R. Č. pagal BK 149 str., 62 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-451/2012

Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00061-2010-8 Procesinio sprendimo kategorija

(S)

1.1.8.1.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam R. Č.,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžiu panaikinta Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalis, kuria R. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Dėl šios dalies – priimtas naujas nuosprendis R. Č. pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 2 dalies a) papunkčiu, viena laikino sulaikymo diena nuo 2010 m. vasario 12 d iki 2010 m. vasario 13 d. prilyginta 2 MGL dydžio baudai ir paskirta galutinė bausmė 18 MGL (2340 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendžiu R. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams; remiantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. Č. laikinas sulaikymas nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2010 m. vasario 13 d. Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš R. Č. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 300 Lt turėtų proceso išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, nuteistojo, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. Č. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 10 d., apie 9.00 val., nukentėjusios J. B. namuose (duomenys neskelbtini), kambaryje panaudojo fizinį smurtą - jėga parsigriovė nukentėjusiąją J. B. ant sofos-lovos, prievarta numovė sportines kelnes ir kelnaites, praskėtė jos kojas į šalis ir ją užgulė bei sudavė delnu du smūgius per veidą, tokiu būdu palaužęs nukentėjusios valią ir pasipriešinimą atėmė galimybę priešintis, įvedė savo varpą į J. B. makštį ir atliko vieną prievartinį lytinį aktą prieš jos valią - ją išžagino.

Apeliacinės instancijos teismas R. Č. skundą, kuriuo jis prašė panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendį ir jį išteisinti, tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo R. Č. nusikalstamą veiką, tačiau neįvertino aplinkybių viseto skirdamas bausmę, t. y. netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, atsižvelgdamas į tai, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasaciniu skundu J. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. nuosprendį.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

J. B. manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ir laikė, kad byloje yra išimtinės aplinkybės, leidžiančios nuteistajam R. Č. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Kasatorės pažymėtina, kad apeliaciniu skundu nuteistasis R. Č. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nesant neginčijamų įrodymų, kad jis padarė inkriminuojamą veiką. Nurodoma, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog R. Č. neginčijo bausmės rūšies ir jos dydžio, neprašė paskirtą bausmę sušvelninti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Todėl J. B. mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir neturėjo nurodyti motyvuotų išvadų dėl teisingumo principo laikymosi ir švelnesnės bausmės rūšies skyrimo nuteistajam. Pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė nuteistojo R. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis R. Č. kaltės dėl inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, taip pat ir apeliacinės instancijos teismuose. Jo parodymai apie įvykio aplinkybes yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Kasatorė nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu R. Č. teigė, jog jai sudavė du kartus tik pirštų galais per veidą, vėliau sakė, kad gulėdamas sudavė du kartus delnu per veidą. Ikiteisminio tyrimo pirminių apklausų metu R. Č. nenurodė, kad įvykio dieną prie jos lietėsi savo lytiniu organu, toks kaltinamojo aiškinimas atsirado tik vėliau dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų ir vertintinas kaip jo siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi nuteistasis netgi nepripažino esminių bylos aplinkybių, neturtinės žalos neatlygino.

Nukentėjusioji nurodo, kad R. Č. jos pasipriešinimui palaužti naudojo fizinį smurtą - sudavė du smūgius delnu per veidą. Paties kaltinamojo parodymais, jai pasakius, kad su juo negyvens, jis atsakęs, kad kitas vyras už tokius žodžius sulaužytų, užmuštų. Be to, jis grasino sulaužyti nosį. Kasatorė teigia, kad tai suprato kaip grasinimus dar kartą panaudoti fizinį smurtą ir negalėjo tinkamai pasipriešinti R. Č., nes buvo išnarintas jos dešinysis petys ir ranka buvo specialiame įtvare. Skunde nurodoma, jog kai buvo parversta ant sofos, ji dar kartą susižeidė ranką, pajuto didelį skausmą. J. B. pažymi, kad R. Č. ją išžagino žinodamas, jog dėl rankos traumos ji negalės tinkamai apsiginti nuo jo veiksmų ir pasipriešinti, taigi toks nusikalstamos veikos padarymo būdas rodo nuteistojo veikos pavojingumą.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika iš dalies buvo nulemta jų sudėtingų tarpasmeninių santykių, esant jos (J. B.) suinteresuotumui jį (R. Č.) iškeldinti, o nuteistojo suinteresuotumui bet kokia kaina išsaugoti santykius. Nukentėjusiosios pažymėta, kad teismas tinkamai neįvertino jos parodymų, jog jos ir nuteistojo santykiai nuo 2008 m. buvo labai blogi, kad ji kentėjo jo blogą elgesį, smurtą, jo bijojo. J. B. nurodo, kad iki įvykio dvejus metus neturėjo lytinių santykių su R. Č., miegojo skirtinguose kambariuose, žinojo, kad jis turi kitų moterų, yra jai neištikimas. Pažymėtina, kad R. Č. ir anksčiau kabinėjosi prie nukentėjusiosios ir prie jos sūnaus, dėl to ne kartą teko kviesti policiją. Analogiški parodymai yra ir liudytojų I. S., V. K. bei M. B.. Kasatorė nurodo, kad R. Č. geruoju nesutiko išsikelti iš jos namų netgi po įvykio, žinodamas, kad jam pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo, ir iš nukentėjusiosios namų išsikėlė tik 2010 m. birželio mėnesį. Visą tą laiką, kaip teigia kasatorė, ji kentė R. Č. psichologinį smurtą, patyčias. Bijodama R. Č., dėl savo saugumo 2010 m. vasario viduryje ji pas save nuolat gyventi pasikvietė A. R.. Tai, kad nuteistasis po įvykio atsiprašė, atsiuntė gėlių ir čiužinių, kad jis dirba, neteistas, kasatorės įsitikinimu, nėra išimtinės aplinkybės. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistąjį, nelaikytinos išimtinėmis, jos gyvenimiškai yra įprastos ir jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog bausmės paskyrimas pagal BK 149 straipsnio 1 dalies sankciją prieštarauja BPK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui. Nukentėjusioji pažymi, kad nuteistasis iš savo mobiliojo ryšio telefono jai atsiuntė dvi atsiprašomojo turinio trumpąsias žinutes dėl netinkamo savo elgesio tik 2010 m. vasario 18 d., kai jau buvo paleistas iš areštinės ir žinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl jo, tačiau ji jam neatleido nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme ir neprašė švelninti jam bausmės, o tai rodo jos požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir į kaltininką.

