Baudžiamoji byla Nr. 2K–464/2011
Teisminio proceso Nr. 1-08-1-04010-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.32.4; 1.2.32.5; 2.6.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžiu M. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 317 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 318 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė M. L. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartimi nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
M. L. pagal BK 317 straipsnio 1 dalį ir 318 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nevykdė vado įsakymo ir panaudojo fizinį smurtą prieš vadą dėl šio karo tarnybos pareigų, t. y. 2010 m. liepos 13 d., apie 15.40 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) mokymo klasėje, būdamas profesinės karo tarnybos karys, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) ryšininku, gavęs teisėtą įsakymą iš vado grandinio (toliau – gr.) K. L. patikrinti, kiek yra prasisukęs mobilus generatorius, tyčia atsisakė vykdyti vado įsakymą, atsakydamas, kad tingi, ir priėjęs prie gr. K. L. apie du kartus kairės ir dešinės rankų kumščiais smogė jam į galvą, sukeldamas fizinį skausmą; taip jis neįvykdė vado įsakymo ir panaudojo fizinį smurtą prieš vadą dėl šio karo tarnybos pareigų.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį dėl esminių BPK pažeidimų padarymo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad atsakomybė pagal BK 317 straipsnio 1 dalį ir 318 straipsnio 2 dalį galima tik esant tiesioginei tyčiai. Šis nusikalstamos veikos sudėties požymis yra privalomas (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį turi būti išsamiai atskleistas. Tačiau teismai kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviųjų požymių nenustatė ir nepagrindė objektyvia bylos medžiaga; jie apsiribojo tik lakonišku konstatavimu, kad kasatorius veikė tiesiogine tyčia (būdamas profesinės karo tarnybos karys, buvo susipažinęs su Karo tarnybos statutu ir žinojo, kad privalo vykdyti teisėtus vado įsakymus, suprato, jog naudoja fizinį smurtą prieš vadą dėl jo karo tarnybos pareigų, ir norėjo taip veikti).
Kasatoriaus teigimu, teismas, traukdamas jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 317 straipsnio 1 dalį, privalėjo byloje esančios medžiagos pagrindu nustatyti, kad jis suprato, jog gr. K. L. pagal žodinį vyresniojo seržanto (toliau – vyr. srž.) V. M. paskyrimą yra jo vadas (užduoties vykdymo vyresnysis) ir turi teisę duoti privalomus valinius nurodymus kitiems kariams, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka davė jam teisėtą įsakymą, kuriam jis privalėjo paklusti, ir kad, suprasdamas veikos nusikalstamą pobūdį, atsisakė jį vykdyti bei norėjo taip veikti. Patraukdamas kasatorių atsakomybėn pagal BK 318 straipsnio 2 dalį, teismas privalėjo nustatyti, kad jis suprato, jog gr. K. L. pagal žodinį vyr. srž. V. M. paskyrimą yra jo vadas (užduoties vykdymo vyresnysis), kad jis vykdė savo tarnybos (kaip užduoties vykdymo vyresniojo) pareigas ir smūgius sudavė jam kaip vadui dėl jo tarnybos pareigų, bei norėjo taip veikti.
Tuo tarpu byloje neaišku, kokiu pagrindu teismai nustatė, jog jis žinojo, kad gr. K. L. kasatoriaus tiesioginio vado paskyrimu tapo jo vadu. Iš bylos medžiagos matyti, kad karių rikiuotė sušaukta nebuvo ir vyr. srž. V. M. grupės vyresniojo (gr. K. L.) kariams nepristatė bei su užduotimi nesupažindino, o gr. K. L. tapęs užduoties vykdymo vyresniuoju prieš kitus karius vadu pats savęs nepristatė. Tai, kad jis yra laipsniu vyresnis nei kasatorius (ar kiti kartu buvę kariai), savaime kitų žemesnio laipsnio karių atžvilgiu vadu ar vyresniuoju netampa ir turi teisę tik sudrausminti drausmės pažeidimo atveju. Skundžiamoje nutartyje teismas tik nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusysis gr. K. L. buvo paskirtas nuteistojo vadu (užduoties vykdymo vyresniuoju), turinčiu teisę duoti valinius nurodymus nuteistajam.
Taip pat kasatorius pažymi, kad esminiai įsakymo požymiai yra teisėtumas ir jo perdavimas – adresato supažindinimas su juo. Be supažindinimo su įsakymu ar kitokiu sprendimu, negalima reikalauti iš asmens (adresato) atitinkamo elgesio. Tačiau gr. K. L. apie vyr. srž. V. M. įsakymą apskritai nieko nesakė kariams; jis tik paprašė karių talkinti atliekant generatoriaus profilaktinį patikrinimą.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad statutiniai santykiai tarp karių pasižymi griežtu ir detaliu norminiu reglamentavimu. Detalios karių teisės ir pareigos reglamentuojamos kituose teisės aktuose (Karo tarnybos statuto 1 punktas). Tai karinio dalinio bei vidaus tvarkos nuostatai ar karinio vieneto standartinės veiklos procedūros, profesinės karo tarnybos kario pareiginiai nuostatai ir kt. Toks griežtas ir išsamus statutinių santykių reglamentavimas skirtas teisėtumui, pavaldumo santykių aiškumui bei apibrėžtumui užtikrinti. Tačiau nagrinėjamu atveju susiklosčiusiuose kasatoriaus ir gr. K. L. santykiuose aiškumo ir apibrėžtumo nebuvo, nepaisant to, kad jis vyr. srž.V. M. buvo paskirtas vadu ir turėjo teisė duoti valinius nurodymus.
Taip pat, pasak kasatoriaus, teismai apskritai netyrė ir nevertino, kokiu būdu gr. K. L. įgyvendino jam priskirtą teisę, t. y. kaip atskleidė vyr. srž. V. M. perduoto įsakymo turinį ir kaip informavo karius, kad jis yra grupės vyresnysis, galintis duoti valinius nurodymus. Šios aplinkybės turi esminės reikšmės kvalifikuojant veiką, nes pagal BK 317 straipsnio 1 dalį ir 318 straipsnio 2 dalį atsako tik specialus subjektas – karys, pavaldus vadui. Teismai šias aplinkybes ignoravo.
Teismų nuoroda į tai, kad kasatorius išmanė Karo tarnybos statutą ir todėl žinojo, jog privalo vykdyti teisėtus vado įsakymus, suprato, kad vartojo smurtą prieš vadą dėl jo tarnybos pareigų, niekuo nepagrįsta. Statuto žinojimas ir išmanymas savaime nesuponuoja, kad karys žino (ar privalo žinoti) apie visus savo tiesioginio vado veiksmus, sprendimus ar įsakymus, atliktus ar priimtus jam nežinant, kai su jais nėra tiesiogiai ar kitaip supažindinamas. Vien tai, kad gr. K. L. prašė pagalbos atliekant darbus, savaime nereiškia, jog iš šio veiksmo kasatorius privalėjo aiškiai numanyti, kad jis yra vadas ir kreipėsi pagalbos ne karių solidarumo, o subordinacijos pagrindu.
Be to, pagal karinę struktūrą kasatorius buvo visiškai kitame ryšių būrio skyriuje nei gr. K. L. ir pagal jo (kasatoriaus) pareiginius nuostatus gr. K. L. nurodomas veiksmas neįėjo į jo tiesiogines pareigas. Kasatoriaus nuomone, tokią užduotį privalėjo vykdyti jūreivis (toliau – jrv.) T. S., kuris yra ryšių būrio mobiliojo ryšio skyriaus vairuotojas kaip ir laipsniu vyresnis gr. K. L., ir tokio pobūdžio užduotys pagal jo pareiginius nuostatus buvo jo tiesioginė pareiga. Tačiau į tai teismai neatsižvelgė.
Kita vertus, kasatorius pripažino, kad į gr. K. L. veiksmus sureagavo neadekvačiai, įkarščio vedamas, pagal susiklosčiusias aplinkybes suvokdamas, jog gr. K. L. gali piktnaudžiauti savo viršesniu laipsniu, taip pažeisdamas Karo tarnybos statutą. Šį netinkamo elgesio faktą kasatorius pripažino ir gr. K. L. atsiprašė. Teismai į šias reikšmingas aplinkybes visiškai neatsižvelgė.
Taip pat kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, o jo išdėstytą poziciją nemotyvuotai vertino kaip savitą įvykių interpretaciją, nors ją patvirtino objektyvi bylos medžiaga. Dėl to teismas nepatikrino bylos tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), neteisingai ir neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismo išvados buvo priimtos neatsižvelgiant į bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų visetą. Kasatorius pažymi, kas apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis; kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Tačiau teismas dėl pirmiau nurodytų esminių procesinių pažeidimų šių reikalavimų nesilaikė, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo M. L. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad M. L. kasacinio skundo argumentai bei prašymai yra nepagrįsti, nes teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroro nuomone, dalis skundo argumentų yra susiję su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ir su teismų išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Prokuroro teigimu, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padarė išvadą, jog kasatorius kaltas dėl BK 317 straipsnio 1 dalyje ir 318 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo.
Pasak prokuroro, kasatorius nepagrįstai nurodo nežinojęs, kad nukentėjusysis jo tiesioginio viršininko įsakymu buvo paskirtas užduoties vykdymo vyresniuoju (vadu). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. liepos 13 d. nukentėjusysis gr. K. L. gavo vyr. srž. V. M. įsakymą (žodinį nurodymą) atlikti generatoriaus techninio aptarnavimo darbus, pasitelkiant laisvus būrio karius. Karo tarnybos statuto 4.2 punkte nurodyta, kad vadas (viršininkas) yra ne tik karinis vadovas, vadovaujantis krašto apsaugos sistemos institucijai ar jos struktūriniam padaliniui, bet ir karys, įsakymu paskirtas vadovu vykdant konkrečią užduotį, o šio statuto 8 punkte – kad pastarasis laikomas kario vadu (viršininku) tik vykdant tą konkrečią užduotį. Statuto 4.3 punkte įtvirtinta, kad įsakymas yra vado (viršininko) pavedimas (nurodymas), kuriuo perduodama įpareigojanti informacija, duodamas ne tik raštu, bet ir žodžiu. Todėl nukentėjusysis, vykdydamas pirmiau minėtą vyr. srž. V. M. įsakymą ir būdamas vadu, paskirtu vadovauti konkrečiai užduočiai, teisėtai davė nuteistajam įsakymą patikrinti, kiek yra apsisukęs mobilusis generatorius, tačiau šis įsakymo neįvykdė ir panaudojo prieš vadą (nukentėjusįjį) fizinį smurtą. Anot prokuroro, tai, kad M. L. suprato, jog nukentėjusysis buvo paskirtas vadu šiai užduočiai atlikti, todėl turėjo vykdyti jo įsakymus, įrodo ne tik nukentėjusiojo K. L. parodymai, jog kariai įsakymą dėl jiems pavestų darbų atlikimo suprato ir jokių klausimų jiems nekilo, bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, bet ir paties nuteistojo teisme bei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kasatorius parodė, kad, gavęs iš nukentėjusiojo nurodymą patikrinti generatorių, supyko, jog nurodymas buvo duotas jam, o ne kitam kariui, todėl panaudojo smurtą. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad 2010 m. liepos 13 d., apie 13.00 val., nukentėjusysis nurodė jam vykti prie mobiliojo generatoriaus ir įjungti šį; gautą užduotį jis suprato ir pradėjo vykdyti; apie 15.30 val. nukentėjusysis nurodė jam pažiūrėti, kiek yra apsisukęs generatorius; tada jis supyko, kad šį nurodymą gavo būtent jis, o ne kitas karys, todėl nurodymo neįvykdė, pasakė, jog neis, nes tingi, ir panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Atsižvelgiant į tai, prokuroro manymu, akivaizdu, kad kasatorius suprato, jog nukentėjusysis buvo paskirtas jo vadu konkrečiai užduočiai atlikti, ir suvokė, jog būdamas karys nevykdė teisėto vado įsakymo, kurį privalėjo vykdyti, kad naudojo fizinį smurtą prieš vadą dėl jo karo tarnybos pareigų, ir norėjo taip veikti. Dėl to nėra pagrindo abejoti teismo išvada, kad abu kasatoriui inkriminuotus nusikaltimus jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.
Taip pat prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o teismo priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo bei kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir nepateikė šiam teismui jokių naujų ar baudžiamojoje byloje jau esančių įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs arba būtų ištyręs neišsamiai.
Nuteistojo M. L. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 317 straipsnio 1 dalies, 318 straipsnio 2 dalies taikymo
Byloje nustatyta, kad M. L. nevykdė vado įsakymo ir panaudojo fizinį smurtą prieš vadą dėl šio karo tarnybos pareigų: būdamas profesinės karo tarnybos karys, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) ryšininku, gavęs teisėtą vado (užduoties vykdytojo vyresniojo) gr. K. L. įsakymą patikrinti, kiek apsisukęs mobilusis generatorius, tyčia atsisakė jį vykdyti, pasakydamas, kad tingi, priėjęs prie K. L. apie du kartus kumščiais smogė jam į galvą. Byloje nustatyta, kad šiuos veiksmus M. L. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad nevykdo vado įsakymo ir naudoja fizinį smurtą prieš vadą dėl šio karo tarnybos pareigų, ir norėdamas taip veikti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas nuteistojo M. L. veiksmus kvalifikuojant kaip BK 317 straipsnio 1 dalyje ir 318 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų idealiąją sutaptį pritaikytas tinkamai. Kasatorius skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes, teigdamas, jog jis nežinojo, kad gr. K. L. buvo paskirtas jo vadu (užduoties vykdymo vyresniuoju). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismo išvadų apie bylos aplinkybes pagrįstumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius skunde tvirtina, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis skundo argumentas yra deklaratyvus, nes kasatorius nenurodo, kurie įrodymai liko neįvertinti ar buvo įvertinti netinkamai, į kurias aplinkybes nebuvo atsižvelgta ir kt. Deklaratyvus argumentas negali būti pagrindas skundžiamą nutartį naikinti.
Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, taip padarydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, t. y. esminį BPK reikalavimų pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje paduoto nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo savo kaltumą teigdamas, jog byloje nenustatyti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nei objektyvieji, nei subjektyvieji požymiai. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad visi esminiai apeliacinio skundo argumentai buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Patikrinęs apskųsto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo nuteistojo M. L. nusikalstamas veikas. Aptariant nusikalstamų veikų kvalifikavimą buvo išanalizuoti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji jų požymiai, taip atsakant į atitinkamus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, jog tenkinti nuteistojo M. L. kasacinį skundą dėl jame nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nuteistojo M. L. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
Valerijus Čiučiulka
