Civilinė byla Nr. e3K-3-111-611/2024
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00091-2022-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. T. (M. T.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismų priimtus sprendimus, suinteresuotas asmuo M. T.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bylose dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo priimtus sprendimus: Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Nr. 2-14/17, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 33-712/2018, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Nr. 2-967/18, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo teismo nuovados Nr. 204 2018 m. gegužės 8 d. įsakymą byloje Nr. 2-346/2018-205, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą byloje Nr. 2-6472/2018, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 33492/2019, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Kuibyševo rajono teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą byloje Nr. 2-1557/2021.
II. Lietuvos apeliacinio teismo procesinio sprendimo esmė
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino, pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Nr. 2-14/17, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 33-712/2018, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Nr. 2-967/18, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo teismo nuovados Nr. 204 2018 m. gegužės 8 d. įsakymą byloje Nr. 2-346/2018-205, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą byloje Nr. 2-6472/2018, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 33492/2019, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Kuibyševo rajono teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą byloje Nr. 2-1557/2021, priteisė pareiškėjui iš suinteresuoto asmens 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
4. Teismas nurodė, kad suinteresuotam asmeniui pranešimas apie bylos nagrinėjimą buvo išsiųstas 2023 m. liepos 14 d., 2023 m. spalio 27 d. Taip pat suinteresuotam asmeniui pranešimas buvo siunčiamas elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), kurį suinteresuotas asmuo nurodė kitose tarp tų pačių šalių nagrinėjamose bylose (civilinės bylos Nr. eN2-3017-852/2019 ir Nr. e2-354-1153/2022). Anot teismo, buvo gauta elektroninio pašto sistemos ataskaita apie sėkmingą elektroninio laiško pristatymą nurodytu elektroninio pašto adresu, tačiau suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo prašymą iki teismo posėdžio nepateikė, argumentų, kurie leistų teismui atsisakyti pripažinti Rusijos sprendimus, nenurodė.
5. Teismas, susipažinęs su prašomų pripažinti ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos teismų sprendimų turiniu, nustatė, kad bylų nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo dalyvavo (asmeniškai ar per atstovą), apie pradėtas bylas buvo informuotas, o atskirais atvejais ir pats buvo pradėto proceso iniciatorius. Todėl teismas padarė išvadą, kad suinteresuotas asmuo apie Rusijoje vykusius teisminius procesus buvo tinkamai informuotas ir juose dalyvavo. Taip pat teismas nustatė, kad pateikti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję.
6. Teismas nurodė, kad Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu byloje Nr. 2-14/2017 vaiko gyvenamąją vietą nustatė su pareiškėju, o Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 33-712/2018 minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2018 m. gegužės 8 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. 2-346/2018-205 priteistas išlaikymas (alimentai) nepilnamečiam vaikui iš suinteresuoto asmens, pradedant juos mokėti nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki vaiko pilnametystės. Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6472/2018 netenkintas suinteresuoto asmens reikalavimas išspręsti vaiko bendrojo ugdymo klausimus ir įpareigoti pareiškėją užtikrinti, kad vaikas gautų bendrąjį išsilavinimą. Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo nuovados Nr. 205 taikos teisėja 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu byloje Nr. 2-619/2019-205 pakeitė išlaikymo formą ir išlaikymo išieškojimą. Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 33492/2019 teismas pakeitė bendravimo su vaiku tvarką. Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Kuibyševo rajono teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu byloje Nr. 2-1557/2021 leista vaikui laikinai išvykti iš Rusijos į Lietuvos Respubliką be motinos (suinteresuoto asmens) sutikimo, lydimam tėvo (pareiškėjo), nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2024 m. kovo 24 d.
7. Taip pat teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2690-558/2019 buvo paliktas nenagrinėtas pareiškėjo ieškinys suinteresuotam asmeniui dėl motinos valdžios apribojimo, kadangi tiek bylos šalys, tiek ir jų nepilnametis sūnus yra Rusijos piliečiai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9711-869/2019 atsisakyta priimti pareiškėjo ieškinį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, kadangi tiek bylos šalys, tiek ir jų nepilnametis sūnus yra Rusijos piliečiai. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-47-370/2019 paliktas nenagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14/17 ir Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2018 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 33-712/2018 pripažinimo ir leidimo vykdyti, kadangi pareiškėjas neįrodė teisinio suinteresuotumo Lietuvos Respublikoje pripažinti jo nurodytus užsienio teismo sprendimus. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-3017-852/2019 tenkino suinteresuoto asmens prašymą – leido grąžinti neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomą suinteresuoto asmens ir pareiškėjo nepilnametį vaiką į Rusiją. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-994-381/2019 Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarčių peržiūrėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-3396-431/2020 atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. eN2-3017-852/2019. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-21968-984/2020 taip pat atsisakyta priimti pareiškėjo ieškinį dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-2679-580/2022 atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. eN2-3017-852/2019. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-995-330/2022 Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarčių peržiūrėjimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartimi nutraukta civilinė byla Nr. e2T-13-943/2020 pagal pareiškėjo prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Kuibyševo rajono teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. 2-2726/19, kuriuo nepilnamečiam vaikui išduotas leidimas laikinai išvykti iš Rusijos į Lietuvos Respubliką, lydimam pareiškėjo (tėvo), be suinteresuoto asmens (motinos) sutikimo, kadangi prašomu pripažinti ir leisti vykdyti užsienio teismo sprendimu buvo nustatytas konkretus laikotarpis, per kurį nepilnametis vaikas turėjo galimybę pasinaudoti teismo leidimu, t. y. nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. Kadangi užsienio teismo sprendimu nustatytas terminas, per kurį nepilnametis vaikas galėjo išvykti iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, baigėsi, toks teismo sprendimas negali būti vykdomas priverstinai ir pagal tokį teismo sprendimą negali būti išduotas vykdomasis raštas, kuris galėtų būti pateiktas vykdyti antstoliui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-354-1153/2022 pareiškėjo ieškinius suinteresuotam asmeniui dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimais nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku ir išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo ir suinteresuoto asmens priešieškinį dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo paliko nenagrinėtus.
8. Teismas, įvertinęs pateiktus dokumentus ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad nurodytais Rusijos Federacijos teismų sprendimais išspręsti ginčai nepriklauso Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 784–786 straipsniuose nustatytai išimtinei Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.
9. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo teisinio suinteresuotumo teikti prašymą dėl Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-354-1153/2022 nurodyta, jog pateiktais ieškiniais (priešieškiniu) siekiama pakeisti užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) teismo sprendimu priteistą išlaikymą, taip pat pakeisti užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) sprendimu nustatytą motinos su vaiku bendravimo tvarką, todėl yra reikalinga tokius teismo sprendimus pirmiausia pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje pagal specialią įstatyme nustatytą tvarką. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-381/2023, panaikindamas šioje byloje priimtą Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nutartį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas klaidingai nusprendė, jog pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvos Respublikoje (t. y. kad neįvykdyta CPK 811 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga). Taigi, pareiškėjas, kurio vaikas, be kita ko, įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę (nepaisant to, kad, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-4147-426/2023 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo) ir gyvena bei mokosi Lietuvos Respublikoje, pagrindė, jog egzistuoja teisinis suinteresuotumas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje jo nurodomus Rusijos Federacijos sprendimus.
10. Taip pat teismas nenustatė, kad Rusijos Federacijos teismų sprendimai, kuriais buvo nuspręsta dėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens bendravimo su jų vaiku tvarkos, išlaikymo ir kitų vaiko interesams užtikrinti svarbių klausimų, prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
11. Patenkinęs prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismų sprendimus, teismas nusprendė, kad pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Teismas nustatė, kad pareiškėjas patyrė 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė už advokato teisines paslaugas (1633,50 Eur) ir dokumentų vertimus (181,50 Eur). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtos išlaidos vertimams yra susijusios su bylos nagrinėjimu, todėl jų atlyginimas priteistinas pareiškėjui iš suinteresuoto asmens. Pareiškėjo išlaidos advokato teisinėms paslaugoms (rengiant prašymą dėl sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, kasacinį skundą ir kitą prašymą), anot teismo, neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti tokių išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas dydžio (Rekomendacijų 8.2, 8.12, 8.16 punktai), todėl šių išlaidų atlyginimas taip pat priteistinas pareiškėjui iš suinteresuoto asmens.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Suinteresuotas asmuo buvo davęs sutikimą siųsti jam procesinius dokumentus elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) kitose anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose, bet ne šioje byloje. Tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog buvo gauta elektroninio pašto sistemos ataskaita apie sėkmingą elektroninio laiško pristatymą, savaime nereiškia, kad suinteresuotas asmuo atidarė ir perskaitė elektroninį laišką. Šiuo elektroniniu paštu suinteresuotas asmuo M. T. naudojosi itin retai, todėl tik atsitiktinai patikrinusi šį elektroninį paštą pamatė jai iš teismo atsiųstus procesinius dokumentus ir tik 2024 m. sausio 2 d., gavusi skundžiamą nutartį, sužinojo apie šią bylą. Pareiškėjo prašymas suinteresuotam asmeniui iki nutarties priėmimo nebuvo įteiktas. Tai reiškia, kad byla buvo išnagrinėta suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant ir net nežinant apie bylos nagrinėjimą.
12.2. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad suinteresuotam asmeniui procesiniai dokumentai gyvenamosios vietos adresu išsiųsti 2023 m. liepos 14 d. ir 2023 m. spalio 27 d., bet byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių dokumentų įteikimą. Lietuvos apeliacinis teismas procesinius dokumentus 2023 m. lapkričio 15 d. išsiuntė suinteresuotam asmeniui elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) ir laikė juos įteiktais remdamasis elektroninio pašto sistemos ataskaita apie sėkmingą elektroninio laiško pristatymą, bet ne suinteresuoto asmens atsakymu į elektroninį laišką, jog jis patvirtina procesinių dokumentų gavimą. Šioje byloje suinteresuotas asmuo neišreiškė pageidavimo gauti procesinius dokumentus elektroniniu paštu, todėl Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo laikyti tinkamu pranešimu apie bylą procesinių dokumentų išsiuntimą suinteresuotam asmeniui į jo elektroninį paštą. Todėl teismas netinkamai taikė CPK 117 straipsnio 1 dalies, 123 straipsnio 1 dalies, 1751 straipsnio 9 dalies nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo aktualiais Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, nedėjo visų pastangų, kad informuotų suinteresuotą asmenį apie pradėtą teismo procesą.
12.3. Teismas byloje padarė CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą pažeidimą, kadangi išnagrinėjo bylą, nepranešęs apie tai suinteresuotam asmeniui. Padarytas proceso teisės normos pažeidimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014 suformuluotą taisyklę: i) byla išnagrinėta suinteresuotam asmeniui nepranešus apie bylą; ii) teismas bylą išnagrinėjo suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant; ir iii) šis skundas grindžiamas minėtomis aplinkybėmis. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog šis absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas turi būti konstatuotas pirmosios instancijos teismo veiksmuose. Tačiau šiuo atveju Lietuvos apeliacinis teismas, kaip pirmasis nagrinėjantis šią bylą dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti, prilygintinas pirmosios instancijos teismui CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto, taip pat 360 straipsnio kontekste.
12.4. Pagal CPK 360 straipsnį, kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti šio CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Tačiau šiuo atveju, sprendžiant, ar skundžiama nutartis negalioja visa ir ar byla perduotina iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, reikia atsižvelgti į suinteresuoto asmens poziciją dėl pareiškėjo pareikšto prašymo, kurią suinteresuotas asmuo gali išdėstyti tik šiame kasaciniame skunde. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad sutinka su pareiškėjo prašyme nurodytu reikalavimu pripažinti skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytus Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Nr. 2-14/17, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 33-712/2018, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Nr. 2-967/18, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo teismo nuovados Nr. 204 2018 m. gegužės 8 d. įsakymą byloje Nr. 2-346/2018-205, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Primorės rajono teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą byloje Nr. 2-6472/2018, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 33492/2019, Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto Kuibyševo rajono teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą byloje Nr. 2-1557/2021. Suinteresuotas asmuo M. T. teigia, kad ji suinteresuota, jog minėti sprendimai būtų pripažinti ir juos būtų leista vykdyti Lietuvos Respublikoje. Todėl ir konstatavus CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos pažeidimą suinteresuotas asmuo neprašo naikinti skundžiamos nutarties ir perduoti bylos iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
12.5. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo turi būti taikomi bendrieji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principai ir taisyklės: jeigu viena šalių siekia arbitražo sprendimo materialiųjų padarinių pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, o kita šalis tokį prašymą ginčija, dėl bylinėjimosi išlaidų turi būti sprendžiama pagal CPK 93 straipsnio nuostatas; jeigu užsienio arbitražo sprendimo įteisinimo siekia abi (visos) šalys, bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos ir lieka jas patyrusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021).
12.6. Šis kasacinio teismo išaiškinimas yra aktualus ir šioje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo prašyme nurodytu reikalavimu pripažinti skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytus Rusijos Federacijos teismų sprendimus (nutartis) ir siekia, kad šie sprendimai būtų įteisinti Lietuvoje. Todėl darytina išvada, kad byloje šalių pozicijos nėra skirtingos, pareiškėjo ir suinteresuoto asmens siekiamas tikslas pripažinti Rusijos teismų sprendimus (nutartis) yra bendras. Taigi nėra pralaimėjusios bylą šalies, todėl pareiškėjo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas iš kitos šalies, jos nėra paskirstytinos pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį. Byloje taip pat nenustatyta suinteresuoto asmens netinkamo procesinio elgesio faktų, todėl nėra pagrindo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 4 dalies taisykles.
13. Pareiškėjas atsiliepime į kasacinį skundą prašo suinteresuoto asmens kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Suinteresuotas asmuo pripažįsta, kad teismas siuntė pranešimą tinkamu ir jo nuolat gyvenamu adresu. Taip pat suinteresuotas asmuo M. T. pripažįsta, kad elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) yra teisingas ir tai jos elektroninio pašto dėžutė, į kurią ji yra gavusi kitų teismų procesinius dokumentus. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kodėl neva būtent 2024 m. sausio 2 d. gavo skundžiamą nutartį. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, jog tikrai laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. nesinaudojo savo elektroninio pašto dėžute. Tokius įrodymus prašoma kasacinio teismo išreikalauti iš suinteresuoto asmens.
13.2. Suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė CPK 117 straipsnio 1 dalies, 123 straipsnio 1 dalies, 1751 straipsnio 9 dalies nuostatas, nepagrįstai nesivadovavo aktualiais EŽTT ir kasacinio teismo išaiškinimais, nedėjo visų pastangų, kad informuotų suinteresuotą asmenį apie pradėtą teismo procesą, nurodė abstrakčias teisės normas ir teismų praktikos išaiškinimus, be ne konkrečius teisės normų pažeidimus ir nukrypimus nuo konkrečios praktikos, kuri patvirtintų, jog tikrai šiuo atveju teismas pasielgė neįprastai, neteisėtai, ne taip, kaip nustatyta suformuotoje teismų praktikoje.
13.3. EŽTT praktikoje pažymima, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (EŽTT 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05 ir Nr. 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/23, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35).
13.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento oficialiu adresu, teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytais juridinio asmens vadovo gyvenamosios vietos adresais, naudoti elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019).
13.5. Galiojančios teisės normos ir teismų praktika suteikia teisę teismui nuspręsti dėl dokumentų įteikimo būdo, kai jų nepavyksta įteikti įprastu būdu. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo pasirinktas įteikimo būdas atitiko CPK normas ir teismų praktiką, nes teismas įteikė procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui pagal CPK 117 ir 123 straipsnius ir netaikė CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytos įteikimo fikcijos, o įteikė procesinius dokumentus tokiu būdu, kuris jau buvo taikytas suinteresuotam asmeniui anksčiau kitų teismų. Teismas 2023 m. birželio 29 d. išsiuntė suinteresuotam asmeniui pranešimą jo gyvenamosios vietos adresu. Teismas ne kartą 2023 m. rugsėjo 5 d. ir 2023 m. spalio 5 d. nutartimis atidėjo bylos nagrinėjimą, kad būtų tinkamai pranešta suinteresuotam asmeniui. Dėl to, kad nepavyko procesinių dokumentų įteikti gyvenamosios vietos adresu, teismas turėjo rasti alternatyvų įteikimo būdą ir atsižvelgė į pareiškėjo pasiūlymą procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui įteikti elektroniniu paštu, nes suinteresuotas asmuo kitose civilinėse byloje nuolat priimdavo iš teismų procesinius dokumentus būtent elektroniniu paštu.
13.6. Nėra pagrindo sutikti, kad suinteresuotas asmuo tik atsitiktinai pamatė teismo elektroninį laišką, nes retai tikrina elektroninio pašto dėžutę, kadangi tarp šalių teisminiai ginčai vyksta seniai ir dažnai, todėl suinteresuotas asmuo aiškiai seka savo elektroninio pašto dėžutę. Pavyzdžiui, kai buvo pradėta ši byla, suinteresuotas asmuo kitoje byloje 2022 m. gruodžio 13 d. elektroniniu laišku teismui siuntė procesinius dokumentus (žr. civilinę bylą Nr. e2S-231-577/2023, dokumento Nr. DOK-202638). Tai reiškia, kad suinteresuotas asmuo tikrai skaitydavo elektroninius laiškus, ir tikėtina, jog matė teismo pranešimą, bet jį ignoravo.
13.7. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai informavo suinteresuotą asmenį apie procesą, todėl nėra ir CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto pažeidimo. Be to, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, proceso teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi neteisingai išsprendė bylą dėl sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti. Jei skundžiama nutartis vis tiek būtų naikinama, tai turėtų būti naikinama iš dalies, t. y. tik ta dalis, kurią ginčija suinteresuotas asmuo, nes su kita nutarties dalimi suinteresuotas asmuo sutinka.
13.8. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai priteisė iš suinteresuoto asmens pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai nėra šalių materialiojo teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Materialiojo ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą teismas turi išspręsti neatsižvelgdamas į šalių prašymą – tai yra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prašymo išreikalauti rašytinius įrodymus vertinimo kasaciniame teisme
14. Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas suformulavo prašymą kasaciniam teismui išreikalauti iš suinteresuoto asmens rašytinius įrodymus, pagrindžiančius tai, kad suinteresuotas asmuo laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. nesinaudojo savo elektroninio pašto dėžute, į kurią Lietuvos apeliacinis teismas siuntė suinteresuotam asmeniui skirtus procesinius dokumentus.
15. Pažymėtina, kad kasaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Naujų įrodymų priėmimas ir jų vertinimas kasaciniame procese negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-701/2023, 71 punktas).
16. Remdamasi aptartais motyvais teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo atsiliepime į kasacinį skundą nurodyto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo iš suinteresuoto asmens.
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
17. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu neperžengdamas kasacinio skundo ribų; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
18. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo pateiktą kasacinį skundą grindžia proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, pažeidimu ir atitinkamai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo skundžiamos nutarties dalį, kuria iš jo pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Suinteresuotas asmuo teigia, kad nors jis ir yra suinteresuotas pareiškėjo prašyme pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje atitinkamų Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai informavo suinteresuotą asmenį apie pradėtą minėtų Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo procedūrą, dėl to suinteresuotas asmuo negalėjo išreikšti byloje pozicijos, o tai lėmė netinkamą bylinėjimosi išlaidų šiame procese paskirstymą.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasaciniame skunde nurodyti argumentai sudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, todėl dėl jų pasisakoma toliau.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose, kuriose sprendžiamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimas
20. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 94 straipsnio 1 dalis).
21. Teisės doktrinoje teigiama, jog CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklės pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, kai išlaidų paskirstymas nustatomas pagal bylos proceso rezultatą – laimėjimą ar pralaimėjimą. Tokiu atveju išlaidos „seka paskui įvykį“ (angl. cost follow the event). Taisyklė „pralaimėjęs moka“, atsižvelgiant į teisinės praktikos pasiektą lygį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų taikymo mastus, neturėtų būti absoliutinama. Pralaimėjusi bylą šalis, kuri tiek materialiųjų, tiek procesinių ginčo santykių atžvilgiu elgėsi apdairiai ir rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, t. y. jeigu jos negalima pripažinti kalta dėl bylą laimėjusios šalies išlaidų, neturėtų būti įpareigojama atlyginti bylą laimėjusios šalies išlaidų (CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 6.248 straipsnis) (Simaitis, R. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Vilnius: Registrų centras, p. 309–310, 317, 328).
22. Aptartos doktrininės nuostatos iš esmės atitinka teismų praktikoje suformuluotas nuostatas. Kasacinio teismo nutartyse nuosekliai nurodoma, jog CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 18 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020, 27, 28 punktai). Teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, turi argumentuotai atskleisti, koks yra CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas, t. y., pvz., aiškiai įvardyti, koks šalies procesinis elgesys šios normos taikymo prasme laikytinas netinkamu ir kokios aplinkybės patvirtina atitinkamo elgesio netinkamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 16 punktas; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020, 30, 31 punktai).
23. CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018 10 punktą; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktus; 2019 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019 16 punktą; 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 63 punktą; 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 14 punktą).
24. Bylose, kuriose nėra ginčo dėl materialiųjų teisinių padarinių, bylinėjimosi išlaidos paprastai nepaskirstomos. Dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kurių sąrašas pateiktas CPK 442 straipsnyje. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingų interesų turinčių šalių. Dėl to pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Įstatyme nurodyta išimtis (CPK 443 straipsnio 6 dalis), kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009; 2013 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013). Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 36 punktas; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, 63 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).
25. Kasacinio teismo pripažinta, kad išdėstytos taisyklės yra aktualios ir kitose bylose, kuriose nėra sprendžiama dėl šalių materialiųjų subjektinių teisių, o išsprendžiami tik procesinio pobūdžio klausimai: tokiose bylose bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai šalių interesai yra priešingi. Jeigu bylos šalių interesai nėra skirtingi, t. y. abi šalys siekia to paties procesinio rezultato byloje, pareikšdamos tokio paties turinio reikalavimus (prašymus) pateikiamuose teismui procesiniuose dokumentuose, o teismas priimamu procesiniu sprendimu tenkina šalių reikalavimus (prašymus), tokiais atvejais nėra bylą pralaimėjusios šalies, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas vienai šaliai iš kitos CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes objektyviai nėra bylą pralaimėjusios šalies, iš kurios būtų nurodytu pagrindu priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021, 18 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios taisyklės taip pat yra aktualios ir taikytinos bylose, kuriose sprendžiama dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.
26. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, tinkamai neinformavęs jo apie pradėtą atitinkamų Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo procedūrą, nesudarė suinteresuotam asmeniui galimybės pareikšti pozicijos šiuo klausimu. Kasaciniame skunde suinteresuotas asmuo akcentuoja tai, kad jis yra suinteresuotas minėtų Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimu ir leidimu vykdyti Lietuvos Respublikoje. Anot suinteresuoto asmens, tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas realiai neinformavo jo apie šią bylą, lėmė, jog bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai buvo priteistos atlyginti iš suinteresuoto asmens pareiškėjo naudai, nors suinteresuotas asmuo neturėjo priešingo pareiškėjui intereso dėl atitinkamų Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvos Respublikoje.
27. Siekiant, kad asmenys būtų tinkamai informuoti apie pradėtą teismo procesą, atliekamus procesinius veiksmus, teismo gautus procesinius dokumentus, proceso teisės normomis nustatytos įvairios procesinių dokumentų įteikimo galimybės. CPK I dalies XI skyriaus antrajame skirsnyje įtvirtinti procesinių dokumentų įteikimo būdai.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 16 punktas).
29. Realaus susižinojimo apie pradėtą teisminį procesą svarba ne kartą akcentuota ir EŽTT praktikoje. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė į teismą, nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., EŽTT 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. EŽTT 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).
30. Nors įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai gali būti taikomi, Konvencijos 6 straipsnis leidžia valstybėms narėms organizuoti savo teisinę sistemą tokiu būdu, kuris palengvintų greitus ir veiksmingus teisminius procesus (žr. EŽTT 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Gankin ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 2430/06, 1454/08, 11670/10 ir 12938/12, par. 26; 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 34), tačiau tai negali būti daroma kitų procesinių garantijų, ypač šalių lygiateisiškumo principo, sąskaita (ten pat; taip pat žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) cituotos Zavodnik prieš Slovėniją, par. 72). Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. cituotų Zavodnik prieš Slovėniją, par. 73; Karakutsya prieš Ukrainą, par. 44).
31. EŽTT yra nurodęs, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas (angl. diligent) informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos laisva valia atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).
32. Rungimosi principas ir procesinio lygiateisiškumo principas, kurie yra glaudžiai susiję, yra pagrindiniai sąžiningo proceso sąvokos, kaip ji apibrėžta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, komponentai. Jie reikalauja teisingos pusiausvyros tarp šalių: kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kurios nesukuria jai esminės nelygybės oponento atžvilgiu. Šie principai, apimantys visus susitariančiųjų valstybių proceso teisės aspektus, taip pat taikomi specifinėje teisminių dokumentų įteikimo šalims srityje, nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir negali būti aiškinama kaip nustatanti konkrečią dokumentų įteikimo formą (žr. EŽTT Didžiosios kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Avotinš prieš Latviją, peticijos Nr. 17502/07, 119 punktą ir nurodomą EŽTT jurisprudenciją).
33. Kalbant konkrečiai apie bylas dėl teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti, EŽTT yra išaiškinęs, kad ginčuose, kurių baigtis turi lemiamą reikšmę civilinėms teisėms, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikoma vykdant užsienio šalių galutinius sprendimus (žr. EŽTT 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Saccoccia prieš Austrija, peticijos Nr. 69917/01; 2012 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Sholokhov prieš Armėniją bei Moldovą, peticijos Nr. 40358/05). Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar Lietuvos apeliacinis teismas, organizuodamas šios civilinės bylos procesą ir siekdamas informuoti suinteresuotą asmenį apie ją, elgėsi rūpestingai ir išnaudojo visas protingai įmanomas priemones, kad informuotų suinteresuotą asmenį.
34. Nagrinėjamu atveju Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas du kartus (2023 m. liepos 14 d. ir 2023 m. rugsėjo 7 d.) siuntė procesinius dokumentus suinteresuotam asmeniui gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad tokį patį adresą suinteresuotas asmuo nurodė ir pateiktame kasaciniame skunde, tačiau abiem atvejais procesiniai dokumentai buvo neįteikti, nes suinteresuotas asmuo jų neatsiėmė. Byloje nustatyta, kad, teismui nepavykus procesinių dokumentų suinteresuotam asmeniui įteikti gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai 2023 m. lapkričio 15 d., taip pat ir po skundžiamos nutarties priėmimo 2024 m. sausio 2 d. buvo siunčiami pareiškėjo nurodytu suinteresuoto asmens elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), kurį, kaip nustatė Lietuvos apeliacinis teismas, suinteresuotas asmuo nurodė ir naudojo kitose tarp tų pačių šalių nagrinėjamose bylose (civilinės bylos Nr. eN2-3017-852/2019 ir Nr. e2-354-1153/2022).
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo pareigą informuoti šalis apie teismo procesą. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinis teismas net kelis kartus atidėjo bylos nagrinėjimą ir siekė realiai informuoti suinteresuotą asmenį apie šią bylą, įteikti jam skirtus procesinius dokumentus gyvenamosios vietos adresu, taip pat naudojosi kita leistina ir teisėta procesinių dokumentų įteikimo priemone – procesinius dokumentus siuntė suinteresuoto asmens elektroniniu paštu.
36. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde suinteresuotas asmuo neteigia, jog jam siųstų procesinių dokumentų pirmiau nurodytu elektroniniu paštu iš viso negavo. Priešingai, suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad, jam neišreiškus pageidavimo gauti procesinius dokumentus elektroniniu paštu, teismas negalėjo laikyti tinkamu pranešimu apie bylą procesinių dokumentų išsiuntimą suinteresuotam asmeniui į jo elektroninį paštą, o elektroninio pašto sistemos ataskaita apie sėkmingą elektroninio laiško pristatymą savaime nereiškia, jog suinteresuotas asmuo atidarė ir perskaitė elektroninį laišką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarieji suinteresuoto asmens argumentai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste stokoja pagrįstumo dėl toliau nurodytų nustatytų aplinkybių.
37. Byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą ir pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje atitinkamus Rusijos Federacijos teismų sprendimus. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ši nutartis suinteresuotam asmeniui buvo išsiųsta pirmiau nurodytu elektroniniu paštu 2024 m. sausio 2 d. Pažymėtina, kad 2024 m. sausio 18 d. (nepraėjus nė mėnesiui) byloje buvo pateiktas suinteresuoto asmens atstovo advokato Alfredo Sokolovski (Alfred Sokolovski) prašymas dėl prieigos prie bylos suteikimo, o 2024 m. sausio 19 d. – ir kasacinis skundas.
38. Aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo savo elektroninio pašto adresą korespondencijai nurodė kitoje byloje, nelemia fakto, kad šis elektroninio pašto adresas negali būti naudojamas procesiniams dokumentams įteikti kitoje byloje, jeigu asmuo minėtu elektroninio pašto adresu naudojasi. Priešingai, teismas, siekdamas informuoti asmenį apie pradėtą civilinę bylą, turi imtis visų protingų priemonių, kad realiai informuotų asmenį apie vykstantį teisminį procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios ir pirmiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamu atveju nesiėmė visų būtinų priemonių, kad informuotų suinteresuotą asmenį apie inicijuotą civilinį procesą, taip pat kad suinteresuotas asmuo nebuvo tinkamai apie jį informuotas.
39. Įvertinusi tai, kad suinteresuotas asmuo neatsiimdavo jam siunčiamų teismo procesinių dokumentų savo gyvenamosios vietos adresu, taip pat nereagavo į jam elektroniniu paštu teismo siunčiamus procesinius dokumentus (išverstus į suinteresuotam asmeniui suprantamą rusų kalbą) ir per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas objektyviai negalėjo žinoti suinteresuoto asmens kasaciniame skunde deklaruojamos pozicijos dėl atitinkamų Rusijos Federacijos teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvos Respublikoje. Tai savo ruožtu sudaro pagrindą konstatuoti, kad, suinteresuotam asmeniui byloje nepareiškus pozicijos, Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo pagrindo ir galimybės kitaip įvertinti suinteresuoto asmens ir pareiškėjo interesų priešingumo, nei įvertino paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas skundžiamoje nutartyje.
40. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad būtent suinteresuoto asmens pasyvus elgesys, o ne kokie nors netinkami teismo veiksmai informuojant suinteresuotą asmenį apie šią civilinę bylą, lėmė, jog suinteresuotas asmuo nepristatė savo pozicijos Lietuvos apeliaciniam teismui dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo ir taip atsisakė savo teisės būti išklausytam. Todėl darytina išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
41. Atmetus suinteresuoto asmens kasacinį skundą, teisę į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nagrinėjamu atveju įgijo pareiškėjas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
42. Pareiškėjas prašo priteisti 2057 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į suinteresuoto asmens kasacinį skundą. Kartu su atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Kadangi šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, šių išlaidų atlyginimas priteistinas pareiškėjui iš suinteresuoto asmens (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui S. K. (S. K.) (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens M. T. (M. T.) (duomenys neskelbtini) 2057 (du tūkstančius penkiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis
