Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-505/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

94.2.1; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovams Z. V. ir Kėdainių rajono 1-ojo notaro biuro notarei Gražinai Slavinskienei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: AB „Lietuvos draudimas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė Nijolė Kadžienė, VĮ Registrų centro Panevėžio filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimu pripažino negaliojančiais pirkimo-pardavimo sutartį ir suklastotą įgaliojimą, kuriuo pasinaudojęs nenustatytas asmuo atsakovei Z. V. 1995 m. rugsėjo 29 d. pardavė ieškovės L. A. butą. Teismas, pritaikęs restituciją, butą grąžino ieškovei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikino nurodyto sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo. Byloje sprendžiami klausimai dėl pagrindo taikyti restituciją ir jos būdo, taip pat dėl rūšinio bylos teismingumo, pasikeitus išreikalaujamo daikto rinkos vertei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu taikė restituciją ir grąžino L. A. nuosavybėn butą esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismui 2006 m. liepos 3 d. sprendimu pripažinus negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią šį butą nusipirko atsakovė Z. V., taikytina restitucija. Atsakovė prašė netaikyti restitucijos, tačiau neįrodinėjo išimtinių aplinkybių, reikšmingų restitucijos netaikymui, o pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį restitucijos netaikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Pagal įstatymą individualiais požymiais apibūdintų daiktų restitucija natūra turi pirmenybę prieš restituciją piniginiu ekvivalentu. Restitucijos taikymas natūra yra įmanomas, nes butas neperleistas tretiesiems asmenims, byloje nebuvo įrodinėjama ir nustatyta, kad buto būklė yra taip esmingai pasikeitusi ar yra kitų aplinkybių, kad buto grąžinimas natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims ar prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Ieškovė prarado butą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, tai, sprendžiant dėl restitucijos taikymo šioje byloje, atsakovės, kaip buto įgijėjos, sąžiningumo klausimas negali būti dominuojantis ir lemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, sudarydama buto pirkimo-pardavimo sutartį, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai: butą pirko per įgaliotinį, nesiaiškino aplinkybių, susijusių su buto savininko valia parduoti butą, nesidomėjo, kur gyvena savininkė, neįsitikino įgaliotinio įgalinimų ir veiksmų teisėtumu, toleravo, kad sutartyje nebūtų atskleista tikroji buto kaina. Grąžinant butą natūra ieškovei, galimybės grąžinti atsakovei jos sumokėtus pinigus nėra, nes juos apgaule užvaldė nenustatytas asmuo. Kadangi šalys neprašė patraukti notarės G. Slavinskienės civilinėn atsakomybėn, neįrodinėjo jos neteisėtų veiksmų, padarytos žalos ir priežastinio ryšio tarp jų, tai teismas padarė išvadą, kad taikyti restituciją notarės atžvilgiu nebuvo galimybės.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2008 m. liepos 3 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, pažymėjusi, kad byloje esantis ieškinys įvertintas 28 000 Lt, nesutiko su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad ieškinio kaina yra daugiau kaip 100 000 Lt ir, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą. Teismas neturėjo vadovautis CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu ieškinio sumos apskaičiavimą bylose dėl turto išreikalavimo, nes bylos dėl turto išreikalavimo ir dėl restitucijos taikymo reglamentuojamos skirtingų teisės normų. Tuo atveju, kai restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad neteisėto perleidimo metu buto vertė buvo didesnė kaip 28 000 Lt. Pirmosios instancijos teismui parengiamajame teismo posėdyje šalims išaiškinus, kad ieškovė ir atsakovė gali pareikšti reikalavimus ir įrodymus, susijusius su notarų civilinės atsakomybės taikymu, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į rungimosi principo reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymai aiškintis aplinkybes, reikšmingas nusprendžiant dėl restitucijos būdo, svarstyti galimos notarų civilinės atsakomybės klausimą, išdėstyti 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, buvo įvykdyti. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu nebuvo aktyvi. Šalims nepateikus naujų įrodymų, nereiškiant reikalavimų dėl žalos atlyginimo, taip pat dėl atlyginimo išlaidų, susijusių su grąžinamo turto priežiūra, kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pagal šalių pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Be to, teismo sprendimas neužkerta atsakovei kelio reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš kaltų asmenų. Kadangi ieškovė butą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo, tai iš sąžiningo, įregistravusio savo nuosavybės teisę įgijėjo nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad turto įgijėjo sąžiningumas negali būti dominuojantis ir nulemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą. Kolegija laikė, kad atsakovė nėra sąžininga įgijėja, nes, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, sutiko, kad sutartyje būtų nurodyta daug mažesnė buto kaina. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, nepasisakė ar tendencingai vertino jos paaiškinimus ir argumentus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Z. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nutartį, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasatorė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinės bylos dalį dėl restitucijos taikymo grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovė pateikė pažymą, iš kurios matyti, kad neteisėtai parduoto buto vidutinė rinkos vertė yra 182 000 Lt. Paaiškėjus, kad ieškinio kaina yra daugiau kaip 100 000 Lt, byla tapo nebeteisminga apylinkės teismui ir turėjo būti perduota apygardos teismui nagrinėti pirmąja instancija. To nepadaręs, apylinkės teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą, pažeisdamas CPK 27 straipsnio 1 dalį, ir priėmė absoliutų negaliojimo pagrindą turintį sprendimą.

2. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus teisės taikymo šioje byloje klausimais 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje. Pripažindami atsakovę nesąžininga buto įgijėja dėl sumažintos kainos sutartyje nurodymo, teismai netinkamai aiškino sąžiningo įgijėjo institutą ir pažeidė CK 1.5 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje nesąžiningumas siejamas su turto įgijėjų priešingais teisei veiksmais, įgyjant turtą, arba aplinkybėmis, kurias jie privalo žinoti, tačiau teigia nežinoję. Teismai, netyrę įrodymų, susijusių su ieškovės veiksmais iki buto pardavimo, jos sąžiningumu, buvo šališki ieškovės naudai. Be to, nebuvo tiriami įrodymai, susiję su notarės veiksmais, tvirtinant pripažintą negaliojančia sutartį.

3. Teismai netyrė ir nepasisakė, ar pritaikius restituciją natūra, tai nesukels didelių nepatogumų šalims, atsakovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogės, nors tai privalėjo padaryti vykdydami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje. Kadangi įvykdžius restituciją natūra, kasatorė neatgaus sumokėtų pinigų, o ieškovė įgis geresnės būklės turtą nei prarado, nes butas suremontuotas, jį neteisėtai pardavęs asmuo sumokėjo komunalinių mokesčių skolą, tai, kasatorės nuomone, šioje byloje restitucija natūra objektyviai negali būti atlikta.

4. Esant nuosavybės neliečiamumo ir teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų kolizijai, teismai taikė tik nuosavybės neliečiamumo principą, neargumentavo, kodėl byloje negalimas šių principų ir šalių interesų pusiausvyros užtikrinimas.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė atsakovės teisę į apeliaciją, nes nepasisakė dėl dalies teisinių argumentų, priimti procesiniai sprendimai neargumentuoti pagal įstatymo reikalavimus, priimti neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių viseto, neištyrus byloje esančių įrodymų. Abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai iš esmės yra nemotyvuoti, t. y. turi CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė L. A. prašo skundą atmesti, savo prašymą motyvuodama taip:

1. Restitucija – sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė. Reikalavimas ją taikyti iš esmės nėra laikomas savarankišku civilinėje byloje. Apylinkės teismui išnagrinėjus klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas tame pačiame teisme. Pagal CPK 34 straipsnio 1 dalį teismas, laikydamasis teismingumo taisyklių, priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui.

2. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai nepašalino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje įvardytų pažeidimų. Teismai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, pasisakė dėl visų restitucijos būdų, tačiau nekonstatavo pagrindų, būtinų restitucijos natūra netaikymui.

3. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad, esant nuosavybės neliečiamumo ir teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų kolizijai, teismai neužtikrino jų pusiausvyros. Tarp šių principų nėra kolizijos, teismai juos byloje taikė derindami, atsižvelgdami į faktines bylos aplinkybes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė notarė Gražina Slavinskienė prašo skundą atmesti, pažymėdama, kad, jos nuomone, nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl rūšinio teismingumo nustatymo pagal ieškinio sumą

Šioje byloje ieškovė pareiškė ieškinį, ginčydama sandorius dėl neteisėto buto perleidimo ir reikalaudama taikyti restituciją bei grąžinti jai butą. Pagal CPK 27 straipsnio 1 punktą civilinės bylos, kuriose ieškinio suma didesnė kaip 100 000 Lt (išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo), teismingos apygardos teismams. Ieškinio suma nustatoma pagal CPK 85 straipsnį. Kai ieškiniu prašoma taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovo turtą, ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovei paduodant ieškinį, jo suma buvo apskaičiuota - 28 000 Lt, todėl, ieškinio sumai nesiekiant nustatytosios CPK 27 straipsnio 1 punkte, bylą kaip pirmosios instancijos teismas teisėtai išnagrinėjo apylinkės teismas (CPK 26 straipsnio 1 dalis). Kasatorei tvirtinant, kad, ginčo buto rinkos vertei pasikeitus ir viršijus 100 000 Lt, byla tapo nebeteisminga apylinkės teismui, kolegija pasisako dėl teismingumą šioje byloje nustatančių teisės normų aiškinimo. Aiškindamas proceso teisės normą ir ją taikydamas, teismas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, taip pat civilinio proceso principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). CPK 2 straipsnyje apibrėžti civilinio proceso tikslai, vienas iš jų – kuo greičiau tarp šalių atkurti teisinę taiką. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga, įgyvendinant koncentruotumo principą, imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti. Šis principas įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, kuriame vienu iš teisės į tinkamą procesą elementu laikoma asmens teisė, kad byla būtų išnagrinėta per protingą laiką.

Turto rinkos vertė laisvos rinkos sąlygomis nėra griežtai apibrėžta, jos nustatymas priklauso nuo taikomo vertinimo metodo, be to, priklausomai nuo valstybės ekonominės būklės, turto ypatumų, pasiūlos ir paklausos bei kitų veiksnių, gali nuolat kisti. Jeigu būtų sutinkama su kasatorės argumentu, tai, ginčo turto rinkos vertei kylant ar krentant nuo 100 000 Lt ribos, bet kuriuo bylos nagrinėjimo momentu, gavus duomenų apie ginčo turto vertės pasikeitimą, bylos nagrinėjimas turėtų būti nutraukiamas ir byla perduodama kitos pakopos teismui. Taip taikant teismingumą reglamentuojančias normas, būtų neįmanoma užtikrinti koncentruotumo principo laikymosi, nes bylos teismingumas galėtų keistis net keletą kartų. Kolegija pažymi, kad teismas bylos teismingumą konkrečiam teismui nustato spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 straipsnis). Ieškinio suma gali būti perskaičiuojama įstatyme nustatytais atvejais (CPK 85 straipsnio 2 dalies 10 punktas, 86 straipsnio 2 dalis, 141 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi koncentruotumo principo ir kitų išvardytų teisės normų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, teismui įstatymo nustatyta tvarka ir momentu nustačius bylos rūšinį teismingumą pagal ginčo turto rinkos vertę, šio turto rinkos vertės vėlesnis kitimas nagrinėjant bylą nesudaro pagrindo iš naujo spręsti bylos teismingumo klausimo. Šioje byloje ieškovė pateikė pažymą, patvirtinančią ginčo buto rinkos vertės pasikeitimą, tačiau ieškinio reikalavimų nepadidino – kaip ir anksčiau ji siekė išreikalauti iš atsakovės tą patį butą – todėl neatsirado pagrindas perskaičiuoti ieškinio sumą ir iš naujo spręsti klausimą dėl bylos teismingumo. Taigi Panevėžio miesto apylinkės teismas, kaip pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą dėl reikalavimo taikyti restituciją, nepažeidė CPK 27 straipsnio 1 dalies, nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo turto rinkos vertė pasikeitė, viršydama 100 000 Lt.

Dėl restitucijos taikymo ir jos būdo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi pripažinusi ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylos dalį dėl restitucijos taikymo ir jos būdo. Šie klausimai reglamentuojami CK 6.145, 6.146 straipsniuose. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Šalių sąžiningumas, padėties pagerėjimas ar pablogėjimas, galimas nepatogumų sukėlimas ir jų mastas yra fakto klausimas. Šias faktines aplinkybes nustatinėjo ir vertino pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai. Kasacinis teismas saistomas šių teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008, pabrėžė, kad faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė restitucijos netaikyti, turi būti išimtinė bei teismo tinkamai argumentuota. Bylą nagrinėję teismai tokios padėties nekonstatavo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad restitucijos taikymas natūra yra įmanomas, nes butas neperleistas tretiesiems asmenims, byloje nebuvo įrodinėjama ir nustatyta, kad buto būklė yra taip esmingai pasikeitusi ar yra kitų aplinkybių, kad buto grąžinimas natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims ar prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Šio teismo sprendimą peržiūrėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatavo, kad teisingam ginčo išsprendimui svarbios aplinkybės buvo ištirtos, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinti pateikti šalių įrodymai. Įstatymui suteikiant prioritetą restitucijai natūra ir, nenustačius pagrindo taikyti tokio reglamentavimo išimtį, teismai pagrįstai netaikė šios išimties.

Kasatorė teigia, kad, pritaikius restituciją natūra, ieškovė be pagrindo gaus daugiau, negu iš jos neteisėtai buvo paimta. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekėlė reikalavimo dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, tačiau išnagrinėjus šią bylą ji turi teisę pareikšti tokius reikalavimus, taip pat reikalavimą kaltiems asmenims dėl žalos atlyginimo. Įgyvendindama šią teisę kasatorė turi galimybę apginti savo pažeistus interesus.

Motyvuodamas ieškovės teisių į butą gynimą kaip prioritetinį, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį savininkas, butą praradęs dėl kitų asmenų nusikaltimo, gali išreikalauti jį ir iš sąžiningo, įregistravusio savo nuosavybės teisę įgijėjo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime pažymėjo, kad savininko ir asmens, sąžiningai įgijusio turtą, savininko prarastą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, teisinis statusas yra nevienodas. Sąžiningas įgijėjas neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją. Jo teisės turi būti ginamos vadovaujantis konstituciniais teisinės valstybės ir asmeniui padarytos žalos atlyginimo principais.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad teismai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir vertino kasatorės argumentus dėl restitucijos taikymo bei motyvavo jų atmetimą. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai iš esmės yra nemotyvuoti ir naikintini CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu, atmestinas. Teismai nepadarė materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų, sudarančių pagrindą naikinti skundžiamas nutartis kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas