Baudžiamoji byla Nr. 2K-210-511/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60033-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamojo Ž. Ž. gynėjo advokato Donato Lengvino kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 23 d. nutarties, kuria panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžiu Ž. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams. Iš Ž. Ž. Valstybinei ligonių kasai priteista 4804,00 Eur.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. Ž. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad sunkiai sužalojo savo artimąjį giminaitį. Jis 2018 m. gruodžio 20 d. apie 12.30 val. pirties pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu ne mažiau kaip keturis kartus smūgiavo kumščiu ir spyrė tėvui V. Ž. į galvą, taip padarė kairio antakio ir kairės ausies kaušelio muštines žaizdas, kairės veido pusės poodinę minkštųjų audinių kraujosruvą akiduobės, smilkinio ir skruosto srityje, kairio smilkinkaulio ir viršutinio žandikaulio kairiojo ančio sienelių lūžimus, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo kairiajame smilkinyje, galvos smegenų sumušimą ir abiejų ausų būgnelių plyšimus. V. Ž. padarytų galvos sužalojimų visuma sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Ž. Ž. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad atlikus įrodymų tyrimą nustatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismo vertinimu, nukentėjusiojo V. Ž. mirties faktas, Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akte Nr. KMPM 34/2020 (01) ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-194/2020 padarytos išvados, ekspertų paaiškinimai dėl V. Ž. patirtų sužalojimų pobūdžio, šių sužalojimų ir nukentėjusiojo mirties priežastinio ryšio sudaro objektyvų pagrindą nustatyti iš esmės skirtingas, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, Ž. Ž. nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir tai gali lemti esminį nuteistojo teisinės padėties pabloginimą, dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Todėl skundžiamas nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu kaltinamojo Ž. Ž. gynėjas advokatas D. Lengvinas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, t. y. neišplaukia iš byloje esančių specialiųjų medicininių žinių reikalaujančių aktų ir prieštarauja byloje esantiems medicininiams dokumentams. V. Ž. medicininiame mirties liudijime Nr. 19-30938425 nurodyta, kad jo tiesioginė mirties priežastis – lėtinis širdies kraujagyslių nepakankamumas. Ši priežastis visiškai nesusijusi su nuteistojo Ž. Ž. veiksmais V. Ž. sukeltu sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nė viename iš skundžiamoje nutartyje nurodytų ekspertizės aktų nenustatyta, kad V. Ž. patirti sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su jo mirtimi, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadas dėl naujo kaltinimo formavimo, bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
3.2. Pateikdamas išvadas dėl būtinybės perkvalifikuoti veiką, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta konsultacine specialisto P. Petreikio išvada Nr. 0282/19, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam V. Ž. nustatyti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, šiuo atveju ne tik nėra pagrindo sunkinti nuteistojo padėtį, bet esant tokiai išvadai kyla abejonių ir dėl sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas specialistas P. Petreikis išvadą patvirtino ir papildomai nurodė, kad V. Ž. patirta galvos trauma nebuvo toliau gydoma, todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo mirties priežastis susijusi su šia trauma. Tokias specialisto išvadas papildo ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akte Nr. KMPM 34/2020 (01) pateikta išvada, kad tarp 2018 m. gruodžio 20 d. patirtų kūno sužalojimų ir V. Ž. mirties tiesioginio priežastinio ryšio nėra, kadangi po traumos atliktuose kompiuterinės tomografijos tyrimuose vyravo galvos smegenų ne trauminiai, bet lėtiniai degeneraciniai pakitimai, dėl kurių vėliau vystėsi atokesnės komplikacijos ir įvyko mirtis.
3.3. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės aktas Nr. KMPM 34/2020 (01) parengtas atlikus kompleksinę ekspertizę, kurią atliko vyresnysis teismo medicinos ekspertas J. Rybalko, turintis kvalifikaciją atlikti mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, turintis aukščiausią kvalifikacinę kategoriją, ekspertinio darbo stažą nuo 1990 m., ir teismo medicinos ekspertas V. Kolomiecas (V. Kolomiec), turintis kvalifikaciją atlikti mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, turintis ekspertinio darbo stažą nuo 1997 metų. Tokio pobūdžio ekspertizė turi esminę reikšmę byloje. Tuo tarpu pirmiau nurodytiems specialisto išvadai ir ekspertizės aktui prieštaraujantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-194/2020, kuriame pateikta išvada, kad V. Ž. nustatyti psichikos sutrikimai – kitas delyras ir demencija, sergant kitomis ligomis, – vertintini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas ir būtent šie sutrikimai lėmė tokią nukentėjusiojo medicininę būklę, dėl kurios įvyko mirtis, parengta psichiatrų, kurių specializacija žymiai siauresnė ir netinkama konstatuoti, ar asmens patirti fiziniai sužalojimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su vėliau jį ištikusia mirtimi. Šiuo atveju psichiatrijos ekspertizę atlikę ekspertai psichiatrai yra kompetentingi įvertinti nukentėjusiojo psichinę sveikatą, jo psichinės būklės pokyčius iki mirties, tačiau neturi pakankamai žinių ir kompetencijos konstatuoti aplinkybes, lėmusias jo mirtį, kaip tai kompetentingai nustatė teismo medicinos ekspertai J. Rybalko ir V. Kolomiecas, turintys kvalifikaciją atlikti mirusių žmonių kūnų ir jų dalių, gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai netyrė ir nevertino paties Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-194/2020, kuriame aptarti nukentėjusiojo V. Ž. medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad nuo įvykio 2018 m. gruodžio 20 d. iki nukentėjusiojo mirties 2019 m. spalio 4 d. praėjo beveik vieneri metai. Per tą laiką nukentėjusysis nuo patirtų sužalojimų sveiko, nors liko neįgalus, pasireiškė psichikos sutrikimai, tačiau jis buvo aktyvus, reagavo į aplinką, valgė, gėrė, net užpuolė medicinos darbuotoją ir išvartė baldus, buvo agresyvus. Visa tai rodo, kad nėra jokio tiesioginio priežastinio ryšio tarp Ž. Ž. veiksmais nukentėjusiajam V. Ž. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir vėliau įvykusios mirties, kurios pagrindinė priežastis – lėtinis širdies kraujagyslių veiklos nepakankamumas (žr. mirties liudijimą).
3.5. Nagrinėjamoje byloje nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliacinio skundo, remiantis byloje surinktų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Šioje byloje neegzistuoja aplinkybės, nurodytos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje, t. y. apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo. Dėl to šiuo atveju galioja BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostata, kad pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali ne daugiau, negu to prašoma prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime Nr. KT8-N6/2017, šioje teisės normoje yra išreikštas principas tantum devolutum quantum appellatum, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti ir vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir be pagrindo nusprendė bylą grąžinti nagrinėti iš naujo veikai perkvalifikuoti, aiškiai nurodydamas, kad taip pablogins apeliacinį skundą padavusio asmens teisinę padėtį. Taip teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą non reformatio in peius (negalima pabloginti asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo) principą. Nors apeliacinės instancijos teismas veikos į sunkesnę neperkvalifikavo, taigi tiesiogiai nepasunkino apelianto padėties, bylos grąžinimas šiems veiksmams atlikti pirmosios instancijos teismui iš esmės reiškia tą patį, t. y. apeliacinį skundą padavusio asmens padėties pabloginimą.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo sprendimą perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėjusios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir tai gali lemti esminį nuteistojo padėties pabloginimą, dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui savaime reiškia nuteistojo padėties bloginimą, kaltinamasis nebūtinai gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal pirmosios instancijos teisme pakeistą kaltinimą. Iš apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo matyti, kad tiksliai nebuvo nustatyta, kiek ir kokia apimtimi nukentėjusiojo patirti sužalojimai, sukėlę psichikos sutrikimus, lėmė medicininę būklę, turėjusią įtakos jo mirčiai, todėl šias aplinkybes, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, būtina tikslinti, tačiau dėl jau paminėtų priežasčių tolesnis įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nėra įmanomas, nes tai yra susiję su kitokiu kaltinamojo nusikalstamos veikos teisiniu įvertinimu, galimai sunkinančiu jo teisinę atsakomybę.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kaltinamojo Ž. Ž. gynėjo advokato D. Lengvino kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčio nuostatų taikymo
6. Kasatorius teigia, kad šioje byloje neegzistuoja aplinkybės, nurodytos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje, t. y. apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo nustatytų pirmosios instancijos teismo; apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą), nes peržengė apeliacinio skundo ribas; apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą non reformatio in peius (negalima pabloginti asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo) principą, nes nusprendė bylą grąžinti nagrinėti iš naujo veikai perkvalifikuoti, aiškiai nurodydamas, kad taip pablogins apeliacinį skundą padavusio asmens teisinę padėtį.
7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
8. Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
9. Pažymėtina, kad minėtos nuostatos, įtvirtinančios baudžiamojo proceso teisės principus tantum devolutum quantum appellatum ir non reformatio in peius principus, kurie yra svarbiausi apeliacijos, t. y. teisės skųsti teismo sprendimą realizavimo procesinės formos, principai, nėra absoliučios ir yra taikomos su tam tikromis BPK nustatytomis išlygomis.
10. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje aktualioje normoje, įtvirtintoje BPK 326 straipsnio 4 dalies d punkte, nustatyta, jog išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Taigi, esant BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje nustatytai situacijai, nuostatos dėl bylos nagrinėjimo ribų, įtvirtintos BPK 320 straipsnio 3 dalyje, tiesiogiai netaikomos, be to, apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai nėra ribojamas non reformatio in peius principo, įtvirtinto BPK 320 straipsnio 4 dalyje; šios normos aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į minėtas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje įtvirtintas nuostatas. Tokie apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai grindžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančia teismo pareiga veikti taip, kad būtų teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas, priimti teisingą ir teisingumo principus atitinkantį sprendimą byloje.
11. Ši norma taikoma tais atvejais, kai nustatomos visos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad faktinės veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, 2) ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, 3) ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos.
12. Pagal teismų praktiką faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020, 2K-89-689/2020).
13. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą gali lemti nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į sunkesnę, nuosprendžiu paskirtos bausmės sugriežtinimas, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, nuteisimas, didesnio nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo priteisimas ir pan.
14. Trečia šios nutarties 11 punkte paminėta būtina sąlyga – dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – reiškia, kad tokių faktinių aplinkybių inkriminavimo nebuvo prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE1LTk3Ni8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-215-976/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-215-976/2020">2K-215-976/2020</a>).
15. Šioje byloje Ž. Ž. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas nustačius, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu ne mažiau kaip keturis kartus smūgiavo kumščiu ir spyrė tėvui V. Ž. į galvą, o nukentėjusiajam padarytų galvos sužalojimų visuma sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.
16. Nuteistojo Ž. Ž. gynėjas advokatas D. Lengvinas apeliaciniame skunde prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti nuteistajam Ž. Ž. švelnesnę bausmę, nei nustatyta Baudžiamojo kodekso sankcijoje. Be to, apeliaciniame skunde buvo prašoma paskirti teismo psichiatrijos, medicinos ekspertizę, siekiant išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė V. Ž. diagnozuotą delyro ir demencijos išsivystymą, koks sveikatos sutrikdymo mastas padarytas V. Ž. ir kt. Iš bylos taip pat matyti, kad nuteistojo gynėjas pateikė teismo medicinos konsultacinę specialisto P. Petreikio išvadą, kurioje nurodyta, kad V. Ž. nustatyti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą.
17. Prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliacinių skundų šioje byloje nebuvo paduota.
18. Iš bylos matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2019 m. spalio 4 d. nukentėjusysis V. Ž. mirė.
19. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 13 d. nutartimi, siekdamas objektyviai ir visapusiškai ištirti visas bylos aplinkybes, pašalinti kilusius prieštaravimus dėl nukentėjusiajam V. Ž. padarytų kūno sužalojimų pobūdžio, sveikatos sutrikdymo masto, be kita ko, atsižvelgdamas ir į nuteistojo gynėjo pateiktos specialisto P. Petreikio medicinos konsultacinės išvados duomenis, taip pat esant duomenims, kad nukentėjusiajam V. Ž. papildomai diagnozuotas kaukolės pamato lūžis, siekdamas nustatyti ryšį tarp nukentėjusiajam V. Ž. padarytų sužalojimų bei veiksnių, lėmusių V. Ž. diagnozuotų delyro ir demencijos išsivystymą, ir mirties priežastis, atliko įrodymų tyrimą, paskyrė komisinę teismo psichiatrijos-teismo medicinos ekspertizę, teismo posėdyje apklausė tyrimus atlikusius ekspertus ir specialistus.
20. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai M. Juodakys ir A. Survilaitė, atlikę tyrimą, pateikė teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, kuriame padaryta išvada, kad V. Ž. nustatyti psichikos sutrikimai – kitas delyras ir demencija, sergant kitomis ligomis, vertintini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas; V. Ž. anamnezėje fiksuotas gausus piktnaudžiavimas alkoholiu, siekiantis priklausomybės nuo alkoholio sindromo požymius, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų apie kitokio pobūdžio psichikos sutrikimus iki 2018 m. gruodžio 20 d. patirtos galvos traumos; V. Ž. po 2018 m. gruodžio 20 d. patirtos galvos traumos išsivystė sunkus psichikos sutrikimas, keliantis grėsmę jo gyvybei, – kitas delyras, kuris užsitęsė ir įgavo svyruojančią eigą bei turėjo tiesioginę įtaką išsivystyti jo mirtį sukėlusiems somatiniams sutrikimams, nustatytiems teismo medicinos ekspertų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo psichiatrijos ekspertas M. Juodakys patvirtino pateiktą išvadą. Ekspertas paaiškino, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai ir mirtis siejami tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Rybalko patvirtino pateiktą išvadą ir paaiškino, jog tarp įvykio metu V. Ž. patirtų sužalojimų ir jo mirties nėra tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau delyras ir demencija turėjo įtakos komplikacijų, dėl kurių įvyko mirtis, vystymuisi. Ekspertas nurodė, kad šiuo atveju galima įžvelgti netiesioginį priežastinį ryšį, nes trauma galėjo paspartinti psichikos sutrikimus, todėl teismo psichiatrijos ir teismo medicinos ekspertų išvados iš esmės nėra prieštaringos. Ekspertas nurodė ir tai, kad neatmeta galimybės, jog nustatyti sužalojimai galėjo sukelti psichinės veiklos sutrikimus, nurodytus teismo psichiatrijos ekspertizės akte.
21. Taigi, V. Ž. mirtis ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akte, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos ekspertizės akte padarytos ekspertų išvados, ekspertų paaiškinimai dėl V. Ž. patirtų sužalojimų pobūdžio, šių sužalojimų komplikacijų ir nukentėjusiojo mirties priežastinio ryšio buvimo, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismui sudarė objektyvų pagrindą nustatyti ir konstatuoti iš esmės skirtingas faktines bylos aplinkybes, nei jas nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šių naujų aplinkybių inkriminavimas gali lemti esminį nuteistojo teisinės padėties pabloginimą, atsižvelgus į šias aplinkybes nuteistajam būtų sunkinamas kaltinimas, tačiau būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, nes nuteistajam inkriminuoti tokias faktines aplinkybes nebuvo prašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde.
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė visų trijų pirmiau šios nutarties 11 punkte paminėtų aplinkybių, kai gali būti taikomos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje įtvirtintos nuostatos, buvimą.
23. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad ši norma gali būti taikoma tada, kai kitaip neįmanoma ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE1LTk3Ni8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-215-976/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-215-976/2020">2K-215-976/2020</a>). Analogiškai ši nuostata turi būti taikoma ir tuomet, kai šios naujos aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos po pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui neįsiteisėjus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
24. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 20–27 punktuose pagrįstai ir išsamiai motyvavo, kad, vadovaudamasis faktinių veikos aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme nuostatomis, išdėstytomis BPK 255, 256 straipsniuose atsižvelgiant į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus BPK XXV skyriuje, formuoti naujo kaltinimo, kai byla nagrinėjama apeliacinėje instancijoje, teismas neturi galimybės ir tai trukdo nagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes, vadovaujantis šiomis nuostatomis, kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme neturi pasunkinti kaltinamo asmens teisinės padėties, kai to neprašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose.
25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje įtvirtintas nuostatas taikė tinkamai, o kasacinio skundo argumentai dėl šios normos netinkamo taikymo nepagrįsti.
26. Nenustačius teismų nuosprendžių panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nurodytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato Donato Lengvino kasacinį skundą.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Eligijus Gladutis
