Baudžiamoji byla Nr. 2K-206-495/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44328-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.14
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, – S. R. – šeimos narės – G. R. – kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 17 d. nutarčių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi S. R. pripažinta nepakaltinama dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jai skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 17 d. nutartimi asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, – S. R. – šeimos narės – G. R. – apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. R. pripažinta padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir jai priverčiamoji medicinos priemonė paskirta už tai, kad ji 2019 m. spalio 16 d. apie 16.05 val. (duomenys neskelbtini), vieną kartą ranka tyčia suduodama I. O. į kairįjį skruostą, sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas, vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, – S. R. – šeimos narė – G. R. – prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 17 d. nutartis ir paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai įvertino įrodymus, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos. Teismas neišdėstė motyvų dėl įrodymų, patvirtinančių, kad S. R. reikia priverstinio stacionarinio gydymo, visumos vertinimo.
2.2. S. R. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – paskirta nepagrįstai, nes ji nėra pavojingas visuomenei asmuo, neturi elgesio problemų, yra tik jautri. S. R., suprasdama savo veiksmus ir elgesį (duomenys neskelbtini) bei apklausta ikiteisminio tyrimo metu, savo smurtinius veiksmus pripažino ir parodė, kad veiką padarė nukentėjusiajai bandžius ją sulaikyti dėl neatsiskaitymo už daiktų valymo paslaugą, siekė išsilaisvinti iš ją bandančios sulaikyti moters, nes jai skaudėjo ranką, yra diagnozuota išvarža, net siūlomas neįgalumas.
2.3. Teismai, priimdami procesinius sprendimus, rėmėsi teismo ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir eksperto pirmosios instancijos teisme duotais paaiškinimais, kad galimai S. R. nustatytas sutrikimas reikalauja gydymo, o asmeniui yra rekomenduota taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, įvertinus veikos pobūdį ir psichikos būklę, akcentuota, kad S. R. nesigydo. S. R. dar iki teismo proceso šioje byloje buvo hospitalizuota, pati nuvyko į gydymo įstaigą, buvo stebima personalo. Kyla abejonių, kodėl S. R. buvo išleista iš gydymo įstaigos, jei būtinas stacionarinis gydymas ir nuolatinė jos stebėsena.
2.4. Teismas, priimdamas nutartį, nevertino S. R. patirtų didelių išgyvenimų, sukrėtimų dėl prieš ją panaudotos prievartos, esant uždarytai asmens sulaikymo vietoje, neleidžiant paskambinti savo artimiesiems ir juos informuoti, susisiekti su gynėju. Tai galėjo būti S. R. psichikos sutrikimo priežastis, juolab kad tuo metu, kai ji buvo sulaikyta, vyko jos tėvo laidotuvės, kuriose ji negalėjo dalyvauti.
2.5. S. R. turi artimą asmenį – motiną G. R., kuri gali užtikrinti jos priežiūrą bei kontroliuoti nuoseklų ir pastovų ambulatorinį gydymo procesą, vaistų vartojimą, lankymąsi gydymo įstaigoje. Byloje nėra duomenų apie tai, kad S. R. yra agresyvi ir pavojinga. Jos hospitalizavimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje gali turėti negrįžtamų pasekmių sveikatai. S. R. yra artima su motina G. R. bei savo dukterimi, todėl būdama atskirta nuo jai artimos aplinkos gali palūžti, nes šiuo metu dar nėra atsigavusi nuo pareigūnų prieš ją panaudotos prievartos, dėl negalėjimo atsisveikinti su mirusiu savo tėvu.
2.6. S. R. dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, nori gyventi visavertį gyvenimą, gydytis ambulatoriškai ir rūpintis savo nepilnamete dukterimi, dirbti mėgstamą kūrybinį darbą. Ji turi nekilnojamojo turto, kurį reikia prižiūrėti, yra laisvoji menininkė, kuria keraminius dirbinius ir juos parduoda, taip išlaiko save ir savo nepilnametę dukterį. S. R. yra suplanavusi plenerus, į juos pakviesti menininkai. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė pablogins S. R. finansinę ir socialinę padėtį.
3. Atsiliepimu į asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, – S. R. – šeimos narės – G. R. – kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė nurodo:
3.1. Pagal BK 98 straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus, parenkant šią priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo.
3.2. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai, priimdami sprendimus, pagrįstai rėmėsi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, nes ekspertų išvados yra motyvuotos, pagrįstų duomenų apie tai, kad jos yra nepagrįstos ir neatitinkančios realios situacijos, nėra, abejoti ekspertų kompetencija nėra pagrindo. Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad S. R. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nustatytas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Dėl savo psichikos būklės S. R. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu S. R. nustatomas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Dėl savo psichikos būklės S. R. negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, reikšmės byloje nagrinėjamų veikų aspektu ir negali jų valdyti. Ekspertas teisme paaiškino, kad įvertinus S. R. psichikos būklę yra akivaizdūs simptomai, kuriuos reikėtų gydyti stacionaro sąlygomis, nes S. R. išlieka psichozinė simptomatika, o padarytos veikos pobūdis yra smurtinis.
3.3. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka S. R. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. S. R. skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis netikslinga, nes įvertintas ekspertizės aktas patvirtina, kad jai šiuo metu nustatytas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, o atlikus psichologinį įvertinimą, pažymėta, kad S. R. būdingi reikšmingi mąstymo sunkumai (mąstymas stokoja kryptingumo, nuoseklumo ir adekvatumo), emociniai sunkumai (būdinga stipri vidinė įtampa, nesaugumas, baimingumas, nerimas, emocijų nulemti impulsyvūs veiksmai), bendravimo sunkumai (įtarumas, gynybiškumas, neteisingas socialinių situacijų interpretavimas ir netipiška elgsena), pasunkėjusi socialinė adaptacija.
3.4. Pagerėjus S. R. sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamosios medicinos priemonės sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas gali būti panaikinamas, vadovaujantis BK 98 straipsnio 6 dalimi.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, – S. R. – šeimos narės – G. R. – kasacinis skundas atmestinas.
Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo
5. BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Teismas gali taikyti vieną iš įstatyme nustatytų priemonių: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
6. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti jų taikymo sąlygas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichikos būseną yra pavojingas visuomenei (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 395 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Tačiau BK 98 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.
7. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, – S. R. – šeimos narės – G. R. – kasaciniame skunde kvestionuojama S. R. teismų paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšis ir teigiama, kad, atsižvelgiant į aplinkybių, nustatytų byloje, visumą, jai turėtų būti skiriamas ne stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), o ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
8. Byloje nustatyta, kad S. R. ranka sudavė I. O. į kairįjį skruostą, dėl to nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą ir padarė jai poodines kraujosruvas, taip nežymiai sutrikdė I. O. sveikatą. Pagal savo pobūdį baudžiamojo įstatymo (BK 140 straipsnio 1 dalis) uždrausta veika, kurią padarė S. R., priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, už kurių padarymą gali būti skiriami viešieji darbai, laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnio 3 dalis), aktualus nagrinėjamu atveju, nustato pagrindinę sąlygą asmeniui skirti šią priverčiamąją medicinos priemonės rūšį, tai yra kai būtina jį stacionariai stebėti specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nagrinėjamoje byloje teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), eksperto M. Juodakio paaiškinimus, nustatė, kad S. R. veikos padarymo ir nutarties priėmimo metu konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, pripažino ją nepakaltinama (BK 17 straipsnis), kadangi ji, darydama šią įstatymo uždraustą veiką, dėl savo psichikos sutrikimo negalėjo suvokti veikos pavojingumo, teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Be to, atsižvelgdamas į ekspertų išvadas ir siekdamas užtikrinti, kad S. R. būtų tinkamai stebima ir jai būtų teikiamas tinkamas gydymas, teismas nusprendė, kad ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymas nebūtų veiksmingas. Teismas konstatavo, kad ji yra socialiai pavojinga, todėl jai būtina skirti specialistų rekomenduotą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, išdėstė aiškius, logiškus, bylos duomenimis pagrįstus motyvus, pabrėždamas, kad S. R. tiek pagal veikos pobūdį (padaryta smurtinė baudžiamojo įstatymo uždrausta veika), tiek pagal savo psichikos būseną (nustatytas progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija) yra pavojinga kitiems asmenims ir aplinkai, todėl jos priverstinis izoliavimas nuo aplinkos, siekiant ją gydyti, yra teisiškai pateisinamas.
9. Kaip minėta, kasatorė nesutinka su tokiomis teismo išvadomis, dėstydama argumentus, jog S. R. nėra pavojinga sau ir aplinkai, gali gydytis ambulatoriškai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais. Pažymėtina, kad pirmas kriterijus, parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>). Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLTk0Mi8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133-942/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133-942/2020">2K-133-942/2020</a>). Kita vertus, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
10. Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktą kartu su byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (nukentėjusiosios I. O. parodymais, specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, vaizdo įrašu ir kt.), kartu vertino jai nustatytą ligos diagnozę, gydymo dėl psichikos susirgimo istoriją (gydyta nuo 2016 metų dėl paranoidinės simptomatikos), jos pačios nekritišką požiūrį į savo susirgimą bei atsisakymą gydytis, kai toks gydymas yra būtinas. Be kita ko, teismai, spręsdami dėl priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės taikymo, vertino ir S. R. agresyvų elgesį po baudžiamojo įstatymo uždraustos smurtinės veikos padarymo (pasipriešinimą policijos pareigūnams, naudojant kirvį, peilį, šiems siekiant ją pristatyti ekspertizei atlikti). Abiejų instancijų teismai, įvertinę teismo ekspertizės išvadas, eksperto paaiškinimus, informaciją apie S. R. ligos eigą, gydymo istoriją, kitą bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad S. R. įstatymo uždraustą veiką padarė būdama nepakaltinama, todėl jai privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka S. R. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nustatė ir įvertino visas BPK 395 straipsnyje nurodytas būtinas priverčiamųjų medicinos priemonių procese įrodinėtinas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su ją padariusiu asmeniu, ir, teisingai parinkę jos rūšį, pagrįstai paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę S. R., nepažeisdami BPK 401 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų ar proceso teisės pažeidimų byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, – S. R. – šeimos narės – G. R. – kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Olegas Fedosiukas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