Kasaciniame skunde pažymėta, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalis), tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus turi būti ir nuo nusikaltimo nukentėjusio asmens teisėtų interesų suvokimas ir jų gynimas. Bausmė teisinga tada, kai ją skiriant įvertinami ir kaltinamojo, ir nukentėjusiojo asmens interesai, kai nė vienam iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Kasatorė teigia, kad nuteistajam R. Č. apeliacinės instancijos teismo paskirta pernelyg švelni bausmė pažeidė humanizmo principą, sumenkino jos interesus, pažeidė orumą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo paskirtą nuteistajam R. Č. bausmės rūšį, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad išžaginimas priskiriamas prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme, 149 straipsnio 1 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį laisvės atėmimą iki septynerių metų.

J. B. manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino R. Č. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams, t. y. mažesnę nei numatytas jos vidurkis, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas pagrįstu.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, pažymi, kad nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, teigia, kad apeliacinis skundas turi būti rašytinis ir jame turi būti nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai bei motyvai (BPK 313 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. Č. neginčijo bausmės rūšies ir jos dydžio, neprašė paskirtos bausmės švelninti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Todėl, kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir neturėjo nurodyti motyvuotų išvadų dėl teisingumo principo laikymosi ir švelnesnės bausmės rūšies skyrimo nuteistajam.

BK 1 straipsnyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas. Baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia, nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas, nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat tokius, kuriems esant nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi baudžiamajame įstatyme yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui sistemą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta priemonė, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismo galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas - vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas Nr....). Teismų praktikoje yra nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-632/2007, 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės bylos 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (kasacinė byla Nr. 2K-7-576/2006).

Apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nustatė, kad byloje yra išimtinės aplinkybės, leidžiančios nuteistajam R. Č. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokiomis aplinkybėmis jis nurodė tai, kad nors R. Č. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai – žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, bet įvertino ją, nusikaltimo motyvus ir priežastis taip, kad jos buvo žinomos tik jiems abiem (nuteistajam ir nukentėjusiajai), gyvenusiems kartu ilgą laiko tarpą, o nuteistais, kaip sugyventinis, jautė nukentėjusiajai ne tik pareigas, bet ir tam tikras teises. Šis apeliacinio teismo motyvas nuosprendyje visiškai neaiškus ir netinkamas nustatant išimtines aplinkybes, kodėl reikėtų skirti švelnesnę, nei įstatymas nustato, bausmę ir kaip tai prieštarauja teisingumo principui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo asmenybę, nurodė, kad R. Č. niekada anksčiau nebuvo teistas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jis buvo tris kartus teistas (T. 1, b. l. 106-141), nors teistumai išnykę, tačiau į tai reikia atsižvelgti, apibūdinant jo asmenybę dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nors nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jis dėl padarytos veikos gailisi. Šis teismo motyvas, taip pat prieštarauja bylos medžiagai. Nuteistasis niekada neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas, tai rodo ir jo apeliacinio skundo turinys, kuriuo jis prašo jį išteisinti. Be to, taikant aptariamo straipsnio nuostatas, būtina įvertinti ir nukentėjusiosios teisėtų interesų suvokimą, siekį juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su dauguma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų aplinkybių, nelaiko jų išimtinėmis, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas jos pozicijos šiuo klausimu neišsiaiškino, nes nukentėjusioji teismo posėdyje nedalyvavo, todėl nebuvo įvertinti jos interesai. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį bei spręsdamas klausimą dėl civilinio ieškinio, jau atsižvelgė į tai, kad R. Č., nors ir padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, tačiau sunkių padarinių nėra, dirba, darbdavio apibūdinamas teigiamai, neturi galiojančių administracinės teisės nuobaudų, atsižvelgė ir į jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, ir į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, todėl jos nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaip žinia, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas daugiau susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nepamirštant ir nukentėjusiojo interesų. Teismas todėl ir turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra nepalyginamai mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, taip pat aiškiai mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-515/2010).Todėl apeliacinės instancijos teismas, vėl atsižvelgdamas beveik į tas pačias aplinkybes ir nustatęs, kad jos yra išimtinės aplinkybės, kuriomis pažeidžiamas teisingumo principas, be to, iš bylos duomenų matyti, kad ne visos jos atitinka bylos medžiaga, negalėjo spręsti, kad BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijoje bausmės paskyrimas R. Č. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį R. Č..

Dėl šio pažeidimo skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą, kuriuo jis prašė jį išteisinti, kaip nepadariusį jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nepilnai išnagrinėjo ir atsakė į visus jo skundo esminius argumentus, todėl iš naujo nagrinėjant šią bylą, būtina pilnai išnagrinėti nuteistojo apeliacinį skundą, motyvuotai atsakyti į visus jo skundo esminius argumentus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas