Baudžiamoji byla Nr. 2K–605/2007
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.4.5.1.
1.1.8.2.
2.3.7.4.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Prano Kuconio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
nuteistojo gynėjai advokatei A. Žukienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio l dalį (už D. N. ir J. P. plėšimą) – laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 22 straipsnio l dalį ir 180 straipsnio l dalį (už pasikėsinimą apiplėšti O. S.) – laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 180 straipsnio l dalį (už D. S. plėšimą) – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir galutinė subendrinta bausmė D. J. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Iš nuteistųjų D. J. ir D. B. solidariai nukentėjusiajam R. D. N. priteista 400 Lt ir nukentėjusiajam J. P. – 300 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. M., Š. S. ir D. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka nėra skundžiama.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutartimi nuteistojo D. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pagal BK 178 straipsnio l dalį D. J. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. B., 2005 m. balandžio 12 d., apie 20.10 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, iš J. L. atvirai pavogė 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3410“ kartu su 10 Lt vertės „Omnitel Extra SIM“ kortele, 350 Lt vertės MP 3 grotuvą ir 100 Lt vertės laikrodį; taip padarė nukentėjusiajam 610 Lt turtinę žalą.
Pagal BK 180 straipsnio l dalį D. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. B., grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 2005 m. balandžio 12 d., apie 22.05 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), prie 102 namo, iš R. D. N. pagrobė 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7650“ ir iš J. P. – 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3510i“.
Be to, pagal BK 22 straipsnio l dalį ir 180 straipsnio l dalį D. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. B. ir M. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2005 m. balandžio 19 d., apie 1.30 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais suduodami kumščiais ir spirdami tiksliai nenustatytą smūgių kiekį O. S. į įvairias kūno vietas, D. B. ir D. J. grasinant dujiniais pistoletais, reikalavo iš nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono bei pinigų, tačiau, nukentėjusiajam pabėgus, dėl šių nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių nusikalstamos veikos nebaigė.
Taip pat pagal BK 180 straipsnio l dalį D. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su Š. S., 2005 m. balandžio 22 d., apie 22.10 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, D. J. grasinant D. S. dujiniu pistoletu ir suduodant jo rankena į galvą, sugriebiant už burnos ir pargriaunant nukentėjusiąją ant žemės, o Š. S. išplėšiant iš nukentėjusiosios rankų rankinę, vieningais veiksmais pagrobė D. S. turtą: 70 Lt vertės rankinę, 40 Lt vertės piniginę, 350 Lt, 250 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3210“ su 35 Lt vertės „Omnitel SIM“ kortele, 30 Lt vertės kvepalus, AB „Vilniaus bankas“ sąskaitos kortelę, AB „Vilniaus bankas“ mokėjimo kortelę „Viza Elektron“, prekybos centro „Norfa“ nuolaidų kortelę, asmens pasą, socialinio draudimo pažymėjimą, receptų knygelę ir atsakymą iš KMUK apie sveikatos patikrinimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti teismų sprendimus taikant BK 75 straipsnį.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, t. y. teismas privalėjo nagrinėdamas bylą nustatyti esminius BPK pažeidimus, tačiau to nepadarė ir nepatikrino, ar šie esminiai proceso pažeidimai turėjo neigiamos įtakos kasatoriui. Kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog J. L. buvo apiplėštas bendrininkų grupe. Be to, teismas už šią veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nors BK 178 straipsnio 1 dalis numato ir kitų alternatyvių bausmių, juo labiau kad D. J. atlygino nukentėjusiajam J. L. padarytą žalą. Nuteistasis taip pat mano, kad R. D. N. bei J. P. plėšimo atveju irgi nebuvo veikimo bendrai vienoje grupėje. Be to, teismas, nuteisdamas už šią veiką, pažeidė BPK 242 straipsnio 1, 2 dalis bei 301 straipsnio 1 dalį: teismas tiesiogiai neištyrė nukentėjusiųjų R. D. N. ir J. P. parodymų ir nuosprendį pagrindė jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Skunde kasatorius taip pat nurodo, kad J. L. turto vagystė ir R. D. N. bei J. P. turto užvaldymas plėšimo būdu yra viena tęstinė nusikalstama veika, nes turto užvaldymas buvo padarytas analogiškais veiksmais ir būdu, esant nedideliems laiko tarpams tarp atskirų veiksmų, turint vieną tikslą – užvaldyti turtą – bei veikiant vieninga tyčia. Kasatoriaus nuomone, priimant sprendimą dėl pasikėsinimo užvaldyti O. S. turtą, teismai nesivadovavo BK 22 straipsnio 3 dalimi, 62 straipsnio 2 dalies 4 punktu. BK 180 straipsnio l dalyje numatyta ne tik laisvės atėmimo bausmė, bet ir areštas, o teismas kasatorių nuteisė vieneriems metams laisvės atėmimo, nors buvo galima taikyti ir kitą bausmės rūšį arba mažesnę laisvės atėmimo bausmę. D. S. turto užvaldymo plėšimo būdu atveju, kasatoriaus nuomone, taip pat nėra grupės bendrininkavimo. Be to, teismas nustatė, kad kasatorius grasino D. S. dujiniu pistoletu, tačiau nuosprendyje nurodoma, kad juo grasino ir Š. S., o tai neatitinka įvykio aplinkybių ir kaltinimo. Kasatorius taip pat nurodo, kad yra galimybė taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti. Nusikaltimų padarymo metu D. J. mokėsi, o priimant nuosprendį dirbo. Šiuo metu kasatorius gydosi psichiatrijos ligoninėje, nes yra pablogėjusi psichinė būsena. Be to, kasatoriaus nuomone, įvykdytos trys nusikalstamos veikos ir nėra sunkinančios aplinkybės – veikimo bendrininkų grupe (išskyrus O. S. turto užvaldymą plėšimo būdu). Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į nuteistojo teigiamas savybes, jo elgesį šeimoje, visuomenėje, į jo polinkius, nevertino kasatoriaus elgesio po nusikaltimų padarymo, nekreipė dėmesio į tai, kaip laisvės atėmimas paveiks teigiamus socialinius kasatoriaus ryšius, būtent: jis neteks darbo, nebus kam prižiūrėti sergančios motinos.
Nuteistojo D. J. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl bendrininkų grupės
Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).
Pagal teismų praktiką bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį.
Teismai teisingai nustatė, kad D. J. J. L. turto vagystę įvykdė bendrininkų grupe veikdamas kartu su D. B., nes nuo pat nusikalstamos veikos pradžios D. J. ir D. B. veikė kaip vykdytojai (bendravykdytojai), kartu realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius.
Tokia pat forma – bendrininkų grupe – buvo padarytos ir kitos dvi nusikalstamos veikos: R. D. N., J. P. plėšimas bei D. S. apiplėšimas. R. D. N., J. P. plėšimą D. J. įvykdė veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. B. Abiejų nuteistųjų prisipažinimais ir kitais byloje ištirtais bei jų prisipažinimą patvirtinančiais įrodymais nustatyta, kad jie abu, grasindami tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiesiems R. D. N. bei J. P. priklausančius mobiliuosius telefonus, t. y. abu nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai, nes abu kartu realizavo visus plėšimo sudėties objektyviuosius požymius. Nukentėjusioji D. S. taip pat buvo apiplėšta bendrininkų grupės. Šiuo atveju D. J. ir Š. S. veikė taip pat kaip bendravykdytojai, tačiau kiekvienas iš jų realizavo po dalį plėšimo sudėties objektyviųjų požymių: D. J. grasino panaudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą ir jį panaudojo (sudavė dujinio pistoleto rankena į galvą, sugriebė už burnos, pargriovė ant žemės), o Š. S. išplėšė iš nukentėjusiosios rankų rankinę su joje buvusiais daiktais, t. y. užvaldė svetimą turtą. Taigi teismai pagrįstai pripažino, kad minėtas veikas D. J. padarė bendrininkų grupe.
Dėl tęstinės nusikalstamos veikos
J. L. turto vagystė bei R. D. N. ir J. P. apiplėšimas yra dvi atskiros, savarankiškos veikos. Kasatorius skunde neteisingai teigia, kad teismas turėjo šias veikas vertinti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką.
Tęstinė nusikalstama veika yra tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių veiksmų, padarytų analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vienas nusikalstamas sumanymas (vieninga tyčia) dėl to paties objekto. Paprastai nusikaltimų nuosavybei byloje turtas grobiamas iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui. Tęstinės nusikalstamos veikos atveju esminės aplinkybės yra tai, kad atskirais nusikalstamos veikos epizodais įgyvendinamas vienas kaltininko sumanymas, o tęstinę veiką sudarančios veikos pažeidžia tą patį nusikalstamos veikos objektą ir kvalifikuojamos pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.
Šioje byloje konstatuotos faktinės aplinkybės rodo, kad nuteistojo D. J. veiksmai nebuvo tapatūs. D. J. padarė dvi skirtingas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, – plėšimą ir vagystę. Šiomis skirtingomis veikomis D. J. kėsinosi į skirtingus objektus, t. y. plėšimo atveju jis kėsinosi į nuosavybę bei sveikatą, o vagystės atveju – į nuosavybę. Be to, turtą jis pavogė iš J. L., o plėšimo būdu turtą užvaldė iš R. D. N. bei J. P., taigi jo veiksmai buvo nukreipti prieš skirtingus asmenis ir buvo išsidėstę per ilgesnį laiką (beveik dvi valandas). Taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistojo D. J. neteisėti veiksmai buvo nulemti vieno pradinio sumanymo, nes pagal bylos aplinkybes akivaizdu, kad sumanymas daryti naują nusikaltimą kiekvieną kartą kildavo iš naujo susidarius palankiai situacijai bei susiformavus naujiems savanaudiškiems motyvams. Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai D. J. padarytų veikų (J. L. turto vagystės bei R. D. N. ir J. P. apiplėšimo) pagrįstai nepripažino viena tęstine nusikalstama veika.
Dėl bausmės
Skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo keisti teismų sprendimus dėl D. J. paskirtos bausmės. Teismas visiškai pagrįstai už padarytas veikas D. J. paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes ir bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK VIII skyriuje, nepažeidė.
BK 55 straipsnis nustato taisyklę, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kartu šis straipsnis numato galimybę tam tikrais atvejais teismo nuožiūra skirti kaltininkui ir laisvės atėmimo bausmę, jeigu remiantis bausmės paskirtimi yra tam pagrindo, tačiau tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.
Paprastai BK 55 straipsnis taikomas tada, kai asmuo teisiamas pirmą kartą už vieną nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Tačiau jeigu asmuo pirmą kartą teisiamas už kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas irgi apsvarsto, ar įmanoma skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
Nors pagal byloje esančius duomenis D. J. anksčiau nebuvo teistas, tačiau kolegija laiko, kad teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nepažeidė BK ir tinkamai motyvavo realios laisvės atėmimo bausmės nuteistajam paskyrimą už visas padarytas veikas. Apylinkės teismas sprendimą skirti realią laisvės atėmimo bausmę D. J. argumentavo tuo, kad padarytas ne vienas, o keturi savanaudiški, trys iš jų dar ir smurtiniai, nusikaltimai, vienas iš nusikaltimų – nesunkus, kiti trys – apysunkiai. Nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad vieną nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir visuose nusikaltimuose veikė bendrininkų grupe bei aktyviai dalyvavo juos darant, o jo atsakomybę lengvina prisipažinimas nusikaltus ir nuoširdus gailėjimasis dėl to bei žalos atlyginimas. Visas nusikalstamas veikas D. J. padarė per gana trumpą laiką, nusikaltimų metu naudojo fizinį bei psichinį smurtą prieš vyresnę moterį, grasino akivaizdžiai neįgaliam asmeniui. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad nuteistasis turi polinkį nusikalsti, amoraliai žiūri į įstatymus, visuomenę ir visuotinai priimtinas dorovės normas. Nustatydamas bausmę, teismas taip pat įvertino tą aplinkybę, kad D. J. dirba ir darbovietėje yra apibūdinamas gerai.
Kolegija laiko, kad teismo nurodyti bausmės skyrimo motyvai yra pakankamai įtikinami skirti laisvės atėmimo bausmę.
Kolegijos manymu, apylinkės teismas taip pat pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo. Bausmės vykdymo atidėjimas nustatymas yra teismo teisė. Bausmės vykdymo atidėjimui būtina nustatyti pagrindus, paminėtus BK 75 straipsnyje. Viena iš būtinų sąlygų bausmės vykdymui atidėti yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo. Šioje byloje teismai, atsižvelgdami į jau minėtas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad tokio pagrindo nėra.
Teismas taip pat neturėjo pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos, nes tam nebuvo būtinų šios normos taikymui sąlygų visumos.
Dėl BPK normų laikymosi
Nuteistasis D. J. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio 1, 2 dalis ir 301 straipsnio 1 dalį. Nors nukentėjusieji R. D. N. ir J. P. iš tiesų nebuvo apklausti teisme, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas savo sprendime rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tai nereiškia baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Pačiame teismo nuosprendyje yra nurodytos svarbios šiuo požiūriu aplinkybes. Teismas akcentavo, kad nukentėjusieji į teismo posėdžius neatvyko, o daugkartiniai jų atvesdinimai buvo nerezultatyvūs, nes jie keitė gyvenamąsias vietas, be to, nukentėjusysis J. P. yra neįgalus, negali savarankiškai vaikščioti, todėl byla buvo baigta šiems nukentėjusiesiems nedalyvaujant. Teismas, vadovaudamas BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė ir nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiųjų R. D. N. ir J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais byloje esantiems kitiems įrodymams patikrinti. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad D. J. kaltę įvykdžius R. D. N. ir J. P. apiplėšimą patvirtina pakankamai įrodymų, tarp jų ir pačių nuteistųjų D. J. bei D. B. prisipažinimai. Tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir išvadą dėl kaltės buvimo dar labiau sutvirtina. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, todėl baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.
Nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų, todėl apeliacinės instancijos teismas jų ir nenustatė.
Taip pat neturi pagrindo kasatoriaus argumentas dėl to, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog D. S. dujiniu pistoletu grasino ne tik kasatorius, bet ir Š. S. Iš nuosprendyje nurodytų D. S. apiplėšimo kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį motyvų galima daryti išvadą, kad nukentėjusiajai dujiniu pistoletu grasino tik nuteistasis D. J., tuo tarpu kitas nuteistasis Š. S. išplėšė iš nukentėjusiosios rankų jos rankinę.
Nesant teismų sprendimų panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. J. kasacinį skundą.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Pranas Kuconis
Antanas Klimavičius
