Baudžiamoji byla Nr. 2K-48-303/2016
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00177-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8;
1.2.23.1;
1.2.23.2;
1.2.23.12;
2.1.3.1
(S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Aleksandrui Kazakovui,
gynėjams advokatams Osvaldui Martinkui, Audronei Matiukienei,
nuteistajai V. J.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalies, susijusios su nuteistojo R. B. pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, ir nuteistosios V. J. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžių dalių, susijusių su jos pripažinimu kalta ir nuteisimu.
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti R. B. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams ir V. J. pagal BK 268 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistųjų R. B. ir V. J. apeliacinius skundus, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendis pakeistas:
R. B. nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimo bausmes atitinkamai vieneriems ir penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams;
V. J. pagal BK 268 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) paskirta bauda sumažinta iki 15 MGL (564,75 Eur) dydžio;
kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistųjų R. B. ir V. J. palikta galioti nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti L. B., D. R., J. V., o juridinis asmuo IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ (nuo 2009 m. lapkričio 9 d. – UAB,,(duomenys neskelbtini)“) išteisinta, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistosios V. J. gynėjo – atmesti, nuteistojo R. B. gynėjos, prašiusios prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistosios V. J. ir jos gynėjo, prašiusių jos gynėjo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. B. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad iki 2009 m. balandžio 7 d. (tiksli data ir laikas nenustatyti) savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), iš asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, neteisėtai, turėdamas du tikslus – narkotines medžiagas vartoti pats ir parduoti ar kitaip platinti, už 1300 Lt (376,51 Eur) įgijo ne mažiau kaip 8,037 g miltelių, kuriuose buvo didelis kiekis – 2,726 g – narkotinės medžiagos – heroino. R. B. 2009 m. balandžio mėn. pradžioje (tiksli data ir laikas nenustatyti) savo gyvenamojoje vietoje dalį neteisėtai įgytos ir laikomos narkotinės medžiagos, t. y. polietileninį maišelį su šviesios spalvos milteliais, kuriuose buvo 0,007 g narkotinės medžiagos – heroino, pardavė J. V.; 2009 m. balandžio 7 d., apie 14.45 val., du popierinius lankstinukus su 0,242 g rusvos spalvos milteliais, kuriuose buvo 0,058 g narkotinės medžiagos – heroino, toliau platinti perdavė J. V., kuris šią medžiagą perdavė S. S.. R. B. 2009 m. balandžio 7 d., apie 17.00 val., keturiolika popierinių lankstinukų su 2,145 g pilkai rudos spalvos milteliais, kuriuose buvo 0,475 g narkotinės medžiagos – heroino, bei penkias baltos spalvos tabletes, kuriose buvo 0,010 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo, kurias buvo įgijusi ir laikė jo motina L. B., už 250 Lt (72,41 Eur) pardavė J. V., o likusią dalį miltelių, kuriuose buvo 2,286 g narkotinės medžiagos – heroino, toliau laikė savo gyvenamojoje vietoje, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti (asmeniniam vartojimui). 2009 m. balandžio 7 d., apie 17.30 val., L. B. dalį R. B. asmeniniam vartojimui skirtų polietileniniame maišelyje esančių miltelių, kuriuose buvo 0,433 g narkotinės medžiagos – heroino, bandė paslėpti, išnešdama iš minėto buto, tačiau, pamačiusi policijos pareigūnus, išmetė ant laiptų, kur jas surado ir paėmė policijos pareigūnai.
V. J. pagal BK 268 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“) savininkė ir vadovė, teikdama viešąsias paslaugas pagal (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos išduotą licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) verstis farmacine veikla, turėdama (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos išduotą licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) farmacinei veiklai su psichotropiniais vaistais ir vaistinėmis medžiagomis, dėl neatsargumo pažeidė: Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus veiklą vykdyti pagal geros vaistinių praktikos nuostatus, farmacinę veiklą vykdyti pagal šio įstatymo, kituose teisės aktuose ir licencijos turėtojo administraciniuose aktuose nustatytas pareigas bei reikalavimus; IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ vaistininko teisių ir pareigų paskirstymo aprašo, patvirtinto 2008 m. sausio 22 d. V. J. įsakymu Nr. 209A, 11.5.1, 11.5.3, 13.17, 13.20, 13.37 punktų reikalavimus tiesiogiai kontroliuoti vaistininko padėjėjo atliekamą veiklą parduodant (išduodant) vaistus, turinčius narkotinių bei psichotropinių medžiagų ar jų pirmtakų, taip pat vykdyti pagal kiekį apskaitomų vaistų priežiūrą; peržiūrėti receptus, pagal kuriuos vaistininko padėjėjas išdavė vaistus, ne vėliau kaip kitą darbo dieną, pažymint juos vaistininko asmeniniu spaudu ir pasirašant; užtikrinti teisės aktų, susijusių su farmacine veikla ir vaistininko praktika, nuostatų įgyvendinimą; vykdyti vaistų, turinčių narkotinių bei psichotropinių medžiagų, jų pirmtakų ir pavojingų medžiagų, apyvartos kontrolę; organizuoti šių preparatų priėmimą, saugojimą, išdavimą ir apskaitą pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112 patvirtintų Vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklių 67 punkto reikalavimą užtikrinti, kad receptiniai vaistai būtų išduodami (parduodami) tik pagal gydytojo receptus, aplaidžiai vykdė minėtuose teisės aktuose nurodytas pareigas, dėl to neužtikrino receptinių vaistų išdavimo taisyklių laikymosi ir dėl to 2009 m. balandžio 7 d. vaistininko padėjėja D. R. L. B., neturinčiai gydytojo paskyrimo bei recepto, pardavė (išdavė) tris gamyklines vaistų pakuotes su užrašu „Clonazepam TC 2 mg “, iš viso 90 vnt. tablečių, kuriose buvo 0,18 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo, 50 vnt. ampulių su užrašu „Relanium 5mg/ml injekcinis tirpalas Diazepamas“, kuriame buvo 0,5 g psichotropinės medžiagos – diazepamo; taip šios medžiagos tapo nelegalios apyvartos dalyku.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nuosprendyje nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. B. kaltės faktą BK 260 straipsnio 2 dalies kontekste, neištyrė nuteistojo narkotinės medžiagos – heroino – įgijimo tikslo požymio ir padarė faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas, konstatavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą. Šis teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes (R. B. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, jo buto šaldytuve rastą tik vienos rūšies narkotinę medžiagą – heroiną), padarė išvadą, kad R. B. turėjo du narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo tikslus: vienas tikslas buvo juos asmeniškai vartoti, o kitas – parduoti ar kitaip platinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija R. B. veiksmus iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir paskyrė naujas laisvės atėmimo bausmes. Be to, šis teismas, nuosprendyje taip pat nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, susijusių su nuteistosios V. J. veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 268 straipsnio 1 dalį, ir padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas), pažymėjo, kad byloje įrodytas tik vienas nusikalstamas įvykis (2009 m. balandžio 7 d.), atitinkantis BK 268 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Atsižvelgdamas į tai, šis teismas iš kaltinimo kaip neįrodytą pašalino jo dalį, susijusią su nuo 2009 m. sausio 1 d. iki liepos 28 d. IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal sąskaitas faktūras teisėtai įgytų vaistų, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų ir kurių pardavimą (išdavimą) patvirtinantys receptai nebuvo rasti, tapimu nelegalios apyvartos dalyku, ir sumažino V. J. paskirtos bausmės baudos dydį.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl R. B. ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo R. B. veiksmus iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak kasatoriaus, nors abiejų instancijų teismai pripažino, kad R. B. heroiną pirko platinimo tikslais, tačiau skirtingai, negu pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas tikslą platinti nepagrįstai susiejo ne su visu nupirkto heroino kiekiu, o tik su jo dalimi. Kasatoriaus manymu, R. B. nusikalstamų veiksmų kvalifikacijai reikšmės turi du aspektai: koks narkotinių (psichotropinių) medžiagų kiekis buvo įsigytas (nagrinėjamu atveju – didelis kiekis) ir ar pirkėjas, įsigydamas nurodytą kiekį, turėjo tikslą platinti narkotinę (psichotropinę) medžiagą. Kadangi narkotinės (psichotropinės) medžiagos įgijimas laikomas baigtu nuo įgijimo momento, šios nusikalstamos veikos kvalifikavimas negali priklausyti nuo to, kas įvyks ateityje, t. y. kokį kiekį narkotinės (psichotropinės) medžiagos pirkėjas nuspręs išplatinti, o kokį – suvartos pats. Paties pirkėjo planai dėl nupirktos medžiagos laikui bėgant gali keistis priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Asmuo, įsigijęs narkotinę (psichotropinę) medžiagą savo vartojimo tikslais, gali pradėti ją platinti dėl pasikeitusių aplinkybių (įsiskolinimo, pinigų trūkumo ir pan.) ir, priešingai, asmuo, įsigijęs narkotinę (psichotropinę) medžiagą platinimo tikslu, gali ją suvartoti pats (dėl priklausomybės nuo narkotikų). Tačiau kadangi minėti vėlesni įvykiai negali turėti įtakos jau baigto nusikaltimo – narkotinių (psichotropinių) medžiagų įgijimo – kvalifikavimui, didelis R. B. įsigytos narkotinės medžiagos kiekis ir abiejų teismų nustatytas tikslas platinti įgijimo metu parodo, anot kasatoriaus, kad R. B. veiksmus teisingai pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kvalifikavo pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teismas.
Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai perkvalifikavęs R. B. veiką ir skirdamas jam bausmę pagal švelnesnius BK straipsnius, netinkamai pritaikė BK Bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Šis teismas, R. B. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskyręs vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, galutinę subendrintą bausmę – penkerius metus laisvės atėmimo, nepagrįstai nurodė, kad bausmių dydžiai šiek tiek viršijo minėtų BK straipsnių atitinkamose dalyse numatytų bausmių vidurkius, nes iš tiesų R. B. paskirtos bausmės net nesiekia jų vidurkio. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 13,5 mėnesio, pagal kitą R. B. inkriminuotą BK straipsnį jam paskirta bausmė vertintina kaip BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos vidurkis, bet ne jį viršijantis dydis. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo motyvai, skiriant neva griežtesnę nei įprastai bausmę, neatitinka BK įtvirtinto teisinio reguliavimo.
Kasatorius pažymi, kad, skiriant bausmę, privalu vadovautis ne tik bausmės paskirtimi apskritai, taip pat proporcingumo, teisėtumo reikalavimais, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo R. B. paskirta bausmė nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo dydžiu yra aiškiai per švelni. Teismas formaliai įvertino R. B. paskirtos bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, deklaratyviai paminėjo nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sunkumo požymį, taip pat jo asmenybę apibūdinančias savybes. Kasatoriaus tvirtinimu, dviejų tyčinių, baigtų, sunkios ir nesunkios nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, padarymo faktas, neišnykus teistumui už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, patvirtina didesnį R. B. pavojingumą visuomenei. Be to, R. B. viso baudžiamojo proceso metu buvo suinteresuotas teikti informaciją, lemiančią švelnesnės baudžiamosios atsakomybės taikymą, taip pat savo veiksmais nesiekė padėti išsiaiškinti jam inkriminuotus nusikaltimus ir kartu su juo dalyvavusius asmenis. Pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad R. B. keitė savo parodymus, tik iš dalies prisipažino dėl esminių baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o jo gailėjimasis buvo išimtinai deklaratyvaus pobūdžio. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. B. padarytų nusikalstamų veikų dalykas – narkotinė medžiaga heroinas, jis disponavo 2,726 g šios draudžiamos medžiagos, o tai viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytą 2 g didelio kiekio ribą. Dėl to R. B. veiksmai buvo pavojingesni nei asmens, kuris narkotinėmis medžiagomis disponavo išimtinai savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Tai, kad jis narkotines medžiagas platino ne vienam asmeniui, atskleidžia didesnę šio asmens daromą žalą valstybės saugomoms vertybėms. Byloje taip pat nenustatyta jokių R. B. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsižvelgdamas į visa tai, kasatorius mano, kad nuteistajam skirtina bausmė, viršijanti BK 259 straipsnio 1 dalies bei 260 straipsnio 1 dalies sankcijų vidurkius.
Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas R. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, netinkamai vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-195/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-195/2009">2K-7-195/2009</a>. Nors kasatorius sutinka, kad minėta nutartis turi precedento galią šioje baudžiamojoje byloje, tačiau teigia, kad apeliacinės instancijos teismas precedento taisyklę taikė selektyviai, nenuosekliai, pasirinkdamas tik tą komentuojamoje nutartyje pateiktą baudžiamojo įstatymo aiškinimo dalį, kuri buvo palanki išimtinai sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, t. y. analogiško sprendimo priėmimo būtinybė buvo sietina išimtinai su nusikalstamų veikų kvalifikavimu, bet ne su R. B. skirtinos bausmės dydžiu. Be to, minėtoje nutartyje nuteistajam buvo paskirta galutinė subendrinta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, taigi, ir šiuo aspektu, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, net ir esant analogiškoms nuteistojo asmenybę apibūdinančioms aplinkybėms, R. B. paskyrė mažesnę bausmę.
Kasaciniu skundu nuteistosios V. J. gynėjas advokatas O. Martinkus prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jo ginamosios nuteisimo ir ją išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeista V. J. teisė į gynybą bei teisingą teismą, tai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes V. J. buvo netinkamai surašytas kaltinamasis aktas (BPK 219 straipsnio 3 punktas), t. y. kaltinime neaiškiai aprašyta jai inkriminuota veika. V. J. pripažinta kalta dėl to, kad neužtikrino, jog receptiniai vaistai būtų parduodami tik pagal gydytojų receptus ir tiesiogiai nekontroliavo vaistininko padėjėja (farmakotechnike) dirbusios D. R.. Kasatoriaus manymu,,,neužtikrino“ reiškia apibendrinimą, įvykusio fakto – pasekmių konstatavimą, todėl nenurodžius, kokių konkrečių veiksmų jo ginamoji neatliko ar kuriuos veiksmus atliko netinkamai, nėra priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių; teiginiu,,nevykdė pareigos tiesiogiai kontroliuoti vaistininko padėjėją“ taip pat nedetalizuojama, kurių veiksmų nuteistoji neatliko ar kuriuos atliko netinkamai. Tai, kad V. J. nuo šio kaltinimo gynėsi, ginčydama tiesioginės kontrolės vykdymo pareigą D. R., neatleidžia kaltintojo ir teismo nuo pareigos konkrečiai, aiškiai ir suprantamai suformuluoti veiksmus, kurių padarymu asmuo yra kaltinamas. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad per visą V. J. IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ ir vaistininko padėjėjos D. R. darbo šioje vaistinėje laikotarpį nustatytas tik vienas atvejis, kai vaistai buvo parduoti be recepto (tai galėtų būti vertinama kaip vykdytojo ekscesas), taip pat byloje nėra nustatyta jokių kitų vaistinės darbo pažeidimų, o tai, pasak kasatoriaus, reiškia, kad V. J. tinkamai organizavo jai pavaldžios įmonės ir jos darbuotojų darbą.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 268 straipsnį, nes neteisingai nustatė kitos nuteistosios, vaistininko padėjėjos (farmakotechnikės) D. R. teisinį statusą ir nepasisakė dėl Farmacijos įstatymo 76 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo D. R.. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl V. J. pareigos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. V-197,,Dėl vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) teisių ir pareigų paskirstymo aprašų patvirtinimo“, tiesiogiai kontroliuoti D. R. vykdomą vaistų, tarp jų ir turinčių psichotropinių medžiagų, išdavimą (pardavimą) ir dėl D. R. teisės eiti vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) pareigas įgijimo tik nuo jos įrašymo į Vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) sąrašą (nuo 2007 m. balandžio 18 d.), teigia, kad teismas neteisingai aiškino minėtų teisės aktų nuostatas. Pagal iki 2006 m. liepos 18 d. galiojusio Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 10 straipsnio 5 dalį vaistininkai ir farmakotechnikai turi teisę verstis savarankiška farmacine praktika tik turėdami Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduotą licenciją fiziniams asmenims verstis farmacine praktika; farmacijos specialistas, neturintis licencijos, turi teisę verstis farmacine praktika tik kito farmacijos specialisto, turinčio licenciją, priežiūroje. Nuo 2006 m. liepos 18 d. įsigaliojusio Farmacijos įstatymo 76 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad farmakotechnikai (vaistininko padėjėjai), iki šio įstatymo įsigaliojimo gavę farmacijos praktikos licenciją, gali teikti farmacinę paslaugą, bet ne ilgiau kaip iki 2015 m. gruodžio 31 d.; nuo 2016 m. sausio 1 d. šie asmenys turi teisę kontroliuojami vaistininko parduoti (išduoti) vaistinius preparatus; už šią veiklą atsako vaistininkas. Taigi, po šio įstatymo įsigaliojimo buvo dviejų kategorijų vaistininko padėjėjai (farmakotechnikai): tie, kurie dirba savarankiškai, ir tie, kurie dirba kontroliuojami vaistininko, todėl vaistininkas turi atsakyti tik už tuos vaistininko padėjėjus (farmakotechnikus), kurie neturėjo licencijos iki šio įstatymo įsigaliojimo, o nuo 2016 m. sausio 1 d. – ir už visus kitus.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad D. R. buvo įgijusi farmacijos praktikos licenciją iki įstatymo įsigaliojimo, todėl ji turėjo teisę parduoti (išduoti) vaistus savarankiškai, t. y. nekontroliuojama vaistininko. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos viceministrės J. K. 2011 m. vasario 1 d. raštas. Iki įvykio D. R. vaistininko padėjėja (farmakotechnike) IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ dirbo 13 metų ir jos statusas nesumažėjo (nepasikeitė) po jos įrašymo į Vaistininkų padėjėjų sąrašą, t. y. ji turėjo teisę farmacinę paslaugą teikti savarankiškai, todėl V. J. neturėjo pareigos ją tiesiogiai kontroliuoti. Tai, pasak kasatoriaus, patvirtina ir tik 2012 m. gegužės 15 d. priimti Farmacijos įstatymo pakeitimai (vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas; vaistininkas turi pareigą prižiūrėti vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) teikiamas farmacines paslaugas, atliekamą vaistinių preparatų pardavimą (išdavimą), vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) teikiamos farmacinės paslaugos, vaistinių preparatų pardavimo (išdavimo) ir ekstemporalių vaistinių preparatų gamybos priežiūra vaistinėje suprantama kaip receptų, pagal kuriuos vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) pardavė (išdavė) vaistinius preparatus, patikrinimas, jeigu reikia, vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) konsultavimas (žodžiu ar ryšio priemonėmis), parenkant gyventojui reikalingus vaistinius preparatus, teikiant farmacinę informaciją, vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) pagamintų ekstemporalių vaistinių preparatų patikrinimas), todėl net jei ši vaistininko pareiga būtų buvusi nustatyta inkriminuojamos veikos padarymo metu, V. J. nebūtų turėjusi galimybės sutrukdyti D. R. parduoti vaistą be recepto. Farmacijos įstatymo 35 straipsnio 12 dalies nuostata (vaistinės darbo laiku vaistinėje turi dirbti ne mažiau kaip vienas vaistininkas) įsigalioja tik 2021 m. sausio 1 d., todėl tai reiškia, kad net ir šiandien nėra privalomos nuostatos apie tiesioginę vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) kontrolę. Be to, kasatorius pažymi ir tai, kad teismai neatsižvelgė į teisės aktų, reglamentuojančių farmacinę veiklą, sistemą, nes tik įstatymai nustato farmacinės veiklos organizavimo ir valdymo teisinius pagrindus, psichotropinių medžiagų prekybos bei vartojimo tvarką (Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnis), todėl V. J. inkriminuoti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimai turėjo būti vertinami, atsižvelgiant į įstatymuose nustatytas vaistininko (farmacinės veiklos vadovo) pareigas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatorius, nesutikdamas su teismo išvada dėl 2009 m. liepos 28 d. kratos ir 2009 m. rugpjūčio 3–4 apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų vertinimo, teigia, kad buvo paimti 547 receptai psichotropiniams vaistams, apžiūrėti – tik 310 receptų, duomenų apie likusių 237 vaistų, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų, receptus nėra, todėl minėti protokolai yra nepatikimi įrodymai. Kasatoriaus tvirtinimu, teismai labiau vadovavosi subjektyviais įrodymais, t. y. kitų kaltinamųjų parodymais, o ne rašytiniais, t. y. objektyviais duomenimis. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vaistinė pardavinėjo vaistus,,Relanium 5 mg/ml“ (kurie rasti L. B. namuose), nes, anot kasatoriaus, pagal byloje esančius vaistinės vaistų įsigijimo dokumentus tokių šio vaisto įpakavimų vaistinė nebuvo gavusi, todėl ir negalėjo parduoti. Vaistinė prekiavo vaistais įpakavimuose,,Relanium 10 mg/2ml“. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė. Kasatorius, skunde detaliai nurodydamas vaistų kainos apskaičiavimus, teigia ir tai, kad teismai nepagrįstai, nesilaikydami procedūros, pakeitė vieną iš kaltinime inkriminuotų aplinkybių – L. B. parduotų vaistų kainą (vietoje 80 Lt nurodė 88,49 Lt), todėl pažeidė teisę į tinkamą gynybą. Be to, teismas padarė nepagrįstas, rašytinių įrodymų neatitinkančias išvadas dėl vaistų kainos, o dėl to ir nepagrįstą išvadą dėl L. B. neteisėto vaistų pardavimo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro A. Kazakovo kasacinis skundas atmestinas, nuteistosios V. J. gynėjo advokato O. Martinkaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistojo R. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistojo R. B. veiksmus iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo R. B. tikslą platinti narkotines medžiagas nepagrįstai susiejo ne su visu nupirkto heroino kiekiu, o tik su jo dalimi, nes didelis nuteistojo R. B. įsigytos narkotinės medžiagos kiekis ir abiejų instancijų teismų nustatytas tikslas ją platinti įgijimo metu parodo, kad R. B. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Už tuos pačius veiksmus (išskyrus narkotinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą) be tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti atsakomybė numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje. Būtent tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas yra esminis šiuose BK straipsniuose numatyto neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis atribojimo kriterijus. Tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas yra subjektyvusis BK 260 straipsnio 1–2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymis, todėl, kaip ir kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. Aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, tai, ar anksčiau kaltininkas yra platinęs šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138/2013">2K-138/2013</a>, 2K-7-173/2014, 2K-361/2014). Pažymėtina ir tai, kad kaltininkas, disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali turėti ir du tikslus – vartoti ir parduoti (ar kitaip platinti), todėl tokiu atveju kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip atskiros BK 259, 260 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-195/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-195/2009">2K-7-195/2009</a>).
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad R. B. namuose be didelio narkotinių medžiagų kiekio buvo rastas švirkštas, samtelis, šaukštelis, skirti jiems fasuoti, į kaltinamųjų J. V., L. B., A. R., liudytojų E. M., I. G., R. Š. parodymus, kad R. B. tiekdavo narkotikus, nustatė, kad R. B. dalį narkotinių medžiagų pardavinėjo, o kitą dalį laikė namuose, turėdamas tikslą jas pardavinėti ar platinti, todėl jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad R. B. narkotinę medžiagą įgijo ir laikė, turėdamas du tikslus: vienas tikslas buvo jas asmeniškai vartoti, o kitas – parduoti ar kitaip platinti. Šiame kontekste kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis (nuteistojo tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad jis narkotines medžiagas įgijo ne tik pardavimui, bet ir asmeniniam vartojimui, jo motinos L. B. parodymais, kad jos sūnus R. B. vartoja narkotines medžiagas – heroiną, nuteistojo J. V. parodymais, kad jis kartu su R. B. vartodavo narkotines medžiagas, nedideliais kiekiais kartu narkotines medžiagas taip pat ir pardavinėjo, liudytojo R. S. parodymais, kad jis kartu su R. B. yra vartojęs narkotinių medžiagų; R. B. buto šaldytuve rastas švirkštas su heroinu; UAB,,(duomenys neskelbtini)“ informacija, kad R. B. nuo 2008 m. kovo 29 d. iki balandžio 2 d. gydėsi nuo priklausomybės opiatams, 2007 m. R. B. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už narkotinės medžiagos – heroino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti), nustatyta aplinkybė, patvirtinanti R. B. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, taip pat aplinkybė, kad R. B. namuose rasta tik vienos rūšies narkotinė medžiaga, yra svarbios vertinant, ar nuteistasis narkotinėmis medžiagomis disponavo savo poreikiams tenkinti, ar turėdamas tikslą jas platinti, ar turėdamas abu šiuos tikslus. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė bylos aplinkybių dėl R. B. narkotinių medžiagų – heroino įsigijimo tikslo ir įvertino tik vieną iš tikslų. Šis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kokią dalį narkotinių medžiagų R. B. pardavė, o kokią dalį jų įgijo sau vartoti ir laikė namuose, dėl to nuteistojo R. B. veiksmus pagrįstai iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad BK 259 ir 260 straipsniuose aprašyti alternatyvūs nusikalstamos veikos požymiai, o neteisėti veiksmai laikomi baigti nuo jų padarymo momento (formali nusikalstamos veikos sudėtis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs du neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo tikslus ir vieno iš jų realizavimą (R. B. pardavė ir kitaip išplatino J. V. 0,54 g heroino), taip pat nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog visas likęs narkotinių medžiagų kiekis buvo skirtas tik platinti, nes tokia išvada reikštų, kad antrojo tikslo (pačiam vartoti) R. B. atsisakė, o tai prieštarauja bylos duomenims. Taigi, nuteistojo R. B. neteisėti veiksmai – narkotinės medžiagos pardavimas J. V., atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, o likusios narkotinės medžiagos įgijimas ir jos laikymas, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, atitinka BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad R. B. įsigytas didelis narkotinės medžiagos kiekis nagrinėjamu atveju parodo jo tikslą šią visą narkotinę medžiagą platinti, nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ne tik narkotinių medžiagų kiekį, bet ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, nustatė du tikslus (asmeniniam vartojimui ir pardavimui). Be to, R. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas ne už disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas parduoti, o vien tik už jų pardavimą. Pabrėžtina, kad pagal teismų praktiką reikia vertinti aplinkybių, parodančių tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą ar nebuvimą, visumą, o ne pasirinktinai išskiriant ir sureikšminant tik atskiras iš jų, kaip kad teigiama prokuroro kasaciniame skunde.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo R. B. veiksmus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pritaikė tinkamai.
Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistajam R. B. paskirtomis bausmėmis
Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, R. B. veiksmus iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuodamas į BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį ir paskirdamas bausmes, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, bausmių tinkamai neindividualizavo, todėl jos yra per švelnios.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to šiuo atveju bausmės dydžio klausimas nagrinėtinas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš sudėtingiausių bei svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį.
Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į BK 259 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmės ribas (atitinkamai iki dvejų metų ir nuo dvejų iki aštuonerių metų), vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertino visas R. B. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (tai, kad jis padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena – sunkus, kita – nesunkus nusikaltimas; jis anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, tarp jų ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, naujus tyčinius nusikaltimus padarė neišnykus teistumui; jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta; iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, turi sveikatos problemų) ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra šiek tiek mažesnė nei šio BK straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka šio BK straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinės instancijos teismo atliktu BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimu, daro išvadą, kad teisės taikymo aspektu bausmės R. B. paskirtos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, jos tinkamai individualizuotos. Dėl to, prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai ir deklaratyviai įvertino R. B. bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti.
Be to, prokuroras kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė skiriantis R. B. šiek tiek didesnes nei BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių vidurkiai laisvės atėmimo bausmes, nes paskyrė už vieną nusikalstamą veiką šiek tiek mažesnę nei šio BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, už kitą – laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Ši norma neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2007, 2K-511/2010, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015). Kaip buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas R. B. atitinkamų dydžių laisvės atėmimo bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir motyvavo R. B. skirtinų bausmių dydžius. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už kiekvieną iš R. B. padarytų nusikalstamų veikų paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai yra šiek tiek didesni nei BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytų bausmių vidurkiai, nagrinėjamu atveju laikytina netikslia nuoroda; ji šiuo atveju neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo R. B. atliktam bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių vertinimui ir savaime nesudaro pagrindo griežtinti jam paskirtų laisvės atėmimo bausmių. Nepagrįstas ir prokuroro kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes R. B., netinkamai vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-195/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-195/2009">2K-7-195/2009</a> kaip precedentu, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje dėl R. B. skirtinos bausmės tokios nuorodos, t. y. kad kaip precedentu remiamasi minėta kasacine nutartimi, nėra.
Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam R. B. už jo padarytas nusikalstamas veikas bausmes bei motyvuodamas šį savo sprendimą, laikėsi BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą.
Dėl nuteistosios V. J. gynėjo advokato O. Martinkaus argumentų, susijusių su BK 268 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) taikymu
Kasatorius skunde nurodo, kad teismai nenustatė konkrečių nuteistosios V. J. veiksmų (neveikimo), kuriais ji pažeidė teisės aktų nuostatas (t. y. kokių veiksmų ji neatliko ar juos atliko netinkamai), priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių, neatskleidė V. J. pareigos nevykdymo tiesiogiai kontroliuoti vaistininko padėjėją (farmakotechnikę) D. R. turinio, neteisingai nustatė jos, kaip vaistininko padėjėjos (farmakotechnikės), teisinį statusą. Dėl to mano, kad teismai V. J. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 268 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 268 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeidė narkotinių, psichotropinių, stipriai veikiančių ar nuodingųjų medžiagų gaminimo, laikymo, apskaitos, išdavimo, gabenimo ar siuntimo taisykles, jeigu dėl to tos medžiagos buvo pagrobtos arba kitaip tapo nelegalios apyvartos dalyku. Šiame BK straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma veiksmais arba neveikimu, kuriais pažeidžiama teisės aktais nustatyta teisėto disponavimo narkotinėmis, psichotropinėmis, stipriai veikiančiomis ar nuodingomis medžiagomis tvarka. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos yra alternatyvios, todėl bet kurios iš jų padarymas yra pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 268 straipsnio 1 dalį. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Todėl prieš tai minėtų taisyklių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 268 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, kai kyla šio straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai – tos medžiagos yra pagrobiamos arba kitaip tampa nelegalios apyvartos objektu, t. y. dėl kaltininko veikos šiomis medžiagomis ima disponuoti kiti asmenys, neturintys tokios teisės. Todėl tam, kad kaltininko veiksmai būtų pripažinti nusikalstamais baudžiamosios teisės prasme, būtini visi įstatymų leidėjo atitinkamame BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatyti požymiai (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas).
Skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad V. J., IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ savininkė ir vadovė, teikdama viešąsias paslaugas pagal (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos išduotą licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) verstis farmacine veikla, turėdama (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos išduotą licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) farmacinei veiklai su psichotropiniais vaistais ir vaistinėmis medžiagomis, dėl neatsargumo pažeidė: Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus veiklą vykdyti pagal geros vaistinių praktikos nuostatus, farmacinę veiklą vykdyti pagal šio įstatymo, kituose teisės aktuose ir licencijos turėtojo administraciniuose aktuose nustatytas pareigas bei reikalavimus; IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ vaistininko teisių ir pareigų paskirstymo aprašo, patvirtinto 2008 m. sausio 22 d. V. J. įsakymu Nr. 209A, 11.5.1, 11.5.3, 13.17, 13.20, 13.37 punktų reikalavimus tiesiogiai kontroliuoti vaistininko padėjėjo atliekamą veiklą parduodant (išduodant) vaistus, turinčius narkotinių bei psichotropinių medžiagų ar jų pirmtakų, taip pat vykdyti pagal kiekį apskaitomų vaistų priežiūrą; peržiūrėti receptus, pagal kuriuos vaistininko padėjėjas išdavė vaistus, ne vėliau kaip kitą darbo dieną, pažymint juos vaistininko asmeniniu spaudu ir pasirašant; užtikrinti teisės aktų, susijusių su farmacine veikla ir vaistininko praktika, nuostatų įgyvendinimą; vykdyti vaistų, turinčių narkotinių bei psichotropinių medžiagų, jų pirmtakų ir pavojingų medžiagų, apyvartos kontrolę; organizuoti šių preparatų priėmimą, saugojimą, išdavimą ir apskaitą pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112 patvirtintų Vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklių 67 punkto reikalavimą užtikrinti, kad receptiniai vaistai būtų išduodami (parduodami) tik pagal gydytojo receptus, aplaidžiai vykdė minėtuose teisės aktuose nurodytas pareigas, dėl to neužtikrino receptinių vaistų išdavimo taisyklių laikymosi ir dėl to 2009 m. balandžio 7 d. vaistininko padėjėja D. R. L. B., neturinčiai gydytojo paskyrimo bei recepto, pardavė (išdavė) vaistų, turinčių psichotropinių medžiagų, taip šios medžiagos tapo nelegalios apyvartos dalyku. V. J. veiksmus teismai įvertino kaip nusikalstamus pagal BK 268 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismų išvada dėl V. J. kaltės padarius BK 268 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (aplaidžiai atlikdama teisės aktuose nurodytas pareigas, ji neužtikrino receptinių vaistų išdavimo (pardavimo) taisyklių laikymosi) nepagrįsta konkrečiais bylos įrodymais. Taip ir liko neaišku, kokiais konkrečiai V. J. veiksmais (ar neveikimu) buvo padaryti receptinių vaistų išdavimo (pardavimo) taisyklių pažeidimai ir kaip tie veiksmai (ar neveikimas) turėjo įtakos D. R. padarytai veikai, dėl kurios psichotropinės medžiagos tapo nelegalios apyvartos dalyku. Teismai visiškai nedetalizavo V. J. tiesioginės pareigos kontroliuoti vaistininko padėjėją turinio (t. y. nenurodė, kokius konkrečius veiksmus ji turėjo atlikti tiesiogiai kontroliuodama D. R. ir jų neatliko), apsiribodami tik formaliu teiginiu – teisės aktų nuostatose įtvirtinta V. J. pareiga tiesiogiai kontroliuoti vaistininko padėjėją (farmakotechnikę) D. R., kai ši parduoda psichotropinių medžiagų turinčius vaistus. Tokie nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai yra netinkami, jų pagrindu padarytos išvados nepagrįstos įrodymais. Ir nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, turi būti aiškūs nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai ar neveikimas, tačiau, kaip minėta, ir pats šių reikalavimų nesilaikė.
Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo (2006 m. birželio 22 d. redakcija) 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas), be kita ko, turi teisę verstis vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) praktika šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat ir parduoti vaistinių prekes, teikti informaciją apie jų vartojimą ir laikymo sąlygas, ir iki 2015 m. gruodžio 31 d. be vaistininko kontrolės parduoti (išduoti) vaistinius preparatus (Farmacijos įstatymo 76 straipsnio 5 dalis).
Bylos duomenimis, D. R. į vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) sąrašą buvo įrašyta 2007 m. balandžio 18 d., dirbo farmakotechnike IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ ir, be kita ko, pagal pareiginius nuostatus buvo atsakinga už teisingą vaistų išdavimą gyventojams, turėjo parašo teisę ant gyventojams pateikiamų receptų (Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos raštas, D. R. pareiginiai nuostatai). D. R. taip pat pasirašytinai buvo supažindinta su IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ Geros vaistinių praktikos kokybės vadovu ir Vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) teisių ir pareigų paskirstymo aprašu, pagal kurio 15 punktą vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) už savo veiksmus, praktikos ir etikos klaidas, gyventojams (pacientams) padarytą žalą atsako asmeniškai pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Tokia pat nuostata numatyta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. V-197 patvirtino aprašo,,Dėl vaistininko teisių ir pareigų paskirstymo aprašo“ 15 punkte. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112 patvirtintose Vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklėse (2009 m. vasario 18 d. redakcija, 68 punktas) numatyta, kad receptiniai vaistai išduodami (parduodami) tik pagal gydytojo receptus, ir apie tai, kaip ir apie tai, jog už šio reikalavimo nesilaikymą vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) atsako asmeniškai pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, sprendžiant iš bylos duomenų, D. R. žinojo. Tačiau teismai, spręsdami V. J. kaltės klausimą, šių duomenų (t. y. kad nuteistoji D. R. pagal einamas pareigas turėjo teisę pati išduoti (parduoti), be kita ko, ir psichotropinius vaistus; žinojo, jog tokie vaistai gali būti parduodami tik pagal gydytojo receptus; kad už šio reikalavimo nevykdymą reikės atsakyti asmeniškai pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, ir tyčia nusikalto – už be gydytojo recepto parduotus psichotropinius vaistus L. B. skundžiamais teismo nuosprendžiais D. R. nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį) neįvertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai šiame kontekste nepagrįstai sureikšmino vaistinės savininkės ir vadovės V. J. pareigą tiesiogiai (nenurodant kaip) kontroliuoti vaistininko padėjėją (farmakotechnikę) D. R., kai ši parduoda (išduoda) psichotropinius vaistus, kaip priežastį, dėl kurios nebuvo užtikrinta receptinių (psichotropinių) vaistų išdavimo taisyklių laikymosi tvarka ir dėl to D. R. pagal einamas pareigas parduoti be gydytojo recepto šie vaistai tapo nelegalios apyvartos dalyku. Nenustačius teismams, kokiais konkrečiais veiksmais V. J. neužtikrino receptinių vaistų išdavimo taisyklių laikymosi tvarkos, nepagrindus šių veiksmų baudžiamojo proceso tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, savaime negalima konstatuoti, kad ji pažeidė psichotropinių medžiagų išdavimo (pardavimo) taisykles (t. y. neužtikrino receptinių vaistų išdavimo taisyklių laikymosi) ir dėl to šios medžiagos tapo nelegalios apyvartos dalyku.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. J. veiksmai (neveikimas), padarius BK 268 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turi nusikalstamo nerūpestingumo požymių, grindžiant tai jos pačios parodymais (pvz., kad ji, kaip vaistinės vadovė, pasitikėjo joje dirbusiais žmonėmis, nes su jais dirbo ne vienerius metus ir anksčiau jokių problemų dėl neteisėto vaistų pardavimo nekilo; vienkartinio atvejo, kad vaistai bus parduoti be gydytojo recepto, numatyti negalėjo ir pan.), taip pat nepagrįsta. BK 16 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamais teismų sprendimais IĮ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo nustatytas tik vienas neteisėtas (be gydytojo recepto) vaistų, turinčių psichotropinių medžiagų, pardavimo faktas. Todėl nepaneigti V. J. parodymai, kad ji pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes negalėjo ir neturėjo numatyti, jog D. R. be gydytojo recepto gali parduoti (ir pardavė) vaistus, turinčius psichotropinių medžiagų, dėl ko šios medžiagos tapo nelegalios apyvartos dalyku (vaistinė buvo nuolat tikrinama, vykdomos inventorizacijos, trūkumų nebuvo ir kt.). Taigi, V. J. veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės, todėl jos veikoje nėra BK 268 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o baudžiamoji byla pagal BK 268 straipsnio 1 dalį V. J. nutrauktina, nepadarius jai veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 1, 2, 6 punktais,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Aleksandro Kazakovo kasacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžių dalis pakeisti:
panaikinti jų dalis dėl V. J. nuteisimo pagal BK 268 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kitas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
