Baudžiamoji byla Nr. 2K-249/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.4.5. (S)
2010 m. gegužės 18 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7 punktu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista iš A. B. nukentėjusiajam B. Š. 7000 Lt neturtinės ir 1000 Lt turtinės žalos bei 300 Lt už advokato paslaugas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendis pakeistas. A. B., pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams bausmė pakeista laisvės apribojimu vieneriems metams ir, vadovaujantis BK 48 straipsniu, jis įpareigotas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždrausta A. B. bendrauti su B. Š. Iš A. B. nukentėjusiajam B. Š. priteistus 7000 Lt neturtinės žalos sumažinti iki 3000 Lt neturtinės žalos.
Kita Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. B. nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 15 d., apie 19.00 val. Vilniuje, Džiaugsmo g., prie namo, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu sudavė nukentėjusiajam B. Š. kumščiu į akį ir koja spyrė jam į kairę krūtinės ląstos pusę, padarydamas B. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės pusės 5-8 šonkaulių lūžiais.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo teismą pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o konkrečiai, BK 138 straipsnio 1 dalis.
Be to, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėdama apeliacinį skundą, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso normas, nes netinkamai taikė BPK 20 straipsnį ir 301 straipsnio 1 dalį. Byloje nebuvo išanalizuoti įrodymai, faktinės aplinkybės, kurios paneigia nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą nekentėjusiajam B. Š. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti naują teismo medicininę ekspertizę, kad būtų nustatytas nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnis. Apkaltinamajame nuosprendyje liko neįvertinti akivaizdūs prieštaravimai dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnio, o tai yra teisės į gynybą suvaržymas.
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai vadovavosi neteisingais nukentėjusiojo žmonos G. Š. parodymais, o jo artimų šeimos narių, t. y. liudytojų L. V. ir O. P., parodymus atmetė, nors jie yra objektyvūs ir teisingi.
Kasatoriui kelia abejonių specialisto išvadų objektyvumas, nes liko neišaiškinta, kokios rentgenogramos buvo naudotos, taip pat neaišku, ar po įvykio buvo atlikta rentgenograma. Ekspertizės akto Nr. EKG 94/09-R 384/09 išvadoje nurodyta, kad B. Š. padaryta kraujosruva apie kairę akį, kairiųjų V ir VIII šonkaulių lūžiai, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2006 m. birželio 15 d., paveikus kietais bukais daiktais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam B. Š. 1992 m. rugsėjo 27 d. buvo padarytas kairiojo šonkaulio lūžis. Apie kitų šonkaulių lūžius duomenų nėra. Kasatorius mano, kad ekspertams galėjo būti pateikta sena rentgenograma, nes ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, jog „informuojama, kad piliečio B. Š. rentgenograma Nr. 4910, daryta 2006 m. birželio 17 d., yra pas nukentėjusįjį“. Tuo tarpu nukentėjusysis tvirtino, kad rentgenogramos Nr. 4910 neturi ir neturėjo, nes poliklinikoje jos nedavė. Kasatorius teigia, kad šios aplinkybės patvirtina, kad nei specialistų išvados, nei ekspertizės aktas neįrodo, kad B. Š. buvo sužaloti šonkauliai, nes nėra pačios rentgenogramos, kuri tai patvirtintų, o įrašas, esantis kortelėje, galėjo būti klaidingas, nukentėjusiajam suklaidinus.
Pirmosios instancijos teismas paskyrė teismo medicininę ekspertizę, kurią 2009 m. kovo 17 d. atliko ekspertai V. Kolomiec ir J. Rybalko, kurie vadovavosi tik pirmosiomis specialistų išvadomis Nr. G. 5373 06(01) ir G 6805/06(01), B. Š. 1992 m. sužalojimo ekspertizės aktu Nr. 67/5080-92, Vilniaus universitetinės „Raudonojo Kryžiaus ligoninės“ gydymo istorija Nr. 9411/727 ir VšĮ „Naujosios Vilnios poliklinikos“ asmens sveikatos istorija. Šiems ekspertams nebuvo pateiktas vienas pagrindinių ekspertizės objektų – tyrimo rentgenograma Nr. 4920 (nors šioje išvadoje ekspertai rašo ir apie rentgenograma Nr. 4910), todėl neaišku, kokią rentgenogramos aprašą jie tyrė. Kasatoriaus manymu, ekspertai neištyrė rentgenogramos Nr. 4920, nes ji jiems nebuvo pateikta, todėl šios ekspertizės rezultatų teismas negalėjo pripažinti įrodymu.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo patenkintas gynybos prašymas įpareigoti nukentėjusįjį B. Š. atlikti naują rentgenogramą. Nukentėjusiojo apeliacinės instancijos teismui pateiktoje naujoje 2009 m. rugsėjo 17 d. rentgenogramoje Nr. 6949 nurodytų šonkaulių lūžių negalima atskirti nuo 1992 m. nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo ir gynėjo prašymą skirti ekspertizę.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, pažeidė BPK 44 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teisminės praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias, procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11, 17 ir 18 punktų reikalavimus, nes vienus įrodymus laikė pranašesniais už kitus, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė spėlionėmis bei prielaidomis ir taip pažeidė BPK 7 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.
Taip pat kasatorius pažymi, kad nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, išlaiko tris nepilnamečius vaikus, charakterizuojamas pakankamai teigiamai. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai vadovaudamasis BK 48 straipsniu uždraudė jam bendrauti su nukentėjusiuoju, nes jis ir nenori su juo bendrauti, kadangi pastarasis yra konfliktiška asmenybė. Todėl kasatorius prašo jam nustatytą draudimą bendrauti su nukentėjusiuoju B. Š. pašalinti iš teismo nuosprendžio.
Taip pat kasatorius prašo priteistą neturtinę žalą sumažinti nuo 3000 Lt iki 1000 Lt.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, kad visi įrodymai, kurie yra reikšmingi sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimą, buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje esantys duomenys buvo neišsamiai išnagrinėti. Atsiliepime pažymima, kad nagrinėdami šią bylą teismai labai kruopščiai aiškinosi, kokie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti konflikto su nuteistuoju metu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teisingo sprendimo priėmimui turėjo įtakos tai, jog nustatant nukentėjusiajam kūno sužalojimo laipsnį nebuvo ištirta ir įvertinta rentgenograma. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje apie tai pasisakyta ir nurodyta, kad nėra duomenų, jog nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas kitomis aplinkybėmis bei kitu laiku ir tai patvirtina bylos duomenys.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą bei pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, jos yra pagrįstos išsamiai ir tinkamai įvertintais įrodymais. Kartu apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis, iš naujo detaliai įvertinęs tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl atmeta nuteistojo versiją apie tai, kad jis nespyrė nukentėjusiajam į šoną, o šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam neva buvo padaryti dar 1992 m.
Byloje esantys įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir atkreipia dėmesį į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad jau ikiteisminio tyrimo metu buvo žinomos aplinkybės apie tai, kad nukentėjusiajam kairės pusės 8 šonkaulio lūžis buvo padarytas dar 1992 metais, o tai akcentuojama buvo ir skiriant užduotį atlikti B. Š. sužalojimo tyrimą. Dar kartą šias aplinkybes išsamiai aiškinosi ir apylinkės teismas, nutaręs pakartotinai ištirti kasatoriaus ginčijamas B. Š. sužalojimo aplinkybes ir 2008 m. gruodžio 17 nutartimi paskyręs teismo medicinos ekspertizę nukentėjusiojo B. Š. sveikatos sužalojimo mastui nustatyti. Kadangi atliekant tyrimą, B. Š. rentgenograma nebuvo pateikta, tiek specialistų išvadose, tiek ekspertizės akte nurodyta, kad išvados padarytos remiantis medicininiais dokumentais, tačiau nei specialisto išvadoje, nei ekspertizės akte B. Š. padarytus kūno sužalojimus nustatinėję ekspertai nenurodė, kad neapžiūrėję rentgeno nuotraukos jie negali pateikti išvados. Todėl, konstatuodamas nukentėjusiojo B. Š. sveikatos sutrikdymo laipsnį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvadomis bei ekspertizės aktu, kurie vienas kitam neprieštaravo. Tas pačias aplinkybes dar kartą patikrino apygardos teismas ir priėmęs sprendimą atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausė teismo medicinos ekspertą V. Kolomiec, atlikusį pirmosios instancijos teismo paskirtą teismo medicininę ekspertizę. Ekspertui buvo pateikta nukentėjusiojo B. Š. rentgenograma, daryta 2009 metais, o apžiūrėjęs nuotrauką, ekspertas paaiškino, kad ji jokios naujos informacijos nesuteikia ir atskirti, kokie sužalojimai buvo padaryti 1992 metais, o kokie 2006 metais, negalima. Be to, eksperto teigimu, atskirti, kurie šonkauliai buvo sulaužyti senai, o kurie švieži, galima, jei nuo naujų šonkaulių lūžių nepraėjo daugiau nei mėnuo laiko, nes šviežias lūžis matomas iki 3 savaičių, kol pradeda formuotis kaulinis rumbas, todėl skirti naują teismo medicinos ekspertizę netikslinga. Teismai pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal bylos duomenis 1992 metais B. Š. buvo sulaužytas tik vienas – aštuntasis šonkaulis, tuo tarpu 2006 metais konstatuoti du – penktojo ir aštuntojo šonkaulių lūžiai. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, apygardos teismas nusprendė, kad nukentėjusiajam buvo padarytas bent vienas naujas trauminis poveikis.
Kasatoriaus skundo argumentai apie taip, kad jis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu paskyrus laisvės apribojimo bausmę uždrausti jam bendrauti su nukentėjusiuoju, atmestini. Vilniaus apygardos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės skyrimo dalyje ir vietoje laisvės atėmimo paskirdamas laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimu nekeisti gyvenamosios vietos ir uždraudimu bendrauti su nukentėjusiuoju B. Š., baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Bylos duomenys rodo, kad nuteistasis ir nukentėjusysis yra kaimynai, nusikalstamą veiką, už kurią kasatorius yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė dėl asmeninių nesutarimų, kurie buvo ne kartą kilę tarp jų dėl nesugebėjimo taikiai sugyventi kaimynystėje. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktai dažniausiai kildavo dėl nukentėjusiojo netinkamo elgesio, tačiau draudimu nuteistajam bendrauti su nukentėjusiuoju siekiama išvengti tolimesnių konfliktinių situacijų bei galimų nusikalstamų veikų. Nors kasatorius tvirtina, kad nukentėjusysis B. Š. siekia su juo bendrauti ir provokuoja konfliktines situacijas, tačiau uždraudimas bendrauti su nukentėjusiuoju kaip tik užkirstų kelią tolimesniems konfliktams.
Nuteistojo A. B. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįstumo ir paskirtos bausmės
Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje (Sunkus sveikatos sutrikdymas) nurodytų padarinių. Nukentėjusiajam dėl kasatoriaus veiksmų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs 5 ir 8 šonkaulių lūžiais. Kasatorius pripažįsta, kad jis konflikto su nukentėjusiuoju metu sudavė pastarajam vieną kartą kumščiu į akį, tačiau neigia spyręs į kairę krūtinės ląstos pusę ir padaręs šonkaulių lūžius.
Kolegija laiko, kad teismai tinkamai įvertino bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad kasatorius sudavė smūgius ne tik į veido sritį, bet ir į krūtinę ir savo veiksmais sukėlę šonkaulių lūžius, kurie teismo įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismai pagrįstai vadovavosi paties nukentėjusiojo bei jo žmonos G. Š. vienodais ir nuosekliais parodymais, iš kurių turinio matyti, kad kasatorius vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į veidą, o šiam nugriuvus, du kartus spyrė į šoną. Smurto panaudojimo faktą, be paties nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymų, patvirtina nukentėjusiojo kreipimasis į policiją iš karto po incidento. 2006 m. rugsėjo 7 d. ir 2006 m. lapkričio 14 d. specialisto išvadose bei 2009 m. kovo 17 d. kompleksinės medicininės ekspertizės išvadose nustatyta, kad B. Š. kraujosruva apie kairę akį, kairiųjų 5 ir 8 šonkaulio lūžiai padaryti galimai nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2006 m. birželio 15 d., paveikus kietais bukais daiktais, o sužalojimai būdini smūgių sudavimui, kas atitinka nukentėjusiojo nurodytą jam padarytų sužalojimų pobūdį bei mechanizmą. Kasatoriaus teiginius apie tai, kad nukentėjusiajam šonkaulių lūžis buvo padarytas dar 1992 m., paneigia minėtos specialistų išvados, kuriose pažymėta, kad B. Š. padaryti šonkaulių lūžiai negalėjo būti sena trauma, nes tuomet rentgenogramoje būtų stebimi kauliniai rumbai, kurie susidaro sugijus šonkauliams, o tarp 1992 m. rugsėjo 27 d. ir 2006 m. birželio 16 d. nukentėjusiajam padarytų šonkaulių lūžių priežastinio ryšio nėra.
Be to, nukentėjusiajam 2009 m. rugsėjo 17 d. buvo padaryta nauja rentgenograma, kuri prijungta prie bylos. Teismo medicinos ekspertas V. Kolomiec apeliacinės instancijos teisme parodė, kad iš 2009 m. rugsėjo 17 d. darytos rentgenogramos negalima atskirti, kurie šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam buvo padaryti 1992 m. o kurie 2006 m., tačiau kartu ekspertas pažymėjo, kad 1992 m. buvo nustatytas tik vienas šonkaulio lūžis, o kadangi nuotraukoje matomi du lūžiai, reiškia, kad vienas lūžis yra naujas.
Kolegija laiko, kad teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir kasatoriaus veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos tenkindamas nuteistojo apeliacinį skundą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo vieneriems metams bausmę pakeitė laisvės apribojimu vieneriems metams ir nustatė įpareigojimą be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždraudė bendrauti su B. Š. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusysis yra kaimynai, ir tarp jų dėl asmeninių nesutarimų ne kartą anksčiau kilo konfliktai. Draudimu nuteistajam bendrauti su nukentėjusiuoju siekiama išvengti tolimesnių konfliktinių situacijų bei naujų nusikalstamų veikų. Kolegija laiko, kad teismas pagrįstai paskyrė tokį įpareigojimą.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Didelė kasacinio skundo dalis liečia teismų padarytą įrodymų vertinimą. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnį kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai, o ne teismų padarytų įrodymų vertinimo klausimai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytus įrodymų vertinimus. Todėl kasacinės instancijos teismas nesprendžia, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, o tik remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas atskirų įrodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, paliekami nenagrinėti.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Kasatorius prašo priteistą neturtinę žalą sumažinti nuo 3000 Lt iki 1000 Lt. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos jau sumažino iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti nuo 7000 Lt iki 3000 Lt ir tokį savo sprendimą išsamiai motyvavo, ypatingai atkreipdamas dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam dėl sužalojimų sveikata buvo sutrikdyta santykinai neilgą laiko tarpą, o jis patyrė tik neženklų galimybių bendrauti sumažėjimą. Jokių kitų aplinkybių, dėl kurių reikėtų dar daugiau mažinti iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį, byloje nenustatyta. Jos nenurodytos ir kasaciniame skunde. Taigi kolegija laiko, kad CK ir BPK normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą ir priteisimą baudžiamojoje byloje pritaikytos tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Vladislovas Ranonis Vytautas Piesliakas
