Baudžiamoji byla Nr. 2K-84-489/2017
Teisminio proceso Nr. 1-06-0-00513-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.2.; 2.4.2.1.
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 30 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio.
Šioje byloje Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta neatliktos bausmės, kuri paskirta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 7 d. nuosprendžiu ir subendrinta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, dalis ir M. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir penkioms dienoms, ją atliekant pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendis pakeistas: M. J. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 3 dalį ir jis nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas M. J. taikytos kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. spalio 6 d.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. M. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), Kontrolės ir praleidimo punkte Nr. 2, 2015 m. sausio 22 d. tyčia neteisėtai su savimi laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – sintetinį kanabinoidą 5-Fluoro-AKB, kurios masė 88,0963 g, kurioje buvo 4,1405 g gryno 5-Fluoro-AKB48, kol 2015 m. sausio 22 d., apie 10.20 val., Kontrolės ir praleidimo punkte Nr. 2 pareigūnams tikrinant nuteistuosius, grįžtančius iš gamybinės zonos į gyvenamąją zoną, M. J. išmetė iš rankų minėtą psichotropinę medžiagą ant žemės ir paspyrė ją, o pareigūnai iš karto ją paėmė.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius nurodo, kad byloje dėl M. J. inkriminuotų veiksmų buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, be to, padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, susijusių su netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir neišsamiu apeliacinio skundo išnagrinėjimu.
2.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo M. J. veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką grindžiama tik prielaidomis, o nagrinėjamu atveju nebuvo skiriama pakankamai dėmesio atskleidžiant nusikalstamos veikos sudėties subjektyviuosius požymius. Psichotropinių ar narkotinių medžiagų laikymas gali būti padaromas esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Byloje turėjo būti neginčytinai nustatyta, kad M. J. žinojo, jog pakete yra psichotropinė medžiaga, suprato, kad draudžiamos medžiagos kiekis yra labai didelis, ir norėjo būtent tokį jos kiekį laikyti. Nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu neigė žinojęs apie kokią nors draudžiamą medžiagą pakete ir supratęs, kad disponuoja ja. Byloje surinkti įrodymai nepaneigia M. J. minėtų parodymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius BK 259-261, 264, 266 straipsniuose numatytus nusikaltimus, nepakanka nustatyti narkotinės medžiagos rūšį, konkretų narkotinės medžiagos pavadinimą ir veikliosios medžiagos kiekį bei remtis Kiekių nustatymo rekomendacijų priedų lentelėmis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-217/2007). Todėl vien tai, kad ant grindų rastame pakete buvo psichotropinė medžiaga, kurios kiekis gerokai viršijo rekomendacijose nurodytą labai didelį kiekį, neleidžia teigti, kad M. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis dalijo draudžiamą medžiagą į mažesnes dozes ar anksčiau disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ne kaip vartotojas. Nėra duomenų, kokiomis aplinkybėmis M. J. įgijo psichotropinę medžiagą ir kiek laiko laikė ją, be to, nuteistasis nebuvo kaltinamas gabenęs draudžiamą medžiagą. Pasak kasatoriaus, yra pagrindas manyti, kad M. J. galėjo perduoti psichotropinę medžiagą kitas nuteistasis, vengęs patikrinimo, o baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo, nenorėdamas pažeisti nustatytos tvarkos, staigiai išmetė paketą, dėl to abejotina, ar jis galėjo suvokti, kas yra pakete. To negali paneigti apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad M. J. anksčiau du kartus buvo baustas drausmine tvarka už psichotropinių medžiagų vartojimą pataisos įstaigoje, todėl jis neva suprato apie jų poveikį.
2.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal nuteistųjų elgesį pataisos namuose reglamentuojančius teisės aktus yra labai daug daiktų, kuriuos nuteistiesiems draudžiama laikyti, o už draudžiamų daiktų laikymą numatytos nuobaudos. Byloje nustatyto dydžio ir svorio pakete galėjo būti įvairūs kiti draudžiami daiktai, pavyzdžiui, mobiliojo ryšio išankstinio mokėjimo kortelės, internetinio ryšio prietaisai, grynieji pinigai ir pan. M. J. buvo likęs nedidelis atliktinos bausmės laikas, todėl nėra neįprasta, kad jis, laikydamas paketą, buvo sunerimęs dėl jo turinio, kuriame galėjo būti nebūtinai psichotropinė medžiaga, vėliau išmetė paketą ir paspyrė jį.
2.4. Kasatoriaus tvirtinimu, abiejų instancijų teismai pripažino, kad M. J. neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą – sintetinį kanabinoidą 5-Fluoro-AKB, kuriame taip pat buvo kitos draudžiamos medžiagos (5-Fluoro-AKB48). Kita vertus, tokių medžiagų nėra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 18 d.) (toliau – įsakymas „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“). Vien medžiagų nurodymas specialisto išvadoje kaip psichotropinių negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jos yra draudžiamos. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje pateikti skirtingi paaiškinimai, kokios cheminės sudėties yra medžiaga 5-Fluoro-AKB48. Be to, net analizuojant detalius medžiagos 5-Fluoro-AKB48 cheminės sudėties aprašymus, išdėstytus šiame dokumente, neįmanoma prilyginti jų bent vienai iš medžiagų, nurodytų įsakyme „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo prašoma į apklausą iškviesti šios srities specialistą, tačiau toks prašymas buvo atmestas, paliekant abejonių dėl nusikalstamos veikos dalyko.
2.5. Kasatorius mano, kad byloje buvo padaryta BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, nepagrįstai rėmėsi 2015 m. parengtoje Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaitoje esančia informacija, nes ji nėra konkretūs faktiniai duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vienpusiškai analizuodami ir paviršutiniškai vertindami byloje surinktus įrodymus, padarė akivaizdžių baudžiamojo proceso teisės taikymo klaidų. Nuteistojo gynėjo nuomone, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose ypatingas dėmesys suteiktas pareigūnų N. N. ir S. N. parodymams, kurie savaime laikomi teisingais, nors tą daryti draudžia įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančios BPK nuostatos. Analizuojant N. N. ir S. N. parodymus matyti, kad liudytojai skirtingai nurodė, iš kurios vietos jie stebėjo byloje nagrinėjamą įvykį, kuriuo metu pamatė paketo išmetimą ir ar apskritai matė, kaip paketas buvo išmestas ir paspirtas, kur jis po to atsirado, kur stovėjo M. J., kiek be jo dar buvo nuteistųjų patalpoje ir kt. Abiejų instancijų teismai nepaneigė nuteistojo teiginio, kad tarp jo ir liudytojo N. N. anksčiau buvo kilęs konfliktas, dėl to pastarasis yra suinteresuotas duoti neobjektyvius parodymus. Šiuo atveju nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriškai konstatuoti, kad paketu disponavo M. J., o ne kitas asmuo. Ant paketo nerasta nuteistojo pirštų pėdsakų, kitų biologinių pėdsakų, drabužių pluošto mikrodalelių. Ikiteisminis tyrimas nuo pat pradžių buvo atliktas tendencingai, siekiant, kad nebūtų išsiaiškintos aplinkybės, galinčios patvirtinti, kad M. J. nepadarė nusikalstamos veikos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atmetė M. J. naudai liudijusių asmenų – R. J. (R. J.), R. M. (R. M.), J. J. ir P. R. – parodymus, kad paketu disponavo R. M.. Byloje nesivadovauta minėtų liudytojų parodymais, nes jie neva galėjo tarpusavyje bendrauti ir suderinti parodymus. Ši aplinkybė grindžiama tik spėjimais, o ne konkrečiais duomenimis. Tokia situacija nedera su kasacinės instancijos teismo formuojama praktika, pagal kurią baudžiamajame procese joks įrodymas neturi išskirtinės įrodomosios vertės, o baudžiamosiose bylose priimami nuosprendžiai turi būti grindžiami ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-339-507/2016). Pasak kasatoriaus, liudytojai N. N., S. N. ir R. M., kurių parodymais grindžiama M. J. kaltė, taip pat galėjo duoti suderintus parodymus, nes jie yra bendradarbiai. Be to, abiejų instancijų teismai atmetė gynybos liudytojų parodymus, nes jie nebuvo nuoseklūs baudžiamajame procese ir ikiteisminiame tyrime nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių. Kita vertus, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį savarankišką įrodomąją galią turi tik asmenų parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, o tyrėjo užfiksuoti asmenų parodymai gali būti reikšmingi siekiant patikrinti bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus. Nešališko liudytojo G. P., įvykio metu dirbusio mokytoju pataisos įstaigoje, parodymai, duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės sutapo su M. J. ir gynybos liudytojų parodymais, tačiau nė vienas iš teismų nepasisakė dėl G. P. parodymų vertinimo.
2.6. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331-332 straipsnių reikalavimų, išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašyta M. J. išteisinti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Šiame procesiniame dokumente buvo pateikti argumentai dėl liudytojų N. N. ir S. N. parodymų tarpusavio prieštaringumo, neatitikimo liudytojo R. M. parodymams ir kitų liudytojų, davusių nuteistąjį teisinančius parodymus, teiginiams. Liudytojų parodymų prieštaravimų pašalinimas yra reikšmingas nustatant bylos aplinkybes, t. y. kur stovėdamas M. J. išmetė ir paspyrė paketą, ar jį tuo metu galėjo matyti pareigūnai, ar paspirtas paketas tarp stovinčių žmonių galėjo atsirasti toje vietoje, kurioje jį aptiko ir paėmė vienas iš liudytojų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai nevienodi, tačiau juose nėra esminių prieštaravimų. Kasatorius, nesutikdamas su tokia išvada, remiasi BPK 190 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad liudytojų N. N., S. N. ir liudytojų R. J., J. J., R. M. ir P. R., papasakojusių M. J. palankias aplinkybes, parodymai iš esmės prieštarauja dėl nuteistojo padarytų veiksmų inkriminuotu laiku ir vietoje, tačiau liudytojų akistatos nebuvo atliktos ikiteisminiame tyrime ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepašalino liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų, nors gynyba apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė apklausti jos nurodytus liudytojus. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigta, kad liudytojas N. N. dėl objektyvios priežasties (savo stovėjimo vietos) negalėjo matyti M. J. padarytų veiksmų, šį teiginį argumentuojant konkrečiomis faktinėmis aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį argumentą, negalėjo remtis vien minėto liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, nes toks procesinis veiksmas atliktas paviršutiniškai, o turėjo būti atliktas eksperimentas, kurį reglamentuoja BPK 197 straipsnis.
2.7. Kasatorius nurodo, kad nuteistasis apeliacinės instancijos teisme paprašė išreikalauti iš pataisos įstaigos trumpą įrašą, kuriame būtų užfiksuota, kokią patalpą filmuoja vaizdo kamera, esanti įvykio vietoje. Be to, prašyta apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusį ikiteisminio tyrimo pareigūną N. S., kuris po įvykio turėjo peržiūrėti vaizdo įrašą. Byloje nėra duomenų, kad šis vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas, o pareigūnas N. S. bylos teisminiame procese nebuvo apklaustas. Nuteistasis ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų N. S. dėl aplinkybių, susijusių su kamera padarytu vaizdo įrašu. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl vaizdo įrašo išreikalavimo, deklaratyviai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, susijusias su kameros įrengimu ir jos apžvalgos plotu. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, apsiribojo tik ta informacija, kurią suteikė pataisos įstaigos administracija. Byloje nebuvo aiškinamasi, kaip vaizdo kamera, sumontuota patalpoje, įvardytoje Nr. 2, galima stebėti budėtojus, kurių darbo vieta yra kitoje patalpoje, ir abi patalpas skiria aklinės durys. Be to, neaišku, kurios Kontrolės ir praleidimo punkto Nr. 2 durys minimos 2016 m. sausio 28 d. pažymoje, nes šioje patalpoje yra iš viso trejos durys, juolab aptariamame dokumente pateikta informacija prieštarauja liudytojo P. R. parodymams, kad jis matė monitoriuje buvusį vaizdą ir tikrinamus nuteistuosius. Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė gynybos pateiktus prašymus, o byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to prašyta M. J. gynėjo apeliaciniame skunde.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo nuteistojo M. J. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl M. J. kaltės. Šio teismo priimtame nuosprendyje teisingai atsižvelgta į tai, kad nuteistasis anksčiau vartojo psichotropines medžiagas ir už tai du kartus buvo baustas pataisos įstaigoje, todėl jam yra žinomos draudžiamų medžiagų rūšys ir jų kiekiai. M. J. laikyto sintetinio kanabinoido kiekis itin viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau – Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos) apibrėžtą tokios medžiagos labai didelį kiekį. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad nuteistasis, turėdamas informacijos apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, negalėjo manyti, kad jis laiko nedidelį ar didelį sintetinio kanabinoido kiekį. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. J. tiesiogine tyčia laikė labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį. Tokios išvados nepaneigia tos aplinkybės, kad nuteistojo laikytas sintetinis kanabinoidas nebuvo suskirstytas į mažesnes dalis, baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo nebuvo susitaręs gabenti šią psichotropinę medžiagą. Be to, vien psichotropinės medžiagos įgijimo fakto nenustatymas neleidžia teigti, kad M. J. veikė nesuvokdamas savo nusikalstamų veiksmų pavojingumo pobūdžio.
3.2. Pasak prokurorės, psichotropinė medžiaga, dėl kurios laikymo nuteistas M. J., buvo nustatyta specialistų. Gynyba baudžiamojo proceso metu neginčijo nuteistajam inkriminuotos medžiagos rūšies ir draudžiamumo. Sintetinių kanabinoidų skirtingų darinių yra daug ir jų skaičius nuolat kinta. Sudėtinga įtraukti kiekvieną psichiką veikiančios medžiagos darinį į draudžiamų psichotropinių medžiagų sąrašus, todėl, nuo 2010 m. lapkričio 11 d. padarius pakeitimus Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatyme, nebereikalaujama, kad asmeniui gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė tik dėl sąrašuose numatytų konkrečių draudžiamų medžiagų darinių. Pakanka nustatyti, kad asmuo disponuoja dariniu, kurio pamatinė medžiaga įtraukta į kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Įsakymo „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ I sąraše yra sintetinių kanabinoidų darinių grupė. Byloje įrodyta, kad M. J. išmestame pakete buvo sintetinio kanabinoido 5-Fluoro-AKB48. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad ši medžiaga yra teisės aktų uždrausta.
3.3. Prokurorė teigia, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu, teismų padarytomis išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nesant pagrindo konstatuoti, kad baudžiamajame procese buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas teismų priimtus procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą gynybos prašymu, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
4. Nuteistojo M. J. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas atmetamas.
Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų
5.1. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).
5.2. Taigi kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniai skundai, kuriuose kaip bylos apskundimo kasacine tvarka pagrindas, t. y. padarytas esminis BPK pažeidimas, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis), nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, gali būti tenkinami ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai, vertinant įrodymus, nustatomos padarytos teisės taikymo klaidos (pvz., naujesnės kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395-489/2016, 2K-406-507/2016, 2K-385-507/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).
5.3. Nuteistojo M. J. gynėjas paduotame kasaciniame skunde daug dėmesio skiria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui, M. J. padarytos veikos įrodytumui ir pateikia savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, taip pat dėl neišsiaiškintų bylos aplinkybių. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasacinio skundo teiginius teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
6.1. M. J. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami, kad M. J. neteisėtai laikė paketą su psichotropine medžiaga, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, be to, nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas nesilaikant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331–332 straipsnių reikalavimų.
6.2. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.
Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).
6.3. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad byloje nustatytu laiku ir vietoje būtent M. J. neteisėtai laikė psichotropinę medžiagą – sintetinį kanabinoidą 5-Fluoro-AKB48, rėmėsi liudytojų N. N., S. N. ir R. M. parodymais, analizavo juos tarpusavyje ir lygino su kitais byloje surinktais įrodymais. Šio teismo išvados dėl to, kad būtent M. J., o ne kitas asmuo, laikė, išmetė ant žemės ir paspyrė paketą su psichotropine medžiaga, padarytos įvertinus šių aplinkybių nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esminius argumentus, dar kartą įvertino šių liudytojų parodymus tiek atskirai, tiek jų visumą ir nenustatė esminių prieštaravimų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu.
Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje palygino liudytojų R. J., R. M., J. J. ir P. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir išsamiai motyvavo, dėl kokių priežasčių nustatydamas įrodytomis pripažintas aplinkybes, nesivadovavo jų parodymais, nurodydamas, kad šie duomenys yra subjektyvūs, prieštaringi, neatitinka liudytojų N. N., S. N. bei R. M. parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia išvada, pakartotinai išanalizavęs visų liudytojų parodymus ir atmetęs apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigiama M. J. gynėjo kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į liudytojo G. P. parodymus, lygindamas juos su kitų asmenų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad šio liudytojo parodymai įvertinti netinkamai. Iš skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad nė vieno liudytojo parodymams ar kitiems byloje esantiems duomenims nebuvo suteikta didesnė įrodomoji reikšmė, jų vertinimas atliktas nepadarius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos pažeidimų.
6.4. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BPK 260 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai rėmėsi 2015 m. parengtoje Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaitoje esančia informacija, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Teismo rėmimasis minėtoje ataskaitoje pateikta informacija buvo tik viena iš aplinkybių, pagrindžiančių, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė M. J. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – kaltės – turinį. Įvertinus šią informaciją su kitais byloje esančiais duomenimis, kaip visumą, buvo padaryta išvada, kad nuteistojo nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal griežtesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį BK straipsnį.
6.5. Apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Toks patikrinimas nagrinėjamoje byloje atliktas laikantis BPK normų, reglamentuojančių teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) surašymą, reikalavimų (BPK 305, 331–332 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal paduoto nuteistojo M. J. gynėjo apeliacinio skundo reikalavimus aiškinosi, ar apelianto nurodytos aplinkybės gali paveikti pirmosios instancijos teismo išvadas ir pateikė atitinkamus atsakymus į apeliacinio skundo argumentus. Iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsakė į esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, be kita ko, susijusius su liudytojų N. N. ir S. N. parodymų prieštaringumu, nepagrįstu nesivadovavimu liudytojų R. J., J. J., R. M. ir P. R. parodymais, kurių dalis pakartota ir kasaciniame skunde. Priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė išvadas, kurios motyvuotos, paremtos teismų nustatytais faktiniais bylos duomenimis ir padarytos vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu.
6.6. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Šio teismo pareiga pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą gali būti įvykdoma tiek atliekant teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą šis teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-507/2016).
6.7. Iš 2016 m. rugsėjo 8 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad M. J. gynėjas prašė, kad apeliacinės instancijos teismas atliktų įrodymų tyrimą ir apklaustų jo nurodytus liudytojus, o pats nuteistasis papildomai prašė išreikalauti vaizdo kameros, įrengtos pataisos namų Kontrolės ir praleidimo punkte, įrašą, kad būtų galima išsiaiškinti vaizdo kameros fiksavimo aplinką. Šio teismo teisėjų kolegija atmetė minėtus prašymus. Pasisakydamas dėl visų prašymų netenkinimo taip pat ir dėl tyrėjo N. S. apklausos teismas nurodė motyvus, kodėl priėjo tokios išvados. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė svarbių įrodymų ar ištyrė byloje esančius įrodymus, nesilaikydamas BPK reikalavimų, todėl pagrįstai nutarė, kad išsamiai išnagrinėti M. J. gynėjo apeliacinį skundą pakanka apsiribojant byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimu, o atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus nėra tikslinga. Vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo priimtu sprendimu dėl įrodymų tyrimo neatlikimo savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015). Dėl tokių pačių argumentų nepagrįstas ir kitas M. J. gynėjo kasacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti liudytojų duotų parodymų prieštaravimus, taip pat patikrinti liudytojo N. N. parodymus, turėjo imtis priemonių, kad būtų atliktos akistatos tarp liudytojų ir eksperimentas BPK 190 ir 197 straipsnių tvarka. Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kad tokie proceso veiksmai privalo būti atliekami kiekvienoje byloje. Teisė spręsti dėl būtinybės atlikti akistatą tarp liudytojų ar eksperimentą priklauso ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui ar bylą nagrinėjančiam teismui. Apeliacinės instancijos teismas, nutaręs, kad šioje baudžiamojo proceso stadijoje įrodymų tyrimas nėra reikalingas, o pakanka tik įvertinti byloje surinktus įrodymus M. J. gynėjo paduoto apeliacinio skundo ribose, neturėjo pareigos atlikti akistatos tarp liudytojų ar organizuoti eksperimento.
6.8. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad byloje buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl ko byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo
7.1. Nuteistojo M. J. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad psichotropinė medžiaga, dėl kurios neteisėto laikymo M. J. nuteistas, nėra nusikalstamos veikos dalykas, be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad nuteistojo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto 260 straipsnio 3 dalyje, subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad M. J. suprato, jog pakete yra didelis kiekis psichotropinės medžiagos.
7.2. Lietuvos Respublikoje kontroliuojamomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis laikomos medžiagos, kurios įrašytos į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, patvirtintus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d., įsakymu Nr. 5 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“. Pagal nagrinėjamos šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį reglamentavimą (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 18 d.) psichotropinėms medžiagoms, kurias draudžiama vartoti, priskiriamos ir sintetinių kanabinoidų darinių grupės (5 pogrupiai). Remiantis Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, narkotinės ir psichotropinės medžiagos į kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašomos nurodant konkrečių medžiagų ar jų darinių grupės pavadinimus. Jeigu į kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašoma narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinių grupė, jos pavadinimas sudaromas remiantis medžiagos, iš kurios jis gautas, pavadinimu, nurodant konkrečius cheminės struktūros keitimus. Tokiu atveju suprantama, kad visiems dariniams, priskirtiniems šiai grupei, automatiškai taikomas tas pats kontrolės režimas, kaip ir pagrindiniam junginiui (Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).
7.3. Nagrinėjamoje byloje 2015 m. kovo 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-195 (15) nurodyta, kad tirti pateiktoje medžiagoje yra darinio 5-Fluoro-AKB48, o jo cheminė sudėtis – (N-((3s, 5s, 7s)-adamantan-1-il)-1-(5-fluoronpentil)-1H-indazol-3-karboksamidas). Ši medžiaga, kurios grynoji masė 4,1405 g, yra psichotropinė, nes priskiriama Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, I sąrašo sintetinių kanabinoidų darinių grupės 1 pogrupiui. Toks išaiškinimas atitinka įsakyme „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ įtvirtintą reglamentavimą. Remiantis minėtomis Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo nuostatomis, vien darinio 5-Fluoro-AKB48 priskyrimo sintetininių kanabinoidų darinių grupės 1 pogrupiui pakanka pripažinti, kad ši medžiaga yra psichotropinė, ir nereikia, kad jos pavadinimas būtų konkrečiai įvardytas Įsakyme „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“. Darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai teisingai nustatė M. J. padarytos nusikalstamos veikos dalyką.
7.4. Nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnyje, padaroma tiesiogine tyčia – ją darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką tai reiškia, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2009, 2K-587/2012, 2K-7-107/2013, 2K-604/2014, 2K-561-511/2015). Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426-507/2016).
7.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad M. J. neteisėtai laikė sintetinį kanabinoidą 5-Fluoro-AKB48, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl nuteistojo tyčios turinio, t. y. ar jis suprato, kad neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas M. J. nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į nedidelį paketo, kuriame buvo sintetinis kanabinoidas 5-Fluoro-AKB48, dydį ir svorį, taip pat tas aplinkybes, kad pakete psichotropinė medžiaga nebuvo suskirstyta į dozes, byloje nėra duomenų, kad M. J. nuolat ar dažnai piktnaudžiauja psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, o sintetinis kanabinoidas nėra populiari psichotropinė medžiaga, kurią vartoja kiti asmenys. Šio teismo priimtame nuosprendyje konstatuota, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog nuteistasis bent bendrais bruožais suprato, kad jis disponuoja labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino prokuroro apeliacinį skundą ir perkvalifikavo M. J. veiksmus iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį. Šis teismas konstatavo, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu sintetinio kanabinoido 5-Fluoro-AKB48, t. y. M. J., atlikdamas bausmę pataisos įstaigoje, byloje nustatytu laiku neteisėtai laikė paketą, kuriame buvo labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos (4,1405 g), kol, tikrinant nuteistuosius, jis išmetė iš rankų draudžiamą medžiagą ant žemės ir paspyrė ją.
7.6. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypdamas nuo teismų praktikos teisingai vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visumos analize atskleidė M. J. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią disponuoti labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu. Šis teismas, remdamasis bylos duomenimis, aiškiai motyvavo, kad nuteistasis suvokė, jog jis neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, ir taip veikti norėjo, be to, motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo padarytą priešingą išvadą.
7.7. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad M. J. nuteistasis turėjo pakankamą suvokimą apie psichotropinių medžiagų poveikį ir jų kiekius, taip pat kad disponuotame pakete, kuris buvo pakankamai didelis (8 x 7 cm dydžio, 88,0963 g svorio), negalėjo būti nedidelis kiekis psichotropinės medžiagos. Šis teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad M. J. neramumas prieš jo patikrinimą sąmoningas su savimi laikyto paketo su psichotropine medžiaga išmetimas ir nuspyrimas įrodo, kad jis siekė atsikratyti šiuo paketu ir taip išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Abiejų instancijų teismų ištirti M. J. parodymai patvirtina, kad nuteistasis neigė disponavęs paketu su sintetiniu kanabinoidu. Šiuo atveju nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti kad jo laikyti kvaišalai buvo skirti jam asmeniškai vartoti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis 2015 m. parengtoje Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaitoje esančia oficialia informacija, argumentuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sintetiniai kanabinoidai nėra populiarūs narkotikų rinkoje. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 18 d.) labai didelis kiekis šios rūšies sintetinių psichotropinių medžiagų pripažintinas nuo vos 2,5 g, o tai patvirtina, kad sintetinis kanabinoidas 5-Fluoro-AKB48 yra stipraus poveikio. Remiantis teismų nustatytomis aplinkybėmis, M. J. neteisėtai disponuoto sintetinio kanabinoido kiekis (4,1405 g) gerokai viršija minėtose rekomendacijose įtvirtintą labai didelį kiekį šios draudžiamos medžiagos.
Taigi aplinkybių, susijusių su paketo, kuriame buvo sintetinis kanabinoidas, neteisėtu laikymu, bandymu juo atsikratyti, visuma, M. J. asmenybė, šio nuteistojo patirtis vartojant psichotropines medžiagas, faktai apie sintetinių kanabinoidų paplitimą narkotikų rinkoje, paketo dydis, taip pat jame rastas kvaišalų kiekis pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad M. J. sąmoningai disponavo labai dideliu psichotropinės medžiagos kiekiu ir taip neteisėtai veikti norėjo.
7.8. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių įrodytumui nėra reikšmingos aplinkybės, kiek laiko truko neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga, kad M. J. tik laikė sintetinį kanabinoidą, nenustatyta kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyvių veikų, nepadalijo draudžiamos medžiagos į mažesnes dozes, anksčiau nėra platinęs psichotropinės medžiagos. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir tikslas tokias medžiagas platinti nėra šio nusikaltimo sudėties privalomas požymis, todėl jį įrodinėti nėra būtina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2013, 2K-496/2014, 2K-452-788/2016).
7.9. M. J. gynėjo kasaciniame skunde pateikiamų versijų, kad kitas nuteistasis prieš patikrinimą galėjo perduoti paketą M. J., kuris trumpai laikė paketą ir nežinojo apie jo turinį, be to, M. J. galėjo manyti, kad pakete yra kiti nuteistiesiems draudžiami laikyti pataisos įstaigose daiktai (pvz., mobiliojo ryšio išankstinio mokėjimo kortelės, grynieji pinigai ir pan.), nepatvirtina jokie byloje surinkti objektyvūs duomenys, kuriuose nėra net užuominų apie neteisėtą būtent tokio pobūdžio daiktų laikymą asmeniškai ar bendrininkaujant su kitu asmeniu. Kaip minėta, atsižvelgiant į abiejų instancijų teismų nustatytas aplinkybes, M. J. neteisėtai disponuotame pakete rasta beveik 90 g medžiagos, kurioje buvo labai didelis kiekis – 4,1405 g – sintetinio kanabinoido 5-Fluoro-AKB48.
7.10. Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar šio teismo padarytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šį teismo sprendimą naikinti ar bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo M. J. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
