Baudžiamoji byla Nr. 2K-287/ 2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.1.4.5.2; 1.2.29.1 (S)
2010 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dainorai Miliūtei,
gynėjui advokatui Arūnui Petrauskui, nukentėjusiajam V. B.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. R. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – areštu 50 parų. Pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji bausmės dalis sumažinta 1/5 dalimi. Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys atmestas, o nukentėjusiajam V. B. išaiškinta teisė, kad jis turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalis).
Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendis pakeistas – A. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymius. Nukentėjusiųjų A. K. bei V. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Kita nuosprendžio dalis nekeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nukentėjusįjį, prašiusį kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. R. gynėją ir prokurorę, prašiusius kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu A. R. buvo nuteistas už tai, kad būdamas AB „S.“ direktorius ir akcininkas, laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio 4 d. iki 2001 m. gruodžio 3 d., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), akcinėje bendrovėje „S.”, tyčia suklastojo tikrą dokumentą - kasos pajamų orderį (serija SAC Nr. (duomenys neskelbtini)), tai yra jo neužpildytoje grafoje apie pinigų įnešimą į bendrovės kasą „priimta iš” ranka įrašė žinomai melagingus duomenis: „A. R.” ir pasirašė, taip patvirtindamas tikrovės neatitinkantį faktą, kad jis įnešė į bendrovės kasą 111 273,21 Lt, nors 2000 m. lapkričio 8 d. pagal šį pajamų orderį ir jo kvitą nurodytą pinigų sumą į bendrovės kasą buvo įnešęs akcininkas V. B. Tęsdamas nusikalstamą veiką, šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. sausio 21 d. panaudojo pateikdamas visuotiniam bendrovės akcininkų susirinkimui svarstant klausimą dėl bendrovės nekilnojamojo turto jam perdavimo vietoje pagal šį suklastotą kasos pajamų orderį tariamai bendrovei suteiktos paskolos.
Be to, jis būdamas AB „S.” direktoriumi ir akcininku, 2000 m. spalio 22 d. pasirašė su AB „S.” valdybos įgaliotu nariu T. K. paskolos sutartį, pagal kurią iki 2001 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo suteikti bendrovei 120 000 litų paskolą ir numatė, kad bendrovei jos nustatytu laiku negrąžinus, paskola turės būti grąžinta iš lėšų, gautų pardavus bendrovės turtą. Po to apgaule, siekdamas savo naudai neteisėtai įgyti bendrovės nekilnojamąjį turtą ir žinodamas, kad minėtos paskolos bendrovei nesuteikė, tyčia panaudojo paties suklastotą kasos pajamų orderį (serija SAC Nr. (duomenys neskelbtini)) ir, pateikęs jį visuotiniam bendrovės akcininkų susirinkimui svarstant klausimą dėl bendrovės nekilnojamojo turto jam perdavimo vietoje pagal šį suklastotą kasos pajamų orderį tariamai bendrovei suteiktos 111 273 Lt paskolos, bei pasinaudojęs 2002 m. sausio 23 d. sudarytu 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutarties priedu, 2002 m. sausio 23 d. apgaule įsigijo didelės 189 154 Lt vertės AB „S.” gamybinį pastatą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) (valstybės įmonės registro unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą inventorizacijos byloje indeksu 12P1/b).
Nukentėjusysis V. B. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį palikti galioti, pakeičiant tą dalį, kuria A. R. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Šioje dalyje kasatorius prašo nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 300 straipsnio 2 dalį bei paskirti jam bausmę įstatymo numatytose ribose. Skunde nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, priimdamas 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį, nurodydamas, kad A. R. nepadarė žalos kasatoriui, neteisėtai perkvalifikavo jo veiką. Nuosprendyje teismas nurodė, kad kasatoriaus įnešti pagal kasos pajamų orderį (SAC Nr. (duomenys neskelbtini)) 111 273,31 Lt pateko į bendrovės kasą, bet teismo išvada, kad pinigai taip kasoje ir liko, prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Anot kasatoriaus, nagrinėjant bylą nustatyta, kad kasatoriaus įnašą ne pinigais, bet turtu atsiėmė A. R. Tokiu būdu kasatoriui neliko teisinio pagrindo reikalauti savo pinigų iš bendrovės, nes byloje nustatyta, kad bendrovė įneštą piniginį įnašą grąžino A. R. turtu. Teismas nustatė, kad kasos pajamų orderį suklastojo A. R. tikslu pasisavinti bendrovės turtą, nes suklastotą orderį panaudojo atsiskaitymui už nupirktą iš bendrovės „S." turtą pagal 2002 m. sausio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu būdu A. R., suklastodamas ir panaudodamas suklastotą tikrą dokumentą, padarė kasatoriui didelę turtinę žalą ir jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 2 dalį. Teismo išvada, kad nukentėjusysis civilinio proceso tvarka turi teisę išreikalauti savo piniginį įnašą iš bendrovės yra visiškai nepagrįsta. Pagal BPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatas tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimas nereguliuojamas BPK normomis, taikomos atitinkamos civilinės teisės ar civilinio proceso normos. Būtent todėl sprendžiant, kas turi grąžinti kasatoriui nepanaudotą įstatinio kapitalo padidinimui akcininko įnašą, atlyginant padarytą žalą, teismas privalėjo atsižvelgti į CK 6.45 straipsnio reikalavimus. Pagal CK 6.45 straipsnio nuostatas, kai prievolė yra įvykdoma tariamam kreditoriui, kurį skolininkas dėl paties kreditoriaus kaltės laiko tikruoju, skolininkas atleidžiamas įvykdyti prievolę tikrajam kreditoriui, o tariamajam kreditoriui, priėmusiam prievolės įvykdymą, atsiranda prievolė atsiskaityti su tikruoju kreditoriumi. Kadangi byloje nustatyta, kad A. R. dėl jo nusikalstomos veikos buvo įvykdyta prievolė grąžinti akcininko įnašą, nes įstatinis kapitalas nebuvo padidintas, teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, jog bendrovė, o ne A. R., privalo atsiskaityti su kasatoriumi.
Vilniaus apygardos teismas ne tik nepašalino Vilniaus rajono apylinkės teismo padarytų neteisėtų ir nepagrįstų išvadų, bet priėmė visiškai neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, nes netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas savo išvadas apie tai, jog kasatorius negalėjo įnešti 111 273,21 Lt į bendrovės kasą, grindė ne faktais, o tik visiškai nepagrįstomis prielaidomis, kad šis negalėjo iš gėlių auginimo sukaupti ir turėti nurodytą sumą. Tuo tarpu A. R. galimybės turėti ir įnešti nurodytą sumą visiškai nebuvo analizuojamos nei įstatyminio reguliavimo aspektu, nei faktinių aplinkybių aspektu. Teismas A. R. atžvilgiu netaikė Lietuvos Respublikos 1993 m. gruodžio 9 d. Brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaravimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimų, kurio norma taikytina ne tik kasatoriaus atžvilgiu. Teismas nurodydamas, kad A. R. turėjo teisinį pagrindą įnešti 120 000 Lt, visiškai neanalizavo, kodėl įneštų pinigų nedeklaravo A. R. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. R. pinigų įnešimo laikotarpiu net nebuvo bendrovės akcininkas, ką patvirtina teismo neįvertintas rašytinis įrodymas – Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2002 m. lapkričio 19 d. raštas Nr. 10-09-1603. Teismas visiškai nepasisakė dėl įrašo „akcininko įnašas“ pagrįstumo, padarydamas išvadą, kad A. R., nebūdamas bendrovės akcininkas, turėjo pagrindą teikti paskolą bendrovei, nors pagal tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 13 straipsnio nuostatas bendrovė galėjo skolintis tik iš savo akcininkų. Nežiūrint į tai, kad byloje iš specialisto išvados nustatytas faktas, jog A. R. niekada nekreditavo įmonės, o pinigų įnešimo į kasą dienai buvo neatsiskaitęs už paimtus iš bendrovės kasos 68 000 Lt, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytos sumos A. R. nebuvo gavęs. Buhalterinės apskaitos dokumentu patvirtintą faktą apeliacinės instancijos teismas paneigė kaltinamojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus parodymus apie tai, kad bendrovės valdymo organai priėmė sprendimą didinti įstatinį kapitalą, atmetė, bet būtent tokiais sprendimais motyvavo savo išvadas dėl A. R. pinigų įnešimo į bendrovės kasą pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas padarė kategorišką išvadą, kad A. R. 2000 m. lapkričio 8 d. įnešė pinigus į bendrovės kasą, nors byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris besąlygiškai patvirtintų tokią išvadą. Nepasisakė teismas ir dėl byloje nustatyto fakto, jog ne A. R., o kasatorius turėjo ir pateikė kasos išlaidų orderio kvitą, kuris yra išduodamas asmeniui, įnešančiam pinigus į kasą. Teismas nepašalinęs prieštaravimų dėl paskolos sutarties sudarymo datos, nes byloje yra 2000 m. sausio 2 d. paskolos sutarties nuorašas ir 2000 m. spalio 22 d. paskolos sutarties originalas, padarė išvadą, kad A. R. suteikė bendrovei paskolą, kurios suma visiškai neatitinka paskolos dokumentuose nurodytos sumos. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl paskolos suteikimo pagrindo, kadangi byloje nustatyta, kad A. R. pasirašė tuo paties turinio, bet skirtingomis datomis paskolos sutartis, todėl visiškai neaišku, kokią sutartį teismas laikė paskolos suteikimo pagrindu. Teismas, nenurodydamas nė vieno įtikinančio ir nekeliančio abejonių įrodymo dėl padarytų išvadų pagrįstumo, pakeitė pirmos instancijos teismo nuosprendį, savo išvadas grindė prieštaringais įrodymais ir, matyt, dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje net nenurodytas išteisinamojo nuosprendžio pagrindas, numatytas BPK 303 straipsnio 5 punkte.
Skundas atmestinas.
Dėl A. R. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 d., BK 300 straipsnio 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamosios bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai. Apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti ne visi teismo posėdžio metu tirti įrodymai, konstatuojant kai kurias baudžiamosios bylos aplinkybes nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardinti baudžiamosios bylos duomenų šaltiniai, tačiau šie duomenys neišnagrinėti, jų analizė neatlikta, ryšys su kitais bylos įrodymais neatskleistas, arba atlikta vienpusiška bylos duomenų analizė. Nepašalinti prieštaravimai tarp kaltinančių ir teisinančių bylos duomenų, neišdėstyti motyvai kodėl buvo atmesti A. R. teisinantys bylos duomenys.
Apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų ir visapusišką visų bylos duomenų tyrimą. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklausti nukentėjusysis V. B., liudytoja L. M., išsamiai ištirtas kasos pajamų orderis SAC Nr. (duomenys neskelbtini) bei šio orderio kvitas, išdėstant teisinių aktų reikalavimus, kurie numatyti šių buhalterinių dokumentų surašymui, nurodant minėtų dokumentų formos ir turinio trūkumus, kurie negalėjo būti atsitiktiniai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šiuos klausimus pagrįstai išanalizavo AB „S.“ veiklos ekonominius ir finansinius rodiklius, bendrovės akcininkų ir valdybos susirinkimuose fiksuotų įvykių eigą iki ir po pinigų įnešimo į įmonės kasą, nukentėjusiojo V. B. ir liudytojos L. M. asmeninius kontaktus, L. M. bei V. B. parodymų evoliuciją dėl pinigų įnešimo bei šios liudytojos priešiškas nuostatas A. R. atžvilgiu dėl jos atleidimo iš darbo. Šiuos labai svarbius duomenis apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo lygindamas su kitais ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu gautais duomenimis, todėl jų analizė atlikta visapusiškai, atskleidžiant teisiškai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tiek kasos pajamų orderis, tiek ir šio orderio kvitas negali būti patikimais įrodymais, patvirtinančiais, kuris iš asmenų V. B. ar A. R. įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą kas įnešė į bendrovės sąskaitą 111 273,21 Lt, pagrįstai aiškinosi kokia buvo bendrovės ekonominė ir finansinė būklė, veiklos planai ir poreikiai. Bendrovės „S.“ ekonominė ir finansinė būklė nesudarė pagrindo, o ir akcininkų susirinkimų nutarimai prieš pinigų įnešimą į bendrovės sąskaitą bei po jų įnešimo nenumatė didinti bendrovės akcinio kapitalo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog V. B. tvirtinimas, kad jis 2000-11-08 įnešė pinigus, ketindamas papildomai įsigyti akcijų, šiais duomenimis yra neparemtas, kaip ir neparemtas V. B. teiginys, jog įsigydamas akcijų jis tikėjosi gauti didesnių dividendų, kadangi per visą bendrovės veiklos laikotarpį dividendai nebuvo mokami.
Neteisingi kasacinio skundo teiginiai, jog A. R. pinigų įnešimo metu nebuvo bendrovės akcininku, tai patvirtina 2002-12-12 dokumentinės revizijos aktas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. R. turėjo teisinį pagrindą įnešti į bendrovės sąskaitą pinigus, nes šiuo klausimu buvo 2000-10-20 priimtas AB „S.“ valdybos sprendimas dėl sunkios bendrovės finansinės padėties priimti A. R. pasiūlymą suteikti bendrovei paskolą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog jis turėjo pakankamai pajamų tokiam įnašui, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas netaikė A. R. atžvilgiu brangaus turto įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaracijos reikalavimų, nes bylos medžiaga patvirtina, jog jis šią sumą nurodė ir deklaravo. Deklaracijoje yra netikslus įrašas dėl paskolos suteikimo datos (nurodyta 2000-01-02), tačiau pagal paskolos sumą, gavėją, jos paskirtį neabejotinai galima spręsti, jog deklaruojami pinigai, kurie buvo įnešti į bendrovės sąskaitą 2000-11-08. Spręsdamas apie tai kas įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, kad nukentėjusysis, nuo pinigų įnešimo dienos 2000-11-08 nesirūpino įnašo tinkamu įforminimu, nesidomėjo ir nereiškė jokių reikalavimų dėl pinigų panaudojimo, pats nukentėjusysis 2002-01-21 visuotinio akcininkų susirinkimo metu pristatė klausimą dėl 2000-10-22 paskolos grąžinimo A. R., pirmininkavo šiam susirinkimui, pateikė susirinkusiems akcininkams paskolos sutarties ir orderio kopijas balsavo už tai, kad paskola A. R. būtų gražinta bendrovės turtu. Nukentėjusysis negalėjo klysti manydamas, jog tai yra kita įmoka, nes bendrovei tuo metu nebuvo suteikta jokių kitų paskolų, atitiko pinigų suma. Toks nukentėjusiojo elgesys nepatvirtina jo teiginio, kad jis įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus.
Šios ir kitos aplinkybės dėl paskolos suteikimo yra visapusiškai ir detaliai išnagrinėtos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pateikiant motyvuotas išvadas kodėl pirmosios instancijos teismo išvados pripažįstamos nepagrįstomis, bei išdėstant argumentus pagrindžiančius A. R. išteisinimą.
Kasaciniame skunde neteisingai keliamas įrodinėjimo naštos (onus probandi) klausimas, teigiant, jog byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris besąlygiškai patvirtintų, jog A. R. įnešė į bendrovės sąskaitą pinigus. Pirmosios instancijos teismo baudžiamojo proceso ir apeliacinio proceso bylos nagrinėjimo dalykas bei ribos yra ne tiek fakto kuris – V. B. ar A. R. įnešė į bendrovės sąskaitą 111 273,21 Lt., sumą klausimas, o kaltinimas A. R. padarius veikas numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje. Savaime suprantama šie klausimai yra tarpusavyje susiję, tačiau atsižvelgiant į bylos dalyvių procesinę padėtį, skiriasi reikalavimai įrodymų vertinimui civiliniame procese ir baudžiamajame procese. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais, teisėtais būdais gautais duomenimis, visos abejonės dėl bylos duomenų patikimumo bei teisėtumo turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, civiliniame procese šalys įrodinėjant aplinkybes turi lygias teises. Kadangi šios baudžiamosios bylos proceso metu nebuvo surinkta patikimų įrodymų, kurie patvirtintų A. R. kaltę jam padarius inkriminuojamas veikas, priešingai, didelė dalis bylos duomenų patvirtino jo nekaltumą dėl veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje padarymo, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog jis nepadarė šių veikų bei pagrįstai išteisino.
Reikia pripažinti, jog civilinės teisės aspektu situacija dėl 111 273,21 Lt, pinigų sumos įnešimo į bendrovės sąskaitą, nėra visiškai aiški vertinant tai, kad kasos pajamų orderio kvito originalas buvo pas V. B., kasos pajamų orderyje yra įrašas ne akcininko, kaip teigiama kasaciniame skunde, o „akcininkų įnašas“, tačiau šie neaiškumai neturi ir negali turėti įtakos ar kelti abejonių dėl A. R. nekaltumo pagal kaltinimą veikomis numatytomis BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacinės instancijos teismas ir šiuo klausimu priėmė teisingą sprendimą nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 p.,
n u t a r i a:
nukentėjusiojo V. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Egidijus Bieliūnas
Benediktas Stakauskas
Alvydas Pikelis
