turėjo teisę taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas (skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos). Pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl ATPK 301 straipsnio 1 dalies netaikymo (nes teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbui ir lankyti ligotą motiną nėra aplinkybės, sudarančios pagrindą skirti švelnesnę administracinę nuobaudą). Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos minimalios nuobaudos dydis prieštarauja teisingumo, protingumo, adekvatumo ir proporcingumo principams. Eismo įvykis nesukėlė sunkių padarinių (automobilių apgadinimai nežymūs), materialinė žala atlyginta, pareiškėjas neturėjo jokio tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis tiriant įvykio aplinkybes, nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių medžiagų. Atsižvelgiant į eismo įvykio pobūdį, mastą, padarinius, pareiškėjo asmenybę (už analogišką pažeidimą baudžiamas pirmą kartą) paskirta nuobauda yra neadekvati padarytam mažareikšmiui pažeidimui. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad speciali teisė (vairuoti) jam reikalinga atliekant savo darbą. Jei dėl šios nuobaudos jis netektų darbo, tai būtų tolygu dvigubam nubaudimui. Jam kelis kartus per savaitę tenka grįžti į Panevėžį, nes reikia prižiūrėti sergančią motiną, kurios darbingumas – tik 35 proc. Taip būtų pažeistos ne tik jo asmeninės teisės, bet suvaržytos ir jo motinos, kuri negalės gauti tinkamos priežiūros. Pritaikius ATPK 301 straipsnį būtų pasiekti administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepime į pareiškėjo L. B. prašymą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad bylos atnaujinimas yra išimtinė bei galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisintų pasekmių. Proceso atnaujinimo instituto taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti teismų instancine tvarka. Bylos atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų visuma negali būti naudojama kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. P261-3/2012). Pagal ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktą byla gali būti atnaujinama, jeigu proceso metu buvo padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai bylos atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvus teisės normų aiškinimas, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro bylos atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu paremtas susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Bylos atnaujinimas galimas tik tada, jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtaką neteisėto sprendimo, nutarimo ar nutarties priėmimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. P502-119/2009).

Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, nepažeisdami procesinių teisės normų bei laikydamiesi teismų praktikos. Pareiškėjo nesutikimas su teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu nelaikytinas proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. P-261-21/2011). Vilniaus apygardos teismas, iš naujo vertindamas įrodymus, pasisakė dėl jų patikimumo bei pakankamumo, išnagrinėjo iš esmės visas L. B. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. L. B. nenurodė jokių naujų įrodymų, dėl kurių nebūtų pasisakę bylą nagrinėję teismai. Bylos medžiaga patvirtina, kad L. B. 2013 m. lapkričio 29 d. suvokė sukėlęs eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino neteisėtai. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas nukentėjusysis A. K. patvirtino, kad jis, sėdėdamas automobilyje „VW Sharan“, pajuto automobilio „Škoda Octavia“ kontaktą, tad jį turėjo pajusti ir žymiai lengvesnį keleivinį automobilį vairavęs L. B.. A. K. nedelsiant po eismo įvykio, siekdamas atkreipti dėmesį, L. B. signalizavo garsiniu signalu. Surinkta bylos medžiaga rodo, kad L. B. pasišalino iš eismo įvykio vietos skubiai, suvokęs, jog sukėlė eismo įvykį.

Atsiliepime teigiama, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundus dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymo, ne kartą konstatavo, jog nuobauda vadovaujantis minėtame straipsnyje nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, dėl kurio taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. N63-681/2010). Savo prašyme dėl bylos atnaujinimo L. B. nenurodė faktinių duomenų, bylojančių jo naudai, visumos. L. B. 2013 m. lapkričio 29 d. pakartotinai per metus buvo padaręs ketvirtą tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nustačius, kad byloje yra administracinę atsakomybę sunkinančios aplinkybės, ATPK 301 straipsnio taikymas iš esmės yra negalimas. Dėl to L. B. paskirtos minimalios administracinės nuobaudos (3000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams) negali būti švelninamos.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. B. prašymas atmestinas.

Dėl išsamaus įvykio aplinkybių ištyrimo

Pareiškėjas teigia, kad teismai nesilaikė ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies, 286 straipsnio 2 dalies nuostatų, neišsamiai ištyrė reikšmingas įvykio aplinkybes (eismo įvykyje dalyvavusių automobilių kontakto mastą, mechanizmą bei pobūdį, pareiškėjo elgesį po eismo įvykio ir kt.), nepateikė tinkamų savo sprendimo motyvų ir nepagrįstai pripažino, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo dalyvavimo ir kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (vairuodamas automobilį „Škoda Octavia“ ir pravažiuodamas stovintį automobilį „VW Sharan“ nepaliko tarpo iš šono, kliudė ir apgadino abu automobilius) neginčija.

KET 234 punkte nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma; nenustačius bent vieno būtinojo požymio nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Subjektyvusis pasitraukimo iš eismo įvykio vietos požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą (priešingumą KET taisyklėms). Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, kad teismų išvados dėl pareiškėjo padaryto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo yra nemotyvuotos, kad nenustatytas jo kaltės turinys. Apylinkės teismas, apklausęs L. B., nukentėjusįjį A. K., liudytoją T. F., ištyręs rašytinę bylos medžiagą, išklausęs Vilniaus apskrities VPK kelių policijos valdybos atstovo V. B. paaiškinimų, savo sprendime konstatavo, kad L. B. kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje (taip pat ir 127 straipsnio 2 dalyje) numatytą pažeidimą įrodyta tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukomis ir kt. Apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal L. B. apeliacinį skundą (kuriame jis prašė administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti, o nesant tam pagrindo – taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas), savo sprendime dar kartą išdėstęs šios bylos įrodymus, motyvuotai paneigė apelianto teiginius dėl nepagrįsto jo pripažinimo padarius minėtus administracinius teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apelianto argumentų (kurie pakartoti ir jo prašyme dėl administracinės bylos atnaujinimo), susijusių su nukentėjusiojo A. K. parodymų, eismo įvykio mechanizmo, automobilių kontakto pobūdžio, padarytų automobilių apgadinimų dydžio vertinimu, dėl bylos išnagrinėjimo, neapklausus policijos pareigūno Ž. M., pareiškėjo kaltės. Taigi teismai, iš esmės laikydamiesi ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertino bylos įrodymus, ir L. B. veikoje teisingai nustatė, kad jis sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, pažeisdamas KET, t. y. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų požymius. Dėl to laikytina, kad teismų priimti procesiniai sprendimai yra teisingi ir dėl prašyme nurodytų argumentų pagrindo jų keitimui nėra.

Dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymo

ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, skirdamas administracines nuobaudas už L. B. padarytus administracinius teisės pažeidimus, atsižvelgė į jų pobūdį, pažeidėjo asmenybę – baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta – ir paskyrė minimalias ATPK 127 straipsnio 2 dalies, 130 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas nuobaudas. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį (sunkesnio iš padarytų pažeidimų) paskirtos nuobaudos dydžio, nelaikė išskirtinėmis apelianto nurodytas aplinkybes (teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbui bei lankyti ligotą motiną), kurios suteiktų pagrindą taikyti ATPK 301 straipsnį ir švelninti nuobaudą.

Pagal bylos aplinkybes ir pareiškėjo argumentus dėl ATPK 301 straipsnio taikymui išimtinių aplinkybių buvimo, kurie yra analogiški nurodytiems jo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad teismai netinkamai taikė minėtą materialiąją teisės normą. L. B. padarė šiurkštų tyčinį KET pažeidimą – pasišalino iš eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės, vietos. Jis nepripažino savo kaltės dėl šio pažeidimo, bandė aiškinti, kad įvykio metu buvo blogos oro sąlygos, nors tai neatitinka byloje esančios pažymos apie hidrometeorologines sąlygas įvykio metu, nuoširdžiai nesigailėjo. Įvertinus jo asmenybę, matyti, kad jis linkęs sistemingai daryti administracinius teisės pažeidimus, tarp kurių – ir nesilaikyti Kelių eismo taisyklių. Pažymėtina, kad vien per 2013 m. iki nagrinėjamo įvykio L. B. padarė keturis administracinius teisės pažeidimus (pagal ATPK 50 straipsnį, 1241 straipsnio 2 dalį).

Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga, proporcinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013). Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį L. B. paskirta nuobauda, įvertinus padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir pažeidėjo asmenybę, neprieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Daryti kitokias išvadas nei padarė teismai ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nuobaudos sušvelninimo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. B. prašymą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Viktoras Aidukas

Gintaras Goda