Baudžiamoji byla Nr. 2K-456/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.3.;
2.1.7.4.;
2.3.6.3.1.;
2.3.6.4.5.1. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,
nukentėjusiajam V. V.,
nukentėjusiojo A. V. atstovui advokatui Valdemarui Bužinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. L. (O. L.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį, O. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu O. L. paskirta subendrinta bausme – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nuosprendžiu O. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, nukentėjusiojo V. V., nukentėjusiojo A. V. atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
O. L. nuteistas už tai, kad 2004 m. gegužės 16 d., apie 4.00 val., Klaipėdoje, Debreceno g., netoli 42-ojo namo, turėdamas tyčią nužudyti, veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų nužudė kitą žmogų. O. L. be jokios dingsties metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajam Ž. V. į galvą, duriančiu–pjaunančiu įrankiu ne mažiau kaip keturis kartus dūrė šiam į galvą, ne mažiau kaip šešis kartus – į krūtinės ląstą–nugarą, ne mažiau kaip dvylika kartų – į kairiąją šlaunį, taip pat sudavė smūgius rankomis bei kojomis. Taip jis nukentėjusiajam padarė daugybines muštines galvos žaizdas, atvirus daugybinius skeveldrinius kaukolės skliauto dešinės pusės lūžimus, daugybinius kaukolės pamato kaulo lūžimus, galvos smegenų sumušimus, daugybines durtines galvos, krūtinės ląstos–nugaros, kairiosios šlaunies šoninio paviršiaus žaizdas, durtinį dešiniojo plaučio apatinės skilties pažeidimą su pneumotoraksu, dešiniosios plaštakos nugarinio paviršiaus odos nubrozdinimus, II, III pirštų pamatinių pirštakaulių skeveldrinius lūžius, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje – sukėlė jam didelį fizinį skausmą ir kančias. Ž. V. nuo galvos sumušimo su daugybiniu atviru kaukolės skliauto dešinės pusės, pamato kaulo lūžimo ir galvos smegenų sumušimo, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui su protruzija per kraniotomines angas, antrinėms smegenų kamieno kraujosruvoms, 2004 m. gegužės 19 d mirė Klaipėdos ligoninėje.
Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas O. L., bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų viseto, nesiėmė priemonių kilusioms abejonėms pašalinti, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visetas patvirtina ne tik faktines Ž. V. nužudymo aplinkybes, bet ir atskleidžia įvykių eigą iki nukentėjusiojo Ž. V. sužalojimo. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, O. L. baudžiamojoje byloje priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai nei tvirtinama pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje, kaltinamojo akto turinys atitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimus – jame nurodyta O. L. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad byloje nėra duomenų, jog O. L. Ž. V. nužudymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, taip pat tai, kad kiti asmenys, dalyvavę nužudant Ž. V., nenustatyti ir nėra duomenų, ar jie gali būti nusikalstamos veikos subjektais, ar atitinka BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, iš kaltinimo akto pašalino, kad O. L. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bendrininkų grupe.
Kasaciniu skundu nuteistasis O. L. prašo panaikinti apkaltinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nepagrįstai pripažintas kaltu, nes nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, jis nepadarė. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl kvalifikuoto Ž. V. nužudymo, nesilaikė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.
Kasatoriaus tvirtinimu, jo baudžiamojoje byloje nepavyko pašalinti abejonių, o jo kaltė iš esmės grindžiama netiesioginiais įrodymais. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tiesioginiais jo kaltės įrodymais laikė tik 2004 m. gegužės 16 d. 4.41 val. skambutį iš jam priklausančio telefono pagalbos telefonu Nr. 112, kuriuo neprisistatęs vyriškis policijai pranešė, kad pėsčiųjų take tarp Pempininkų prekybos centro ir parduotuvės „Media“ guli žmogus, ir jo džinsines kelnes, ant kurių rastas kraujas, kaip nustatė specialistas bei ekspertas, yra nukentėjusiojo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad celės, prie kurios buvo prisijungęs pagalbos telefonu skambinęs vyriškis ir kuri sutapo su ta vieta, kur buvo rastas sužalotas Ž. V., veikimo ribos yra nuo 1 km iki 1,5 km. Kita vertus, nelogiška, kad jis (kasatorius) būtų skambinęs policijai, jei būtų sužalojęs Ž. V. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad fonoskopinės ekspertizės išvada, jog policijai telefonu apie gulintį sužalotą Ž. V. pranešė jis (kasatorius), yra ne kategoriška, o tikėtina, todėl šis įrodymas negalėjo būti pripažintas tiesioginiu jo kaltės įrodymu. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, jo baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir neoperatyviai – laiku nesiimta priemonių nustatyti bei apklausti visus asmenis, 2004 m. gegužės 16 d. naktį buvusius bare „Činaras“ ir, tikėtina, dalyvavusius vykusiose muštynėse, o kai kurie liudytojai byloje pirmą kartą apklausti tik praėjus daug laiko po įvykio, dėl to negalima atmesti galimybės, kad Ž. V. taip pat dalyvavo muštynėse, vykusiose prie baro „Činaras“, ir buvo sužalotas. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje vietoje tuo metu vyko ne vienos muštynės ir jų dalyviai nuolat judėjo, realu, kad Ž. V. kraujas galėjo užtikšti ant jo (kasatoriaus) džinsinių kelnių. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo tiesioginiais jo kaltės įrodymais laikyti duomenys besąlygiškai nepagrindžia jam inkriminuotame kaltinime išdėstytų Ž. V. nužudymo aplinkybių – šių įrodymų pagrindu galima daryti tik prielaidą, kad jis (kasatorius) dalyvavo jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojai K. E., E. S., R. B., kurie, anot jų pačių, iš dešimties metrų atstumo matė nubėgančius du ar tris vaikinus nuo tos vietos, kur buvo rastas gulintis Ž. V., nematė muštynių ir jo neatpažino.
Nuteistojo O. L. kasacinis skundas atmestinas.
Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl kvalifikuoto Ž. V. nužudymo, nesilaikė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę, o prielaidomis.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Ar teisiamajame posėdyje iširti duomenys laikytini įrodymais, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo.
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio įstatymo XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Be kitų reikalavimų, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2011 m. sausio 25 d. nuosprendį O. L. byloje nuosekliai ir tinkamai laikėsi kasatoriaus skunde nurodytų ir kitų BPK straipsnių reikalavimų. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl O. L. padaryto nusikaltimo įrodytumo, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – O. L. teisinančius – įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir pašalinti bet kokias abejones, prieštaravimus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė išteisintąjį O. L., nukentėjusįjį V. V., liudytojus G. D., I. R., M. E., R. B., G. B., A. L., A. G., ikiteisminį tyrimą byloje atlikusius pareigūnus A. L., D. S., A. I., J. D. (D.), išklausė byloje teismo medicinos specialisto išvadas Nr. 432, KM27/04, G1048/04(03) pateikusio eksperto D. Vitkaus paaiškinimų, balsu perskaitė jo paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teismo 2007 m. gegužės 25 d. posėdyje, liudytojų I. R., R. B., G. B., A. L. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, nukentėjusiojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, O. L. bylos proceso metu duotus parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas Nr. 432, KM27/04, G1048/04(03), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas, kratos, daiktų, dokumentų pateikimo protokolus ir apžiūrėjo daiktinį įrodymą – pilkai melsvos spalvos 32/36 dydžio džinsines kelnes H.I.S. Apeliacinės instancijos teisme taip pat, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis byloje esantiems įrodymams patikrinti, buvo perskaityti liudytojos R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, o vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalies nuostatomis – liudytojų R. S., A. O., E. S., K. E. bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai.
Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, priešingai nei tvirtina kasatorius, išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus – tiesioginius ir netiesioginius – įrodymus, pateikė jų viseto analizę, susiedama juos į vientisą loginę grandinę, apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik teismo posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais ir, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos, nuosprendyje nurodė jo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo pagrindas išteisintąjį O. L. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus.
Kasacinio skundo kontekste pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamos veikos aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma ne tik tiesioginiais įrodymais – kaltinimas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti į nuoseklią ir logišką visumą. Toks įrodomosios ir netiesioginių įrodymų reikšmės supratimas kyla iš BPK 20 straipsnio nuostatų.
Pabrėžtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, tikrino juos ir jų gavimo būdo teisėtumo aspektu. Iškilus abejonėms, ar renkant duomenis nebuvo pažeista jų gavimo tvarka (pavyzdžiui, O. L. džinsinių kelnių gavimo aplinkybės), konkreti situacija buvo vertinama atsižvelgiant, ar nurodomi nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės. Nustačius, kad duomenų gavimo tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos gaunant nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, jie nekliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tokie duomenys motyvuotai ir pagrįstai šioje byloje pripažinti įrodymais.
Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas O. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nepažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo O. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
