(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-603/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
116.1; 121.19.4; 129.19.3
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal išieškotojo A. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal antstolio Andriaus Bespalovo prašymą patvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą; išieškotojas – A. M., skolininkė – J. Ž., suinteresuotas asmuo – K. Ž.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Antstolis, vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą, areštavo skolininkei ir suinteresuotam asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2005 m. lapkričio 29 d. antstolis paskelbė pirmąsias areštuoto turto varžytynes už 160 000 Lt pradinę kainą. Iki varžytynių pradžios skolininkė įmokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą dalį skolos – 56 001,27 Lt, t. y. 61 proc. nuo priteistos sumos. Pirmosioms varžytynėms neįvykus, antstolis 2007 m. rugsėjo 25 d. pasiūlė išieškotojui pasiimti neparduotą iš varžytynių turtą už pradinę jo pardavimo kainą, sumokant perimamo turto ir teismo priteistos iš skolininkės sumos skirtumą. 2007 m. spalio 5 d. antstolis gavo raštišką išieškotojo sutikimą perimti neparduotą iš varžytinių turtą už 160 000 Lt bei prašymą pratęsti vienam mėnesiui terminą perimamo turto kainai sumokėti. 2007 m. spalio 5 d. antstolis surašė turto perdavimo išieškotojui aktą ir priėmė patvarkymą pratęsti visos sumos sumokėjimo terminą iki 2007 m. lapkričio 5 d. Vykdymo proceso dalyviai antstolio veiksmų įstatymo nustatyta tvarka neskundė.
2007 m. spalio 9 d. skolininkė įmokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą likusią skolos dalį –46 560,24 Lt, kuri visiškai padengia skolą bei palūkanas išieškotojui.
2007 m. spalio 10 d. išieškotojas įmokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą visą sumą už perimamą turtą pagal turto perdavimo išieškotojui aktą (57 440 Lt).
Antstolis, vadovaudamasis CPK 704 ir 725 straipsniais, prašo teismo patvirtinti 2007 m. spalio 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, kuriuo išieškotojo nuosavybėn perduodamas skolininkei ir suinteresuotam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas.
Išieškotojas prašo tenkinti antstolio prašymą ir patvirtinti turto perdavimo aktą, nes: vykdymo procese antstolis nepadarė jokių įstatymo pažeidimų; išieškotojo teisė perimti už skolas skolininko turtą natūra nustatyta CPK 700-702 straipsniuose; turto perdavimo išieškotojui aktas surašytas tuo metu, kai skolininkė dar nebuvo visiškai atsiskaičiuosi su juo; skolininkė, pažeisdama įstatymus, savavališkai įmokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą lėšas, kai jau buvo pasibaigęs terminas teismo sprendimui geruoju įvykdyti ir antstolis aktu leido išieškotojui perimti skolininkės turtą, sumokant už jį nustatytą kainą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 23 d. nutartimi atsisakė tvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą.
Teismas nurodė, kad turto perdavimas išieškotojui yra speciali procesinė turto realizavimo forma (CPK 700 straipsnis). Išieškotojui, pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra, šis perduodamas surašant turto perdavimo išieškotojui be varžytynių aktą (CPK 702 straipsnio 1 dalis). Turto perdavimo išieškotojui be varžytynių aktas, kai jį patvirtina teisėjas, tampa nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Teisėjas turto perdavimo išieškotojui be varžytynių aktą tvirtina pagal CPK 725 straipsnyje nustatytą varžytynių akto tvirtinimo tvarką. Antstolis 2007 m. rugsėjo 25 d. pasiūlė išieškotojui pasiimti neparduotą iš pirmųjų varžytynių turtą už 160 000 Lt, sumokant perimamo turto ir priteistos sumos skirtumą. CPK 725 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus (20 dienų) terminas, kuriam suėjus aktas gali būti patvirtintas. Per šį terminą turi būti patikrinta, ar turto perdavimas be varžytynių vyko teisėtai (CPK 725 straipsnio 2 dalis). Byloje yra duomenų, kad dar nepraėjus šiam terminui, t. y. 2007 m. spalio 9 d., skolininkė į antstolio depozitinę sąskaitą pervedė lėšas, kuriomis visiškai padengė skolą bei palūkanas išieškotojui. Tai rodo, kad skolininkė pakeitė savo valią dėl išieškojimo nukreipimo į jos turtą ir atsirado galimybė kitokiu būdu patenkinti kreditoriaus reikalavimą, toks yra pagrindinis vykdymo proceso tikslas. Vykdymo procesas negali būti panaudojamas kaip instrumentas siekiant įsigyti turtą. Po akto sudarymo kilę teisminiai ginčai tik patvirtina abiejų šalių valios trūkumą ir iškreiptumą. Teisėjas, tvirtindamas varžytynių aktą, patikrina ne vien turto perdavimo be varžytynių procedūros tinkamumą ir pagrįstumą, bet ir sprendžia, ar turto perdavimas be varžytynių buvo vienintelė priemonė kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ar toks išieškojimas nepažeidžia viešojo intereso ir kitų asmenų interesų. Skolininkė pakeitė savo valią ir nusprendė kitokiu būdu patenkinti kreditoriaus reikalavimus, sumokėdama pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą. Taigi pripažintina, kad buvo galimybė patenkinti kreditoriaus reikalavimus tokiu būdu ir šia galimybe pasinaudota. Dėl to turto perdavimo išieškotojui be varžytynių aktas netvirtintinas (CPK 725 straipsnio 4 dalis).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi išieškotojo atskirąjį skundą, 2008 m. liepos 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė netvirtinti turto perdavimo be varžytynių išieškotojui akto. Skolininkas iki jo turto realizavimo užbaigimo turi galimybę sumokėti skolą pagal kreditoriaus reikalavimą, toks ir yra pagrindinis vykdymo proceso tikslas. Turto perdavimas be varžytynių nebuvo vienintelė priemonė kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Skolininkė, sumokėdama visą skolos sumą išieškotojui, nepaliko teisinio pagrindo perduoti jam turtą, nes jo reikalavimas faktiškai yra patenkintas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju esminiu teisės pažeidimu pripažįstama tai, jog antstolis perduoda turtą išieškotojui turto perdavimo išieškotojui be varžytynių akto pagrindu, nors skolininkė iki tol į antstolio depozitinę sąskaitą pervedė išieškotojui priklausančias lėšas, kuriomis visiškai padengė skolą bei palūkanas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu išieškotojas prašo panaikinti teismų nutartis, priimti naują sprendimą – patvirtinti turto perdavimo be varžytynių išieškotojui aktą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 320 straipsnio pažeidimo bei nukrypimo šiuo klausimu nuo Lietuvos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos
Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė jo teisę į tinkamą procesą. Abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai surašyti formaliai, neaiškiai, faktiškai yra be motyvų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą tai yra absoliutus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas.
Pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra nė vieno teisinio argumento. Joje nurodyti CPK straipsniai skirti ne teismo motyvams pagrįsti, o panaudoti tik nutarties turinio nebuvimui prisidengti, visiškai neatsižvelgiant į teisės normų turinį. Teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl išieškotojo argumentų, kad: 1) byloje nėra viešojo intereso, nes ginčas yra kilęs iš dispozityvios civilinės bylos – paskolinių teisinių santykių, o ne šeimos, darbo bylos ir pan.; 2) antstolis, atlikdamas priverstinį turto realizavimą, ne tik nepadarė esminio pažeidimo, bet ir neatliko nė vieno netikslumo viso vykdymo proceso metu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo taikyti CPK 725 straipsnio 4 dalį ir netvirtinti turto perdavimo išieškotojui akto; 3) skolininko teisės imperatyviai nustatytos CPK 643 ir kituose CPK straipsniuose; teisę sumokėti likusią skolos dalį po turto perdavimo išieškotojui akto surašymo imperatyviosios įstatymo normos skolininkui nesuteikia, todėl ir teismas negali suteikti jam tokios teisės; 4) skolininkės veiksmas – likusios skolos dalies pervedimas po turto perdavimo akto surašymo – yra neteisėtas.
Apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos iš esmės patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nutarties motyvuojamojoje dalyje nepasisakė dėl išieškotojo atskirajame skunde išdėstytų teisinių argumentų, t. y. iš viso neatliko apeliacijos ir taip pažeidė CPK 320 straipsnį bei išieškotojo teisę į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisiškai neargumentuota, joje nenurodytas nė vienas įstatymas, kuriuo pagrindu teismas atmetė atskirojo skundo argumentus. Nutartis iš esmės grindžiama vieninteliu motyvu – kad skolininkė iki jos turto realizavimo užbaigimo turi galimybę sumokėti skolą pagal kreditoriaus reikalavimą, toks ir yra pagrindinis vykdymo proceso tikslas. Šis teismo motyvas neparemtas nei įstatymų, nei teismų praktika. Priešingai negu teigiama teismo nutartyje, reikalavimo sumokėti likusią skolos dalį po varžytynių kasatorius nereiškė. Jis pasirinko įstatymo jam suteiktą teisę (galimybę) baigti vykdymo procesą, už likusią skolos dalį paimant turtą.
2. Dėl CPK 643, 700, 701, 702, 725 straipsnių pažeidimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007, išaiškino, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai, taigi ne tik antstolis, bet ir skolininkas, išieškotojas, privalo griežtai laikytis nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos. Jeigu skolininkas neįvykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų turtinių padarinių.
Vykdymo procese, vyraujant aiškiai išreikštam imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, klausimas – turi ar neturi skolininkas teisę po turto perdavimo išieškotojui akto surašymo sumokėti likusią skolos dalį nesant išieškotojo sutikimo ir taip išsaugoti turtą natūra – apskritai negalėjo kilti, nes CPK normų jam tokia teisė nesuteikta. Tokios teisės suteikimas skolininkui reikštų CPK 700-702 straipsniuose nustatytos išieškotojo teisės gauti turtą natūra pažeidimą. Teismas varžytynių akto gali netvirtinti ne bet kokiais motyvais, o tik nustatęs esminį vykdymo proceso pažeidimą. Kadangi vykdomoji byla yra kilusi iš dispozityvios civilinės bylos, viešojo intereso joje nėra, tai, nesant skolininko skundo dėl antstolio veiksmų, teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo netvirtinti turto perdavimo išieškotojui akto. Skolininkas nekėlė klausimo dėl vykdymo procese padarytų pažeidimų, teismai ex oficio jų irgi nenustatė, todėl turto perdavimo išieškotojui aktas paprasta darbo tvarka teisėjo rezoliucija turėjo būti patvirtintas (CPK 725 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai suteikė skolininkui daugiau teisių, nei jam suteikta CPK 643 straipsnyje, atėmė iš išieškotojo CPK 700-702 straipsniuose nustatytą teisę už skolas perimti turtą, nepanaikinę antstolio patvarkymo ir nenustatę vykdymo proceso pažeidimų, atsisakė tvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą, taip esmingai pažeidė CPK 725 straipsnio 4 dalį.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo – skolininkė J. Ž. prašo skundą atmesti, teismų nutartis palikti nepakeistas, nes jos yra teisėtos ir pagrįstos. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė CPK 270, 331, 320 straipsnius. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartys yra motyvuotos ir priimtos nepažeidžiant CPK normų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, patikrinęs, ar šiame procese buvo laikytasi teisės normų reikalavimų bei atsižvelgdamas į esminius civilinio proceso principus ir tikslus, nutartyje nurodė teisinius argumentus ir motyvus, kuriais remiantis atsisakė patvirtinti turto perdavimo išieškotojui be varžytynių aktą. Pažymėtina, kad neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, dėl kokių byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktų sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir nutartyje išdėstė tokios pozicijos motyvus. Dėl to tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepakartojo visų pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriems pritarė, nėra absoliutus apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindas.
2. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 643, 725 straipsnių pažeidimo. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu turi būti ginamos tiek išieškotojo, tiek skolininko teisės. Vykdymo proceso esmė ir tikslas – užtikrinti realų vykdomo dokumento įvykdymą. Sistemiškai aiškinant CPK normas, darytina išvada, kad CPK įtvirtinta skolininkui teisė patenkinti kreditoriaus reikalavimą – iki varžytynių užbaigimo sumokėti visą įsiskolinimą išieškotojui. Pagal CPK 725 straipsnyje nustatytą tvarką teisėjas, tvirtindamas varžytynių aktą turi patikrinti ne tik tai, ar buvo esminių pažeidimų, padarytų parduodant turtą iš varžytynių, bet ir tai, ar buvo esminių civilinio proceso principų. Tuo atveju, kai nustatoma, kad buvo kitas būdas patenkinti kreditoriaus reikalavimą, teismas atsisako tvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą.
Suinteresuoto asmens K. Ž. pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiamos teismų nutartys yra faktiškai be motyvų ir surašytos vien formaliai, ir tai – absoliutus teismų nutarčių negaliojimo pagrindas.
Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. Marcinkevičienė, bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006 ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008, taip pat pažymėta, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997m. gruodžio 19 d, sprendimas Nr. 20772/92, Heile v. Finland; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 3738/02, Marini v. Albania).
Taigi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis).
Pagrindinės nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės yra susijusios su turto perdavimo išieškotojui be varžytynių akto tvirtinimo tvarka ir sąlygomis bei vykdymo proceso tikslais. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išanalizavo esminius nagrinėjamo ginčo aspektus ir į juos argumentuotai atsakė. Teismas, įvertinęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, patikrinęs, ar vykdymo procese buvo laikytasi teisės normų reikalavimų bei atsižvelgdamas į esminius civilinio proceso principus ir tikslus, netenkino antstolio prašymo ir nutartyje nurodė teisinius argumentus ir motyvus, kuriais remiantis atsisakė patvirtinti turto perdavimo išieškotojui be varžytynių aktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų ir surašyta formaliai. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, dėl kokių byloje surinktų įrodymų, nustatytų faktų ir kokiais teisiniais argumentais remiantis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nutartyje nurodė motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo argumentus laiko pagrįstais ir teisėtais. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepakartojo visų pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriems pritarė, nėra absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra CPK 270, 331, 320 straipsnių pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos, todėl atmeta, kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad teismai pažeidė kasatoriaus teisę į teisingą teismą.
Dėl turto perdavimo išieškotojui akto tvirtinimo sąlygų
CPK 702 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto perdavimo išieškotojui aktas tvirtinamas šio Kodekso 725 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal CPK 725 straipsnio 4 dalį teisėjas atsisako tvirtinti varžytynių aktą, jeigu nustato esminių pažeidimų, padarytų parduodant turtą iš varžytynių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjas, tvirtindamas varžytynių aktą, patikrina ne vien turto pardavimo varžytynėse procedūros tinkamumą ir pagrįstumą, ar nėra normų pažeidimų, nurodytų CPK 602 straipsnyje, bet sprendžia, ar turto pardavimas iš varžytynių buvo vienintelė priemonė kreditoriaus reikalavimui patenkinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. Mikliušienė, A. K., bylos Nr. 3K-3-157/2006). Vykdymo proceso esmė ir tikslas – užtikrinti realų vykdomojo dokumento įvykdymą, nepažeidžiant vykdymo proceso šalių teisių, pareigų ir teisėtų interesų pusiausvyros; būtinumas atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko teises ir teisėtus interesus yra paaiškinamas tuo, kad Civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios priverstinį teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymą, skirtos ne tik išieškotojo, bet ir skolininko teisėms ir teisėtiems interesams apginti, nes būtent šie asmenys minėtoje proceso stadijoje realiai patiria teisinius ir turtinius teismo ar kitos institucijos vykdytino sprendimo padarinius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. K. v. antstolis D. Stakeliūnas, UAB „Vilniaus svebas” ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2005 ir kt.).
CPK 643 straipsnyje nustatytos skolininko teisės, bet jos nėra išsamiai išvardytos. CPK 643 straipsnio 8 punkte nurodyta, kad skolininkas turi ir kitas šiame įstatyme numatytas teises. Skolininko teisės turi būti derinamos su pagrindiniu vykdymo proceso tikslu – kreditoriaus reikalavimo patenkinimu. Pagal CPK 725 straipsnyje nustatytą tvarką teisėjas, tvirtindamas varžytynių aktą, turi patikrinti ne tik tai, ar buvo esminių pažeidimų, padarytų parduodant turtą iš varžytynių, bet ir nustatyti bei išsiaiškinti aplinkybes, kurios turi reikšmę sprendžiant dėl varžytynių akto patvirtinimo. Teismas patikrina, ar buvo laikytasi svarbiausių vykdymo proceso reikalavimų. Dėl to teisėjas patikrina ne vien turto pardavimo varžytynėse procedūros tinkamumą ir pagrįstumą, bet ir sprendžia, ar turto pardavimas iš varžytynių buvo vienintelė priemonė kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ar toks išieškojimas nepažeidžia kitų asmenų interesų. Tuo atveju, kai nustatoma, kad buvo kitas būdas patenkinti kreditoriaus reikalavimą ir būtent tuo būdu kreditoriaus reikalavimas buvo patenkintas, teismas atsisako tvirtinti turto perdavimo išieškotojui aktą. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar buvo paduotas skundas dėl antstolio veiksmų, t. y. dėl antstolio patvarkymo perduoti turtą išieškotojui panaikinimo, nes teismas sprendžia klausimą dėl turto perdavimo akto patvirtinimo. Turto perdavimo akto patvirtinimo teisinė reikšmė yra ta, kad skolininko nuosavybės teisė į turtą pasibaigia, o teismo patvirtintas turto perdavimo aktas yra nuosavybės teisę pirkėjui ar išieškotojui, jeigu jis perima turtą, patvirtinantis dokumentas (CPK 702 straipsnio 3 dalis, 725 straipsnio 8 dalis). Jeigu iki turto perdavimo be varžytynių akto patvirtinimo skolininkas sumoka išieškomą pinigų sumą, tai nuo pinigų perdavimo momento netenka pagrindo joks tolesnis vykdymas iš skolininko pinigais ar turtu, nes iš skolininko būtų reikalaujama daugiau, negu priteista ir negu turi būti išieškota. Tokioje situacijoje teismo vykdomas turto perdavimo akto patvirtinimas būtų skolininko teisėtų interesų esminis pažeidimas, nes jo sąskaita išieškoma suma būtų padengiama antrą kartą. Kita vertus, teismo atliekamas varžytynių ar turto perdavimo akto tvirtinimas yra ne tik procesinės priežiūros veiksmas, bet ir vykdymo veiksmo dalis, nes įteisina turto perdavimą. Po to, kai skolininkas sumoka pinigus, turto pardavimo ar perdavimo akto tvirtinimas reikštų, kad teismas atlieka vykdymo veiksmus be pagrindo, nes gavus iš skolininko reikiamą pinigų sumą išieškojimui padengti pagal įstatymą yra pagrindas vykdomąją bylą laikyti baigta. Tai nustatyta CPK 632 straipsnio 1 punkte. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, spręsdamas dėl varžytynių akto ar turto perdavimo be varžytynių akto tvirtinimo pagal CPK 702 straipsnio 3 dalį ir 725 straipsnį, turi patikrinti, ar iki to momento nėra aplinkybių, jog dėl visiško vykdomojo dokumento įvykdymo vykdomoji byla pagal CPK 632 straipsnio 1 punktą turi būti laikoma baigta. Teismas, nustatęs tokias aplinkybes, atsisako tvirtinti varžytynių aktą ir varžytynes pripažįsta neįvykusiomis (CPK 725 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami turto perdavimo išieškotojui akto patvirtinimo klausimą, patikrino turto perdavimo be varžytynių procedūros tinkamumą ir pagrįstumą, ar nėra normų pažeidimų, numatytų CPK 602 straipsnyje, bei nustatė, kad turto perdavimas išieškotojui nebuvo vienintelė priemonė jo reikalavimui patenkinti. Skola išieškotojui buvo visiškai padengta skolininkui pervedus likusią sumą į antstolio depozitinę sąskaitą. Šalių teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo. Taigi vykdymo proceso tikslas buvo pasiektas – vykdomasis dokumentas buvo visiškai įvykdytas (CPK 632 straipsnio 1 punktas). Tokiomis aplinkybėmis, nors skolinis įsipareigojimas buvo įvykdytas po turto perdavimo išieškotojui akto surašymo, pagrindo šiam aktui patvirtinti teisme nebeliko. Dėl to teismai pagrįstai atsisakė tvirtinti turto perdavimo išieškotojui be varžytynių aktą ir nepažeidė CPK 643, 700-702, 725 straipsnių normų.
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamas teismų nutartis (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
