Baudžiamoji byla Nr. 2K-85-594/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39035-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.4.1; 1.2.19.4.1; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Jočienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Valiui,
nuteistajam M. R., jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,
nukentėjusiojo E. T. atstovei advokatei Gintarei Leškevičienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. gynėjo advokato Aido Mažeikos, nukentėjusiojo E. T. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ramūno Pačebuto kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio.
Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu M. R. išteisintas dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, nes jis nepadarė šių veikų. Nukentėjusiojo E. T. ir civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, priteista atlyginti 1695 Eur proceso išlaidų Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Panevėžio aps. VPK).
Skundžiamu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 1000 MGL (50 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje. Pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus, 3 dalį, 682, 71 straipsnius, kartu su bausme M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti policijos pareigūnu trejiems metams atėmimas ir 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmokai sumokėti nustatant šešių mėnesių terminą nuo nuosprendžio paskelbimo. Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio aps. VPK, priteista 3000 Eur nukentėjusiajam E. T. neturtinei žalai atlyginti, 83,29 Eur – Panevėžio teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti. Be to, nukentėjusiajam E. T. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos, susijusios su odontologo paslaugomis, medikamentų ir degalų pirkimu, atlyginimu specialistui ir drabužių sugadinimu, patenkinimą, o klausimas dėl šios žalos dydžio perduotas spręsti civilinio proceso tvarka. Kita nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis atmesta. Iš M. R. priteista nukentėjusiajam E. T. 3700 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovės kasacinį skundą atmesti, o dėl prokuroro kasacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiojo atstovės kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo atstovės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo ir prokuroro kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. R. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Panevėžio aps. VPK Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyriausiasis patrulis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai panaudojo fizinę prievartą prieš asmenį ir savo neteisėtais veiksmais nesunkiai sutrikdė E. T. sveikatą, būtent: būdamas valstybės tarnautojas – Panevėžio aps. VPK (duomenys neskelbtini) patrulis, tarnybos metu, reaguodamas į Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų pranešimą apie iškvietimą, 2021 m. lapkričio 6 d. apie 3.40 val. kartu su Panevėžio aps. VPK Patrulių kuopos vyr. patruliu H. V. (kuris dėl šios veikos nėra kaltas) atvykęs į įvykio vietą, esančią Panevėžio r., Karsakiškio sen., (duomenys neskelbtini), neadekvačiai reaguodamas į E. T. išsakytus žodžius išeiti iš jo namų, nesant tam jokio būtinumo ir teisinio pagrindo, E. T. neatlikus jokių veiksmų, dėl kurių būtų reikalinga prieš jį naudoti fizinę prievartą, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš E. T., t. y. šį nuvertė nuo kėdės ant grindų, o E. T. nukritus, jį spausdamas savo kūno svoriu prie grindų, uždėjus E. T. antrankius ir jį pakėlus nuo grindų, išvedė jį į namo koridorių, ten E. T. būnant surakintam antrankiais ir prieš jį, kaip policijos pareigūną, E. T. neatliekant pasipriešinimo veiksmų, kurie būtų sukėlę grėsmę pareigūno sveikatai ar gyvybei, tyčia, nesant tam jokio būtinumo ir teisėto pagrindo, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš E. T., t. y. dešiniu kumščiu sudavė E. T. smūgį į smakro sritį ir, stumdamas antrankiais surakintą E. T. link išėjimo durų, parvertė E. T., todėl E. T. krisdamas veidu trenkėsi į grindis, po to buvo ištemptas į lauką, taip E. T. ne mažiau kaip dėl šešiolikos trauminių poveikių buvo padaryta poodinė kraujosruva, muštinių žaizdų nosies nugarėlėje, nosikaulių lūžis, odos nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, viršutinio kairio pirmo danties vainiko dalinis išnirimas, poodinių kraujosruvų pasmakrio srityje, pakaušyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje, juosmens dešinėje pusėje, odos nubrozdinimų abiejuose keliuose, tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam E. T. sveikatą ir šiais tyčiniais veiksmais viršijo jam suteiktus įgaliojimus panaudoti fizinę prievartą, nustatytus Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2019 m. lapkričio 17 d. įstatymo redakcija) 27 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi), užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms, šiurkščiai pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodantį gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje nurodytą asmens garantiją, draudžiančią žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, ir sulaužė 2017 m. (duomenys neskelbtini) duotą pareigūno priesaiką, tokiais savo tyčiniais veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, sulaužydamas duotą pareigūno priesaiką, šiurkščiai pažeisdamas įstatymus, pažeisdamas valstybės deklaruojamus policijos veiklos principus, padarė E. T. didelę fizinę bei moralinę žalą, taip pat sumenkino Lietuvos policijos, kaip valstybės teisėsaugos institucijos, prestižą, jos autoritetą bei pasitikėjimą ja, diskreditavo šios institucijos ir policijos pareigūno vardą, taip padarydamas didelę neturtinę žalą valstybės institucijai Lietuvos policijai ir Lietuvos Respublikos valstybei.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino selektyviai, iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina M. R. pateiktus kaltinimus, todėl priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažino M. R. kaltu padarius nusikaltimus, nustatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. R. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. BK 228 straipsnio 1 dalyje uždraustas piktnaudžiavimas suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Dėl to visais atvejais būtina išsiaiškinti, kokius teisės aktus, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi arba viršydamas įgaliojimus, kaltininkas pažeidė. Neišsamus, vienpusiškas ir selektyvus tokių teisės aktų taikymas turi tiesioginę įtaką BK 228 straipsnio 1 dalyje uždrausto piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos turiniui. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. R. kaltinime nurodytais veiksmais pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 4 straipsnio 2 dalį, 27 straipsnį, sulaužė 2017 m. (duomenys neskelbtini) duotą pareigūno priesaiką. Tačiau, be apeliacinės instancijos teismo nurodytų įstatymų, policijos pareigūno veiklą ir įgaliojimus nustato ir kitos įstatymų bei teisės aktų normos, pagal kurias policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai taip elgtis yra pagrindas ir nepažeidžiamos teisės aktuose nustatytos sąlygos. Tokio pobūdžio nuostatas įtvirtina Policijos įstatymo 2 straipsnio 9, 13 punktai, 21 straipsnis, 22 straipsnio 2 ir 4 dalys, 25 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 3 dalies 2 ir 7 punktai, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 597 straipsnio 2, 3 dalys. Išsamiai išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visetą, nurodydamas konkrečius įrodymus (vaizdus), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad E. T. ranka suėmė M. R. už rankos, šiam staigiai atitraukus ranką, sudavė nestiprų smūgį ranka M. R. į korpusą, prieš M. R. panaudojant prievartą, E. T. stojosi nuo kėdės, vedamas į koridorių įžeidinėjo policijos pareigūnus, muistėsi, judesiu galva siekė pasiekti M. R. galvą, tačiau M. R. atsitraukė. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas apie bylos aplinkybes paneigė nenurodydamas jokių konkrečių įrodymų (vaizdų), iš dalies remdamasis specialisto išvada Nr. 11K-49 (22), kuria analizuoti vaizdo įrašai. Teismo posėdžio metu apklausiamas specialistas K. Graželis paaiškino, kad specialisto išvadoje esanti frazė „nėra fiksuota veiksmų“ nereiškia, kad tokių veiksmų iš viso nebuvo, o reiškia tik tai, kad tokie veiksmai nėra užfiksuoti pateiktuose tirti vaizdo įrašuose. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat nenurodydamas jokių konkrečių įrodymų (vaizdų), padarė išvadą, kad M. R. iš nugaros pastūmė E. T. į priekį, todėl šis griuvo ir patyrė sužalojimų, kad ši aplinkybė paneigia M. R. aiškinimą, jog E. T. griuvo užkliuvęs už slenksčio (kurio toje vietoje net nėra) ar susipynus kojoms. Įrodymus (vaizdo įrašus) prieš apeliacinės instancijos teismą tyrę policijos pareigūnai, vaizdo įrašų tyrimo specialistas, pirmosios instancijos teismo teisėjas nenustatė apeliacinės instancijos teismo nurodytų M. R. veiksmų, pasireiškusių E. T. stūmimu į priekį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. T. nebandė priešintis policijos pareigūnui, o jei ir bandė priešintis, tai tokie veiksmai buvo teisėti, prieštarauja specialisto išvados Nr. 11K-49 (22) duomenims apie E. T. veiksmus, taip pat yra nesuprantama, nes pradžioje teismas paneigė priešinimosi buvimą, o vėliau nurodė, kad jei ir buvo priešinamasi, tai tokie veiksmai buvo teisėti. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas detaliau ištyrė byloje surinktus įrodymus ir padarė tikslesnes išvadas apie bylos aplinkybes, palyginti su apeliacinės instancijos teismu, todėl pagrįstai konstatavo, kad E. T. nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų, priešinosi sulaikymui, todėl policijos pareigūnas M. R., panaudodamas prievartą prieš E. T., veikė pagal Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 ir 7 punktus, t. y. teisėtai. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje atlikta įrodymų analize, padarė pagrįstą išvadą, kad E. T., vedamas policijos pareigūnų, galėjo griūti užkliuvęs už slenksčio. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad įvykio vietoje nebuvo slenksčio, nes toks slenkstis užfiksuotas įvykio vietos apžiūros protokole išeinant iš tambūro į namo vidų. Dėl to M. R. aiškinimas, kad E. T. griuvo užkliuvęs už slenksčio, yra nepaneigtas byloje surinktais objektyviais duomenimis. Kasatorius nurodo, kad M. R. kaip policijos pareigūno veika, pasireiškusi tuo, kad jis neįspėjo E. T. apie jo sulaikymą, galimą prievartos panaudojimą prieš atliekant sulaikymo veiksmus, galėtų būti vertinama kaip tarnybiniai pažeidimai, bet nesuteikia pagrindo M. R. traukti baudžiamojon atsakomybėn. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad E. T. elgesys, pasireiškęs policijos pareigūnų įžeidinėjimu necenzūriniais žodžiais, buvo pateisinamas, nes kartu su M. R. buvęs policijos pareigūnas H. V. nedėvėjo medicininės kaukės. Pažymėtina, kad M. R. medicininę kaukę dėvėjo, todėl E. T. neturėjo jokio pagrindo žeminti M. R. garbę ir orumą necenzūriniais žodžiais, provokuojamu elgesiu, negalėjo nevykdyti teisėtų M. R., kaip policijos pareigūno, reikalavimų, todėl negali būti jokio pateisinimo E. T. padarytiems ANK 506, 508 straipsniuose nurodytiems administraciniams nusižengimams. Įtakos tam neturi apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad veika padaryta privačioje erdvėje, nes ANK 508 straipsnyje uždraustas administracinis nusižengimas gali būti padarytas tiek viešoje vietoje, tiek privačioje erdvėje.
3.2. Darydamas išvadą, kad M. R. veika atitinka aprašytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal teismų praktiką, piktnaudžiavimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2019, 2K-P-59-495/2021, 2K-69-648/2021 ir kt.). Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl prievartos panaudojimo prieš E. T. ir jo sulaikymo sąlygų teisėtumo padarytos suteikus prioritetą prieš kitus įrodymus M. R. parodymams, neįvertinus kitų byloje surinktų įrodymų arba juos interpretuojant išimtinai M. R. naudai. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas ne suteikė prioritetą M. R. parodymams, bet analizavo vieną iš nusikalstamos veikos sudėties elementų – subjektyviąją pusę, t. y. kaip situaciją vertino pats M. R. ir ar tokiam vertinimui buvo pagrindas. Nors apie subjektyviąją pusę sprendžiama ne tik pagal kaltinamojo parodymus, tačiau jie negali būti ignoruojami. M. R. bylos nagrinėjimo metu ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad viena yra situaciją vertinti pagal vaizdo įrašus, kai galima dar kartą peržiūrėti nesuprantamas vietas, o kita – būnant įvykio vietoje, kai reikia priimti sprendimus čia ir dabar be galimybės įsitikinti, ar E. T. smūgiuoja galva, ar stojasi sugniaužęs kumščius, ar elgiasi kitaip. Nors, kaip matyti iš įrodymų (vaizdo įrašų), E. T. iš tiesų stojosi nuo kėdės nesugniaužęs kumščių, tačiau tuo metu M. R. nusisuko eiti, o besistojantį E. T. matė akies krašteliu, jam už nugaros, todėl turėjo pagrindą situaciją vertinti kaip grėsmingą, o E. T. judesį galva vertinti kaip smūgį.
4. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. T. atstovė advokatė G. Leškevičienė prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir visiškai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio aps. VPK, 30 000 Eur. Kasatorė skunde nurodo:
4.1. Spręsdamas dėl nusikalstamomis veikomis nukentėjusiajam E. T. padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos panašiose bylose, todėl priteisė nukentėjusiajam pernelyg mažą, neužtikrinantį teisingumo neturtinės žalos atlyginimo dydį.
4.2. Nors neturtinės žalos dydis paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-628/2021).
4.3. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023). Pagal teismų praktiką, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės reikšmingumas turi būti vienas iš lemiamų kriterijų (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos sužalojimo, o kaltė dėl to išreikšta tyčiniais veiksmais, tai šie neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytiems kriterijams. Veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006; kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Nagrinėjamoje byloje specialisto išvada yra nustatyta, kad E. T. dėl M. R. veikos patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, nurodė, kad atsižvelgia į nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą bei kitas aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino esminį neturtinės žalos nustatymo kriterijų – sveikatos sužalojimo padarinius ir dėl jų nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus. Svarbu, kad nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas gerokai skiriasi pagal pavojingumo laipsnį, t. y. pagal sužalotam asmeniui kilusius padarinius, trukmę, sukeltą fizinį skausmą, pasveikimo galimybes, liekamuosius reiškinius, ir kartu lemia skirtingo intensyvumo dvasinius išgyvenimus, o tai atitinkamai sukelia skirtingo dydžio neturtinę žalą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalo dydžio, visiškai neatsižvelgė į tai, kad M. R., padarydamas žalą nukentėjusiajam, veikė tyčia, t. y. savo neteisėtu smurtiniu elgesiu ne tik siekė pademonstruoti savo, kaip policijos pareigūno, viršenybę, palyginus su kitais asmenimis, šiuo atveju nukentėjusiuoju E. T., bet ir kartu norėjo, kad nukentėjusysis patirtų fizinį skausmą, kančias, pažeminimą bei stresą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.250 straipsnio nuostatas.
4.4. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl panašių pažeidimų priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo (teisingo atlyginimo) dydžius pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 41 straipsnį (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K3-100-969/2023, e3K-3-196-421/2023). EŽTT praktikoje nurodoma, kad vertinant, ar nacionalinių institucijų už jų konstatuotus pažeidimus priteistas žalos atlyginimas yra tinkamas, reikia nustatyti, ar priteista suma gali būti traktuojama kaip pakankama siekiant ištaisyti padarytą žalą ir pažeidimą (Didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1, peticijos Nr. 36813/97 ir kt.). EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad teismas gali pripažinti tinkamu ir tokį nacionalinės institucijos priteistą žalos atlyginimą, kuris yra mažesnis, palyginti su sumomis, panašiose bylose priteisiamomis EŽTT, su sąlyga, kad tokio žalos atlyginimo dydis nėra akivaizdžiai nepagrįstas (t. y. pernelyg mažas), atsižvelgiant į tokiose pat EŽTT bylose paprastai priteisiamo žalos atlyginimo dydžius (2016 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Vedat Doğru prieš Turkiją, peticijos Nr. 2469/10). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio E. T., į EŽTT panašiose bylose priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo sumas neatsižvelgė. EŽTT bylose prieš Lietuvą dėl neteisėto smurto, konstatavus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis svyruoja nuo 9000 iki 15 000 Eur (2011 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Iljina ir Sarulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 32293/05; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Gedrimas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21048/12; 2016 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Yusiv prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55894/13; 2019 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Žemaitis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74305/17; 2022 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Sokolovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10049/20). Pirmiau nurodytose bylose pareiškėjams neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais buvo padaryti nežymūs, t. y. praktiškai jokių realių padarinių nesukeliantys, sveikatos sutrikdymai, o šioje byloje nukentėjusiajam E. T. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs nosikaulių lūžiais, priekinio danties išnirimu ir kitais sužalojimais, kurie kilo net dėl šešiolikos trauminių poveikių. Dėl to, sekant teismų praktika, turėjo būti atsižvelgta į EŽTT praktiką panašiose bylose prieš kitas valstybes (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-969/2023). Panašiose į šią bylą EŽTT bylose prieš kitas valstybes buvo priteistos daug didesnės pinigų sumos, jos svyruoja nuo 30 000 iki 50 000 Eur (2005 m. rugsėjo 22 d. sprendimas byloje Aleksandr Sokolov prieš Rusiją, peticijos Nr. 20364/05; 2010 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nikiforov prieš Rusiją, peticijos Nr. 42837/04). Taigi darytina išvada, kad nukentėjusiajam E. T. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra žymiai mažesnis už EŽTT praktikoje priteisiamą neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl jis negali būti laikomas teisingu.
5. Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras R. Pačebutas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria netinkamai išspręstas civilinis ieškinys, ir nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą priteisti ne iš Lietuvos valstybės, o iš nuteistojo M. R..
6. Priteisdamas nusikalstamomis veikomis nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, o ne iš nusikalstamas veikas padariusio M. R., apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 109, 111 straipsnius. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos asmens teisė pareikšti civilinį ieškinį yra apribota konkrečių asmenų, kuriems toks civilinis ieškinys gali būti reiškiamas, rato; konkrečiai, tai gali būti asmuo, esantis įtariamuoju ar kaltinamuoju byloje, taip pat asmuo ar asmenys, materialiai atsakingi už jų nusikalstamas veikas. BPK 111 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje civilinio atsakovo sąvoką, nustatyta, kad civiliniai atsakovai gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstama veika padarytą žalą. Taigi, BPK nėra nustatyta, kad valstybė gali būti civilinė atsakovė baudžiamojoje byloje dėl įtariamųjų, kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, todėl nukentėjusieji neturi teisinio pagrindo valstybei reikšti civilinius ieškinius baudžiamajame procese. Valstybės deliktinė atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271, 6.272 straipsniuose. Pareiškimai, skundai, prašymai dėl žalos atlyginimo, pateikti pagal CK 6.271 straipsnį, reiškiami administraciniam teismui ir nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o civiliniai ieškiniai, pateikti pagal CK 6.272 straipsnį, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Iš to išplaukia, kad įstatymai nesuteikia baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui teisės nagrinėti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį valstybei ir spręsti dėl valstybės deliktinės atsakomybės taikymo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, valstybės tarnautojo – policijos pareigūno M. R. neteisėti veiksmai padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos policijai ir Lietuvos valstybei, todėl civilinį ieškinį turėtų atlyginti pats asmuo, kuris padarė nusikalstamas veikas, o ne neturtinę žalą patyrusi Lietuvos valstybė. Būtent taip sprendžiamos kitos panašios baudžiamosios bylos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. protokolinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-576/2020).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo M. R. gynėjo advokato A. Mažeikos, nukentėjusiojo E. T. atstovės advokatės G. Leškevičienės ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro R. Pačebuto kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).
9. Iš nuteistojo M. R. gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinio skundo turinio matyti, kad juo nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įvykio vaizdo įrašo, specialisto išvados Nr. 11K-49 (22) bei kitų įrodymų vertinimu, siūloma kitaip įvertinti byloje surinktus įrodymus ir nustatyti kitas bylos aplinkybes, nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, ir šiuo pagrindu padaryti kitokias išvadas dėl M. R. elgesio teisinio vertinimo, pripažįstant, kad jis veikė taip, kaip nustatyta Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 ir 7 punktuose, t. y. teisėtai. Šie argumentai yra susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir bylos faktinių aplinkybių nustatymu, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinių skundų argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
10. Nuteistojo M. R. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje atlikta įrodymų analize, padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis E. T., vedamas policijos pareigūnų, griuvo užkliuvęs už slenksčio ir toks M. R. aiškinimas apie bylos aplinkybes yra nepaneigtas byloje surinktais objektyviais duomenimis. Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad E. T. griuvimo vietoje nėra slenksčio ir dėl to M. R. įvykio versija atmestina, prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims.
11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal kasacinio teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
12. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įtraukti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).
13. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, kitaip nei nurodoma nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde, teismas motyvuotai, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu, paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusysis E. T. griuvo užkliuvęs už slenksčio, ir nurodė tokią teismo išvadą pagrindžiančius įrodymus bei paaiškino, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus. Analizuodamas pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų byloje įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas suteikė išskirtinę reikšmę nuteistojo M. R. parodymams, tačiau jų nuoseklumo, patikimumo tinkamai neanalizavo atsižvelgdamas į kitų byloje surinktų įrodymų visumą. Išanalizavęs M. R. paaiškinimus apie bylos aplinkybes tarnybiniuose pranešimuose, apklausų metu, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmajame tarnybiniame pranešime M. R. teigė, jog E. T. susižalojo prispaustas prie sienos, tačiau vėliau rašytame tarnybiniame pranešime ir apklausų metu ėmė teigti, kad E. T. griuvo susipynus kojoms. Be to, pirminiame tarnybiniame pranešime jis nenurodė E. T. suduoto smūgio kumščiu, tačiau vėliau rašytame tarnybiniame pranešime ir apklausų metų pripažino tokį smūgį sudavęs gindamasis nuo E. T. mėginimo suduoti jam smūgį galva. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad M. R. parodymai nėra nuoseklūs. M. R. parodymus teismas vertino ir atsižvelgdamas į kitų byloje surinktų įrodymų visumą, be kita ko, didelį dėmesį skirdamas M. R. ir H. V. kaip policijos pareigūnų kūno kamerų, liudytojo M. G. darytų vaizdo įrašų duomenų analizei, specialisto išvados Nr. 11K-49 (22) duomenims ir išvadoms, iš kurių matyti, kad, policijos pareigūnui H. V. ėmus vesti antrankiais rankomis už nugaros surakintą E. T., M. R. rankomis iš nugaros stipriai pastūmė E. T. ir šis iš karto griuvo bei veidu trenkėsi į grindis. Remdamasis šiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra paneigta M. R. kelta įvykio versija, jog E. T. griuvo, nes šiam susipynė kojos ar šis užkliuvo už slenksčio. Teisėjų kolegija pažymi, kad M. R., kaip policijos pareigūnas, apeliacinės instancijos teismo nustatytus veiksmus atliko nepaisydamas to, jog E. T. buvo neblaivus ir svirduliavo, tiesiogiai prieš stūmimą jokių pavojingų M. R. ar kitų asmenų sveikatai veiksmų neatliko, taigi, neturėdamas teisinio pagrindo, prieš E. T. panaudojo fizinį smurtą.
14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo
15. Nuteistojo M. R. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 228 straipsnio 1 dalį, nes M. R. neturėjo tiesioginės ar netiesioginės tyčios piktnaudžiauti, o aplinkybės, kad jis neįspėjo neteisėtai besielgiančio E. T. apie sulaikymą, galimą prievartos panaudojimą, vertintinos tik kaip tarybinis nusižengimas ir nesuteikia pagrindo M. R. traukti baudžiamojon atsakomybėn.
16. Be kitų veikų, BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui, kuris viršijo tarnybinius įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė fizinis asmuo. Dėl šios normos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytas piktnaudžiavimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, todėl tyčios forma nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-518/2014, 2K-497/2014, 2K-100/2014, 2K-370-677/2015, 2K-102-699/2015, 2K-263-696/2016, 2K-37-699/2016, 2K-198-693/2016, 2K-28-489/2019, 2K-P-59-495/2021, 2K-69-648/2021). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tada, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio jo elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, nori tokių padarinių (tiesioginė tyčia) arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1-2014, 2K-497-2014, 2K-102-699-2015). Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didele žala BK 228 straipsnio prasme gali būti tiek turtinė, tiek neturtinio pobūdžio žala, kurią patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Be to, atsižvelgiama į kitus duomenis, apibūdinančius veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-232/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014, 2K-161-693/2019, 2K-28-222/2020, 2K-23-1073/2020, 2K-21-976/2023).
17. Byloje apkaltinamuoju nuosprendžiu, priimtu nepadarius kasaciniame skunde nurodomų esminių įrodymų vertinimo pažeidimų, nustatyta, kad M. R., būdamas valstybės tarnautojas (policijos pareigūnas), viršijo tarnybinius įgaliojimus, kai atvykęs į įvykio vietą, neadekvačiai reaguodamas į E. T. išsakytus žodžius, nesant jokio būtinumo ir teisinio pagrindo, panaudojo prieš šį fizinę prievartą, t. y. nuvertė E. T. nuo kėdės ant grindų, jį spausdamas savo kūno svoriu prie grindų, uždėjus E. T. antrankius ir šį pakėlus nuo grindų, išvedė į namo koridorių, ten, E. T. būnant surakintam antrankiais, dešiniu kumščiu sudavė E. T. smūgį į smakro sritį ir, stumdamas antrankiais surakintą E. T. link išėjimo durų, parvertė E. T., todėl šis krisdamas veidu trenkėsi į grindis, po to buvo ištemptas į lauką, taip ne mažiau kaip šešiolika trauminių poveikių padarė E. T. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip padarė E. T. didelę fizinę ir moralinę žalą, taip pat didelę neturtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybei bei Lietuvos policijai, nes sumenkino Lietuvos policijos prestižą, jos autoritetą bei pasitikėjimą ja, diskreditavo Lietuvos policijos ir policijos pareigūno vardą. Taigi, nuteistojo M. R. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, esą jo ginamasis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tarnybinius (drausminius) pažeidimus, pasireiškusius tuo, kad jis neįspėjo neteisėtai besielgiančio E. T. apie sulaikymą, galimą prievartos panaudojimą, yra nepagrįsti ir prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms.
18. Byloje priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nenustatyta, kad E. T. būtų kėlęs pavojų M. R. ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai ir nuo šio pavojaus M. R. būtų turėjęs nedelsdamas gintis panaudodamas fizinį smurtą. Be to, dalį sužalojimų E. T. M. R. padarė parversdamas šį taip, kad jis trenkėsi veidu į grindis, kai nukentėjusiojo rankos jau buvo surakintos antrankiais už nugaros ir jis nebegalėjo kaip nors veiksmingiau priešintis. Šiuos veiksmus M. R. atliko, nors kaip policijos pareigūnas buvo mokytas elgesio konfliktinėse situacijose, nepadaryti nebūtinos žalos sulaikomam asmeniui. Dėl to nepagrįsti yra kasacinio skundo teiginiai, kad M. R. neturėjo tyčios piktnaudžiauti, t. y. viršyti jam suteiktų įgaliojimų, be pagrindo panaudodamas tokio pobūdžio fizinį smurtą, reaguodamas į E. T. žodžius.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal kasacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas M. R. veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl civilinio ieškinio
20. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą nukentėjusiajam E. T. iš valstybės, o ne tiesiogiai iš nusikalstamą veiką padariusio M. R., padarė esminius BPK 109, 111 straipsnių pažeidimus, netinkamai aiškino CK 6.272 straipsnį. Tuo tarpu nukentėjusiojo E. T. atstovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas, nes teismas, motyvuodamas sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nurodė mažesnio masto sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, nei nustatytas byloje, be to, neįvertino Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos priteisiant nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą už jų teisių pažeidimus, padarytus panašiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje baudžiamojoje byloje.
21. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 111 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad civiliniai atsakovai gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Aiškinant šias nuostatas, teismų praktikoje yra pažymėta, kad materialiai atsakingas asmuo už kaltinamojo padarytas veikas gali būti ir valstybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-507/2017, 2K-352-976/2018). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje M. R. nusikalstamą veiką padarė viršydamas savo kaip valstybės tarnautojo – policijos pareigūno – tarnybinius įgaliojimus, o valstybė yra atsakinga už tai, kad valstybės tarnautojais būtų tik tinkamas asmenines savybes turintys ir tinkamai parengti tarnybinėms funkcijoms atlikti asmenys. Svarbu ir tai, kad asmenys, patyrę žalos dėl nusikalstamų valstybės tarnautojų veiksmų, padarytų pasinaudojant jų kaip valstybės tarnautojų įgaliojimais, gautų veiksmingą patirtos žalos atlyginimą, o tokia padėtis užtikrinama, kai žalą priteisiama atlyginti valstybei. Dėl to priteisdamas M. R. veiksmais E. T. padarytą žalą atlyginti valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinės instancijos teismas esminių BPK 109, 111 straipsnių pažeidimų nepadarė.
22. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais; teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137-693/2017, 2K-112-697/2018, 2K-132-942/2021, 2K-255-697/2022 ir kt.), todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pagal baudžiamojo proceso įstatymą patikrina, ar teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.
24. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013, 2K-132-942/2021). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).
25. Pabrėžtina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-132-942/2021).
26. Nukentėjusiojo E. T. atstovė advokatė G. Leškevičienė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad, motyvuodamas sprendimą dėl E. T. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas nurodė neteisingą nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymo mastą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 43 punktas), tačiau tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas priteisė netinkamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą E. T. Pažymėtina, kad nuosprendis vertinamas kaip visuma, kurią sudaro įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio įžanginės dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teisme buvo vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio M. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį („Piktnaudžiavimas“) ir 138 straipsnio 1 dalį („Nesunkus sveikatos sutrikdymas“) teisėtumas ir pagrįstumas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad teismas, patikrinęs pagal apeliacinių skundų argumentus pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad M. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl piktnaudžiavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, išteisintas nepagrįstai, ir dėl šių kaltinimų M. R. pripažino kaltu bei nuteisė. Dėl to darytina išvada, kad nuosprendžio 43 punkte netiksliai nurodytas E. T. sveikatos sutrikdymo mastas – nežymus sveikatos sutrikdymas – yra rašymo apsirikimas ir nesuteikia pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam E. T. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, šį kriterijų įvertino neteisingai.
27. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra aiškiai per mažas, nes neįvertinta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad panašiomis laikytinos tik tos bylos, kurių faktinės aplinkybės yra tokios pat ar kurių teisinę reikšmę turinčios aplinkybės yra itin panašios. Iš nukentėjusiojo atstovės nurodytų Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų prieš Lietuvą ir Rusiją matyti, kad jų faktinės aplinkybės yra skirtingos nei nustatytos nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nes jose, Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, nebuvo atliktas tinkamas aplinkybių tyrimas, nebuvo nustatyti ir patraukti atsakomybėn kaltininkai ir dėl to pareiškėjų teisė į apsaugą nuo kankinimo ar kitokio žiauraus ar nežmoniško elgesio nebuvo tinkamai užtikrinta, o šioje baudžiamojoje byloje dėl nukentėjusiojo E. T. pareiškimo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas M. R. ir H. V. veiksmams įvertinti, priimti procesiniai sprendimai, kuriais M. R. pareikšti įtarimai dėl prieš E. T. padarytų nusikalstamų veikų ir M. R. dėl jų buvo pripažintas kaltu bei nuteistas. Pagal nacionalinių teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, jos dydis svyruoja nuo 1000 iki 4000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-21-942/2016, 2K-139-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-289-693/2019, 2K-105-222/2019). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas E. T. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš esmės nenukrypo nuo teismų praktikos priteisiant neturtinės žalos atlyginimą už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo E. T. elgesys įvykio metu nebuvo nepriekaištingas. Jis be pagrindo kvietė policijos pareigūnus, o šiems atvykus, būdamas neblaivus, bendravo su šiais įterpdamas žeidžiančius keiksmažodžius ir pan.
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal kasacinių skundų argumentus keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo E. T. pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo nėra teisinio pagrindo.
Dėl išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo
29. Nukentėjusiojo E. T. atstovė advokatė G. Leškevičienė bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme metu paprašė nukentėjusiajam iš nuteistojo M. R. priteisti išlaidų, patirtų apmokant advokato paslaugas, susijusias su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą. Pagal advokatės G. Leškevičienės kasacinės instancijos teismui pateiktą 2023 m. kovo 12 d. sąskaitą už teisines paslaugas, nukentėjusysis E. T. už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 2000 Eur, o už atstovavimą kasacinės instancijos teismo posėdyje – 1000 Eur.
30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-63-648/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).
31. Pažymėtina ir tai, kad, pagal teismų praktiką, proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018).
32. Nagrinėjamoje byloje procesas kasacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo M. R. gynėjo advokato A. Mažeikos, nukentėjusiojo E. T. atstovės advokatės G. Leškevičienės ir prokuroro kasacinius skundus, kuriuos šia nutartimi nutarta atmesti. Dėl to nėra teisinio pagrindo iš nuteistojo M. R. visa apimtimi priteisti atlyginti nukentėjusiajam E. T. proceso išlaidas, patirtas dėl advokato paslaugų surašant kasacinį skundą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-895/2018, 2K-48-495/2021). Kita vertus, nukentėjusiojo E. T. atstovė advokatė G. Leškevičienė kasacinės instancijos teismo posėdyje išdėstė argumentus, kuriais ginčijo nuteistojo M. R. gynėjo advokato A. Mažeikos kasacinio skundo argumentus, todėl nukentėjusiojo atstovės prašymas atlyginti nukentėjusiojo patirtas proceso išlaidas, patirtas dėl advokato paslaugų atstovaujant nukentėjusiajam kasacinės instancijos teismo posėdyje, yra pagrįstas.
33. Vis dėlto teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-247-976/2018, 2K-313-489/2019, 2K-43-387/2022). Nagrinėjamu atveju prašoma priteisti suma yra neproporcingai didelė, todėl mažintina. Pažymėtina, kad ta pati gynėja surašė apeliacinį skundą ir dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jai byla buvo gerai žinoma. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prašymas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo tenkinamas iš dalies – E. T. priteistina 600 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. R. gynėjo advokato Aido Mažeikos, nukentėjusiojo E. T. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Ramūno Pačebuto kasacinius skundus.
Priteisti iš nuteistojo M. R. nukentėjusiajam E. T. 600 Eur (šešių šimtų Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti kasacinės instancijos teisme atlyginimą.
Teisėjai Danutė Jočienė
Artūras Ridikas
Albinas Antanaitis
