Dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-606/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 75.5; 75.7; 75.8; 77.4.2; 78.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. Z. (I. Z.) ieškinį atsakovei N. Z. dėl gyvenimo skyrium (separacijos) patvirtinimo ir teisinių pasekmių išsprendimo bei pagal atsakovės N. Z. priešieškinį ieškovui I. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo; išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė patvirtinti sutuoktinių gyvenimą nuo 2005 m. liepos 1 d. skyrium (separaciją), nes atsakovė nesuinteresuota tęsti bendro gyvenimo, išspręsti su tuo susijusius klausimus: nustatyti nepilnamečių vaikų – dukters J., gim. (duomenys neskelbtini), ir sūnaus M. (M.), gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu; priteisti iš atsakovės nepilnamečių vaikų išlaikymui kas mėnesį po 350 Lt iki jie sulauks pilnametystės, pradedant nuo 2005 m. gruodžio 1 d.; pripažinti ieškovo asmenine nuosavybe butą Ukrainoje (duomenys neskelbtini); padalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą butą Vilniuje (duomenys neskelbtini), ieškovui priteisiant 3/4, atsakovei – 1/4 dalį pirmiau nurodyto buto ir automobilį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1989 m. liepos 20 d. įregistruota santuoka su atsakove; santuokoje gimė du vaikai; ieškovas, pritariant atsakovei, 2005 m. gegužės 15 d. išvyko į Ukrainą dirbti pedagoginio darbo, turėdamas tikslą šeimą geriau aprūpinti; su atsakove susitarė, kad ieškos šeimai tinkamos gyvenamosios patalpos, o vaikai iki tol gyvens su atsakove Vilniuje, tačiau 2005 m. birželio mėn. atsakovė su vaikais išvyko į Italiją. Nuo to laiko jie su atsakove negyvena santuokinio gyvenimo, jų santykiai atšalo, sutuoktiniai atskirai uždirba lėšas sau ir buitiniams poreikiams tenkinti, nė vienas iš jų neskiria lėšų kitam sutuoktiniui remti, gyvena atskirose valstybėse, nesaistomi įsipareigojimų dėl ateities. Atsakovė 2005 m. liepos 9 d. išsiuntė vaikus iš Italijos į Ukrainą pas tėvą; nepilnamečiai vaikai čia nuolat gyvena su ieškovu, atsakovė neteikia jiems paramos. Ieškovas po bylos iškėlimo gavo paskolą ir 2006 m. vasario 10 d. įsigijo butą Ukrainoje (duomenys neskelbtini); kadangi butas įsigytas ieškovo interesams tenkinti po faktiškai nutrūkusių šeimos santykių, atsakovė niekaip neprisidėjo prie jo įsigijimo, tai pripažintinas asmenine ieškovo nuosavybe.

Atsakovė priešieškiniu prašė šalių santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš ieškovo nepilnamečių vaikų išlaikymui kas mėnesį po 100 eurų kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, padalyti santuokoje įgytą turtą: atsakovei priteisti butą Vilniuje, ieškovui – butą Ukrainoje ir automobilį; ieškovui priskirti visas teises, pareigas, įsipareigojimus ir kitas prievoles, atsiradusias iš jo sudarytų sandorių, nustatyti bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovas nuo santuokinio gyvenimo pradžios neskyrė pakankamai dėmesio jai ir vaikams, nesirūpino šeimos ūkiu, buitimi. Ieškovo elgesys esmingai pasikeitė į blogąją pusę prieš 5–6 metus, kai jis pradėjo piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais; būdamas neblaivus, kibdavo prie jos ir vaikų, reikšdavo nepagrįstų pretenzijų, elgdavosi despotiškai; 2002 m. konflikto metu ją žiauriai sumušė. Ieškovas nedirbo, todėl šeima turėjo materialinių sunkumų; atsakovė stengėsi pagerinti šeimos materialinę padėtį, dirbo, tačiau ieškovo reakcija į tai nebuvo adekvati. Šalys negyvena santuokinio gyvenimo nuo 2002 m. Kadangi ieškovas nemoka lietuvių kalbos, tai jis nesugebėjo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų Lietuvoje, 2005 m. kartu su tėvu išvyko į Ukrainą nuolat gyventi ir dirbti, nesant šalių susitarimo, kad šeima taip pat išvyks į Ukrainą nuolat gyventi. Atsakovė, nesulaukusi ieškovo materialinės pagalbos, 2005 m. birželio 25 d. kartu su vaikais išvyko į Italiją, kur šešerius metus nuolat gyveno jos motina. Italijoje iš pradžių ji negalėjo rasti nuolatinio darbo, todėl, ieškovui prašant, vaikai išvyko pas jį į Ukrainą. Ieškovas neleidžia atsakovei bendrauti su vaikais, susitikti ar kalbėtis telefonu. Atsakovė teisėtai gyvena ir dirba Italijoje, pajamos užtikrina galimybę nuomotis trijų kambarių butą, todėl vaikų interesus atitiktų jų gyvenamoji vieta su atsakove, jai tokiu atveju priteistina didesnė turto dalis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes jis negerbė savo sutuoktinės, žiauriai elgėsi su ja ir vaikais, naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais; ieškovas iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teismas laikė, kad ieškovo liga (ūminis psichikos susirgimas) gali neigiamai paveikti vaikus ir jų interesus, todėl nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina. Ieškovas neįvykdė teismo įpareigojimo ir neatvežė vaikų į teismo posėdį, todėl nebuvo sudaryta galimybių juos apklausti, taip išsiaiškinti, su kuo jie nori gyventi; kitaip, nei apklausiant vaikus, jų išreikštas noras gyventi su tėvu, teismo įvertintas kritiškai dėl ieškovo daromo psichologinio spaudimo vaikams; teismas pažymėjo, kad vaikai Ukrainoje buvo apklausiami, dalyvaujant ieškovui, jie ilgą laiką gyvena su tėvu ir šis neleidžia vaikų motinai bendrauti su jais. Teismas, spręsdamas vaikų išlaikymo klausimą, atsižvelgė į šalių gaunamas pajamas, į pragyvenimo lygį Lietuvoje ir nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį, vaikų poreikius bei į ieškovo ir atsakovės gyvenimą skirtingose užsienio valstybėse. Teismas priteisė iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 100 eurų nuo sprendimo priėmimo dienos iki vaikų pilnametystės. Santuokos metu įgytas turtas pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad su atsakove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ir ji neketina gyventi Ukrainoje, kur nori gyventi ieškovas, bei į tai, jog atsakovė sutinka, kad automobilis ir butas Ukrainoje būtų priteisti ieškovui, padalijo sutuoktinių turtą, nukrypęs nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, priteisė atsakovei butą Vilniuje, ieškovui – butą Ukrainoje, taip pat visus kreditinius įsipareigojimus, teises ir pareigas, kitas prievoles, kilusias iš buto pirkimo sandorio, ir automobilį. Kadangi ieškovas nepasiūlė bendravimo su vaikais tvarkos, šalys dėl jos nesusitarė, ieškovas gyvena ir dirba Ukrainoje, o atsakovė – Italijoje, tai teismas nustatė, kad laikytina tinkama tokia ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka: ieškovas turi teisę paimti nepilnamečius vaikus į savo gyvenamąją vietą jų mokymosi atostogų metu po pusę viso vaikų mokymosi atostogų laiko.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. liepos 17 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą; panaikino sprendimą dėl tų dalių, kuriose: 1) nustatyta, kad santuoka nutraukiama dėl ieškovo kaltės; 2) nustatyta vaikų gyvenamoji vieta su motina; 3) iš ieškovo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams; 4) butas Ukrainos Respublikoje padalytas kaip sutuoktinių turtas; 5) butas Vilniuje priteistas atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, priteisė iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 Lt kiekvienam vaikui, pradedant nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki jų pilnametystės, pripažino butą Ukrainos Respublikoje asmenine ieškovo nuosavybe, pripažino, kad 98 111 Lt vertės butas Vilniuje šalims priklausantis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise dalytinas tokiomis dalimis: ieškovui priteisiama 3/4 dalys pirmiau nurodyto buto, atsakovei – šio buto 1/4 dalis; apeliacinės instancijos teismas taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo tą dalį, kuria nustatyta ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, atmetė priešieškinį dėl šios dalies. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl įrodymų vertinimo, spręsdamas dėl CK 3.60 straipsnyje nustatytų reikšmingų sąlygų buvimo, kai svarstoma dėl kurio sutuoktinio kaltės iširo santuoka. Atsakovės kviestų liudytojų paaiškinimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, turėjo būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į kitus bylos duomenis; ieškovo prašymas dėl separacijos nustatymo nelaikytinas kaip patvirtinantis atsakovės tinkamai vykdytas savo kaip sutuoktinės pareigas; nepagrįstai neįvertintas ieškovo ketinimas Ukrainoje sukurti tokias sąlygas ir aplinką, kurioje galėtų gyventi visa šeima. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovė išvyko į Italiją, o vaikus išsiuntė ieškovui į Ukrainą, rodo jos nusišalinimą nuo šeimos gyvenimo ir kelia abejonių, jog santuoka nutrūko tik dėl ieškovo kaltės. Kolegija, atsižvelgdama į CK įtvirtintą teismo pareigą nustatyti aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinio kaltės klausimą (CK 3.49 straipsnio 2 dalis, 3.60 straipsnio 1 dalis), į įstatymo įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis), taip pat sutuoktinio pareigas nustatančias normas (CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniai), laikė, kad liudytojų paaiškinimai ir atsakovės teiginiai, jog sutuoktinių santykių atšalimo priežastis buvo ieškovo piktnaudžiavimas alkoholiu, agresyvus ir jėga pagrįstas elgesys, prieštarauja faktinei aplinkybei, kai atsakovė gera valia, esant šalių susitarimui, leido nepilnamečiams vaikams 2005 m. liepos 9 d. apsigyventi kartu su tėvu Ukrainoje, todėl vertintini kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs, vienas kito negerbė, nerėmė moraliai. Sutuoktiniai nemato galimybių tęsti santuokinio gyvenimo ir reiškia vienas kitam emocinio pobūdžio kaltinimus, kurie neįrodomi objektyviais įrodymais ar dokumentais, todėl teismas konstatavo, kad abi šalys pažeidė sutuoktinių pareigas, šeimos santykiai, kaip bendro gyvenimo pagrindas, baigėsi, santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.27, 3.28 straipsniai, 3.53 straipsnio 1, 2 dalys, 3.61 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė priešingas, nei pirmosios instancijos teismas, išvadas dėl vaikų gyvenamosios vietos; pripažino, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme išreikšta šalių dukters pozicija gyventi su tėvu suponavo išvadą, jog nepilnametė mergaitė išreiškė tikruosius norus, susiformavusius per tam tikrą laikotarpį, nesant spaudimo ar kitokios įtakos (CK 3.164 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, taip pat CK 3.174 straipsnio 2 dalies ir teismų praktikos nuostatos (Teismų praktika 17, p. 357-360) buvo pagrindas apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl vaikų gyvenamosios vietos su ieškovu nustatymo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovas Ukrainoje sudarė nepilnamečiams vaikams būtinas sąlygas jiems prižiūrėti, mokytis, auklėti; bylos duomenimis, atsakovė taip pat gali užtikrinti tinkamas nepilnamečių vaikų gyvenimo ir mokymosi sąlygas, tačiau kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovas nuo 2005 m. liepos 9 d. nuolat rūpinasi vaikais, su jais kartu gyvena, bendrauja, juos išlaiko; tuo tarpu atsakovė nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vaikais, išsiuntė juos pas tėvą neapibrėžtam laikui, su jais nebendravo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vaikų gyvenamoji vieta su motina esmingai pakeis vaikų gyvenimo sąlygas; vaikai kelerius metus gyvena jiems įprastoje aplinkoje su tėvu, bendrauja su čia gyvenančiais seneliais, lanko mokyklą, moka kalbą. Atsakovė gyvena Italijoje, vaikams svetimoje aplinkoje, todėl vaikų gyvenimas Italijoje pažeistų jų emocinį stabilumą. Duktė J. dėl motinos išsakė kritišką ir kategorišką poziciją, keliančią pagrįstų abejonių dėl galimybių dukteriai ir motinai palaikyti gražius ir šiltus santykius; liudytojų teiginiai, kad vaikai prisirišę prie motinos, atspindi beveik prieš trejus metus buvusius santykius. Kolegijos vertinimu, nepateisinamas vaikų aplinkos pakeitimas, tuo tarpu gyvenamoji vieta su tėvu geriausiai atitiks vaikų interesus ir CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Kolegija tenkino ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo; atsižvelgdama į CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse, 3.198 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, taip pat į bylos duomenis, sprendė, kad iš atsakovės nepilnamečių dukters ir sūnaus išlaikymui priteistina po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; tokios lėšos užtikrins minimalius vaikų poreikius ir atitiks atsakovės turtinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai butą Ukrainos Respublikoje pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Aplinkybės buto įsigijimo metu, t. y. tai, kad butas 2006 m. vasario 10 d. ieškovo įsigytas po bylos dėl gyvenimo skyrium iškėlimo už skolintas iš banko lėšas; šalių neginčijama aplinkybė dėl laiko (2002 m.), nuo kurio jie negyvena santuokinio gyvenimo, rodo, kad ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, jog ginčo butas bus pripažintas asmenine nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Butas Vilniuje pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, padalytas, nukrypstant nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo; ieškovui priteista buto 3/4 dalys, atsakovei – buto 1/4 dalis (CK 3.123 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartį, palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės reglamentuojančių materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos, konstatavo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, todėl nepagrįstai nenustatė CK 3.60 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurios leistų šią įstatymo normą taikyti ieškovui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasatorės paaiškinimais, liudytojų parodymais, kurių ieškovas nepaneigė ir nepateikė savo kaltę paneigiančių įrodymų, pagrįstai laikė, kad ieškovas kaltas dėl santuokos iširimo, nes jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvada dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo pagrįsta formaliu įrodymų vertinimu, konkrečiai – teiginiu, kad šalių kaltinimai vienas kitam yra emocinio pobūdžio, todėl neįrodytini objektyviais įrodymais. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas sutuoktinių santykių atšalimą saistė su kasatorės išvykimu į Italiją, jos nesuinteresuotumu tęsti bendrą gyvenimą, tačiau teismas nepagrįstai neįvertino, kad ieškovas pirmas paliko šeimą, 2005 m. gegužės mėnesį išvykęs gyventi į Ukrainą. Dėl to kasatorė viena rūpinosi vaikais; byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų teikęs materialinę ar kitokią paramą, t. y. vykdęs savo kaip sutuoktinio pareigas. Ieškovo vienašališkas sprendimas išvykti į Ukrainą nulėmė objektyvią būtinybę kasatorei taip pat išvykti su vaikais į Italiją, taip uždirbti lėšų vaikams išlaikyti. Šiuo aspektu svarbu yra tai, kad sutuoktinių santykiai iki faktinio santuokos iširimo nebuvo pagrindas kasatorei vykti pas ieškovą į Ukrainą; tai vertintina kaip ieškovo kaltė, kuri patvirtinama liudytojų parodymais. Nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo dėl šių įrodymų kritiško vertinimo, tačiau jie nepaneigti kitais įrodymais. Ieškovas tyčia riboja vaikų galimybę bendrauti su motina, tai taip pat rodo ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir nevertino.

2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl tos dalies, kuria nustatyta bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais, paliko spragą, taip sudarė sąlygų sutuoktinių ginčams kilti ir eliminavo skyrium gyvenančios motinos teisę dalyvauti, auklėjant ir prižiūrint vaikus, taip pat minimalų bendravimą su jais. Tokia teismo pozicija neatitinka Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, taip pat CK normose (3.3, 3.155, 3.156, 3.170 straipsniai) įtvirtintų tėvo ir motinos teisių ir pareigų savo vaikams lygybės principo, taikytino nepriklausomai nuo to, gimė vaikas tėvams esant santuokoje ar ne, jiems santuoką nutraukus ar tėvams gyvenant skyrium. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl šios dalies pažeidžiamos CPK 376 straipsnio 1, 2, 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad teismas šeimos byloje įgyja platesnes teises, nes ginčas saistomas nepilnamečių vaikų prioritetinės teisėtų interesų apsaugos ir gynimo. Nagrinėjamu atveju šalių kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo turi tą aspektą, kad tėvai gyvena skirtingose valstybėse; ši aplinkybė įpareigoja teismą ypač atsakingai nuspręsti dėl vaikų bendravimo ir auklėjimo su tuo iš tėvų, su kuriuo sprendimu nenustatyta vaikų gyvenamoji vieta, taip užtikrinti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti, auklėjant vaikus (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).

3. Dėl bendrąją jungtinę bei asmeninę sutuoktinių nuosavybę, taip pat turto, kuris, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.77, 3.87, 3.88, 3.89 straipsnių nuostatas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, todėl nepagrįstai pripažino, kad butas Ukrainos Respublikoje (duomenys neskelbtini) yra asmeninė ieškovo nuosavybė; priėmė neteisėtą nutartį dėl sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovas įgijo butą Ukrainoje faktiškai nutrūkus šeimos santykiams, nėra savarankiškas pagrindas šio nekilnojamojo daikto teisiniam režimui pakeisti. Pirmiau nurodytas butas įgytas santuokos metu, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; be to, ieškovas nurodė, kad pirko butą šeimos poreikiams tenkinti. Ta aplinkybė, kad ieškovas butui įsigyti panaudojo iš banko paskolintas lėšas, nereiškia, kad jos yra asmeninės ieškovo lėšos; paskolos grąžinimas užtikrinamas paskolos gavėjo gaunamomis pajamomis, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktą laikytinomis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi ieškovas pirko butą šeimos poreikiams tenkinti, tai nepripažintina, kad jis išreiškė valią įsigyti butą asmeninėn nuosavybėn; tokia situacija neatitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos sąlygos dėl valios išraiškos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.117, 3.123 straipsnių nuostatas, nepagrįstai nukrypo nuo sutuoktinių bendrai įsigyto turto lygių dalių principo, nes teismo nustatyta aplinkybė dėl vaikų gyvenamosios vietos su tėvu nepripažintina reikšminga, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalį. Padalijus santuokinį turtą nelygiomis dalimis, labiau pažeistos kasatorės turtinės teisės, nei apginti nepilnamečių vaikų interesai. Dėl nepagrįstai ieškovo asmenine nuosavybe pripažinto buto Ukrainoje iš esmės pakeistas sutuoktinių dalytino turto balansas, jis sumažintas, be to, labai nelygiomis dalimis padalytas butas Vilniuje; toks turto padalijimas neatitinka ne tik pirmiau nurodytų CK normų, bet ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

4. Dėl netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų taikymo, sprendžiant dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos. Pažeidžiant įrodymų vertinimą nustatančias proceso normas, pripažintina nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl vaikų gyvenamosios vietos su tėvu. Išvadai pagrįsti kolegija netinkamai vertino liudytojų parodymus, aplinkybes dėl ieškovo vengimo pristatyti vaikus į teismo posėdį, pirmosios instancijos teismo posėdyje eksperto pateiktas išvadas dėl ieškovo ligos, taip pat nepilnamečių vaikų aplinkos pasikeitimo įtaką jų normaliai raidai. Visi kasatorės kviesti liudytojai patvirtino apie motinos rūpinimąsi vaikais ir jų prisirišimą prie motinos bei apie neigiamų bruožų turintį ieškovą; apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, turėjo ypač įvertinti tai, kad neapklaustas nė vienas liudytojas, galėjęs ieškovą apibūdinti kaip teigiamą sutuoktinį ir tėvą, ir tai turėjo nulemti vidinį teismo įsitikinimo formavimąsi. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, dalyvavo duktė J., kuri savo ir brolio vardu išdėstė gana kritišką ir kategorišką poziciją dėl motinos, todėl teismui kilo abejonių dėl vaikų ir motinos galbūt gražių ir šiltų santykių palaikymo. Teismas tokius nepilnametės parodymus turėjo vertinti, atsižvelgdamas į jos raštu išdėstytus parodymus; toks nepilnamečio vaiko minčių dėstymas, koks jis pateiktas rašytine forma, turi kelti teismui pagrįstų abejonių, ar vaikas nėra ir nebuvo veikiamas iš šalies, kokiomis aplinkybėmis susiformavo jo pozicija. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nepilnametė mergaitė išreiškė tikruosius savo norus, nepagrįsta objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teisme gydytojas psichiatras A. J. paaiškino, kad ieškovą ištikusi staigi psichozė gali pasikartoti ir tai turėtų įtakos kartu su tėvu gyvenantiems nepilnamečiams vaikams. Dėl to CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas nesuponuoja būtinumo vaikams nuolat gyventi su tėvu, vadinasi, nenustatytina vaikų gyvenamoji vieta su juo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti pakeista vaikams įprasta aplinka, tačiau gyvenimas Italijoje nereiškia blogesnių jiems gyvenimo sąlygų; jos pasikeistų, bet nepilnamečiai vaikai, dėl amžiaus būdami imlūs, greitai prisitaikytų prie pasikeitusios aplinkos, susirastų draugų, išmoktų kalbą, be to, jiems būtų suteiktos Italijoje nustatytos socialinės garantijos. Galimybė gyventi Italijoje ir čia gauti išsilavinimą socialine prasme būtų laikoma vertingesnė už tapačią galimybę Ukrainoje. Teismas vaikų aplinkos pasikeitimą turėjo vertinti, atsižvelgdamas į vaikų poreikių perspektyvą, kurių svarbos ir reikšmės jie nesupranta šiandien. Be to, kasatorė vaikus perdavė tėvui laikinai, iki tol, kol ji įsikurs Italijoje ir sudarys tinkamas, vaikų interesus atitinkančias gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; kasatorė 2006 m. sausio mėnesį gavo nuolatinį darbą ir apsigyveno nuomojamame bute.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra teisėta ir pagrįsta; ne ieškovas, bet kasatorė atsisakė gyventi Ukrainoje kartu su šeima, išsiuntė vaikus iš Italijos į Ukrainą, pati liko gyventi Italijoje. Tai rodo, kad ji siekė laisvo nuo šeimos gyvenimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino liudytojų paaiškinimus kaip nepatvirtinančius ieškovo netinkamo elgesio su vaikais; priešingu atveju būtų nelogiški ir nepateisinami vaikų teisių apsaugos aspektu kasatorės veiksmai, vaikus išsiunčiant tėvui, kuris apibūdinamas neigiamai. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs vaikų gyvenamąją vietą su tėvu, nenustatė motinos bendravimo su vaikais tvarkos, taip paliko spragą; kasatorės argumentais nepatvirtinamas jos noras dalyvauti auklėjant ir prižiūrint vaikus, nes iš tikrųjų ji vengia teikti išlaikymą vaikams; teismas neprivalo pasisakyti dėl motinos ir vaikų bendravimo tvarkos, nes negali nuspręsti už motiną dėl šios noro ir galimybių bendrauti su vaikais, gyvenančiais kitoje valstybėje. Tuo tarpu vaikai išreiškė aiškią poziciją, kad nori gyventi kartu su tėvu. Pripažintina pagrįsta teismo išvada dėl ieškovo asmeninėn nuosavybėn įgyto buto Ukrainoje; ieškovas pirko butą sau ir vaikams, bet ne turėdamas tikslą įgyti bendrą turtą su atsakove. Pagal CK 3.77 straipsnio 4 dalį gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms sukelia teisines pasekmes nuo bylos iškėlimo. Po bylos iškėlimo įgytas turtas reiškia ieškovo valią sukurti asmeninę, bet ne jungtinę nuosavybę. Kasatorė nepateikė įrodymų apie tai, kad prisidėjo prie paskolos gavimo ar jos grąžinimo. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad ieškovas vengė pristatyti vaikus į pirmosios instancijos teismą, kad jie išreikštų nuomonę, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Vaikai nedalyvavo, siekiant juos apsaugoti nuo neigiamų išgyvenimų, tačiau tai nebuvo teismo nurodymų įgnoravimas. Teismas, spręsdamas dėl vaikų gyvenamosios vietos, pirmiausia gina vaikų, bet ne tėvų interesus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl santuokos nutraukimo ir sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką

Santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniai ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Kasatorė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis jos ir liudytojų paaiškinimais, kurių ieškovas nepaneigė, pagrįstai laikė, kad dėl šeimos iširimo kaltas ieškovas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šį kasatorės argumentą, pažymi, kad sutuoktinio kaltė dėl santuokos nutraukimo yra specifinė ir šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti esminį sutuoktinio pareigų pažeidimą, lemiantį santuokos pasibaigimą. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta sutuoktinių kaltės prezumpcija, kurios nenuginčijus, bendras sutuoktinių gyvenimas dėl vieno jų kaltės gali būti pripažintas negalimu. Tokiais atvejais būtina nustatyti faktus, leidžiančius preziumuoti vieno iš sutuoktinių kaltę, pavyzdžiui, šeimos palikimą ir nesirūpinimą ja daugiau kaip vienerius metus ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagarba sutuoktiniui, moralinė parama, lojalumas, abiem priimtinų sprendimų paieška turi būti abipusiai. Sutuoktinių teisių ir pareigų vykdymas, kai tai susiję su vaikų interesų užtikrinimu, nėra vien sutuoktinių privatus reikalas, turi ir viešojo intereso elementų. Apeliacinės instancijos teismas vertino šalių santykius, ištyręs įvairias jų šeimos gyvenimo aplinkybes. Nors kasatorė kitaip interpretuoja šeimos santykius, tačiau kasacinio skundo argumentais nepaneigiama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl bendrąją jungtinę bei asmeninę sutuoktinių nuosavybę, taip pat bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto padalijimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo

Atsižvelgiant į sutuoktinių lygiateisiškumo principą, sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios, nesvarbu, kokio dydžio jų pajamos ar koks veiklos pobūdis. Sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas taikomas, kai dalijamas bendras sutuoktinių turtas. Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.77, 3.78, 3.88, 3.89 straipsnių nuostatas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo, tačiau teisėjų kolegija laiko nepagrįstu šį kasacinio skundo argumentą. Bylos duomenimis, ieškovas 2006 m. vasario 10 d., t. y. po bylos dėl gyvenimo skyrium iškėlimo, už asmenines lėšas, panaudojęs banko kreditą, įsigijo butą Ukrainoje (duomenys neskelbtini). Šis faktas yra pagrindas tvirtinti, kad butą ieškovas įgijo sau ir vaikams, bet neturėjo tikslo įgyti bendro su kasatore turto. Argumentas, kad banko paskola negali būti laikoma ieškovo asmeninėmis lėšomis, yra nepagrįstas, nes kasatorė nepateikė įrodymų, kad prisidėjo prie paskolos gavimo ar grąžinimo, tuo tarpu pagal CK 3.77 straipsnio 4 dalies nuostatas gyvenimas skyrium sukelia sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes nuo bylos iškėlimo. Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.117, 3.123 straipsnių nuostatas, nepagrįstai, dalydamas turtą, nukrypo nuo sutuoktinių bendrai įsigyto turto lygių dalių principo. CK 3.123 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis. Teisės normoje pateikiamų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, sąrašas nėra baigtinis ir teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, gali pripažinti svarbiomis ir kitas aplinkybes. Dalijant turtą, reikšmingas ne tik turto dalies nustatymas, bet ir turto paskirstymas natūra. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai sistemiškai aiškino ir taikė CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatą, todėl teisingai parinko turto padalijimo būdą ir padalijo turtą natūra, pripažinęs, jog vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimas ir kiekvieno šeimos nario teisė ir reali galimybė turėti būstą yra reikšmingi kriterijai CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo aspektu, kai turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jų lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kilęs tėvų ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, visapusiškai motyvavo, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl šalių vaikų gyvenamosios vietos su kasatore. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo prerogatyva yra priimti sprendimą, tik visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes, išsiaiškinus vaiko pažiūras ir norus, taip pat tai, ar vaiko norai neprieštarauja jo interesams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, bylos duomenimis, turinčiu galimybių užtikrinti vaikams tinkamas, jų interesus atitinkančias gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepažeidė pirmiau nurodytų CK normų, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, sprendžiant su vaikų gyvenamosios vietos nustatymu susijusius klausimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nors kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus, nepilnamečių vaikų aplinkos pasikeitimo įtaką jų normaliai raidai, tačiau teisėjų kolegija laiko nepagrįstais šiuos kasacinio skundo argumentus. Vaikų, ypač paauglių, sąmonė formuojasi tokio amžiaus, kurio yra sulaukę šalių vaikai; bylos duomenimis, tėvams gyvenant skirtingose valstybėse, vaikai turėjo galimybių gyventi su motina ir tėvu, tačiau nuo 2005 m. liepos mėnesio nuolat gyvena su tėvu ir nesutinka gyventi su motina (T. 1, b. l. 59, 60; T. 2, b. l. 88, 89; T. 3, b. l. 28, 71; T. 4, b. l. 40, 41). Nėra pagrindo pripažinti, kad vaikų paaiškinimai apie tai, kodėl jie pageidauja gyventi su tėvu, būtų nelogiški ar keltų abejonių dėl vaikų atskleistų tikrųjų norų.

Dėl bendravimo su vaikais

Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, paliko spragą, nes liko nenustatyta motinos bendravimo su vaikais tvarka. Teisėjų kolegija laiko, kad šie bendro pobūdžio kasatorės argumentai nepaneigia galimybių motinai ir tėvui geranoriškai spręsti dėl bendravimo su vaikais. Tėvai gyvena skirtingose valstybėse, dėl darbo specifikos, taip pat dėl atstumo motina negalėtų bendrauti su vaikais tam tikru nustatytu laiku. Tik nesutarus dėl bendravimo su vaikais, kai to reikalauja jų interesai, klausimas spręstinas atitinkamų tarnybų.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 3 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės N. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui I. Z. (I. Z.), a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt teismo išlaidų kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis