Dėl nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-487/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.5.1; 50.1;

50.5; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sonex Group“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. įmonės „Anūkėlis“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sonex group“ dėl nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuomininko pareigą grąžinti negyvenamąsias patalpas, nutraukus šių nuomos sutartį ir nuomininko atsakomybę už daikto pabloginimą, aiškinimo ir taikymo.

2002 m. rugpjūčio 30 d. ieškovas A. R. įmonė „Anūkėlis“ ir atsakovas UAB „Sonex group“ pasirašė negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį. Šalys sutarimu prieš terminą nutraukė nuomos sutartį, todėl, ieškovo teigimu, atsakovas turėjo išsikraustyti iš nuomojamų negyvenamųjų patalpų ir perduoti jas tvarkingos būklės ieškovui iki 2006 m. lapkričio 15 d., tačiau atsakovas neišsikraustė iš dalies nuomojamų negyvenamųjų patalpų. 2007 m. sausio 2 d. ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą–faktūrą dėl 32 220,97 Lt, 2007 m. sausio 23 d. – dėl 14 893,27 Lt sumokėti nuomos mokestį, tačiau atsakovas jų nesumokėjo. Be to, 2007 m. sausio 8 d. buvo atlikta negyvenamųjų patalpų apžiūra ir nustatyta, kad buvo pažeistos išnuomotų negyvenamųjų patalpų antro aukšto pakabinamos jos lubos, elektros instaliacija, nevisiškai išmontuoti kompiuteriniai tinklai, sienose išgręžtos ir iškirstos skylės, sanitariniuose mazguose iškirstos skylės, sugadintas ir sulaužytas lango stiklas bei mechanizmas, išmontuojant pertvaras neatkurta apsauginė signalizacija, neišmontuota trečio aukšto pertvara. Dėl išvardytų sugadinimų buvo surašytas defektų aktas, kuris kartu su nuotraukomis buvo išsiųstas atsakovui. Atsakovas neatvyko nuomotų patalpų perduoti ieškovui. Šio teigimu, negyvenamųjų patalpų pažeidimų pašalinimo kaina yra 39 975,20 Lt. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 47 114,24 Lt atsakovo nesumokėto nuomos mokesčio, 39 975,20 Lt padarytai žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, ištyręs ir įvertinęs šalių pasirašytą susitarimą dėl sutarties prieš terminą nutraukimo, atsakovo mokėjimo pavedimus, nustatė, kad atsakovas sąžiningai ir laiku vykdė prievolę išsikraustyti iš negyvenamųjų patalpų, gera valia sumokėjo šalių tarpusavio susitarimu nustatytas 94 400 Lt netesybas, susijusias su negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimu prieš terminą, tačiau, nepaisant to, ieškovas nepagrįstai delsė pasirašyti negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Teismas, remdamasis kitais rašytiniais įrodymais (atsakovo siųstu ieškovui raštu, kuriame nurodyta, kad patapos buvo atlaisvintos nuo 2006 m. lapkričio 15 d., ieškovo surašytu ginčo patalpų defektų aktu), nurodė, kad atsakovas po sutarties nutraukimo nesinaudojo negyvenamosiomis patalpomis ir nevykdė jose jokios veiklos, todėl konstatavo, jog dėl ieškovo neveikimo buvo nepasirašytas nuo 2006 m. lapkričio 15 d. atlaisvintų patalpų perdavimo aktas, atsakovas nuomotas patalpas grąžino pasirašydamas aktą savo nuožiūra pagal ginčo patalpų nuomos sutarties reikalavimus. Teismo teigimu, 2007 m. sausio 8 d. ieškovo surašytas defektų aktas patvirtino aplinkybę, kad atsakovas iš nuomotų negyvenamųjų patalpų išsikėlė šalių nustatytu terminu, nes akte nurodyti defektai galėjo būti nustatyti tik ieškovui įėjus ir apžiūrėjus ginčo patalpas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, net ir nustatęs tariamus defektus ir reikalavęs juos pašalinti, nepagrįstai atsisakė pasirašyti negyvenamųjų patalpų perdavimo aktą ir toliau skaičiavo nuomos mokestį, nes, teismo teigimu, nuomininko turtinė atsakomybė nuomotojui dėl nuomos dalyko atsiranda, kai, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas neįvykdo pareigos grąžinti nuomotojui atitinkamos būklės daiktą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, neturėdamas teisėto pagrindo, vilkino negyvenamųjų patalpų grąžinimo akto pasirašymą, pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą, nepagrįstai skaičiavo nuomos mokestį už 2006 m. gruodžio ir 2007 m. sausio mėnesius, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 47 114,24 Lt nesumokėtą nuomos mokestį. Teismas, vertindamas ieškovo reikalavimą atlyginti žalą už sugadintas patalpas, nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas savo veiksmais pablogino negyvenamųjų patalpų būklę. Juolab kad šalys, sudarydamos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, apibrėžė, kokie darbai bus laikomi ginčo patalpų rekonstrukcija. Teismas, remdamasis 2007 m. spalio 8 d. ekspertizės aktu, konstatavo, kad ieškovo nurodyti patalpų defektai atsirado dėl normalaus jų nusidėvėjimo ir atsakovo įvykdytos rekonstrukcijos metu sumontuotų laikinų pertvarų išmontavimo. Aplinkybę, kad atsakovas patalpose atliko tik laikinų vidinių pertvarų montavimo darbus, patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai ir šalių atstovų paaiškinimai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 4 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 47 114,24 Lt nesumokėto nuomos mokesčio, 38 366,99 Lt padarytai žalai atlyginti. Kolegija, remdamasi ginčo patalpų perdavimo–priėmimo aktais, nustatė, kad atsakovas 2006 m. lapkričio 27 d. ir 2006 m. gruodžio 5 d., t. y. po 2006 m. lapkričio 15 d., perdavė tik patalpų dalį, kitos patalpos liko negrąžintos nuomotojui. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 11.5 punkte šalys aptarė galimybę nuomininkui pasirašyti patalpų grąžinimo aktą su dviem kviestiniais asmenimis, jeigu nuomotojas nepriima patalpų per tris darbo dienas nuo nuomininko rašytinio pranešimo priimti perduodamas patalpas. Kolegija nustatė, kad atsakovas tokį patalpų grąžinimo aktą su dviem kviestiniais asmenimis surašė tik 2007 m. sausio 16 d. Dėl to kolegija pripažino, kad atsakovas patalpas perdavė tik 2007 m. sausio 16 d. Be to, byloje esantis antstolio R.V. 2007 m. sausio 18 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtino aplinkybę, kad ginčo patalpos ieškovui protokolo surašymo dieną faktiškai dar nebuvo grąžintos, o atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad patalpas ieškovui grąžino 2006 m. lapkričio 15 d. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinusių, jog atsakovas iki šalių nustatyto termino neatlaisvino ginčo negyvenamųjų patalpų. Šalims nuomos sutartyje susitarus, kad ginčo patalpos turėjo būti grąžintos ieškovui pagal patalpų grąžinimo aktą, konstatavus, jog tokį patalpų grąžinimo aktą atsakovas su dviem kviestiniais surašė tik 2007 m. sausio 16 d., kolegija laikė, kad atsakovas ginčo patalpas grąžino pavėluotai, todėl ieškovas pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį turėjo teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti patalpas ir atlyginti nuostolius. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl padarytos žalos patalpoms atlyginimo, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pertvarų, kondicionavimo sistemos, kompiuterinių tinklų išmontavimas laikytini rekonstrukcijos darbais. Šalys negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje rekonstrukcijos sąvoką apibrėžė kaip nuomininko atliekamus veiksmus, taip pat langų, durų, grindų keitimą, pertvarų griovimą (statymą), angų laikančiose konstrukcijose platinimą ir pan., reikalingus tam, kad patalpas būtų galima naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį, t. y., kolegijos vertinimu, šalys susitarė, jog nuomininko atlikti veiksmai pritaikant patalpas jo komercinei veiklai laikytini patalpų rekonstrukcija. Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovui išmontuojant nuomojamose patalpose įrengtas pertvaras, kondicionavimo sistemas, kompiuterinius tinklus atsirado ieškovo nurodyti ginčo patalpų defektai, tai patvirtino nuotraukos, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. 2007 m. spalio 8 d. atliktos ekspertizės išvadose nurodyta, kad ginčo patalpose buvo atliktas lubų remontas, t. y. ištaisyti defektai, atsiradę dėl pertvarų išardymo, nustatyti langų mechaniniai pažeidimai, sienų remontas atliktas dėl natūralaus nusidėvėjimo. Kolegija nustatė, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 11.6 punkte šalys nurodė, kad grąžinamos patalpos turėjo būti švarios ir atlaisvintos nuo nuomininkui priklausančio turto ir kitų daiktų, tačiau, atsakovui išmontuojant nuomojamose patalpose įrengtas pertvaras, kondicionavimo sistemas, kompiuterinius tinklus, atsirado patalpų defektai – buvo pažeistos antro aukšto pakabinamosios lubos, pažeista elektros instaliacija, nevisiškai išmontuoti kompiuteriniai tinklai, sienose išgręžtos ir iškirstos skylės, sanitariniuose mazguose iškirstos skylės, sugadintas ir sulaužytas lango stiklas bei mechanizmas, neatkurta apsauginė signalizacija, neišmontuota trečio aukšto pertvara. Kolegijos vertinimu, šie defektai atsirado dėl atsakovo atliktų išmontavimo darbų, kurie nelaikyti normaliu nusidėvėjimu ar pakitimu dėl rekonstrukcijos, nes pertvarų, kondicionavimo sistemos, kompiuterinių tinklų išmontavimas nėra rekonstrukcija. Dėl to kolegija konstatavo, kad patalpų būklė pablogėjo dėl atsakovo kaltės, todėl šis privalėjo atlyginti ieškovui dėl pablogėjimo atsiradusius nuostolius. Kolegija, nustatydama žalos dydį, rėmėsi rašytiniais įrodymais apie ginčo patalpų atstatymo remonto darbų vertę, 2007 m. spalio 8 d. atliktos ekspertizės išvadomis ir nustatė, kad ieškovas remonto darbams išleido 38 366,99 Lt, kuriuos pripažino ieškovo patirtais tiesioginiais nuostoliais ir šiuos priteisė iš atsakovo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.5, 6.38, 6.64, 6.65, 6.246, 6.247, 6.248, 6.253, 6.499, 6.500, 6.535 straipsnius. Sistemiškai aiškinant CK 6.499 straipsnio 1 dalį ir 6.535 straipsnio 2, 3 dalis, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasibaigus negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai nuomininkas faktiškai atlaisvina negyvenamąsias patalpas turėdamas tikslą perduoti jas nuomotojui, o nuomotojas vengia pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, pripažintina, jog nuomotojas atsisako priimti patalpas, o nuomininkas savo ruožtu tinkamai įvykdė savo pareigą dėl išsinuomoto daikto grąžinimo. Be to, pagal CK 6.38 straipsnio 3 dalį kiekviena sutarties šalis, vykdydama sutartį, turi bendradarbiauti su kita šalimi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.64 straipsnio 1 dalį kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, jeigu skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku, kitos kreditoriaus kaltės, taip pat kai kreditorius dėl savo kaltės neįvykdo pareigų skolininkui ir dėl to skolininkas pagrįstai sustabdo prievolės vykdymą. Dėl to aplinkybė, kad nuomotojas vengė priimti nuomininko faktiškai atlaisvintas ir nuomotojui grąžinamas patalpas ir pasirašyti tai patvirtinantį patalpų perdavimo–priėmimo aktą, negalėjo būti pripažinta svarbia darant išvadą, jog nuomininkui kilo atsakomybė dėl pavėluoto patalpų grąžinimo pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį. Būtent nuomotojas tokiu atveju turėjo būti pripažintas pažeidusiu pareigą bendradarbiauti su nuomininku ir priimti grąžinamas patalpas, įforminti tai patalpų perdavimo–priėmimo aktu. Tai yra pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Colibri“ v. UAB „Stilsena“; bylos Nr. 3K-3-493/2007. Be to, kasatoriaus teigimu, aiškinant CK 6.499 ir 6.535 straipsnius, nuomotojui nesuteikta teisės reikalauti, kad nuomininkas iki patalpų grąžinimo nuomotojui momento išardytų visas nuomotojo leidimu nuomininko sumontuotas pertvaras, išmontuotų nuomininko įrengtus tinklus ir įrenginius ir dar suremontuotų patalpas; išvardyti nuomotojo reikalavimai ir jais grindžiamas atsisakymas priimti nuomininko grąžinamas patalpas, turėtų būti laikomi nuomotojo neteisėtais veiksmais ir pripažįstami nuomotojo vengimu pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Nuomininkas išsinuomotas patalpas buvo faktiškai atlaisvinęs ir siekė perduoti ieškovui ginčo šalių suderintu terminu 2006 m. lapkričio 15 d., tačiau bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino perdavimo–priėmimo akto pasirašymo uždelsimo priežastis. Atsižvelgdamas į CK straipsnius ir nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patalpų grąžinimo ieškovui momentu pripažino patalpų perdavimo–priėmimo akto surašymo dieną (2007 m. sausio 16–ąją) ir nepagrįstai atsakomybę už pavėluotą patalpų grąžinimą perkėlė atsakovui (nuomininkui). Teismas nevertino, dėl kokių priežasčių ieškovas atsisakinėjo priimti patalpas ir vengė įforminti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, neatsižvelgė į ginčo patalpų nuomos sutarties 11.5 punktą, pagal kurį atsakovas vienašališkai turėjo teisę grąžinti patalpas ieškovui tik tokiu atveju, jeigu nuomotojas (ieškovas) atsisakė priimti patalpas ir vilkino patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymą. Apeliacinės instancijos teismas padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas, kad atsakovas grąžino patalpas ieškovui vienašališkai su dviem kviestiniais asmenimis perdavimo–priėmimo akto įforminimo dieną – 2007 m. sausio 16–ąją, t. y. pripažino, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė priimti patalpas ir vengė tai įforminti, tačiau taip pat sprendė, jog atsakovui taikytina sankcija už pavėluotą patalpų grąžinimą.

Apeliacinės instancijos teismas, neteisėtai priteisdamas ieškovui nuomos mokestį už laikotarpį, už kurį atsakovas jau buvo sumokėjęs nuomos mokestį, nukrypo nuo teismų praktikos dėl baudinių netesybų negalimumo pagal CK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. V. P.; bylos Nr. 3K-3-218/2003; skelbta Teismų praktika 20). Nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išaiškinta, kad, taikant bet kokias sankcijas ar netesybas vienai iš civilinio teisinio santykio šalių, taip pat CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybas, būtina laikytis sąžiningumo ir proporcingumo principų, atsižvelgti į kompensacinę netesybų ir nuostolių atlyginimo paskirtį. CK 6.499 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl nuomos mokesčio mokėjimo už pavėluotą išsinuomoto daikto grąžinimą negali būti taikomos, jeigu už tą patį laikotarpį nuomininkas nuomotojui jau yra sumokėjęs nuomos mokestį. Dėl to byloje pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas atsiskaitė su ieškovu už patalpų nuomą iki 2006 m. lapkričio 15 d. ir papildomai, nutraukiant sutartį, ieškovo prašymu sumokėjo 94 400 Lt už ginčo patalpų nuomą po 2006 m. lapkričio 15 d.; tai patvirtino ieškovo PVM sąskaita–faktūra, atsakovo mokėjimo nurodymai, 2006 m. rugsėjo 20 d. susitarimas, apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių įrodymų neįvertino ir neatsižvelgė į nustatytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK normas dėl reikalavimų grąžinamų patalpų būklei. Sistemiškai aiškinant CK 6.499 straipsnio 1 dalį ir 6.500 straipsnį, kasatoriaus teigimu, daikto pabloginimu gali būti pripažįstama tik tokia daikto būklė, kuri neatitinka daikto būklės, atsižvelgiant į jo normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje nustatytos būklės; jeigu daikto būklė atitinka CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatytą būklę arba sutartyje nustatytą būklę, CK 6.500 straipsnio nuostatos dėl nuostolių už daikto pabloginimą atlyginimo negali būti taikomos. Kartu su bendrosiomis civilinės atsakomybės teisės normomis CK 6.500 straipsnis taikytinas tik tuo atveju, kai nuomotojas (ieškovas) įrodo privalomąsias civilinės atsakomybės sąlygas, kurias jis privalo įrodyti, reikalaudamas taikyti nuomininkui (atsakovui) civilinę atsakomybę. Be to, kai nuomininkas, nepažeisdamas nuomos sutarties ir turėdamas nuomotojo sutikimą, pritaikė patalpas savo komercinei veiklai, ir išsikraustydamas iš patalpų nuomotojo reikalavimu išmontavo pertvaras, kompiuterinius ir kitus tinklus, kondicionavimo sistemą ir pan., nuomotojas neturi teisės reikalauti, kad nuomininkas ištaisytų po minėto išmontavimo likusius patalpų defektus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo patalpos atitiko normalaus nusidėvėjimo arba šalių sulygtą būklę (taigi nebuvo padaryta žalos ginčo patalpoms); nuomininkui nuomotojo sutikimu sumontavus pertvaras ir įrangą, o vėliau nuomotojo reikalavimu juos išmontavus, pripažintina, kad nebuvo nuomininko neteisėtų veiksmų; paties nuomotojo veiksmai – reikalavimas, kad nuomininkas atliktų nuomotojo nurodytus veiksmus, ir rizikos prisiėmimas už šiuos veiksmus laikytina aplinkybe, atleidžiančia nuomininką nuo civilinės atsakomybės. Tuo tarpu nuomininkui išsikraustant iš patalpų, nuomotojo reikalavimas nuomininkui visiškai suremontuoti patalpas, kuriose nuomotojas leido sumontuoti ir vėliau reikalavo išmontuoti įrangą ir pertvaras, arba įpareigojimas padengti tokio remonto išlaidas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje UAB „Colibri“ v. UAB „Stilsena“; bylos Nr. 3K-3-493/2007). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į ginčo patalpų nuomos sutarties 11.6 punktą, pagal kurį laikoma, kad nuomininkas nepadarė žalos patalpoms, jeigu patalpų būklė pablogėjo dėl normalaus nusidėvėjimo ar pakito dėl rekonstrukcijos, į tai, kad atsakovo sugrąžintos patalpos visiškai atitiko sutarties sulygtą būklę, nes patalpų defektai susidarė dėl patalpų normalaus nusidėvėjimo ir rekonstrukcijos, pertvaros ir įranga buvo sumontuotos ir išmontuotos ieškovui leidžiant ir reikalaujant pagal sutarties 11.6 punktą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atsakovas apskritai padarė kokią nors žalą ginčo patalpoms.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 218 straipsnį, nemotyvavo, kodėl nesutiko su eksperto išvada nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymu skyrė teismo ekspertizę, kad ši nustatytų ieškovo atliktų remonto darbų pobūdį, atsakytų į klausimą, kokie konkrečiai defektai buvo pašalinti, kokios buvo defektų susidarymo priežastys. 2007 m. spalio 8 d. ekspertizės akte nustatyta, kad ieškovo 2007 m. vasario-gegužės mėn. atlikti remonto darbai buvo paprastasis (einamasis) patalpų remontas, po kurio patalpų nusidėvėjimas buvo atkurtas visiškai, po remonto patalpos buvo su visiškai nauja apdaila, t. y. geresnės būklės negu jos turėjo būti grąžintos ieškovui pagal ginčo patalpų nuomos sutartį; ekspertas taip pat nustatė, jog sienų remonto darbų metu buvo atkurta ginčo patalpų būklė, susidariusi dėl patalpų normalaus nusidėvėjimo, ieškovo atliktas pertvaros ardymas buvo atsakovo padaryto patalpų pagerinimo išmontavimas; ekspertas nenustatė jokių signalizacijos sistemų sugadinimų, kurie galėjo būti padaryti išmontuojant pertvaras; dėl atsakovo atliktų pertvarų išmontavimo ieškovui teko atlikti lubų remontą, tačiau išlaidos šiam remontui sudarė tik septintadalį ieškovo reikalaujamos tariamų nuostolių sumos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, eksperto akte nurodytus specialiuosius klausimus išsprendęs kitaip negu nurodyta ekspertizės akte, nepagrįstai pripažino, kad absoliučiai visi ieškovo atlikti remonto darbai buvo susiję su atsakovo padarytų patalpų defektų ištaisymu ir kad atsakovas ieškovui turėjo perduoti patalpas tokios būklės, kurios buvo po ieškovo atlikto remonto (su visiškai nauja apdaila, nulio procentų nusidėvėjimu), sudarė sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Teismas nepateikė sprendime jokių motyvų, kodėl nesutiko su eksperto išvadomis, pažeidė CK 218 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 15 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, įvertino tik konkrečius įrodymus. Kasatoriaus manymu, tais atvejais, kai teismas tenkina ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir galutinė žalos suma apskaičiuojama remiantis sudėtingais skaičiavimais, teismas turi pareigą išsamiai teismo sprendime pasisakyti apie tokių skaičiavimų metodiką ir nurodyti konkrečius duomenis, kuriais remdamasis teismas apskaičiavo žalą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl atmetė atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinusius, kad ieškovas neužsakė dalies ieškinyje nurodytų darbų ir paslaugų, atliko tik ginčo patalpų apsaugos schemos keitimą ir testavimą, o ne remontą. Be to, teismas visai nenurodė, kuo remdamasis nustatė, kad visos ieškovo išlaidos patalpų remontui, po kurio patalpos yra su visiškai nauja apdaila, priežastiniu ryšiu susijusios su atsakovo įvykdytu pertvarų ir tinklų išmontavimu; kokia metodika ir duomenimis remdamasis apskaičiavo, kad ieškovas remonto darbams išleido 38 366,99 Lt. Teismas skundžiamame sprendime apsiribojo lakonišku nurodymu, kad šią sumą pagrindė byloje esantys įrodymai, tačiau pagal teismo eksperto ir pirmosios instancijos teismo apskaičiavimą ieškovas remonto darbams išleido 10 000 Lt mažesnę sumą.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir 93 straipsnį, nes, tenkindamas ieškovo reikalavimų dalį (priteisdamas ieškovui ne šio reikalaujamą 39 975,20 Lt sumą, o 38 366,99 Lt), rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodė, kad ieškinį tenkino visiškai. Dėl to neteisingai apskaičiavo bylinėjimosi išlaidas šalims.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus: 2006 m. lapkričio 27 d. ir 2006 m. gruodžio 5 d. ginčo patalpų dalies perdavimo–priėmimo aktai, patalpų grąžinimo aktas, kurį atsakovas su dviem kviestiniais surašė 2007 m. sausio 16 d., faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtino ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas laiku neperdavė visų ginčo patalpų. Kasatoriaus nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi, nes ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismas tinkamai taikė CK 6.499 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai priteisė ieškovui nuomos mokestį už laikotarpį, kurį atsakovas negrąžino ginčo patalpų. Pagal teismų praktiką CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo vėluojama grąžinti daiktą, kompensavimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Vilniaus dailė“; bylos Nr. 3K-3-132/2008). Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino ginčo patalpų nuomos sutarties sąlygas dėl reikalavimų grąžinamų patalpų būklei ir pagrįstai konstatavo, jog grąžinamos patalpos turėjo būti švarios ir atlaisvintos nuo nuomininkui priklausančių daiktų. Tuo tarpu iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, nuotraukų ir ekspertizės akto matyti, kad ginčo patalpų defektai atsirado dėl atsakovo veiksmų, išmontuojant pertvaras ir įrangą. Teismų praktikoje pažymėta, kad patalpų pritaikymas nuomininko veiklai nelaikytinas patalpų pabloginimu, jeigu pertvarkymai gali būti atsikirti ir pašalinti, ir tai nenulemtų patalpų, kaip nekilnojamojo turto ir nuomos objekto, funkcionalumo dalies netekimo ar ekonominės vertės sumažėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Colibri“ v. UAB „Stilsena“; bylos Nr. 3K-3-493/2007). Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktą vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, kaip tai reglamentuota CPK 185 ir 218 straipsniuose; be to, kasacinio skundo argumentai dėl faktinių remonto išlaidų yra fakto klausimai. Taip pat kasacijos dalyku negali būti kasacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo teisingumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuomininko pareigą grąžinti negyvenamąsias patalpas, nutraukus šių nuomos sutartį ir nuomininko atsakomybę už daikto pabloginimą, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl nuomininko pareigos perduoti išsinuomotą daiktą ir atsakomybės už šios pareigos pažeidimą

CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą. Pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal CK 6.535 straipsnyje nustatytas taisykles (CK 6.535 straipsnio 4 dalis). Nuomininkui neįvykdžius minėtos teisinės pareigos ir pavėluotai grąžinus išsinuomotą daiktą, nuomotojui tenka šios prievolės nesilaikymo pasekmės. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, jog nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Taigi, sprendžiant atsakomybės, taikytinos už pareigos grąžinti daiktą pažeidimą, dydžio klausimą, yra aktualus išsinuomoto pastato, statinio ar įrenginio grąžinimo nuomotojui momento nustatymas, t. y. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įvykdymo konstatavimas. CK 6.535 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta ko kita, ši pareiga laikoma įvykdyta, kai pastatas faktiškai perduodamas nuomininkui arba pasirašomas patalpų perdavimo–priėmimo aktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, pažymima, kad nuomotojo atsisakymas priimti nuomininko perduodamą daiktą nepaneigia daikto perdavimo fakto, o nuomotojo atsisakymas pasirašyti patalpų priėmimo–perdavimo aktą po to, kai šios patalpos buvo faktiškai atlaisvintos, neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Colibri“ v. UAB „Stilsena“; bylos Nr. 3K-3-493/2007). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas nuomininko pareigą pasibaigus nuomos sutarčiai grąžinti išsinuomotą daiktą, šios pareigos įvykdymą sieja su faktišku turto perdavimu nuomotojui arba patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu, tačiau nė vieno iš šių būdų nesuabsoliutina. Sistemiškai aiškinant CK 6.535 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasibaigus negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai nuomininkas faktiškai atlaisvina negyvenamąsias patalpas turėdamas tikslą jas perduoti nuomotojui, o nuomotojas vengia pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, pripažintina, jog nuomotojas atsisako priimti patalpas, o nuomininkas savo ruožtu yra tinkamai įvykdęs CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą grąžinti nuomotojui daiktą. Iš esmės išsinuomoto turto grąžinimas reiškia nuomotojo galimybę toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, o patalpų perdavimo–priėmimo aktas yra vienas iš įstatyme nurodytų įrodymų, jog nuomininkas savo pareigą yra įvykdęs.

Toks CK 6.499 ir 6.535 straipsnių nuostatų aiškinimas atitinka bendrąsias prievolių teisės normas, įtvirtintas CK šeštosios knygos pirmojoje dalyje. Pagal CK 6.38 straipsnio 3 dalį kiekviena prievolės šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir, vykdydama prievolę, bendradarbiauti su kita šalimi. Šis principas įtvirtintas CK 6.200 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Bendradarbiauti – reiškia padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas; pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius; šalims bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N.; bylos Nr. 3K-3-406/2008). Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas yra svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija apie būsimą patalpų perdavimą, kaip sprendė kilusius nesutarimus ar neaiškumus, kokių ėmėsi priemonių, kad CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prievolė būtų įvykdyta tinkamai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus principus ir įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad nuomotojo vengimas priimti nuomininko faktiškai atlaisvintas ir nuomotojui grąžinamas patalpas bei pasirašyti tai patvirtinantį perdavimo–priėmimo aktą negali būti interpretuojamas kaip pagrindas nuomininko atsakomybei dėl pavėluoto patalpų grąžinimo pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį kilti. Dėl to bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie patalpų grąžinimą nuomotojui, turi vertinti abiejų šalių nurodytas aplinkybes, jų įrodytus faktus, nustatytų bylos aplinkybių pagrindu susiklosčiusią situaciją tinkamai kvalifikuoti teisiškai.

Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė klausimą dėl nuomos sutarties dalyku buvusių patalpų grąžinimo nuomotojui momento nustatymo. Pirmosios instancijos teismas CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuomininko pareigos įvykdymą siejo su faktiniu patalpų atlaisvinimu ir atsakovo veiklos ginčo patalpose nutraukimu. Apeliacinės instancijos teismas prioritetą suteikė patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymui. Bylą nagrinėję teismai taip pat skirtingai vertino patalpų perdavimo–priėmimo akto nepasirašymo priežastis. Faktinio patalpų atlaisvinimo momento ir perdavimo–priėmimo akto nepasirašymo priežasčių nustatymas yra fakto klausimai. Kasacinis teismas nenagrinėja fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovas išsinuomotas patalpas atlaisvino ir siekė perduoti atsakovui laiku, tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, netyrė šiuo aspektu faktinių bylos aplinkybių, nenustatė faktinio patalpų grąžinimo ieškovui momento, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teisme tirtų įrodymų, kurių pagrindų šis teismas buvo padaręs kitokias išvadas, vertinimo.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Vilniaus dailė“; bylos Nr. 3K-3-132/2008). Tai reiškia, kad išnuomoto daikto grąžinimo nuomotojui momento nustatymas yra svarbus tiek dėl CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos taikymo arba netaikymo, tiek dėl atlygintinų nuostolių dydžio nustatymo.

Kasatorius skunde taip pat nurodo ir kitus argumentus dėl šios teisės normos taikymo. Jo manymu, apeliacinės instancijos teismas, neteisėtai priteisdamas ieškovui nuomos mokestį už laikotarpį, už kurį atsakovas jau buvo sumokėjęs nuomos mokestį, nukrypo nuo teismų praktikos dėl baudinių netesybų negalimumo pagal CK, nes atsakovas atsiskaitė su ieškovu už patalpų nuomą iki 2006 m. lapkričio 15 d. ir papildomai, nutraukiant sutartį, ieškovo prašymu sumokėjo 94 400 Lt už ginčo patalpų nuomą po 2006 m. lapkričio 15 d.; tai patvirtino ieškovo PVM sąskaita–faktūra, atsakovo mokėjimo nurodymai, 2006 m. rugsėjo 20 d. susitarimas. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais dėl baudinių netesybų šioje situacijoje buvimo. Civilinėje teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo tvarkos reikalavimus nustato imperatyviosios teisės normos.

Sutarties laisvės principas reiškia sutarties šalių teisę nustatyti, papildyti ar pakeisti sutarties sąlygas tiek, kiek to neriboja imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityviosios teisės normos, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokių susitarimų nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąsias normas. CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos reglamentuoja nuomos santykius. Negyvenamųjų patalpų komerciniai nuomos santykiai neturi specialaus teisinio reglamentavimo, kaip, pvz., žemės nuoma, todėl tokiems nuomos santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Sarteksas“ v. UAB,,Beltateksas“; bylos Nr. 3K-3-203/2007). Nagrinėjamoje byloje šalys tarpusavio susitarimu nustatė nuomos sutarties nutraukimo sąlygas bei tvarką, ir tai atitiko sutarčių laisvės principą.

Dėl nuomininko atsakomybės už daikto pabloginimą

CK 6.500 straipsnyje nustatyta: jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Įstatyme įvardytas išsinuomoto daikto pabloginimas reiškia daikto vertės sumažėjimą arba daikto funkcionalumo dalies netekimą, dėl kurių tolesnis daikto naudojimas pagal paskirtį netenka savo turėtos iki pabloginimo ekonominės vertės. Jeigu daikto būklė pablogėja dėl jo natūralaus susidėvėjimo arba dėl jo normalaus naudojimo laikantis nuomos sutarties sąlygų, tai tokiais atvejais nuomininkas neprivalo atlyginti atsiradusių nuostolių nuomotojui, nebent sutartyje būtų nustatyta kitaip (CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Nurodytais atvejais nuomotojas turi žinoti ir gali iš anksto numatyti išnuomojamo daikto pabloginimą, taigi jis negali pagrįstai tikėtis dėl daikto pabloginimo nuostolių atlyginimo, jeigu jam tokia teisė į nuostolių atlyginimą nesuteikta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Colibri“ v. UAB „Stilsena“; bylos Nr. 3K-3-493/2007).

Nagrinėjamoje byloje sutarties 3.1 punktu šalys susitarė, kad patalpas nuomininkas naudos biuro, prekybinei, gamybinei ir sandėliavimo veiklai vykdyti. Šalys taip pat susitarė, kad nuomotojas be jokių išankstinių sąlygų ar išlygų sutinka, jog nuomininkas bet kuriuo sutarties galiojimo laikotarpiu savo sąskaita atliktų patalpų rekonstrukciją; apibrėžė rekonstrukcijos sampratą, netapačią sąvokai, vartojamai statybos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Teismai nustatė, kad atsakovas išsinuomotas patalpas pritaikė sutartyje nurodytai veiklai vykdyti, sumontuodamas šiose patalpose pertvaras bei įrangą, kurią, pasibaigus nuomos sutarčiai, ieškovo reikalavimu išmontavo. Atsakovas įgyvendino nuomos sutartyje nurodytą sąlygą naudoti negyvenamąsias patalpas komercinei veiklai pagal teisės norminių aktų reikalavimus ir neatliko jokių priešingų teisei veiksmų. Patalpų pritaikymas nuomininko veiklai nelaikytinas patalpų pabloginimu, jei pertvarkymai gali būti atskiriami ir pašalinami, ir tai nenulemtų tų patalpų, kaip nekilnojamojo turto ir nuomos objekto, funkcionalumo dalies netekimo ar ekonominės vertės sumažėjimo (CK 6.500 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad defektai ginčo patalpose atsirado vykdant ieškovo reikalavimus išmontuoti pertvaras ir įrangą, tai atitiko šalių sudarytos sutarties turinį, todėl šis teismas nenustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai ir nurodė, kad įrangos ir pertvarų demontavimas nelaikytinas rekonstrukcija, pagal sutarties 11.6 punktą grąžinamos patalpos turėjo būti švarios ir atlaisvintos nuo nuomininkui priklausančio turto ir kitų daiktų. Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja. Kasacinis teismas tikrina, ar bylą nagrinėję teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentą, suformuotą konkrečiose bylose, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“; bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“; bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“; bylos Nr. 3K-3-203/2007 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo pareigą išmontuoti pertvaras ir įrangą, rėmėsi nurodytu sutarties 11.6 punktu, tačiau šio sutarties punkto turinio netyrė, tikrosios šalių valios patalpų atlaisvinimo nuo nuomininkui priklausančių daiktų nesiaiškino ir neanalizavo, kaip ir šios sutarties sąlygos ryšio su kitomis sutarties sąlygomis, nustačiusiomis patalpų rekonstrukcijos atlikimo galimybę. Teismas neišsiaiškino, ar atsakovas sutarties 11.6 punkto prasme turėjo pareigą išmontuoti patalpose sumontuotus įrenginius bei pertvaras ir grąžinti pradinės būklės patalpas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.500 straipsnyje nurodyta nuomininko atsakomybė už daikto pabloginimą yra siejama su nuomininko kalte. Kad ši sąlyga būtų nustatyta labai svarbus sutarties sąlygų tikrojo turinio nustatymas. Tinkamai nenustačius sutarties (sutarčių) tikrųjų sąlygų ir šalių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų turinio, nėra galimybės tarp šalių susiklosčiusiems ginčo santykiams pritaikyti materialinės teisės normas.

Dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nemotyvavo, kodėl nesutiko su ekspertų išvada nagrinėjamoje byloje (CPK 218 straipsnis). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-177/2006). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Minėta, kad kasacinis teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nenustatinėja, o tik remiasi bylą nagrinėjusių žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir peržiūri, ar nebuvo pažeistos teisės normos, jas aiškinant ir taikant. Tuo tarpu konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje buvo atlikta teismo ekspertizė, siekiant nustatyti ieškovo atliktų remonto darbų pobūdį, atsiradusius defektus bei defektų atsiradimo priežastis. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl patalpų pabloginimo atsiradusių nuostolių priteisimo, vadovavosi šia eksperto išvada ir jos pagrindu sprendė, kad atsiradę patalpų defektai atitiko normalų nusidėvėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas byloje priešingą sprendimą, ekspertizės išvados apskritai nevertino, ja, kaip įrodymu, nesivadovavo, tačiau nesutikimo su šiomis išvadomis niekaip nemotyvavo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendrąsias įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, ir procesines taisykles, reglamentuojančias eksperto išvados įvertinimą (CPK 218 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 321 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.; bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė; bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-429/2006).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir neįvertino reikšmingų šiai bylai aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nes kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, jiems (pažeidimams) pašalinti būtina analizuoti ir vertinti įrodymus bei nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas