Baudžiamoji byla Nr. 2K-463/2011
(Proceso Nr. 1-30-1-00214-2009-3)
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.1.1.1;
2.1.7.4;
1.1.9.6. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, konfiskuotas R. K. automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini)
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
R. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2009 m. balandžio 24 d. neteisėtai laikė ir automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) apie 10.55 val. atgabeno iki Klaipėdos, Pajūrio g. 35 namo, plastikinį maišelį su 49,626 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 21,637 g narkotinės medžiagos kokaino.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuosprendžiu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir R. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisino neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų panaikino Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo išnagrinėjusi bylą, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartimi nuteistojo apeliacinį skundą atmetė.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu arba ją grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad teismai, atlikdami įrodymų vertinimą byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir dėl šių pažeidimų netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėtai paskyrė kasatoriui ypač griežtą bausmę, taip pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio nuostatas, taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo bei bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencijos) 6 straipsnio nuostatų.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, spręsdami nusikaltimo sudėties buvimo ir jo kaltės klausimus, visiškai nevertino jo parodymų, kitų ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, liudytojų, bendravusių su juo pokalbiais ir trumposiomis žinutėmis mobiliojo ryšio telefonu, parodymų, ikiteisminio tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų. Teismai padarė klaidingas, jokiais kitais bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, jog kasatoriaus pokalbiai su E. P. ir kitais asmenimis apie „litus“, „šašlykus“, „butus“, „klausimus“ yra užmaskuotos formos pokalbiai apie narkotines medžiagas bei jų platinimą. Teismai neįvertino aplinkybės, kad tuo metu kasatoriaus darbas bei pareigos buvo tiesiogiai susiję su nekilnojamuoju turtu, todėl pokalbiai apie „butus“, „pinigus“, „klausimus“ atitiko darbo pobūdį.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo apeliacinio skundo argumentus dėl neatliktų DNR, serologinio ir daktiloskopinio tyrimų, siekiant nustatyti, ar ant specialiame pakete Nr. 0044551 esančio objekto – polietileninio maišelio su nosinaitėmis – yra asmens ar asmenų biologinių pėdsakų, pirštų antspaudų ir pan., kurių pagrindu būtų galima identifikuoti asmenį, nurodydamas, kad tai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro pasirinktos tyrimo taktikos reikalas, bei teigdamas, kad kasatorius privalėjo BPK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pateikti tokį prašymą. Teismas nevertino tyrimą atlikusios ir apklaustos teisme liudytojos V. R. paaiškinimo, jog tyrimas neatliktas dėl to, kad tokie tyrimai ilgai trunka ir brangiai kainuoja. Neįvertinta tai, kad kasatorius neturėjo jokio pagrindo teikti tokio prašymo ikiteisminio tyrimo metu, nes pagrįstai tikėjo, jog tokie tyrimai bus atlikti. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje pažeista BPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta prokuroro bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareiga surinkti visus, tiek kaltinančius, tiek ir teisinančius, įrodymus tam, kad nebūtų nuteistas nekaltas asmuo.
Pasak kasatoriaus, teismai visiškai neįvertino ypač svarbios aplinkybės, jog nuteistojo sulaikyme dalyvavę policijos pareigūnai davė skirtingus parodymus apie tuos pačius įvykius. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas Ž. S. paneigė savo parodymus dėl rastų automobilyje narkotinių medžiagų testo atlikimo nurodęs, kad galbūt pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai surašytas protokolas, ir paaiškino, jog panaudojo jo darbe stalčiuje buvusį testą su kitu kokainu, siekdamas paveikti kasatorių psichologiškai ir taip paskatinti pripažinti savo kaltę. Apygardos teismas tokį parodymų keitimo paaiškinimą įvertino kaip įtikinamą ir rėmėsi šiais parodymais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad būtent pirminiai Ž. S. parodymai sutapo su kasatoriaus paaiškinimais, nes iš tikrųjų Ž. S. aiškino kasatoriui, jog atliko būtent jo automobilyje rastų miltelių testą ir jį rodė. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės ir tai, kad Ž. S. nurodė, jog kasatorius R. K. yra gudrus nusikaltėlis, kurio kaltę sunku įrodyti, parodo ikiteisminio tyrimo subjektų suinteresuotumą bylos baigtimi ir jų parodymų nepatikimumą, psichologinį spaudimą, neteisėtus veiksmus atliekant narkotinės medžiagos testą.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konfiskavo jo automobilį „VW Passat“ visiškai nemotyvavęs, kodėl šis turtas konfiskuotinas, todėl tai yra BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog narkotinės medžiagos rastos automobilio durelėse, atviroje dėtuvėje, taigi jos nebuvo paslėptos, automobilyje nebuvo įrengta jokių slėptuvių, be to, nėra duomenų apie tai, jog šis automobilis buvo naudojamas kaip nusikaltimo padarymo priemonė, o vien narkotinių medžiagų radimo automobilyje fakto, kasatoriaus manymu, neužtenka paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas (pavyzdžiui, transporto priemonė, kurioje įrengta slėptuvė nusikalstamos veikos dalykui paslėpti) arba toks turtas, be kurio panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas būtų labai apsunkintas (pavyzdžiui, transporto priemonė, panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas), taip pat kai kurių nusikalstamų veikų dalykas (kasacines bylos Nr. 2K-237/2011, 2K-636/2007. 2K-500/2010, 2K-24/2011).
Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad dalis nuteistojo skundo argumentų susiję su bylos faktinėmis aplinkybėmis, įrodymų rinkimu ir vertinimu, todėl pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalį nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Atsiliepime pažymima, kad abiejų instancijų teismai teisingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir, laikydamiesi BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai nustatė visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šio nuteistojo apeliacinį skundą, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas. Teismai pokalbių turinį ir vartotų žodžių reikšmes, t. y. R. K. atliktus bei operatyvinio tyrimo metu teisėtai gautus, protokolais užfiksuotus telefoninius pokalbius bei trumpąsias žinutes su E. P. ir kitais asmenimis, vertindami kartu su visais byloje surinktais ir užfiksuotais įrodymais, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad R. K. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis. Iš minėtų telefoninių pokalbių turinio bei jų visumos akivaizdu, kad pokalbiai vyko ne apie šašlykus, litus ar butus, o apie narkotines ir psichotropines medžiagas, minėtus asmenis siejo narkotinių medžiagų pirkimo-pardavimo santykiai, todėl teismai visiškai pagrįstai gautus duomenis laikė nuteistojo kaltės įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tam tikrų ikiteisminio tyrimo veiksmų, t. y. pirštų atspaudų, DNR tyrimų, atlikimas ar neatlikimas priklauso nuo tyrimą atliekančių ir jį kontroliuojančių pareigūnų pasirinktos tyrimo taktikos, o R. K. ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojo BPK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta procesine teise prašyti prokurorą atlikti minėtų objektų tyrimą. Prokurorė sutinka su teismų išvada, kad, neatlikus minėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų, nesurinkta pakankamai duomenų dėl neteisėto narkotinių medžiagų įsigijimo fakto, todėl ši R. K. kaltinimo dalis pagrįstai pašalinta, tačiau pažymi, kad šios teismų išvados neturėjo tiesioginės įtakos sprendžiant R. K. baudžiamosios atsakomybės ir pareigūnų parodymų patikimumo klausimą.
Prokurorė nurodo, kad nuteistojo teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo subjektų suinteresuotumo bylos baigtimi, psichologinio spaudimo, neteisėtų veiksmų ir jų parodymų nepatikimumo yra deklaratyvūs, todėl atmestini, o dėl Ž. S., V. R. ir kitų liudytojų parodymų patikimumo įvertinti apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Prokurorė taip pat pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu pas R. K. rastos narkotinės medžiagos buitinis svėrimas policijos komisariato patalpose nėra reikšmingas, apytikris jos svoris buvo nurodytas tik pirminiuose ikiteisminio tyrimo dokumentuose, o sulaukus specialisto išvados su tikslia narkotinės medžiagos sudėtimi ir svoriu, toliau procesiniuose dokumentuose nurodytas tikslus pas R. K. rastų baltos spalvos miltelių svoris (49,626 g) bei jame rastos narkotinės medžiagos - kokaino svoris (21,637 g).
Prokurorė pažymi, kad apeliaciniame skunde nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas turto konfiskavimo klausimas, todėl, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, ši kasacinio skundo dalis paliktina nenagrinėta. Apibendrindama prokurorė nurodo, kad nuteistojo kasacinio skundo teiginiai nepaneigia nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų išvadų, todėl R. K. kasacinis skundas negali būti tenkinamas ir nėra jokio pagrindo jo bylą nutraukti ar grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skunde nurodytų nekaltumo prezumpcijos principo ir BPK pažeidimų
Teigdamas, kad byloje padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimai ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nesilaikyta Konvencijos 6 straipsnio nuostatų, priimtas neteisingas apkaltinamasis nuosprendis bei paskirta ypač griežta bausmė, kasatorius iš esmės skundžia teismų atliktą bylos įrodymų vertinimą.
Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžia išvadas apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai ir vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis ir pažeidė kasaciniame skunde nurodytas BPK nuostatas.
Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad didelio kiekio (21,637 g) narkotinės medžiagos kokaino gabenimo ir laikymo faktai R. K. baudžiamojoje byloje nustatyti remiantis ne prielaidomis, o baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nustatydamas kasatoriaus R. K. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų R. K. pokalbių su kitais asmenimis turiniu, liudytojų - policijos pareigūnų Ž. S., A. J., V. R. - parodymais, automobilio apžiūros protokolu, specialisto išvada, taip pat iš dalies paties R. K. parodymais apie 2009 m. balandžio 24 d atliktą jo automobilio apžiūrą ir naudojimosi šiuo automobiliu aplinkybėmis prieš narkotinių medžiagų radimą. Teismas konstatavo, kad šių įrodymų visuma nustatyta, jog narkotinės medžiagos priklauso R. K., nes jos rastos būtent kasatoriaus automobilyje, vairuotojo pusės durelių dėtuvėje, užmaskuotos popierinių nosinaičių pakelyje, ir tuo metu, kai automobilį vairavo jis vienas. Nenustatęs byloje duomenų, kad R. K. pats vartotų narkotines medžiagas, atsižvelgęs į didelį gabentos narkotinės medžiagos kiekį bei operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose esančius R. K. užslėpto turinio pokalbius, teismas padarė išvadą, kad R. K. automobilyje rastos narkotinės medžiagos buvo skirtos parduoti ar kitaip platinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat įvertinti ir R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad narkotines medžiagas galėjo palikti ar pamesti jo anksčiau vežti klientai, o apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė ir dėl šiame teisme iškeltos versijos, jog narkotinės medžiagos galėjo būti įdėtos į automobilį, kai nuteistasis buvo pakviestas į policijos automobilį ir laukė automobilio apžiūrą atlikusių pareigūnų.
Ta aplinkybė, kad byloje esančių R. K. pokalbių telefonu su įvairiais asmenimis įrodomoji reikšmė nustatyta kitokia, negu kasacinės instancijos teismo panaikintame apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje, nėra pagrindas tvirtinti, kad šie duomenys įvertinti darant tik niekuo nepamatuotas prielaidas. Teismas skundžiamoje nutartyje, atsižvelgdamas į kasatoriaus pokalbių trukmę, turinį, sakinių konstrukcijas, išdėstė motyvus, kodėl trumpi pokalbiai apie kiekio, susitikimų vietų, laiko derinimą, apie „klausimus“, šašlykus“ ir kitus dalykus turi perkeltinę reikšmę ir sietini būtent su kasatoriaus vykdoma narkotinių medžiagų apyvarta. Taigi, pripažindamas pokalbius įrodymu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus, teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių bei nuteistojo kaltės buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Nutartyje išnagrinėtos bylos aplinkybės dėl rastos automobilyje narkotinės medžiagos kiekio nustatymo, šios medžiagos svėrimo, nustatyti liudytojo Ž. S. veiksmai dėl R. K. rodyto narkotinės medžiagos „eksprestesto“. Į nuteistojo apeliaciniame skunde keltas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo argumentuotai atsakyta.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad, nagrinėjamoje byloje kaltinant R. K. neteisėtai laikius ir gabenus didelį kiekį kokaino ir nuteisus jį už šias veikas, buvo nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, Konvencijos 6 straipsnio, skunde nurodytų BK bendrosios dalies straipsnių nuostatų ar pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.
Dėl BPK 1 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad byloje viso proceso metu neatlikus objekto su narkotikais DNR, serologinio ir daktiloskopinio tyrimo, tokį bylos tyrėjų neveikimą pateisinant ikiteisminio tyrimo taktika ir DNR ilga tyrimų trukme bei brangumu, buvo pažeistas BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimas išsamiai atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes.
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad vienas iš BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų yra išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. Tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ar kitokia prievartos priemonė gali būti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes. Tačiau kasatoriaus argumentai, išsamų nusikalstamos veikos aplinkybių atskleidimą siejant su būtinumu atlikti visas įmanomas ekspertizes ar specialisto tyrimus, yra neteisingi.
Ekspertizės akto ir specialisto išvadų, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ar įrodinėjimo tvarka. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese yra būtinas tada, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-339/2011).
Pagal BPK 2, 48, 178, 205 ir 208 straipsnių nuostatas nusikalstamos veikos aplinkybių, reikalaujančių specialiųjų žinių ir įgūdžių panaudojimo, nustatymas sietinas taip pat su galimybėmis konkrečioje situacijoje tokias žinias panaudoti bei proceso dalyvių iniciatyva ir prašymais būtent tokiu būdu nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis nenurodė jokio konkretaus asmens, kuris galėjo palikti jo automobilio durelėse palėptą pakuotę su dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kokaino. Iš šios bylos aplinkybių taip pat matyti ir tai, kad iniciatyvos atlikti automobilyje rasto kokaino pakuotės specialiuosius tyrimus, ar ant objekto su narkotikais yra nuteistojo R. K., ar kitų konkrečių asmenų biologinių pėdsakų, pirštų atspaudų, nerodė nė vienas proceso dalyvis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau nagrinėjant bylą teismuose. Taigi nebuvo prieštaraujama, kad narkotinių medžiagų laikymo ir gabenimo aplinkybės byloje neišsiaiškintos t. y. sutinkama, jog tokio pobūdžio specialiosios žinios nuteistojo pasirinktos gynybos pozicijos, kad kokainą galėjo palikti ar pamesti automobilyje anksčiau vežti, tačiau neįvardyti asmenys, narkotinės medžiagos galėjo būti įdėtos į automobilį, kai nuteistasis buvo pakviestas į policijos automobilį, ar prokuroro pozicijos, kad kokainą laikė ir gabeno R. K., negali nei patvirtinti nei paneigti.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai savo nutartyje paminėjo, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas ar jų neatlikimas priklauso nuo tyrimą atliekančių ir jį kontroliuojančių pareigūnų pasirinktos tyrimo taktikos, ir pastebėjo, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu nepasinaudojo BPK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta teise prašyti prokurorą atlikti objekto su narkotikais DNR ir kitus tyrimus. Šio teismo išvados dėl ikiteisminio tyrimo išsamumo nesiejamos su liudytojos, bylos tyrėjos V. R. parodymais pirmosios instancijos teisme, kurių turinys (sprendžiant pagal 2009 m. spalio 27 d. teismo posėdžio protokolą), priešingai negu teigiama skunde, nesusijęs su tvirtinimu, kad specialieji tyrimai neatlikti dėl to, jog jie brangūs ir ilgai trunka.
Taigi kasacinio skundo argumentai nesudaro prielaidų konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teismuose buvo pažeista BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostata, reikalaujanti išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
BK 72 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) buvo nurodyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Šių nuostatų turinys nepakito ir naujojoje BK 72 straipsnio redakcijoje (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1199 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. gruodžio 11 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuotas visais atvejais.
Nusikalstamos veikos padarymo priemonės teismų praktikoje suprantamos kaip įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą (kasacinės bylos Nr. 2K-514/2007, 2K-339/2008). Tai, kad pirmosios instancijos teismas neišdėstė baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimo motyvų, nelaikytina esminiu BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad nuteistasis R. K., kurio veikla, siejama su narkotinių medžiagų disponavimu turint tikslą jas platinti, iki jo sulaikymo automobiliu „VW Passat“ kaip turima transporto priemone pasinaudojo gabendamas didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino. Remdamasis tokiomis aplinkybėmis teismas šį automobilį pagrįstai pripažino nusikaltimo padarymo priemone. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) pritaikė tinkamai.
Darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, dėl kurio teismų sprendimus reikėtų panaikinti, ar skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartį reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas
