Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarties sudarymą ir draudiko pareigą atskleisti informaciją, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-13072-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų R. N. (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui V. J. dėl dalies draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys: A. B., uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė BALTO LINK, ir pagal atsakovo V. J. priešieškinį ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarties sudarymą ir draudiko pareigą atskleisti informaciją, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 20 417,50 Lt (5913,32 Eur) draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis nurodė, kad šalys 2012 m. balandžio 11 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės „Mitsubishi“ valdytojų civilinė atsakomybė. Trečiasis asmuo A. B., vairuodamas ieškovo apdraustą transporto priemonę, 2012 m. gruodžio 31 d. eismo įvykio metu apgadino transporto priemonę „Mercedes Benz“. Eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovas nukentėjusiam asmeniui sumokėjo 40 835 Lt (11 826,63 Eur) dydžio draudimo išmoką. Atsakovas privalo grąžinti ieškovui 50 proc. nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos sumos, nes neįvykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. jis nepranešė ieškovui apie automobilio perdavimą trečiajam asmeniui, kuris eismo įvykio metu buvo jaunesnis negu 30 metų amžiaus ir neturėjo 7 metų vairavimo stažo.

Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiomis draudimo sutarties 1.5 (draudimo rizikos vertinimas), 1.6 (rizikos pasikeitimas) punktų ir 6.2 punkto 2 dalies (patvirtinimas apie susipažinimą ir sutikimą su sutarties sąlygomis) sąlygas. Atsakovo teigimu, nurodytos sutarties sąlygos yra nestandartinės, todėl galioja tik tuo atveju, kai draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su šiomis sąlygomis ir sutinka, kad jos būtų draudimo sutarties dalimi. Tačiau atsakovas, sudarant sutartį, su šiomis sąlygomis nebuvo tinkamai supažindintas. Jis nežinojo, kad prieš perduodamas automobilį trečiajam asmeniui turėjo pranešti ieškovui apie padidėjusią draudimo riziką. Be to, minėtos sutarties sąlygos yra nesąžiningos ir prieštarauja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 91 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.1015 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Taisyklės), 62 punkto nuostatas, nurodė, kad jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nurodytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Grąžinamos draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Teismas, įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad vien aplinkybė, kad atsakovas perdavė automobilį vairuoti asmeniui, neatitinkančiam sutarties 1.5 punkto kriterijų (27 metų amžiaus, turinčiam 6 metų 3 mėnesių vairavimo stažą), nėra pakankamas argumentas priteisti maksimalią teisės aktuose nustatytą grąžintiną išmokėtos sumos dalį. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė transporto priemonės valdytojo amžiaus ir vairavimo cenzo (ne jaunesnis negu 30 metų amžiaus, turėti ne mažesnį kaip 7 metų vairavimo stažą) įtakos eismo įvykiui.

Remdamasis CK 6.161 straipsnio, 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatomis, esant vartojimo sutarties kriterijams, t. y. vienai iš sandorio šalių esant fiziniam asmeniui, o kitai – verslo subjektui, atsakovui sudarius ginčo sutartį siekiant tenkinti asmeninius poreikius, teismas šalių sudarytą draudimo sutartį ex officio kvalifikavo kaip vartojimo sutartį ir jos sąlygas vertino pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Teismas pažymėjo, kad draudimo sutartis su atsakovu buvo sudaryta per interneto svetainę automatizuotu būdu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog būtų vykęs individualus draudimo sutarties papildomų sąlygų, išdėstytų sutarties 1.5 ir 1.6 punktuose, aptarimas ar atsakovui būtų siųstas sutarties projektas prieš sumokėjimą.

Teismas nenustatė, kad ieškovas būtų įvykdęs CK 6.993 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą draudiko pareigą atskleisti draudėjui visą informaciją. Nors atsakovas pats pildė klausimyną, suvedinėjo duomenis, taip patvirtindamas, kad automobilio nevairuos asmenys, neatitinkantys nustatytų kriterijų, tačiau sutartį jis gavo tik po draudimo išmokos sumokėjimo. Taigi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų suteikęs atsakovui informaciją apie galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė savo teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti išmokėtos draudimo įmokos dalį.

Teismas, įvertinęs CK 1.63 straipsnio 1 dalies, 6.185–6.187 straipsnių, 6.193 straipsnio 4 dalies, 6.992 straipsnio nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu pagal užpildytą klausimyną, padarė išvadą, jog atsakovo prašomos pripažinti negaliojančiomis sutarties 1.5, 1.6, 6.2 (2) punktų sąlygos negali būti pripažintos nestandartinėmis. Atsakovas po draudimo sutarties sudarymo iki eismo įvykio, t. y. 8 mėnesius, naudojosi draudimo sutartimi. Jis, būdamas atsakingas ir rūpestingas asmuo, turėjo visas galimybes, paskaitęs sutartį, pareikšti prieštaravimus draudikui ar draudimo brokeriui dėl sutarties sąlygų, tačiau šia savo teise nepasinaudojo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. sausio 6 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys, ir tenkino ieškinį – priteisė ieškovui iš atsakovo 5913,32 Eur draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; panaikino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo atsakovui; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė ieškovui iš atsakovo 324,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai, taip pat į tai, kad draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis, padarė išvadą, jog transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir eismo įvykio aplinkybės, t. y. trečiojo asmens įvažiavimas į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui.

Kolegija pažymėjo, kad draudimo sutartyje esant rašytiniam atsakovo patvirtinimui, jog transporto priemonės nevairuos jaunesni nei 30 metų ir mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą turintys asmenys, ieškovas neprivalėjo papildomai įrodinėti, jog jaunesnių asmenų vairavimas lemia eismo įvykio rizikos padidėjimą. Kolegija konstatavo, kad perduodamas vairuoti transporto priemonę trečiajam asmeniui atsakovas privalėjo informuoti ieškovą apie pasikeitusią draudimo riziką pagal draudimo sutarties 1.6 punkto nuostatas.

Kolegija, įvertinusi ginčo draudimo sutartį, padarė išvadą, kad sutartyje yra pateikta išsami informacija apie tai, kokiais kriterijais remiantis yra vertinama draudimo rizika (sutarties 1.5 punktas), taip pat išsamiai aptartos atsakovo pareigos esant rizikos pasikeitimui bei nurodyti šių pareigų neįvykdymo padariniai (sutarties 1.6 punktas). Su šiomis sutarties nuostatomis atsakovas turėjo galimybę susipažinti gavęs sutartį. Sutartis buvo sudaryta 2012 m. balandžio 11 d., o draudimo rizikos padidėjimą atitinkančios aplinkybės atsirado tik 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi atsakovas turėjo pakankamai laiko susipažinti su sutarties sąlygomis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki eismo įvykio atsakovas kreipėsi į ieškovą su prašymu išaiškinti draudimo sutarties sąlygas ar jas pakeisti. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog iki eismo įvykio jis nežinojo, kas pagal šalių sudarytą draudimo sutartį yra laikoma draudimo rizikos padidėjimu ir kokios yra atsakovo pareigos esant pasikeitusiai draudimo rizikai (CPK 178 straipsnis).

Kolegija, vadovaudamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 62.2 punktu, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas neginčijo aplinkybės, jog sutarties nustatyta tvarka neinformavo ieškovo apie draudimo rizikos padidėjimą, sprendė, kad atsakovui netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nurodytas pareigas ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos sumos, taip pat kad transporto priemonės perdavimas draudimo sutarties nuostatų neatitinkančiam asmeniui nulėmė žalos padarymą eismo įvykio metu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, aiškindamas šalių sudarytos sutarties nuostatas, esant neaiškumui dėl tam tikrų jos sąlygų, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 4 dalies ir 6.992 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju prisijungimo būdu buvo sudaryta vartojimo sutartis, o jos nuostatos, iš kurių kildinama atsakovo atsakomybė, buvo siurprizinės ir individualiai šalių neaptartos. Byloje nustačius, kad prisijungimo būdu buvo sudaryta vartojimo sutartis, sutarties sąlygos turėjo būti aiškinamos silpnesniosios šalies, t. y. atsakovo, naudai. Lietuvoje nėra teisės aktų, nurodančių, kokiais kriterijais vadovaujantis nustatoma tam tikro asmens draudimo rizika, o draudimo bendrovės viešai to neskelbia. Ginčo atveju ieškovas ir apeliacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad 27 metų amžiaus ir 6 metų 3 mėnesių vairavimo stažą turintis asmuo laikytinas mažiau patyrusiu, t. y. šie veiksniai lemia padidėjusią draudimo riziką. Tokia pozicija neatitinka nei teisės aktuose pateikiamų apibrėžčių, nei teismų praktikos, net atsakovo teisėtų lūkesčių (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-55/2014">3K-3-55/2014</a>). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta vienintelė apibrėžtis ir kriterijus, kuris teikia tam tikrą informaciją apie tai, kas laikytina rizikingu eismo dalyviu – asmuo, turintis vairavimo stažą iki dvejų metų. Ši teisės norma žinoma kiekvienam vairuotojui, todėl atsakovas, vertindamas, ar asmuo, kuriam perduoda valdyti transporto priemonę, nėra mažiau patyręs, pagrįstai trečiojo asmens nelaikė nepatyrusiu vairuotoju.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad esminių draudimo sutarties sąlygų atskleidimas po draudimo sutarties sudarymo yra tinkamas draudiko pareigos, įtvirtintos CK 6.992 straipsnio 2 dalyje ir 6.993 straipsnio 8 dalyje, įvykdymas. Byloje nustatyta aplinkybė, kad draudimo sutartį atsakovas gavo tik po draudimo įmokos sumokėjimo, o tai savaime patvirtina, kad ieškovas nesilaikė jam įstatymo nustatytos pareigos pateikti draudimo taisykles ir sutartį susipažinti prieš sutartį sudarant. Aplinkybė, kad vėliau atsakovas turėjo galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis, nepaneigia pirmiau nurodytos ieškovo pareigos. Šios pareigos vykdymo pažeidimas turi įtakos priteistinos draudimo išmokos dalies dydžio nustatymui.

Teismas, pažeisdamas pagrindinius sutarčių sudarymo principus ir vartojimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas dėl informacijos vartotojui pateikimo, nepagrįstai leido stipresniajai teisinių santykių šaliai (draudikui) supažindinti silpnesniąją šių santykių šalį (vartotoją, draudėją) su draudimo sutarties sąlygomis po draudimo sutarties pasirašymo, o ne prieš sudarant sutartį.

Teismas, pažeisdamas CK 6.993 straipsnio 8 dalies nuostatas ir fiduciarines draudiko pareigas, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad draudikas neatskleidė draudėjui sutarties sudarymui reikšmingų aplinkybių, įskaitant draudimo rizikos padidėjimo atvejus. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta draudiko pareiga atskleisti informaciją yra imperatyvaus pobūdžio, šios pareigos vykdymas nesusijęs su tuo, kokiu būdu sudaroma sutartis, kokios rūšies rizikos draudžiamos, kas sudaro sutartį – vartotojas ar verslininkas. Sutarties 1.5 punkto nuostata, kurios pagrindu ieškovas reiškia reikalavimą atsakovui, šiam nebuvo žinoma, jos turinys ir prasmė atsakovui tapo žinoma tik kilus ginčui. Kadangi ši nuostata yra susijusi su draudimo rizikos padidėjimo atvejais, ieškovas, sudarant sutartį, apie ją privalėjo informuoti atsakovą.

Vertindamas byloje pateiktus įrodymus teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, savo išvadų tinkamai nemotyvavo (CPK 178 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas), nes nepagrįstai konstatavo logikai ir byloje esantiems įrodymams prieštaraujančias aplinkybes, kad ieškovas tinkamai įvykdė pareigą pateikti informaciją, įrodė esant priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, kad atsakovas patvirtino, jog apdraustos transporto priemonės nevairuos asmenys, nurodyti sutarties 1.5 punkte, ir kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčio asmens vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Teismas nepagrindė savo išvados, kad trečiojo asmens vairavimo stažas (6 metai 3 mėnesiai) lemtų pastebimai prastesnius jo vairavimo įgūdžius negu asmens, turinčio 7 metų vairavimo stažą. Draudimo priežiūros komisijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimas Nr. N-426 yra viešai nepaskelbtas individualus teisės aktas, jo turinys nėra žinomas atsakovui, todėl juo vadovautis sprendžiant šalių ginčą nėra teisinio pagrindo. Trečiojo asmens padarytas pažeidimas (važiavimas degant draudžiamam šviesoforo signalui) yra visuotinai žinomas esminis Kelių eismo taisyklių pažeidimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog eismo įvykį lėmė jaunesnis vairuotojo amžius ir (ar) mažesnis vairavimo stažas. Be to, byloje atsakovas ginčijo eismo įvykio aplinkybes, ieškovas šio įvykio aplinkybių prieš išmokėdamas draudimo išmoką nevertino, o teismas nepagrįstai dėl to nepasisakė. O nuotoliniu būdu sudarant sutartį atsakovui nebuvo pateiktas klausimas, ar transporto priemonę vairuos asmenys, jaunesni nei 30 metų amžiaus ir neturintys 7 metų vairavimo stažo.

Teismas, priteisdamas iš atsakovo maksimalų pagal galiojančius teisės aktus leistiną kompensacijos dydį, netinkamai taikė ir aiškino Taisyklių 62.2 punkto nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią, sprendžiant dėl konkretaus išmokėtos draudimo išmokos kompensacijos dydžio, turi būti atsižvelgiama į konkrečias įvykio aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-584/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-584/2013">3K-3-584/2013</a>). Jeigu ieškovas būtų tinkamai atlikęs jam teisės aktuose nustatytas informavimo pareigas, atskleidęs sutarties sudarymui reikšmingas aplinkybes ir sutarties sąlygas pateikęs susipažinti iki sutarties sudarymo, atsakovas nebūtų pažeidęs sutarties ir žala nebūtų kilusi.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovas tinkamai įvykdė įstatymo jam nustatytą pareigą prieš sudarant sutartį pateikti visą būtiną informaciją. Nagrinėjamu atveju sutartis buvo sudaryta internetu, atsakovui pačiam pasirinkus draudimo sąlygas. Prieš sudarant sutartį, atsakovui užpildant klausimyną, ne vieną kartą buvo pateikti klausimai dėl to, ar transporto priemonę vairuos tik savininkas, pateikta informacija, kad nurodyta sutarties kaina taikoma tik tuo atveju, jei vairavimo stažas atitinka savininko vairavimo stažą, taip pat jei automobilį vairuos tik savininkas, o jei asmuo žino, kad perduos transporto priemonę kitiems asmenims, privalo šią informaciją atskleisti. Be to, atsakovas patvirtino, kad sutinka su interneto svetainės naudojimosi taisyklėmis, informaciniu pranešimu (juose buvo atskleista informacija apie draudimo rizikos padidėjimo atvejus ir rekomenduojama detaliai susipažinti su siūlomų produktų draudimo taisyklėmis) ir TPVCAPDĮ. Atsakovas pats pasirinko ieškovo draudimo pasiūlymą, jame buvo nurodyta, kad jį pasirinkus jauniausio vairuotojo amžius turi būti 30 metų, o mažiausias vairavimo stažas – 7 metai. Taigi atsakovas su draudimo sutarties sąlygomis buvo supažindintas tinkamai – jis pats pasirinko rizikos faktorius (amžių ir vairavimo stažą), prieš sudarydamas sutartį jis gavo informaciją apie rizikos faktorių pasikeitimo padarinius, taip pat elektroniniu paštu jam buvo pateiktas sutarties tekstas.

Atsakovas, prieš perduodamas transporto priemonę asmeniui, neatitinkančiam sutartyje nustatyto amžiaus ir vairavimo stažo cenzo, privalėjo ieškovą informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Tačiau jis šios savo pareigos neįvykdė, o tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu, nulėmusiu neigiamų padarinių atsiradimą. Trečiasis asmuo eismo įvykį padarė važiuodamas per sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Patyręs vairuotojas tokios klaidos nebūtų padaręs, taigi trečiojo asmens jaunas amžius ir nepakankama patirtis turėjo įtakos šiam pažeidimui. Be to, eismo įvykio metu buvo padaryta didelė žala. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad teismas pagrįstai priteisė visą ieškovo prašomą sumą, t. y. 50 proc. nukentėjusiam asmeniui sumokėtos draudimo išmokos.

Tretieji asmenys atsiliepimų į atsakovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Sutarties sąlygų pripažinimo siurprizinėmis ir nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis, CK 6.993 straipsnio 8 dalies ir 6.992 straipsnio 2 dalies taikymo

CK 6.992 straipsnyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi šio kodekso 6.185–6.187 straipsniai (1 dalis). Draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui (2 dalis).

CK 6.993 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo suteikti draudėjui šią informaciją: draudiko pavadinimą, draudiko įmonės rūšį, adresą, draudiko padalinio ar draudiko atstovo adresą (jei draudimo sutartis sudaroma ne draudiko buveinėje), iš draudimo sutarties kylančių ar su ja susijusių ginčų sprendimo tvarką, draudiko elgesį, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutarties sąlygas, galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus bei kitą draudimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytą informaciją.

Remiantis CK 6.185 straipsniu, standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (1 dalis). Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (2 dalis).

Remiantis CK 6.186 straipsniu, negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos (1 dalis). Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (2 dalis). Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (3 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant, ar konkreti sutarties sąlyga gali būti pripažinta siurprizine, turi būti vertinama, ar 1) pagal sąlygos turinį, formuluotę ir išraiškos būdą sąlyga yra pakankamai aiški ir 2) ar ji šaliai buvo pakankamai atskleista. Ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta. Gali turėti reikšmės tai, kiek situacijų yra aptariama konkrečioje sąlygoje, kuo viena aptariama situacija skiriasi nuo kitos, ar nurodomos kiekvienos situacijos pasekmės ir kt. Analizuojant išraiškos būdą gali turėti reikšmės tai, ar sąlygos nuostata tiesiogiai suformuluota ir išreikšta taisyklėse, ar ne (pavyzdžiui, ji spėjama ar išvestinė iš kitų sąlygų arba išvada apie jos turinį gali būti daroma tik po kelių sąlygų analizės), ar reikšmingos nuostatos pateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, ar keliose vietose ir dėl to apsunkina susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą, ar nuostata išreikšta valstybine kalba, ar tokiu pat šriftu kaip ir kitos taisyklių sąlygos ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02ODkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-689/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-689/2006">3K-3-689/2006</a>). Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, susiklosčiusius šalių santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2008">3K-3-518/2008</a>; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-114/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-114/2014">3K-3-114/2014</a>). Taigi CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-518/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-518/2008">3K-3-518/2008</a>).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, nes jas, kaip standartines, parengia draudikas, t. y. sutartis sudaroma prisijungimo būdu (CK 6.160 straipsnio 2 dalis, 6.185 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarties specifika, pasireiškianti draudiko teise vienašališkai nustatyti sutarties sąlygas, įpareigoja draudiką kitai šaliai – draudėjui tinkamai atskleisti standartines sutarties sąlygas. Sudarydamos draudimo sutartį abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją, kuria disponuodama kiekviena iš šalių galėtų objektyviai apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Sudarant sutartį prisijungimo būdu standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t. y. sudarė protingą galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006 ir kt.).

Kasacinio teismo praktikos, kurioje būtų vertinama, ar transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas tinkamai atskleidė draudėjui standartines draudimo sutarties sąlygas, nėra. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo vertinta, ar kitų draudimo rūšių draudikai tinkamai atskleidė standartines draudimo sutarčių sąlygas, pavyzdžiui:

2013 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-407/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-407/2013">3K-3-407/2013</a> kasacinis teismas atmetė draudėjo argumentus dėl netinkamo supažindinimo su standartinėmis KASKO draudimo sutarties taisyklėmis, be kita ko, pažymėdamas, kad šalims sudarant draudimo sutartį tuo metu galiojusios Draudimo įstatymo nuostatos įtvirtino reikalavimą draudimo taisykles paskelbti draudimo įmonės interneto svetainėje, o nagrinėjamu atveju šalys neteigė, kad šis reikalavimas nebuvo vykdomas;

2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OTEtMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-691-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-691-313/2015">3K-3-691-313/2015</a> spręsdamas klausimą dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką draudėjui pagal turto draudimo sutartį, kasacinis teismas konstatavo, kad draudikas neįrodė CK 6.185 straipsnio 3 dalyje nustatytos supažindinimo pareigos tinkamo įvykdymo bent vienu iš alternatyvių būdų – t. y. draudikas neįrodė draudimo taisyklių kopijos įteikimo draudėjui fakto, o draudimo liudijime ir sąlygose nenurodytas interneto svetainės, kurioje ieškovas galėtų pats susipažinti su draudimo taisyklėmis, adresas.

Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje negalima tiesiogiai remtis dėl to, kad šios nutarties 24.1 punkte nurodytoje byloje draudėjas buvo verslininkas, juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni bonus pater familias elgesio standartai, o 24.2 punkte nurodytoje nutartyje buvo sprendžiamas tinkamo standartinių draudimo sutarties sąlygų atskleidimo klausimas situacijoje, kai, draudimo sutartyje esant draudėjo parašui, patvirtinančiam, kad jis susipažino su draudimo taisyklėmis ir kad jų kopija jam įteikta, draudėjas įrodinėjo, kad draudimo taisyklės jam realiai nebuvo įteiktos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje draudimo sutartis, su kurios sąlygomis draudėjas teigia nesusipažinęs, buvo sudaroma internetu, nėra ginčo dėl to, kad ji buvo įteikta draudėjui iškart po sutarties sudarymo.

Kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.992 straipsnio 2 dalį ir 6.993 straipsnio 8 dalį, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju 2012 m. balandžio 11 d. šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – Sutartis) yra vartojimo sutartis, o jos nuostatos, iš kurių kildinama kasatoriaus atsakomybė, išdėstytos Sutarties 1.5, 1.6 ir 6.2 punkto 2 dalyje, buvo siurprizinės ir individualiai šalių neaptartos.

Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus atkreiptinas dėmesys, kad šalių sudarytą Sutartį kaip vartojimo sutartį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde dėl to klausimas nebuvo keliamas, taigi, ginčo dėl to nėra.

CK 6.188 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi šalims sudarant Sutartį) nustatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Remiantis šio straipsnio 2 dalies 9 punktu, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra: <...> įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad užsakymą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį kasatorius 2012 m. balandžio 11 d., apie 23:00 val., pateikė internetu per svetainę www.draudimas.lt, kurią valdo UADBB BALTO LINK. Iš kelių pasiūlymų atsakovas pasirinko mažiausią pasiūlytą kainą. Tą pačią dieną 23:03 val. kasatorius gavo elektroninį laišką, pavadintą „Užsakymo D-2012-24979 informacija“. Laiške nurodyti kliento, transporto priemonės ir draudimo duomenys. Pasiūlyme nurodytos skirtingų draudimo bendrovių pateiktų kainos pasiūlymų sąlygos, susietos su jauniausio vairuotojo amžiumi ir mažiausiu stažu (ieškovo siūloma kaina – 175 Lt, kartu nurodant jauniausio vairuotojo amžių – 30 ir mažiausią stažą metais – 7), apačioje esančioje nuorodoje dėl šių sąlygų užfiksuota pastaba: „jei draudžiantis nenurodysite kitų vairuojančiųjų mažiausio stažo, amžiaus <...> gali būti taikomi aukščiau nurodyti apribojimai. Juos pažeidus draudimo bendrovė turi teisę reikalauti, kad žalos atveju draudėjas grąžintų išmokėtą sumą arba jos dalį“. Kasatorius per elektroninę bankininkystę apmokėjo sąskaitoje nurodytą sumą. Tai, kad apmokėjimas buvo sėkmingai įvykdytas, UADBB BALTO LINK patvirtino elektroniniu laišku 2012 m. balandžio 11 d. 23:06 val. Kasatorius 2012 m. balandžio 11 d. 23:08 val. gavo elektroninį laišką, kuriame dėkojama, kad įsigytas privalomojo draudimo polisas svetainėje www.draudimas.lt, ir siunčiama draudimo poliso bei Sutarties kopija.

Sutarties 1.6 ir 2.2.2 punktuose nurodyta, kad kasatorius įsipareigojo naudoti ar leisti naudotis apdrausta transporto priemone tik Sutarties 1.5 punkte aptartomis sąlygomis. Sutarties 1.5 punktas apibrėžia draudimo rizikos vertinimą ir sąlygas, kitą informaciją. Pagal jį „draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota pagal draudėjo pateiktą informaciją apie transporto priemonę, <...> numatomus valdytojus <...>. Draudėjas patvirtino, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> asmenų, jaunesnių nei 30 metų amžiau; asmenų, su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu <...>.“ Sutarties 1.6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad pasikeitus bent vienai iš 1.5 punkte aptartų sąlygų „pasikeičia draudimo rizika, dėl to draudimo įmoka gali būti perskaičiuota. Vadovaujantis LR Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių draudimo sutarties sąlygų VI dalies „Draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas“ 38 p.: jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nurodytos Sutarties 1.5 p. „Draudimo rizikos vertinimas ir sąlygos“. Draudėjui šios Sutarties bei teisės aktų numatytais terminais nepranešus apie rizikos padidėjimą, draudikas, dėl įvykusio draudžiamojo įvykio išmokėjęs išmoką, vadovaudamasis įstatymu bei LR Vyriausybės nustatytomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis <...>, įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį“.

2012 m. gruodžio 31 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl kasatoriui priklausančio automobilio „Mitsubishi“ valdytojo A. B. kaltės buvo apgadintas automobilis „Mercedes Benz“. Įvykio dieną apdraustą transporto priemonę vairavęs A. B. buvo 27 metų ir turėjo 6 metų bei 3 mėnesių vairuotojo stažą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti Sutarties 1.5, 1.6 punktų ir 6.2 punkto 2 dalies sąlygas nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto prasme ir (ar) siurprizinėmis CK 6.186 straipsnio prasme.

Nors, kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, Sutarties kopija kasatoriui buvo pateikta tik po jos sudarymo, tačiau iš pasiūlymo, pateikto kasatoriui prieš sudarant Sutartį, aiškiai matyti, kad draudiko siūlomos paslaugos kaina yra apribota sąlygomis, susijusiomis su transporto priemonės valdytojo amžiumi (30 metų) ir vairavimo stažu (7 metai). Pasiūlyme taip pat nurodyta, kad pažeidus minėtus apribojimus draudimo bendrovė turi teisę reikalauti, jog žalos atveju draudėjas grąžintų išmokėtą sumą arba jos dalį. Nors pasiūlyme tiksliai nenurodyta sumos dalis, kurios grąžinimo gali reikalauti draudimo bendrovė, nėra pagrindo teigti, kad ji kasatoriui negalėjo būti žinoma, nes šie klausimai reglamentuoti viešosios teisės akte – Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (Taisyklių 62 punkte). Tais sudaro pagrindą teigti, kad sąlygos dėl minimalaus draudžiamos transporto priemonės valdytojo amžiaus, vairavimo stažo ir galimų sankcijų draudėjui už nepranešimą apie sutartų apribojimų pažeidimą šalių buvo individualiai aptartos dar prieš sudarant Sutartį. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir tai, jog sutartis buvo sudaryta 2012 m. balandžio 11 d., o draudimo rizikos padidėjimą atitinkančios aplinkybės atsirado tik 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi, kasatorius turėjo pakankamai laiko susipažinti su Sutarties sąlygomis. Remiantis TPVCAPDĮ 7 straipsnio 1 dalimi draudėjas turi teisę nutraukti įprastinę draudimo sutartį, apie tai raštu įspėjęs draudiką ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki numatomo draudimo sutarties nutraukimo dienos. Šiuo atveju draudėjui grąžinama sumokėta draudimo įmoka už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, atskaičius sutarties sudarymo ir vykdymo administracines išlaidas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki draudžiamojo įvykio kasatorius kreipėsi į ieškovą su prašymu išaiškinti Sutarties sąlygas ar jas pakeisti.

Remiantis šios nutarties 33 punkte išdėstytais argumentais taip pat atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai, susiję su netinkamu CK 6.992 straipsnio 2 dalies ir CK 6.993 straipsnio 8 dalies normų taikymu apeliacinės instancijos teisme.

Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto aiškinimo ir taikymo

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Ją sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, priežiūros institucijos – Draudimo priežiūros komisijos – 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Sąlygų 14 punktas).

Remiantis Draudimo įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi šalims sudarant Sutartį), draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.

Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas).

Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu:

sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas);

draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).

Aiškindamas pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas kasacinis teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>).

Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, todėl draudikas gali nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų. Vien tas faktas, kad viena asmenų grupė dėl savo objektyvių savybių, tiesiogiai susijusių su draudžiamojo įvykio rizika, draudimo apsaugą gauna mokėdama mažesnę draudimo įmoką negu kita grupė, kuriai būdinga didesnė įvykio rizika, pats savaime nesuponuoja išvados, kad pastarosios draudimo apsauga yra siaurinama, pažeidžiant teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-55/2014">3K-3-55/2014</a>).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.

Pažymėtina, kad tik vienoje iš anksčiau kasacinio teismo nagrinėtų bylų buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-55/2014">3K-3-55/2014</a> kasacinis teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Visgi, sprendžiant dėl galimybės nagrinėjamoje byloje remtis minėtoje nutartyje esančia praktika, atkreiptinas dėmesys į joje vertinto draudimo sutarties pažeidimo pobūdį – t. y. pirminis draudėjas, iš kurio transporto priemonę įsigijo atsakovas, draudimo sutarties sudarymo metu turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą, tuo tarpu atsakovas, perėmęs pirminio draudėjo teises pagal draudimo sutartį, neturėjo sutartyje numatyto dvejų metų vairavimo stažo ir apie šią aplinkybę, dėl kurios pasikeitė draudimo rizika, nepranešė draudikui.

Ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse, priimtose bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl Taisyklių 62.2 punkto taikymo draudėjui nepranešus apie tai, kad transporto priemonė bus naudojama ne Lietuvos Respublikoje ir (ar) ne Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, pagrįstu draudėjo grąžintinos draudimo išmokos dydžiu buvo pripažintos sumos, sudarančios 50 procentų draudimo išmokos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-584/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-584/2013">3K-3-584/2013</a>). Tačiau pažymėtina, kad minėtose nutartyse suformuluota teisės aiškinimo taisyklė dėl draudiko teisės sieti draudimo riziką su transporto priemonės naudojimo vieta ir (ar) naudotojo gyvenamąja vieta buvo pakeista vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija iš dalies pagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus, nurodytus šios nutarties 15.5 ir 15.6 punktuose.

Apeliacinės instancijos teismas kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir 2012 m. gruodžio 31 d. įvykusio eismo įvykio aplinkybės, tai yra A. B. įvažiavimas į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą spręsdamas, kad autoįvykis kilo dėl grubaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo, šie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B. vairuodamas automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis ir kad A. B. eismo įvykio deklaracijoje patvirtino savo kaltę dėl eismo įvykio. Nors kasatorius teigia, kad atsiliepime į apeliacinį skundą jis nesutiko su šia teismo nustatyta aplinkybe, tačiau pažymėtina, kad ginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytas išvadas ir išdėstytus motyvus, kurie daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, kasatorius galėjo pateikdamas apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados patvirtina, kad kasatoriaus neatskleistos aplinkybės apie transporto priemonės valdytojo amžių ir vairavimo stažą yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu – t. y. draudžiamąjį įvykį sukėlė asmuo, kurio amžius ir vairavimo stažas buvo mažesni už minimalų amžių ir stažą, įtvirtintus Sutartyje.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai įvertino kitą teisiškai reikšmingą aplinkybę – t. y. kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį. Nors apeliacinės instancijos teismo išvada, nurodyta šios nutarties 47 punkte, laikytina iš esmės pagrįsta, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji nereiškia, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Akivaizdu, kad skirtumas tarp draudimo rizikos laipsnio transporto priemonę valdant dvidešimt vienerių metų ir vienerių metų vairavimo stažą turintiems asmenims yra kitoks, nei skirtumas tarp draudimo rizikos laipsnio transporto priemonę valdant septynerių metų ir šešerių metų vairavimo stažą turintiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje pateikiama pradedančiojo vairuotojo sąvoka – tai asmuo, įgijęs teisę vairuoti A, A1, A2, B, B1 kategorijos motorinę transporto priemonę ir turintis vairavimo stažą iki dvejų metų. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-55/2014">3K-3-55/2014</a> esančia praktika, kai iš draudėjo buvo priteista maksimali teisės aktuose nustatyta draudimo išmokos sumos dalis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B. eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus, turėjo 6 metų vairavimo stažą. Tuo tarpu Sutartis tarp šalių buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo. Tai reiškia, kad draudimo rizika dėl kasatoriaus nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir taikydama šioje nutartyje suformuluotą draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti, iš kasatoriaus priteistiną sumą sumažinant iki 25 proc. ieškovo išmokėtos draudimo išmokos – t. y. iki 2956,66 Eur.

Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo Taisyklių 62.2 punkto aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-584/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-584/2013">3K-3-584/2013</a>, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, nes pirmiau nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa: civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-584/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-584/2013">3K-3-584/2013</a>, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, buvo sprendžiama ne dėl Taisyklių 62.2 punkte, o dėl 60.3 punkte nustatytos sankcijos (numatančios iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos grąžinimą) už nepateikimą atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjimą aiškintis eismo įvykio aplinkybių, ir draudikui prašant nepateikimą turimos informacijos apie eismo įvykį taikymo.

Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie neturi reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, o vertinant skundžiamo procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą jie yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidos šalims priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai; jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys).

Šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jų patirtų atstovavimo išlaidų dydį, todėl šios joms nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinį skundą tenkinus iš dalies, t. y. 50 proc. sumažinus iš atsakovo ieškovui priteistą sumą, atsakovui iš ieškovo priteistina 50 proc. už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 66,50 Eur.

Pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, t. y. ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies (50 proc.), proporcingai perskirstomos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos – ieškovui iš atsakovo priteistina 162,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; atsakovui priteistina 322,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Įskaičius šalims viena iš kitos priteistinas sumas, nurodytas šios nutarties 55 ir 56 punktuose, atsakovui iš ieškovo priteistina 376,84 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 9,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinį skundą tenkinus iš dalies, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei lygiomis dalimis priteistinos iš abiejų šalių, t. y. po 4,88 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartį pakeisti:

priteisti ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ (j. a. k. 50003210451, Latvijos Respublika) iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2956,66 Eur (du tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt šešis Eur 66 ct) draudimo išmokos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, apskaičiuotas pagal priteistą 2956,66 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2013 m. lapkričio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

panaikinti nutarties dalį, kuria panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ atsakovui V. J. ir kuria ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ iš atsakovo V. J. priteista 324,14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ (j. a. k. 50003210451, Latvijos Respublika) atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 376,84 Eur (tris šimtus septyniasdešimt šešis Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ (j. a. k. 50003210451, Latvijos Respublika) ir atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 4,88 Eur (keturis Eur 88 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis