D. L. pagal BK 135 str. 2 d., 137 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-976/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44850-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1.2.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 4 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu D. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams.

Iš nuteistojo D. L. priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai 2170,51 Eur išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui – 1461 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. Z. – 4325,99 Eur turtinei ir 23 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, civilinei ieškovei I. Z. – 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinės ieškovės A. Z. civilinis ieškinys atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 4 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendis pakeistas: iš nuteistojo D. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. Z. priteista suma neturtinei žalai atlyginti sumažinta iki 15 000 Eur, civilinei ieškovei I. Z. priteista suma neturtinei žalai atlyginti sumažinta iki 1200 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. L. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 20 d. apie 2.27 val. Marijampolėje, Gedimino g. ir P. Butlerienės g. sankryžoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, iš chuliganiškų paskatų, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą, be jokios aiškios priežasties tyčia dešine ranka vieną kartą sudavė A. B. į kairę veido pusę, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam apatinio žandikaulio kairės pusės lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų, ir vieną kartą sudavė E. Z. į veidą, dėl to pastarasis griuvo ir atsitrenkė galva į grindinį, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimą, SAH, kairio momenkaulio lūžimą, ūmų kvėpavimo nepakankamumą, kraujo išsiliejimą apie kairę akį, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartį ir D. L. veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 137 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam bausmę pagal sankciją, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu (taikyti BK 75 straipsnio nuostatas), arba, kvalifikavus D. L. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

2.1. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, taip pat netinkamai pritaikė BK 16 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 2 dalį, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai kvalifikavo veiką.

2.2. Teismai įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, t. y. nevertino įrodymų visumos, kai kuriems įrodymams suteikė išskirtinę reikšmę (liudytojo N. N. parodymams), kitus vertino tendencingai (D. L. parodymus), iš esmės neanalizavo ir neįvertino vaizdo įrašo turinio, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo, vadovavosi prieštaringais duomenimis ir prielaidomis, nepašalino abejonių, neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių. Nuteistojo D. L. kaltė pagrįsta nukentėjusiojo A. B., liudytojų M. V. ir N. N. parodymais, tačiau tarp šių asmenų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra neatitikimų, jie neatitinka ir kitų bylos duomenų (vaizdo įrašo, nuteistojo parodymų), o liudytojo N. N. parodymai nenuoseklūs. Todėl išvardytų asmenų parodymai yra nepatikimi. Dėl to teismai padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, įrodymuose užfiksuotų duomenų, arba interpretavo juos pažeisdami in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

2.3. Liudytojo N. N. parodymai nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu N. N. parodė, kad nuteistasis trenkė A. B., po to E. Z.; patikslindamas nurodė, kad smūgio E. Z. nematė, tik matė, kaip šis parkrito. Teisme N. N. papildomai nurodė, kad po smūgių nukentėjusiesiems pargriuvus jis pribėgo ir porą kartų trenkė kaltinamajam, šis parkrito. Tačiau iš vaizdo įrašo nesimato, kad nukentėjusiesiems parkritus dar kas nors kam nors būtų sudavęs smūgius, kad dar kas nors būtų parkritęs. Įvykio vietoje matomi tik trys žmonės (nukentėjusieji ir nuteistasis) ir tik po kelių sekundžių pasirodo ketvirtas asmuo (N. N.).

2.4. Smūgio sudavimas E. Z. iš esmės grindžiamas tik nuteistojo parodymais. D. L. patvirtino, kad jis pirmas sudavė smūgį vienam iš vaikinų. Po šio smūgio pats gavo smūgį į veidą ir iš karto sudavė antrą smūgį, tačiau nematė, kam ir į kurią kūno vietą smūgiuoja. Iš esmės visos nuteistojo nurodytos įvykio aplinkybės atitinka tiek liudytojų parodymus, tiek vaizdo įrašą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas D. L. parodymus pripažino nenuosekliais, nes jis skirtingai nurodė vietą, į kurią pats gavo smūgį (į veidą ar šoną). Visų pirma ši detalė neturi reikšmės sprendžiant dėl jo kaltės ar veikos kvalifikavimo, taip pat ir pats N. N. nenurodė, į kurią vietą sudavė D. L.. Be to, viskas įvyko labai greitai, D. L. buvo neblaivus, ne visas aplinkybes prisiminė, detaliau apie patirtus smūgius jis nebuvo apklausinėjamas, todėl neatmestina, kad D. L. parodymai galėjo būti netiksliai užfiksuoti. Taigi D. L. parodymai neprieštaringi, nuoseklūs, visas esmines įvykio aplinkybes jis nurodė vienodai, neneigė, kad pirmas sudavė vieną smūgį, tačiau tik pats gavęs smūgį sudavė E. Z. nesitaikydamas. Beje, teismai, pripažindami lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę, iš esmės patvirtino, kad D. L. parodymai yra teisingi. Apeliacinės instancijos teismas paminėtų prieštaravimų netyrė ir įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, o vadovavosi prielaidomis.

2.5. Nors vaizdo įraše (vieninteliame objektyviame įrodyme) užfiksuotos esminės įvykio aplinkybės, teismai iš esmės šio įrodymo neanalizavo, konstatavę nepatenkinamą vaizdo įrašo kokybę, nesiėmė techninių priemonių, nepasitelkė specialistų ar ekspertų jo kokybei pagerinti. Tinkamas šio įrašo ištyrimas galėtų padėti pašalinti prieštaravimus ir neaiškumus, patvirtinti (ar paneigti) nuteistojo parodymus apie smūgių sudavimo eigą arba liudytojo N. N. parodymus, kad jis smogė D. L. tik po nukentėjusiųjų sužalojimo. Taigi pirmiau minėti prieštaravimai tarp liudytojo N. N. parodymų ir vaizdo įrašo liko nepašalinti. Dėl to teismai padarė išvadas, kurios nėra patikimai nei patvirtintos, nei paneigtos, tinkamai neištyrė bylos įrodymų, nuosprendį ir nutartį pagrindė prieštaringais įrodymais. Vaizdo įrašas paneigia, kad D. L. turėjo tyčią sukelti sunkias pasekmes ir siekė išvengti atsakomybės. Todėl nepaneigta, kad nuteistasis antrąjį smūgį (E. Z.) sudavė po to, kai pats patyrė smūgį ir smogė gindamasis.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie būtent duomenys patvirtina, kad D. L. smūgiavo nukentėjusiesiems, kai dar nė vienas iš nukentėjusiųjų pusės vaikinų net nebuvo užsimojęs jam smogti. Konfliktas vyko labai greitai, niekas nematė, kaip buvo suduotas smūgis E. Z., iš vaizdo įrašo nematyti, kokia eilės tvarka buvo suduoti smūgiai nukentėjusiesiems ir kokie buvo pačių nukentėjusiųjų veiksmai prieš pargriūnant. Taigi ši išvada tėra teismo prielaida, kuri nepaneigia nuteistojo parodymų, kad po pirmo smūgio jis pats patyrė smūgį.

2.7. Teismai nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad E. Z. buvo suduota į galvą. Tiesiogiai šiuo smūgiu E. Z. padaryta kraujosruva po kaire akimi, o pargriūti jis galėjo gavęs smūgį ir į kitą kūno vietą. Visos įvykio aplinkybės tik patvirtina, kad sunkus kūno sužalojimas nulemtas nelaimingo atsitiktinumo, kurio D. L. nesiekė ir nesitikėjo, kad priežastinis ryšys tarp smūgio ir pasekmės buvo atsitiktinio pobūdžio. D. L., vieną kartą ranka smogdamas E. Z. į veidą, nenumatė, kad dėl to gali atsirasti sunkus sveikatos sutrikdymas, nors teoriškai galėjo numatyti, kad nukentėjusysis gali pargriūti ir sunkiau susižaloti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, D. L. veiksmai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo (BK 137 straipsnio 1 dalis). Be to, jeigu pirmasis D. L. suduotas smūgis ir gali būti vertinamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų, antrojo smūgio (įvertinus nepaneigtą nuteistojo poziciją, kad sudavė po to, kai pats gavo smūgį, ir smogė besigindamas bei nesitaikydamas) nėra pagrindo vertinti kaip padaryto iš chuliganiškų paskatų. D. L. nebūtų tęsęs smurtinių veiksmų, jeigu pats nebūtų gavęs smūgio, be to, po suduotų smūgių jis iškart nutraukė veiksmus, iš įvykio vietos nepasišalino. Toks jo elgesys paneigia agresyvumą, piktavališką siekį sužaloti E. Z. iš chuliganiškų paskatų. Todėl tik tiesiogiai nuo šio smūgio kilusias pasekmes – kraujosruvą po kaire akimi – galima vertinti kaip padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o sunkus kūno sužalojimas turi būti vertinamas kaip padarytas dėl neatsargumo, nes nuteistasis negalėjo to numatyti.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas tiesioginę neapibrėžtą tyčią, veikos kvalifikavimą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, vadovavosi netinkama teismų praktika. Nutartyje nurodytose bylose tik pasekmės analogiškos, tačiau nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės skiriasi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383-895/2015, 2K-7/2013).

2.9. Jeigu dėl smūgio A. B. ir būtų galima spręsti apie nuteistojo tiesioginę neapibrėžtą tyčią, tai dėl antrojo smūgio tokia tyčia jokiais įrodymais nėra patvirtinta. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo veiksmai pasibaigė ne jo paties iniciatyva, nepagrįsta. Liudytojo N. N. parodymų, kad po įvykio jis sudavė nuteistajam kelis smūgius, niekas nepatvirtina, tokių aplinkybių nematyti ir vaizdo įraše. Po įvykio nuteistasis nepasišalino, pagalbą iškart iškvietė N. N., todėl neaišku, kokius dar pagalbos veiksmus, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, galėjo atlikti D. L..

2.10. Nuteistasis smūgį E. Z. sudavė po to, kai pats patyrė smūgį, ir sudavė gindamasis ir nežiūrėdamas, kam ir kur smogia. Greitai besivystančiomis įvykio aplinkybėmis jis negalėjo įvertinti nei savo smūgio stiprumo, nei tikimybės, kad kažkam pataikys, nei kad nukentėjusysis gali pargriūti ir patirti sunkų sveikatos sutrikdymą. A. B. ir M. V. patvirtino, kad po muštynių D. L. buvo kruvina nosimi. Vaizdo įraše nesimato, kad D. L. būtų suduota jau po nukentėjusiųjų sužalojimo. Taigi nepaneigta, kad sužalojimą nuteistasis patyrė konflikto metu iš nukentėjusiųjų. Suduodamas smūgius D. L. jokių įrankių nenaudojo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad antrąjį smūgį D. L. sudavė dėl chuliganiškų paskatų, o ne atsakydamas į jam pačiam suduotą smūgį ar siekdamas nuo jo apsiginti. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas iš chuliganiškų paskatų. Be to, šiuo atveju ir nustatyto smurto panaudojimo pobūdis pripažintinas mažinančiu veikos pavojingumą, nes paprastas smūgis, tegu ir kumščiu, negali būti laikomas besąlygiškai sunkius padarinius žmogaus sveikatai galinčiu sukelti poveikiu.

2.11. Pagal teismų praktiką, atsižvelgiant į unikalią byloje esančių aplinkybių visumą, įvertinus aplinkybes, liudijančias nuteistojo kaltės laipsnį, kaltininko veika gali būti perkvalifikuota iš tyčinės į neatsargią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-394/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-394/2010">2K-394/2010</a>, 2K-7-54-677/2015). D. L. nukentėjusiajam E. Z. sudavė vieną smūgį į veidą. Byloje nėra duomenų, kad smūgiuodamas E. Z. nuteistasis turėjo tikslą kuo labiau sužaloti nukentėjusįjį, nes po smūgio nerodė jokio agresyvumo, nesiekė demonstruoti žmogaus ar visuomenės negerbimo ir pan. Šį D. L. veiksmą nulėmė pyktis dėl gauto smūgio, tai paneigia chuliganiškų paskatų buvimą suduodant antrąjį smūgį. Toks veikos padarymo būdas savo pavojingumu negali būti prilyginamas tyčiniam daugkartiniam smūgių sudavimui.

2.12. Teismai nusprendė, kad E. Z. buvo suduotas stiprus smūgis. Tiesiogiai dėl nuteistojo smūgio A. B. padarytas nesunkus kūno sužalojimas, jis nebuvo praradęs sąmonės ar parkritęs, taigi smūgio jėga buvo santykinai nedidelė, o E. Z. padaryta kraujosruva apie kairę akį. Nuteistasis sudavė tik po vieną smūgį, jokių įrankių nenaudojo. Todėl nėra pagrindo manyti, kad E. Z. suduotas smūgis buvo žymiai stipresnis ir kad dėl jo nukentėjusysis neišvengiamai turėjo pargriūti. Taigi, E. Z. sunkią traumą patyrė ne dėl suduoto smūgio, bet ir dėl kitų nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių sąveikos, kurių nuteistasis nesitikėjo. Sunkus E. Z. susižalojimas nuteistajam buvo netikėtas, tai patvirtina jo elgesys po įvykio: D. L. daugiau nesmurtavo, sutrikęs vaikščiojo aplinkui, iš įvykio vietos nepasišalino. Apklausiamas jis paaiškino visas esmines įvykio aplinkybes. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis buvo abejingas kilusioms pasekmėms.

2.13. D. L. veika atitinka BK 137 straipsnio 1 dalies sudėtį, nes jis nenumatė, kad dėl jo veiksmų – sudavus E. Z. į veidą – nukentėjusiajam krentant gali atsirasti sunkus kūno sužalojimas, nors galėjo ir turėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas; BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismai netinkamai teisiškai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai D. L. veiksme smogiant E. Z. nustatė tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą ir chuliganiškas paskatas.

2.14. Jeigu vis dėlto būtų pripažinta, kad D. L. smogė E. Z. iš karto po to, kai sudavė A. B., tai reikštų, kad teismų išvados dėl tiesioginės neapibrėžtos tyčios padarytos netinkamai pritaikius BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir 135 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra duomenų, kad D. L. būtų turėjęs išankstinę ar staiga susiformavusią tyčią padaryti E. Z. sunkų sužalojimą. Vienas D. L. smūgis, dėl kurio kilo sunkios pasekmės, negali būti pripažintas kryptinga, iš anksto apgalvota veika, padaryta tiesiogine tyčia. Teismai neįvertino, kad konfliktas vyko greitai ir trumpai, abiem nukentėjusiesiems buvo suduota po vieną smūgį į veidą, smūgiai nebuvo labai stiprūs (tiesiogiai nuo smūgio A. B. patyrė nesunkų kūno sužalojimą, o E. Z. užfiksuota kraujosruva). Jokių įrankių nuteistasis nenaudojo, nukentėjusiesiems pargriuvus D. L. daugiau nesmurtavo. Įvertinus tai, kad E. Z. visiškai atsitiktinai, spontaniškai, neplanuotai buvo suduotas tik vienas smūgis, dėl kurio kilo sunkios pasekmės, spręstina, kad šios pasekmės galėjo atsirasti tik dėl netiesioginės tyčios (BK 15 straipsnio 3 dalis). Minėta, kad byloje nėra duomenų, jog suduodamas smūgius byloje nustatytomis sąlygomis D. L. galėjo numatyti, kad E. Z. gali atsirasti BK 135 straipsnyje nustatyti padariniai, tačiau galima daryti prielaidą, kad jis turėjo numatyti, jog tokie padariniai gali atsirasti.

2.15. Netinkamas D. L. veiksmų kvalifikavimas, kaltės formos nustatymas lėmė neteisingos bausmės paskyrimą, t. y. netinkamą BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies taikymą ir BK 54 straipsnio 3 dalies bei 62 straipsnio 1 dalies netaikymą. Kasaciniame skunde dėstoma BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2006">2K-420/2006</a>, 2K-382/2012, 2K-348/2013, 2K-536/2014, 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQtNjg5LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24-689/2019">2K-24-689/2019</a>), nurodoma, kad D. L. apibūdinamas išskirtinai teigiamai, yra studentas, anksčiau neteistas, nusikalto būdamas 20 metų amžiaus, atsitiktinai, visą nusikaltimu padarytą žalą atlygino. Po nusikaltimo padarymo D. L. įstatymų nepažeidė, turi stiprius socialinius ryšius, gyvena su tėvais. Jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, gera valia visiškai atlygino žalą, susitaikė su nukentėjusiaisiais. D. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistojo girtumas teismų praktikoje nėra aplinkybė, sudaranti kliūtį taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimas arba nebuvimas nėra lemiama BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQtNjg5LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24-689/2019">2K-24-689/2019</a>). Apeliacinės instancijos teismas pernelyg sureikšmino jau nebegaliojančias administracines nuobaudas. Atsižvelgtina ir į tai, kad E. Z. nebuvo sukeltos sunkios negrįžtamos pasekmės. Įvertinus tiek D. L. padarytos veikos pavojingumą, tiek jo asmenybę, šiuo konkrečiu atveju, netgi pripažinus, kad D. L. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, yra pagrindas manyti, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, būtų išlaikyta nukentėjusiojo, nuteistojo ir visuomenės interesų pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQtNjg5LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24-689/2019">2K-24-689/2019</a>).

2.16. Netenkinus prašymo perkvalifikuoti veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį arba pripažinti BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarytą veiką netiesiogine tyčia, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes teismai netinkamai vertino bylos įrodymus, t. y. D. L. kaltę grindė tinkamai neištyrę vaizdo įrašo, nepašalinę prieštaravimų, neįvertinę dalies aplinkybių ir įrodymų, turinčių reikšmės sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepadarė esminių įrodymų vertinimo pažeidimų, nulėmusių netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. D. L. pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jis be jokios priežasties sudavė po smūgį A. B. ir E. Z., ir pastarieji patyrė nesunkų ir sunkų sveikatos sutrikdymą. Konfliktą pradėjo būtent nuteistasis, smurtą panaudojo be jokios pateisinamos priežasties. Konfliktas nebuvo abipusis. Nenustatyta, kad nuteistasis smūgį E. Z. sudavė atsakydamas į jam suduotą smūgį ar gindamasis. Dar iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistojo elgesys buvo chuliganiškas ir veiką jis padarė dėl chuliganiškų paskatų.

3.1. Nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, kad E. Z. kraujosruva po akimi padaryta veikiant neapibrėžta tyčia, o sunkus sveikatos sutrikdymas – dėl neatsargumo. Taip vertinant pasekmes yra bandoma dirbtinai suskaidyti nuteistojo nusikalstamą veiką į kelias dalis, bandoma paneigti priežastinį ryšį tarp smūgio į veidą ir atsiradusių pasekmių – sunkaus sveikatos sutrikdymo. Byloje nustatyta, kad E. Z. parkrito ne veikiamas kokių nors aplinkybių, kurios atsirado (įsiterpė) tarp smūgio ir pargriuvimo, o parkrito būtent dėl suduoto smūgio į veidą ir atsitrenkė galva į grindinį, dėl to jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. tarp smūgio ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Šios aplinkybės paneigia ne tik skundo argumentus dėl to, kad nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, bet ir galimybę taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes padarytas nusikaltimas yra labai sunkus.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, įvertino analogiškus argumentus ir nusprendė, kad nurodytos aplinkybės nėra išimtinės, mažinančios nusikalstamos veikos ar nuteistojo pavojingumą. D. L. paskirta sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri nėra aiškiai per didelė ar neteisinga.

3.3. Prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka grindžiamas teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo ginčijimu, t. y. kad teismai tinkamai neištyrė vaizdo įrašo, todėl tinkamai neįvertino dalies aplinkybių ir įrodymų, turinčių reikšmės veikai kvalifikuoti, o nepašalinus tarp ištirtų bylos duomenų esančių prieštaravimų buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Visų pirma nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, proceso dalyviai jo atlikti neprašė, todėl darytina išvada, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka vaizdo įraše užfiksuota įvykio eiga kasatoriui jokių neaiškumų ir papildomų, neištirtų klausimų nekėlė. Be to, vaizdo įrašas nebuvo vienintelis ir pagrindinis įrodymas. Išvadą dėl nuteistojo kaltės teismai padarė įvertinę bylos įrodymų visumą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. L. gynėjo advokato N. Strazdo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017).

6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame yra argumentų, skirtų teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui bei jų pagrindu padarytoms išvadoms ginčyti. Pavyzdžiui, nesutinkama su nukentėjusiojo A. B., liudytojų M. V., N. N., taip pat paties nuteistojo D. L. parodymų vertinimu, abejojama nukentėjusiojo A. B. ir liudytojų M. V., N. N. parodymų patikimumu, bandoma įrodyti, kad antrąjį smūgį D. L. sudavė gindamasis, t. y. tik tada, kai pats gavo smūgį. Tokie teiginiai, kuriais iš esmės ginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, nes nesiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo, vadovavosi prieštaringais duomenimis ir prielaidomis, o nepašalintas abejones vertino nuteistojo nenaudai, nuteistojo kaltę grindė nepatikimais nukentėjusiojo A. B., liudytojų M. V., N. N. parodymais (tarp šių asmenų parodymų yra neatitikimų, jie taip pat neatitinka vaizdo įrašo ir nuteistojo parodymų, o liudytojo N. N. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja vaizdo įrašo turiniui), o paties nuteistojo D. L. parodymus vertino tendencingai, nors jie neprieštaringi, nuoseklūs, atitinka tiek liudytojų parodymus, tiek vaizdo įrašą, taip pat nurodoma, kad teismai nevertino vaizdo įrašo turinio, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad įrašas neryškus, nesiėmė priemonių vaizdo įrašo kokybei pagerinti. Šie argumentai nepagrįsti.

8. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su nuteistajam D. L. nepalankiu įrodymų vertinimu, prašo kitaip įvertinti įrodymus ir padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a> ir kt.).

9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir įvertino visus bylos duomenis (tiek nukentėjusiųjų E. Z., A. B., liudytojų A. M., N. N., M. V., tiek ir nuteistojo D. L. parodymus, specialisto išvadas, vaizdo įrašo apžiūros protokolą, kitus rašytinius bylos duomenis), juos vertino tiek atskirai, tiek ir kaip visumą, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais (o ne prielaidomis) pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie duomenys jas pagrindžia. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir dar kartą įvertinęs visus bylos duomenis, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kartu atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo tinkamumo. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, būtų nesilaikę įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertino šališkai, neatsižvelgė į kokias nors svarbias bylos aplinkybes (beje, skunde ir nenurodoma konkrečių aplinkybių, į kurias teismai neatsižvelgė, tik ginčijamas įrodymų vertinimas, prašant vienais įrodymais vadovautis, o kitus atmesti). Dėl to nėra teisinio pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes šis prašymas grindžiamas vien tik netinkamu įrodymų vertinimu.

10. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nukentėjusiojo A. B., liudytojų M. V., N. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat palyginęs su kitais bylos duomenimis, konstatavo, kad jie patikimi, t. y. nuoseklūs ir neprieštaringi. Nuteistojo D. L. parodymai, priešingai, įvertinti kaip nevisiškai nuoseklūs.

11. Kasatorius nurodo, kad teismai iš esmės nevertino vaizdo įrašo turinio; konstatavę, jog įrašas neryškus, nesiėmė priemonių vaizdo įrašo kokybei pagerinti, dėl to liko nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojo N. N. parodymų ir vaizdo įrašo (N. N. parodė, kad po kaltinamojo suduotų smūgių nukentėjusiesiems jis trenkė kaltinamajam ir šis parkrito, tačiau vaizdo įrašas to nepatvirtina). Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nerado pagrindo abejoti liudytojo N. N. parodymų patikimumu. Taip pat pažymėtina, kad BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniu skundu vaizdo įrašo kokybė nebuvo ginčijama, nebuvo prašoma atlikti įrodymų tyrimo ir imtis priemonių vaizdo įrašo kokybei pagerinti, be to, apeliaciniame skunde nebuvo pateikta argumentų apie tai, kad liko nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojo N. N. parodymų ir vaizdo įrašo. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad vaizdo įrašas patvirtina, jog grumtynės kilo staiga, vyko labai trumpai, konfliktas buvo abipusis, kaltinamasis iš įvykio vietos nepasišalino, ir kad byloje nepaneigtos antrojo smūgio sudavimo aplinkybės, t. y. kad antrąjį smūgį D. L. sudavė po to, kai pats patyrė smūgį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojų N. N., M. V., nukentėjusiojo A. B. parodymus, vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, paneigė buvus abipusį konfliktą. Taip pat paneigė nuteistojo D. L. parodymus, kad antrąjį smūgį (E. Z.) jis sudavė gindamasis, t. y. po to, kai jam pačiam buvo suduotas smūgis; tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė palyginęs nukentėjusiojo A. B., liudytojų N. N., M. V. parodymus, taip pat liudytojo A. M. (nuteistojo draugo) ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei įvertinęs juos kitų bylos duomenų kontekste. Beje, pačiame kasaciniame skunde nurodoma, kad iš vaizdo įrašo nematyti, kokia eilės tvarka buvo suduoti smūgiai nukentėjusiesiems ir kokie buvo pačių nukentėjusiųjų veiksmai. Taigi teismai vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuotus duomenis vertino visų bylos duomenų kontekste ir padarė motyvuotas išvadas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, galutinai išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 6 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo ir paskirtos bausmės

13. Kasacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą patikrina pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas – nuteistojo D. L. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

14. Byloje nustatyta, kad D. L. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais, be jokios aiškios priežasties, dėl chuliganiškų paskatų vieną kartą sudavė A. B. į veidą ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą (lūžo žandikaulis) bei vieną kartą sudavė į veidą E. Z., pastarasis griuvo, atsitrenkė galva į grindinį ir sunkiai susižalojo galvą (konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas). Kasaciniame skunde įvykusį konfliktą bandoma suskirstyti į etapus, t. y. teigiama, kad pirma D. L. smūgiavo A. B., o E. Z. sudavė atsakydamas į jam pačiam suduotą smūgį, siekdamas apsiginti; taip bandoma paneigti buvus chuliganiškas paskatas suduodant smūgį E. Z.. Minėta, kad šie nuteistojo D. L. parodymai apie smūgio E. Z. sudavimo aplinkybes paneigti. Nustatyta, kad konfliktas įvyko labai greitai, D. L., sudavęs smūgį A. B., iš karto smogė ir E. Z.. Liudytojo N. N. parodymais nustatyta, kad pačiam D. L. buvo suduota jau po to, kai D. L. buvo sudavęs smūgius abiem nukentėjusiesiems. Nustatyta ir tai, kad įvykio dalyviai vieni kitų nepažinojo, konfliktas nebuvo abipusis, priešingai, konfliktą inicijavo D. L. – jis elgėsi agresyviai ir eidamas su draugu nukentėjusiesiems iš paskos siekė konflikto, siūlė išbandyti jėgas du prieš keturis, prašė cigarečių ir smurtą pradėjo naudoti be jokios priežasties. Taigi D. L. veiksmuose pagrįstai nustatytos chuliganiškos paskatos, t. y. būtinas požymis, norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

15. Kasaciniame skunde dėstomi analogiški, kaip ir apeliaciniame skunde, argumentai, kuriais bandoma įrodyti, kad nuteistasis D. L. sunkų sveikatos sutrikdymą E. Z. padarė dėl neatsargumo (BK 137 straipsnio 1 dalis), arba prašoma daryti išvadą, kad sunkios pasekmės kilo veikiant netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Šie teiginiai nepagrįsti.

16. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIxLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-321/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-321/2009">2K-321/2009</a>, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018).??????

17. Teismai įvertino visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. L. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. smūgiuodamas A. B. ir E. Z. nuteistasis suprato, kad savo veika gali sutrikdyti nukentėjusiesiems sveikatą, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Tokia išvada padaryta įvertinus D. L. veiksmų intensyvumą (smurtas buvo staigus, intensyvus, D. L. smūgiavo A. B. ir iškart po to E. Z.), būdą, sužalojimų skaičių, jų pobūdį ir vietą (nors nukentėjusiesiems suduota tik po vieną smūgį, tačiau smūgiai buvo stiprūs, suduoti į gyvybiškai svarbią vietą – galvą; A. B. lūžo žandikaulis, o E. Z. nuo smūgio griuvo ir trenkėsi galva į grindinį, taip jam buvo padaryta sunki galvos trauma), taip pat nusikalstamos veikos nutraukimo priežastį (veiksmai nutraukti ne savanoriškai, o įsikišus liudytojui N. N.). Be to, D. L. trejus metus užsiiminėjo boksu, dalyvavo varžybose, taigi, tai taip pat patvirtina išvadą, jog jis suprato, kad yra fiziškai stipresnis už nukentėjusiuosius, kad muštynių metu patiriamos įvairaus pobūdžio traumos ir sužalojimai, kad smūgiuodamas kumščiu į galvą kelia pavojų nukentėjusiųjų sveikatai. Tai, kad D. L., suduodamas smūgius, nenaudojo jokių įrankių, nepasišalino iš įvykio vietos, daugiau neberodė agresijos, nepaneigia nei jo atliktų smurtinių veiksmų, nei kaltės padarius sunkų sveikatos sutrikdymą.

18. Kasatorius nurodo, kad, įvertinus tiek padarytos veikos pavojingumą, tiek D. L. asmenybę, jam paskirta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, BK pažeidimų skiriant bausmę nenustatė. Teismas laikėsi BK 41, 54, 62 straipsnių nuostatų, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (taip pat ir nurodytas kasaciniame skunde) ir paskyrė D. L. sankcijoje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas papildomai įvertino D. L. apibūdinančius duomenis (pareikštą įtarimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 8 punktu, BK 93 straipsnio 1 dalimi; taip pat baustumą administracine tvarka) ir padarė išvadą, kad D. L., nors ir būdamas pakankamai jauno amžiaus, nėra linkęs laikytis visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, jo elgesys nebuvo nepriekaištingas ir iki šios nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė mažesnio nusikaltimo ar nuteistojo D. L. asmenybės pavojingumo ir išsamiai motyvavo, kodėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. L. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aurelijus Gutauskas

Rima Ažubalytė