Baudžiamoji byla Nr. 2K–478/2011
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00511-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.3; 2.6.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendžio ir dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendžiu B. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (1950 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Daiktinis įrodymas – 200 Lt nominalo kupiūra Nr. AE6917359 – konfiskuotas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendis pakeistas: B. G. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, ir pagal BK 227 straipsnio 1 dalį jam paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda; nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė panaikinta. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendžiu B. G. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas bendros Lietuvos ir Ukrainos įmonės UAB „R.“ direktorius, papirko valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) vyriausiąją specialistę R. J. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. 2010 m. liepos 29 d., apie 13.45 val., (duomenys neskelbtini) vyriausiosios specialistės R. J. darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini) patalpose, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal kvietimą atvykęs dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo dėl 2010 m. balandžio 1 d. UAB „R.“ vairuotojo J. R. padaryto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 145 straipsnio 2 dalies pažeidimo, už kurį gali būti skiriama bauda nuo 1000 iki 2000 Lt, siekdamas, kad būtų skirta mažesnė, nei pagal objektyvias aplinkybes skirtina, nuobauda, ant R. J. darbo stalo padėjo voką su 200 Lt nominalo kupiūra viduje; taip jis papirko valstybės tarnautoją, t. y. tiesiogiai pasiūlė kyšį valstybės tarnautojai už pageidaujamą neteisėtą veikimą jo naudai vykdant įgaliojimus.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu B. G. veika, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo nuosprendžiu kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, pripažinus, kad kyšis buvo duotas siekiant švelnesnės nuobaudos skyrimo, o tai nėra neteisėtas valstybės tarnautojo veiksmas.
Kasaciniu skundu nuteistasis B. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde kasatorius nurodo, kad nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
Kasatorius teigia, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas reiškėsi tuo, jog jis nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį; dėl to buvo pažeistos ir BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neaprašyta kasatoriaus veika, kuri atitiktų BK 227 straipsnio 1 dalį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 227 straipsnio 1 dalies dispoziciją paperkama už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje perkvalifikavęs kasatoriaus veiksmus pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, šių požymių nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas padarė esminių proceso pažeidimų, nes nevertino įrodymų pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, nesivadovavo BPK 1 straipsnyje nurodytais baudžiamojo proceso tikslais.
Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotą veiką, todėl turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius tvirtina, kad valstybės tarnautojos R. J. nepapirkinėjo ir jokio voko jai nedavė. Liudytoja R. J., teigdama, kad kasatorius jos kabinete paliko voką su 200 Lt, arba sąžiningai klydo, arba siekė apšmeižti jį, be to, jos parodymai niekuo nepatvirtinti. Liudytojai nepatiko kasatoriaus teiginys, kad ji griežtai baudžia vairuotojus, todėl galėjo apkaltinti kasatorių. Kita vertus, jeigu būtų galima tikėti liudytojos parodymais, tuomet kyla klausimas, kokiu tikslu jai buvo paliktas vokas. Pati liudytoja nepatvirtino, kad kasatorius būtų ko nors jos prašęs. Teismai nenurodė, kuo remiantis padarė išvadą, jog kasatorius pageidavo neteisėto veikimo – mažesnės, nei pagal objektyvias aplinkybes skirtinos, nuobaudos. Be to, švelnesnės nuobaudos skyrimas nėra neteisėta pareigūno veika, nes tokios nuobaudos skyrimo pagrindai numatyti ATPK. Beje, baudžiamojoje byloje nėra jokių administracinės bylos, iškeltos kasatoriui 2010 m. liepos 29 d., apie kurią kalbama nuosprendyje, dokumentų. Taip pat kasatorius mano, kad liudytoja R. J. galėjo ir sąžiningai klysti dėl aplinkybių – savo kabinete ji galėjo rasti kito asmens paliktą voką, nes įvykio dieną jos kabinete lankėsi kiti asmenys, o ant stalo (kur rastas vokas) buvo įvairių dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti visi prieš kasatorių liudytojos kabinete apsilankę asmenys, o tie, kurie buvo apklausti, nedavė teisingų parodymų, nes teisme teigė, jog atvykę pas pareigūnę rankose nieko neturėjo, nors buvo nustatyta priešingai (jie su savimi turėjo asmens dokumentus, kvietimą ir kt.). Kasatoriaus nuomone, liudytojai buvo paveikti bylos rengėjų. Be to, liudytoja R. J. pripažino, kad lankytojai kartais palieka savo daiktų. Liudytojos nupasakotas jos pačios elgesys, po to, kai kasatorius neva paliko voką jos kabinete, atrodo keistai: ji užrakina kabinetą, nueina pas pavaduotoją A. M., paskambina į STT, kartu su pavaduotoju ateina į kabinetą, fotografuoja voką, vėl užrakina kabinetą ir laukia pareigūnų. Taip pat kasatorius pastebi, kad liudytoja R. J. nurodė nežiūrėjusi, kas buvo voke, tačiau nuotraukose prie įvykio vietos apžiūros protokolo yra 200 Lt kupiūra. Apklausose liudytoja patvirtino, kad nuotraukas, kurios yra prie įvykio vietos apžiūros protokolo, padarė ne pareigūnai, o ji su A. M., panaudodami telefono aparatą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. M. Protokole nurodyta, kad buvo naudotas fotoaparatas, bet išsikrovė akumuliatorius, todėl dalis fotografijų darytos telefonu. Kadangi nuotraukų negatyvų nėra, nenurodyta, kokios nuotraukos kokiu prietaisu darytos, tai kasatorius daro išvadą, kad iš esmės visos nuotraukos buvo darytos telefonu R. J., o voką prieš atvykstant pareigūnams ji buvo atplėšusi (šį faktą patvirtina nuotrauka). Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė šių aplinkybių ir nepareikalavo, kad būtų pateikti nuotraukų negatyvai, jeigu įvykio vietoje buvo fotografuota ikiteisminio tyrimo pareigūnų fotoaparatu. Teismas formaliai nurodė, kad apie tai pažymėta protokole. Kasatorius daro išvadą, kad įvykio vietos apžiūros protokolas buvo suklastotas, todėl kaip įrodymas turi būti atmestas.
Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apžiūros protokole nurodyta, jog vokas neužklijuotas, tačiau ekspertams tirti pateiktas vokas buvo užklijuotas. Teismai tai paaiškino tuo, kad vokas savilipis ir galėjo pats užsiklijuoti. Tačiau pagal aprašymą tokiu atveju jis turėjo būti sudrėkintas ir užspaustas. Kas tą padarė, nenustatyta; ar vokas galėjo pats užsiklijuoti, netirta; jis neapžiūrėtas; galbūt jis buvo sukeistas, kad nebūtų galima nustatyti jį palikusio asmens pėdsakų.
Be to, išvada, kad ant voko nėra pėdsakų, tinkamų asmeniui identifikuoti, padaryta 2010 m. rugsėjo 16 d., o tyrėjui pateikta 17 d. Nepaisant to, kad tyrėjui D. P. buvo žinomas išvados turinys, jis vis tiek tą pačią dieną pasikvietė kasatorių paimti jo rankų ir pirštų antspaudų pavyzdžių lyginamajam tyrimui. Tai akivaizdžiai parodo tyrimo šališkumą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tas pats tyrimą atlikęs pareigūnas yra apklausinėjęs jį kaip liudytoją kitoje byloje, taikęs jam procesines prievartos priemones, priekaištavęs dėl duotų parodymų. Be to, kasatorius netiki šio liudytojo parodymais, duotais teisme, kad tuo metu, kai pasiūlė jam duoti reikalingus antspaudų pavyzdžius, dar nebuvo žinoma apie specialisto išvadą. Ši išvada nebuvo siunčiama paštu, ji buvo įteikta tiesiogiai pareigūnui. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. SE-2240 „Dėl specialisto išvados išsiuntimo“ nepažymėta, kad išvada išsiųsta vėliau nei 2010 m. rugsėjo 17 d. Teismas pripažino, kad išvada buvo išsiųsta tik 2010 m. rugsėjo 17 d., tačiau nenurodė, kada ją gavo bylą tiriantis pareigūnas, ir nepaneigė kasatoriaus teiginio, jog tyrėjas 2010 m. rugsėjo 17 d., kai siūlė jam duoti rankų ir pirštų antspaudų pavyzdžius, jau turėjo išvadą.
Taip pat kasatorius mano, kad jo nesutikimas duoti pirštų antspaudų pavyzdžius negali būti traktuojamas kaip jo kaltės įrodymas. Tokios teismų išvados padarytos neišsiaiškinus tikrųjų atsisakymo priežasčių. Kasatorius paaiškino, kad dėl pirštų antspaudų pavyzdžių paėmimo jam buvo pasiūlyta vykti į kitą įstaigą ir pačiam ją susirasti, todėl jis pareiškė, jog gali duoti reikalingus pavyzdžius vietoje, tačiau kitos įstaigos neieškos; tada buvo surašytas protokolas, kad kasatorius apskritai atsisakė duoti pavyzdžius, o jo nurodyta priežastis protokole nepaminėta. Be to, protokole dėl atsisakymo duoti lyginamuosius pavyzdžius akivaizdžiai neteisingai nurodytos kasatoriui inkriminuotos veikos – BK 225 straipsnio 2 dalis, 225 straipsnio 5 dalis, 227 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnio 3 dalis, 300 straipsnio 1 dalis. Taigi kasatorius daro išvadą, kad protokolas neatspindi faktinių aplinkybių, yra formalus, neišsamus ir neteisingas.
Taip pat, kasatoriaus nuomone, jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neesminiai skirtumai apeliacinės instancijos teismo negalėjo būti vertinami kaip jo kaltę patvirtinantis įrodymas. Jis pažymi, kad nė vienoje apklausoje nepripažino savo kaltės, visus jo parodymus subjektyviai ir ne pažodžiui fiksavo pareigūnas, kuris galėjo ir specialiai sukurti tam tikrus prieštaravimus. Tačiau, nepaisant to, įrodinėjimo našta negalėjo būti perkelta kaltinamajam, kuriam įstatymas suteikia teisę, o ne pareigą duoti parodymus. Teismas, pripažinęs nereikšmingus kasatoriaus parodymų skirtumus, taip pat atsisakymą duoti lyginamuosius pavyzdžius jo kaltės įrodymais, pažeidė nekaltumo prezumpciją, teisę į teisingą teismą. Be to, tokios įrodymų rūšies nenumato baudžiamojo proceso įstatymai. Tai, kad pareigūnas netiksliai fiksuodavo parodymus, konstatuota padarius pastabą dėl R. J. apklausos.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. liepos 29 d. nebuvo sprendžiamas jo administracinės atsakomybės klausimas ir nebuvo planuojama priimti nutarimą bei skirti nuobaudą, todėl negalėjo būti ir siekio papirkti pareigūną. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja R. J., nurodžiusi, kad kasatorius buvo iškviestas ne dėl nuobaudos skyrimo, bet dėl protokolo surašymo.
Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pirmosios instancijos teisme vyko tik formalūs posėdžiai, nes, tik perdavus bylą į teismą, teisėjas 2010 m. spalio 20 d. priėmė nutartį, kurioje nustatė, jog B. G. papirko valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) vyriausiąją specialistę R. J. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Ši nutartis faktiškai yra apkaltinamasis nuosprendis tik be bausmės. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad minėtoje teismo nutartyje nekonstatuota jo kaltė, nes šioje nutartyje aiškiai ir kategoriškai išdėstyta, kokį nusikaltimą jis padarė.
Be to, dar nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, valstybės pareigūnai, pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, teisę į teisingą ir nešališką teismą, 2010 m. lapkričio 18 d. portale „Delfi“, (duomenys neskelbtini) interneto puslapyje (adresas: (duomenys neskelbtini) paskelbė baudžiamosios bylos medžiagą, nurodant, kad kasatorius papirko valstybės tarnautoją R. J. Informacija paskelbta siekiant apkaltinamojo nuosprendžio ir tai tiesiogiai paveikė teismą. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė kasatoriaus teiginių, kad jis buvo apkaltintas iki teismo nuosprendžio ir tai buvo plačiai paskleista – ne tik internete, bet ir daugelyje laikraščių, prie to aktyviai prisidedant su kaltinimu susijusiems pareigūnams. Taip pat teismas nepaneigė kasatoriaus teiginio, kad kitų asmenų, galėjusių paskleisti informaciją, teisiamajame posėdyje nebuvo. Be to, informacija buvo paskelbta ne tik portale „Delfi“, bet ir valstybės institucijos svetainėje, pastaroji aplinkybė apeliacinio teismo liko neįvertinta.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo B. G. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai savo sprendimuose išsamiai aptarė visus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, įvertino juos kiekvieną atskirai ir kaip visumą, patikrino jų gavimo tvarką, o tai rodo, kad BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Vien kasatoriaus nesutikimas su teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu nėra pagrindas manyti buvus baudžiamojo proceso pažeidimų. Be deklaratyvaus teigimo apie apeliacinės instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus vertinant įrodymus, B. G. kasaciniu skundu iš esmės yra dar kartą aptariami ir vertinami konkretūs šioje byloje surinkti įrodymai, nesutinkant su abiejų instancijų teismų pateiktu įrodymų vertinimu, o tai negali būti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Teismai išsamiai aptarė byloje surinktus įrodymus ir motyvavo, kodėl vadovaujasi liudytojų parodymais bei juos patvirtinančiais kitais byloje surinktais duomenimis, o nuteistojo B. G. parodymus pripažįsta nenuosekliais ir juos atmeta. Prokuroras pažymi, kad nuteistojo B. G. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.
Taip pat prokuroras nurodo, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Byloje neginčijamai nustatyta, kad B. G. davė 200 Lt kyšį valstybės tarnautojai – (duomenys neskelbtini) vyriausiajai specialistei R. J., siekdamas švelnesnės administracinės nuobaudos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad B. G., duodamas kyšį, siekė teisėtos valstybės tarnautojos veiklos vykdant įgaliojimus, nes skirti švelnesnę nuobaudą ne tik nedraudžia ATPK normos, bet tam buvo ir visos sąlygos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nuteistojo B. G. veiką perkvalifikavo iš BK 227 straipsnio 2 dalies į 227 straipsnio 1 dalį ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pats nuteistasis apeliaciniame skunde prašė jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad 2010 m. spalio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 233 straipsnio 3 dalį teisėjas nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodo veiką, kurios padarymu kaltinamas kaltinamasis, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą. Tai ir buvo padaryta Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nutartyje, todėl kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeista kasatoriaus teisė į teisingą ir nešališką teismą bei nekaltumo prezumpcija, yra nepagrįsti.
Pasak prokuroro, niekuo nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai, kad straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ interneto portale „Delfi“ paskelbė valstybės pareigūnai. Kaip nurodyta straipsnyje, jo autorius buvo „Delfi.lt“ žurnalistas D. S. Straipsnyje aprašoma 2010 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio eiga. Teismo posėdžiai yra vieši, todėl minėtas žurnalistas turėjo teisę jame dalyvauti ir už jo straipsnyje išsakytas mintis valstybės pareigūnai negali atsakyti.
Nuteistojo B. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 227 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistasis B. G. kasaciniame skunde teigia, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas, jis nėra padaręs, nes jokių pinigų valstybės tarnautojai R. J. jis neperdavė. Kasatorius skunde analizuoja byloje surinktus įrodymus ir teigia, kad jie nepatvirtina jo kaltumo, t. y. tvirtina, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie skundo argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Teismo išvadų apie bylos aplinkybes pagrįstumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka, todėl minėti kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Kasatorius skunde užsimena, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų nevertino pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų šiam teiginiui pagrįsti, t. y. nenurodo, kurie įrodymai liko neįvertinti ar buvo įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija pažymi, kad deklaratyvus, bylos medžiagai prieštaraujantis teiginys negali būti pagrindas skundžiamą nuosprendį naikinti ar keisti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino teisingai, pagrįstai nustatė, jog B. G. papirko valstybės tarnautoją, tik netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką. Todėl apeliacinės instancijos teismas ir priėmė sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad B. G., būdamas bendros Lietuvos ir Ukrainos įmonės UAB „R.“ direktorius, papirko valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) vyriausiąją specialistę R. J. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus: 2010 m. liepos 29 d., atvykęs pagal kvietimą į inspekciją dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo dėl 2010 m. balandžio 1 d. UAB „R.“ vairuotojo J. R. padaryto ATPK 145 straipsnio 2 dalies pažeidimo, už kurį gali būti skiriama bauda nuo 1000 iki 2000 Lt, siekdamas, kad būtų skirta mažesnė, nei pagal objektyvias aplinkybes skirtina nuobauda, R. J. kabinete ant jos darbo stalo padėjo voką su 200 Lt kupiūra. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo B. G. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, kaip valstybės tarnautojo papirkimą, siekiant neteisėtos jo veikos vykdant įgaliojimus. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis aptariamą nusikalstamą veiką požymis (siekimas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos) nenustatytas. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tokiais argumentais: R. J. turėjo teisę skirti administracinę nuobaudą, o B. G. turėjo teisę prašyti skiriamą nuobaudą švelninti (apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad B. G. turi nuolatinį darbą, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, apibūdinamas tik teigiamai, neteistas); pastaba valstybės tarnautojui, kad „Jūs labai griežtai baudžiate mūsų vairuotojus“ (ši aplinkybė nustatyta iš liudytojos R. J. parodymų), arba taip išreikštas prašymas švelniau bausti ir atsižvelgimas į jį ne visada savaime reiškia neteisėtą veiką. Skundžiamame nuosprendyje dėstydamas nurodytas išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė nuorodas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. spalio 28 d. priimtą kasacinę nutartį Nr. 2K-P-181/2008. Remdamasis šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog tais atvejais, kai byloje nėra neabejojant nustatyta, kad kyšį duodantis asmuo siekė konkrečių valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kai kyšis duodamas siekiant apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje, veika kvalifikuotina pagal BK 227 straipsnio 1 dalį.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo B. G. nusikalstamą veiką pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad padėdamas voką su pinigais ant R. J. stalo nuteistasis tik užsiminė apie jos skiriamų administracinių nuobaudų griežtumą. Tokios užuominos negalima vertinti kaip prašymo atlikti neteisėtą veiką. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad veiką kvalifikuojantis požymis (siekimas neteisėtos valstybės tarnautojo veikos) šiuo atveju nenustatytas, yra pagrįsta.
BK 2 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nustačius, kad kasatorius pagrįstai nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, lieka nepagrįsti jo kasacinio skundo argumentai apie neva netinkamą BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių pritaikymą. Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas reglamentuojantis BK 2 straipsnis baudžiamojoje byloje nėra taikomas tiesiogiai. Jame reglamentuotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos yra įgyvendinamos, taikant kitas BK normas, o kaltinamojo kaltumas yra įrodinėjamas BPK nustatyta tvarka.
Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 m. spalio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 233 straipsnio 3 dalies nuostatas teisėjas nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje turi nurodyti veiką, kurios padarymu kaltinamas kaltinamasis, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą. Tai ir buvo padaryta Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nutartyje, todėl kasacinio skundo argumentai, kad ši nutartis faktiškai yra apkaltinamasis nuosprendis tik be bausmės, kad ja buvo pažeista kasatoriaus teisė į teisingą ir nešališką teismą bei nekaltumo prezumpcija, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad niekuo nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai, jog straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ interneto portale „Delfi“ paskelbė valstybės pareigūnai. Kaip nurodyta straipsnyje, jo autorius buvo „Delfi.lt“ žurnalistas D. S. Straipsnyje aprašoma 2010 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio eiga. Teismo posėdžiai yra vieši, todėl minėtas žurnalistas turėjo teisę jame dalyvauti, o tai, ką sužinojo, paskelbti internete ar spaudoje.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, jog naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo B. G. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nuteistojo B. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
Valerijus Čiučiulka
