R. P. pagal BK 184 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-564/2007

Procesinio sprendimo kategorija

2.3.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,

gynėjai advokatei R. A. Kučinskaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1250 Lt) bauda. Pritaikius BK 75 straipsnį, baudos vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutartis, kuria nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. P. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „R“ direktoriaus pavaduotojas, nuo 2002 m. lapkričio 29 d. iki 2003 m. gegužės mėn., tiksliau nenustatytu laiku, iššvaistė jam pagal 2002 m. lapkričio 29 d. kompiuterinės technikos perdavimo–priėmimo aktą patikėtą saugoti UAB „R“ 14 582,42 Lt vertės turtą, t. y. perdavė turtą tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad jo padaryta veika, t. y. patikėto saugoti ir administruoti UAB „R“ turto perdavimas laikinai saugoti tretiesiems asmenims, o vėliau, bendrovei pareikalavus, šio turto grąžinimas jo savininkui, neatitinka BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Taigi teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį ir tai sukliudė priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius teigia, kad jis specialaus pavedimo pagrindu (visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu) jam patikėto UAB „R“ turto trečiųjų asmenų nuosavybėn neperleido; saugodamas ir administruodamas bendrovės turtą, neperžengė jam suteiktų įgaliojimų ribų; bendrovei neatsirado jokios materialinės žalos, nes turtas buvo išsaugotas ir sugrąžintas.

Teismai neteisingai aiškino ir vertino būtinus BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, todėl padarė neteisingas išvadas, kad turto perdavimas saugoti tretiesiems asmenims laikytinas disponavimu turtu, o tokių veiksmų atlikimas (pasaugos sutarčių sudarymas) į turto administratoriaus įgaliojimų turinį nepatenka. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai traktuoja iššvaistymo sąvoką, jog iššvaistymu laikytinas neteisėtas ir neatlygintinas savinimasis ar naudojimasis patikėtu turtu, kai tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 9 punkte išaiškinta, kad „<...> turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui <...>“. Kasatoriaus manymu, tokie teismų argumentai nepagrįstai išplečia veikų, pripažintinų turto iššvaistymu, ratą, nes teismų praktikoje tokiu nusikaltimu pripažįstama veika, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip neteisėtai perduoda tretiesiems asmenims nuosavybės teises į tokį turtą (turtą perleidžia).

Teismų sprendimuose neatskleistas kasatoriaus įgaliojimų apimtį lemiančio turto administravimo, kaip civilinės teisės instituto, turinys. Pagal CK 4.239, 4.240 straipsnius turto administravimas apima visus veiksmus, tarp jų ir turto perdavimą tretiesiems asmenims saugoti, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti. Taigi perduodamas patikėtą turtą saugoti tretiesiems asmenims, jis neperžengė savo, kaip turto administratoriaus, įgaliojimų ribų, t. y. veikė teisėtai. Kasatorius pažymi, kad turto administratorius savo nuožiūra privalo imtis visų veiksmų, būtinų turtui išsaugoti ar jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti.

Turto iššvaistymo nusikalstamos veikos dalyku laikomas užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas turtas (patikėtas turtas) bei toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo (esantis kaltininko žinioje turtas). Taigi teisingai įvertinus tokio turto valdymo pagrindą, galima padaryti teisingas ir objektyvias išvadas dėl kaltininko teisėto elgesio ribų jam patikėto ar jo žinioje esančio turto atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir teisingai neįvertino kasatoriui patikėto turto valdymo pagrindo, todėl padarė neteisingą išvadą, kad nutraukiant darbo santykius jis privalėjo grąžinti turtą įmonei, nors minėtas turtas kasatoriaus teisėtai valdomas buvo ne užimamų pareigų, bet specialaus pavedimo pagrindu, kuris nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pakeistas ar atšauktas.

Be to, kasatorius nurodo, kad jokia žala UAB „R“ nebuvo padaryta, nes bendrovės turtas buvo išsaugotas ir sugrąžintas. Taigi teismai nenustatė bei neįvertino pasekmių bei priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių.

Nuteistojo R. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą apeliacinės instancijos teisme, sudėties

Nors kasaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą apeliacinės instancijos teisme, sudėties teisėtumo, tačiau nuteistojo gynėjas savo kalboje nurodė, kad bylą išnagrinėjo neteisėta teisėjų kolegijos sudėtis, todėl kasacinės instancijos teismo kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nuosprendį bei nutartį, dėl kurių paduotas skundas, tikrindama teisės taikymo aspektu, patikrina ir kolegijos sudėties teisėtumą.

A. P. apeliacinį skundą Kauno apygardos teisme išnagrinėjo ir nutartį priėmė trijų teisėjų kolegija, kurią 2007 m. sausio 31 d. sudarė Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo E. J. Grigaravičiaus, teisėjų S. Jurgaitienės ir J. Gaidukevičiaus. Teisėjų paskyrimas nagrinėti bylą atitinka BPK 231 straipsnyje numatytą procedūrą, tačiau, paskiriant teisėjus, nagrinėsiančius bylą, būtina vadovautis ne tik BPK nuostatomis, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Teismų įstatymo normomis, nustatančiomis teisėjų įgaliojimų laiką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus. Teismų įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apygardų teismų teisėjai skiriami iki to laiko, kai jiems sukaks 65 metai. Pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo metu pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas, jo įgaliojimai pratęsiami tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas.

Lietuvos Respublikos Prezidentas 2006 m. balandžio 13 d. dekretu Nr. 569 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdamas į Teismų tarybos patarimą, pratęsė Kauno apygardos teismo teisėjo J. Gaidukevičiaus įgaliojimus, kol bus išnagrinėtos bylos Nr. 1-113-19/06, 1-111-274/06, 1-134-19/06. Šiame dekrete R. P. byla Nr. 1A-186-508-07 nenurodyta ir negalėjo būti nurodyta, nes Kauno apygardos teisme ji gauta 2007 m. sausio 29 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies atitiktį Konstitucijai, konstatavo, kad pagal Konstituciją teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad išimtinis teisėjų įgaliojimų pratęsimas konstituciškai pateisinamas, nes taip sudaromos prielaidos nesulėtinti atitinkamų bylų sprendimo, teisingumo vykdymo, užtikrinti asmenų teises ir teisėtus interesus bylų procese, nepažeisti kitų konstitucinių vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Taigi tiek pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalį, tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teisėjo įgaliojimai pratęsiami tik tuo atveju, jeigu įgaliojimų laikas pasibaigia bylos nagrinėjimo metu, ir tik tol, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos nagrinėjimas bus atidėtas. Vadinasi, pagal Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalį teisėjo įgaliojimai pratęsiami tik nebaigtoms nagrinėti byloms, kurias būtina per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėti. Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos Prezidento dekretuose dėl teisėjų įgaliojimų pratęsimo nurodomos konkrečios nebaigtos nagrinėti bylos ir, kai tik jos baigiamos nagrinėti, tokių teisėjų įgaliojimai nustatyta tvarka nutraukiami. Būtent taip Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalis aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse: 2007 m. liepos 17 d. Nr. 2K-578/2007, 2007 m. rugsėjo 20 d. Nr. 2K-7-468/2007 ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 21 d. nutartyje Nr. 3K-3-117/2007.

Tuo atveju, kai teisėjas, kurio įgaliojimai, vadovaujantis Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalimi, yra pratęsti, nagrinėja ne tik iki įgaliojimų pasibaigimo nagrinėtas bylas, kurių nagrinėjimui jo įgaliojimai buvo pratęsti, bet ir kitas bylas, yra pagrindas konstatuoti, kad pažeidžiamos Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tokia situacija ir susiklostė R. P. byloje, nes ją nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtyje buvo teisėjas J. Gaidukevičius, neturintis teisinių įgaliojimų nagrinėti šią bylą. Taigi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi R. P. bylą, buvo neteisėta.

Baudžiamojo proceso kodekse nereglamentuota, kaip turi elgtis aukštesnės instancijos teismas, tarp jų ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad bylą žemesnėje teismų instancijoje išnagrinėjo neteisėta kolegija. Įvertinus tai, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens teisė, kad bylą „<...> teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“, darytina išvada, jog teisėjų kolegija, sudaryta pažeidžiant Teismų įstatymo 57 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, reiškia ne pagal įstatymą įsteigtą teismą, o kartu – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimą. Neteisėtos teisėjų kolegijos priimti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais, todėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutartis naikintina. Panaikinus teismo nutartį, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o nuteistojo kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini, nes iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turės būti sprendžiami ir šiame skunde keliami klausimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutartį ir perduoti R. P. bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas