V. B. pagal BK 28 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-240/2010

Procesinio sprendimo kategorijos

1.1.5.1.1; 1.1.5.1.2;

2.1.7.3; 2.6.4.1. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant I. Ž.,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. kasacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, kaltinamajam M. K. nutraukta, o pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo V. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

n u s t a t ė :

M. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. gegužės 31 d., apie 1.10 val., būdamas neblaivus, T. K. TŪB „Tyrašilis“ priklausančiame garaže, esančiame Šakių rajone, Šakių seniūnijoje, Giedručių kaime, tyčia kumščiu bei kojomis sudavė mažiausiai tris smūgius į veidą V. B., taip padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartyje nurodoma, kad baudžiamoji byla dėl M. K. veikos nutrauktina, nes nustatyta, kad M. K. sutrikdė V. B. sveikatą įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, neperžengdamas jos ribų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad, prasidėjus žodiniam konfliktui, V. B. sudavė vieną smūgį ranka M. K. į galvą. V. B. kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, todėl M. K. turėjo teisę į būtinąją gintį. Atsižvelgęs į tai, kad M. K. į V. B. suduotus smūgius rankomis atsakė lygiai tokiais pat veiksmais, teismas pripažino, kad M. K. būtinosios ginties ribų neperžengė. V. B. parodymus apie tai, kad M. K. po prasidėjusio žodinio konflikto pirmas puolė jį mušti, pirmosios instancijos teismas įvertino kritiškai, nes V. B. davė nenuoseklius parodymus apie liudytojo S. M. buvimą įvykio vietoje muštynių metu, taip pat apie tai, kad M. K. spardė jį kojomis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir pagrįstai padarė išvadą, kad M. K. veikė įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, jos ribų neperžengė.

Nukentėjusysis V. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 16 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamos nutartys naikintinos, nes teismai iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Iš skundžiamų nutarčių turinio matyti, kad išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismai pagrindė tik M. K. parodymais, neatsižvelgdami į V. B. parodymus ir kitus byloje įrodymus. Be to, teismai nepagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto parodymais apie kūno sužalojimų V. B. padarymo mechanizmą, nes tokius parodymus specialistas davė praėjus ilgam laiko tarpui nuo to laiko, kai jis juos matė.

Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami M. K. veiką būtinąja gintimi. V. B. tvirtina, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamose teismų nutartyse, ne jis puolė M. K., bet M. K. puolė jį, pargriovė ant žemės ir sėdėdamas ant jo sudavė smūgius kumščiais jam į veidą. Dėl to M. K. veika negali būti vertinama kaip būtinoji gintis. Išvadą apie tai, kad M. K. ne gynėsi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus jo, V. B., kėsinimosi, o priešingai, puolė jį, patikimai patvirtina aplinkybė, kad M. K. rimtesnių kūno sužalojimų nepadaryta, tuo tarpu jam buvo sulaužyta nosis, ant kūno liko apie 20 smurto žymių.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

BPK 376 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą skundžiamus nuosprendžius ir nutartis, teismas patikrina tik teisės taikymo aspektu, t.y. patikrina, ar nagrinėjant bylą nepadaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, ar tinkamai byloje pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Iš šių įstatymo normų matyti, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas naujų įrodymų nerenka, jų nevertina ir remdamasis jais nepateikia išvadų apie faktines bylos aplinkybes. Iš nukentėjusiojo V. B. kasacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pateikia savo įvykio versiją. Šie nukentėjusiojo kasacinio skundo argumentai yra ne teisės, bet fakto klausimas, todėl jie, kaip viršijantys teismo įgaliojimus nagrinėjant kasacinę bylą, pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies taisykles paliekami nenagrinėti. Nagrinėdama kasacinę bylą teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl tų kasacinio skundo motyvų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BPK 20 straipsnio 3-5 dalių taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad įvertindami byloje surinktus įrodymus teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Iš specialisto išvados turinio matyti, kad kūno sužalojimai V. B. buvo padaryti dėl dešimties trauminių poveikių kietais bukais daiktais. Ranka ir koja yra nurodomos tik kaip tokių daiktų pavyzdžiai, kartu pažymint, kad V. B. apibūdintus kūno sužalojimus galėjo patirti ir dėl kitokių kietų bukų daiktų poveikio, apie tai byloja įrašas specialisto išvadoje „... ir pan.“ (T. 1, b.l. 16). Dėl to vėlesni teismo medicinos specialisto paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, kad tiesiogiai dėl suduotų smūgių V. B. buvo padaryti tik sužalojimai veide, o kiti kūno sužalojimai galėjo kilti ir dėl griuvimo ar kritimo atsitrenkiant į grindis ir kitus daiktus (T. 1, b. l. 17, 128; T. 2, b. l. 19), neprieštarauja iš karto po teismo medicinos specialisto apžiūros surašytos specialisto išvados turiniui. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, esant tokioms aplinkybėms, šiais įrodymais pagrįsdami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Iš skundžiamų nutarčių turinio matyti, kad išvados apie faktines bylos aplinkybes grindžiamos ne vien tik M. K. parodymais, bet ir iš dalies paties V. B., liudytojo S. M. parodymais, V. B., M. K., S. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialisto išvada, specialisto paaiškinimais, teismo medicinos eksperto parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais įrodymais (T. 1, b. l. 160-165; T. 2, b. l. 24-26). V. B. parodymais remtasi tik ta dalimi, kuria jie neprieštarauja byloje surinktų kitų įrodymų visetui, todėl V. B. skundo teiginiai apie tai, kad nutarčių išvados grindžiamos tik M. K. parodymais, vertintini kaip deklaratyvūs.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami, kad M. K. veikė įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį. Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad V. B. pirmas sudavė smūgį ranką į veidą M. K., todėl V. B. buvo pradėjęs realų ir pavojingą M. K. sveikatai kėsinimąsi ir pagal BK 28 straipsnio 1 dalies normas M. K. įgijo teisę į būtinąją gintį. Gindamasis nuo V. B. ir įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, M. K. sudavė smūgius V. B., dėl kurių jis trenkėsi į spintą ir griuvo ant grindų. Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes M. K. smūgius sudavė, kai buvo puolamas, kai V. B. stovėjo ant kojų ir dar nebuvo pagriuvęs. Byloje nenustatyta, kad bent vienas iš M. K. smūgių būtų suduotas V. B., kai šis jau gulėjo ant grindų ir jo pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs. Iš to darytina išvada, kad, V. B. užpuolus M. K. atsiradusi būtinosios ginties situacija, M. K. suduodant smūgius V. B., nebuvo išnykusi. Iš BK 28 straipsnio 3 ir 4 dalių matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties situacijoje padarytą žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms kyla tik tada, kai yra peržengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje yra nurodoma, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jei gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nagrinėjamoje byloje dėl besiginančio M. K. veiksmų V. B. buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl M. K. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Atsižvelgus į tai, kad M. K. veikė įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, būtinosios ginties ribų neperžengė, darytina išvada, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą M. K. veiką pripažindami būtinąja gintimi.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad skundžiamos nutartys kasacinio skundo ribose pripažintinos teisėtomis ir pagrįstomis, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r ė :

Nukentėjusiojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Benediktas Stakauskas

Rimantas Baumilas