Dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo, 2015 m. kovo 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-3-422-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00535-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.1.; 21.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens L. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo A. R. individualios įmonės bankroto byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei A. R. individualiai įmonei dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo, 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo L. L.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo klausimai pažeidus kreditorių susirinkimo nutarimo patvirtintą turto pardavimo tvarką.

Pareiškėjas prašė teismo pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2015 m. kovo 5 d. bankrutavusios A. R. individualios įmonės (toliau – ir bankrutavusi A. R. IĮ) turto pardavimo protokolą, bankrutavusios A. R. IĮ ir L. L. sudarytą 2015 m. kovo 5 d. nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi iškelta A. R. IĮ bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi leista nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės A. R. IĮ savininko A. R. turtą.

2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkime nutarta A. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) pardavinėti laisvu pardavimu, apie pardavimą paskelbti interneto svetainėje www.skelbiu.lt ir spaudoje, nustatyti pradinę turto pardavimo kainą (81 962,46 Eur) bei tvarką. Pagal šią tvarką nepardavus turto per vieną mėnesį, kaina sumažintina 10 proc. (73 766,22 Eur) ir turtas sumažinta kaina pardavinėjamas du mėnesius, o per nustatytą terminą jo nepardavus – šaukiamas kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytu terminu turtas nebuvo parduotas, todėl 2015 m. kovo 3 d. sušauktas kreditorių susirinkimas, jame kreditoriai nutarė turtą pardavinėti tokia pačia kaip ir prieš tai tvarka: sumažinti vieną mėnesį pardavinėtino turto kainą iki 66 389,60 Eur, o nepavykus jo parduoti, du mėnesius jį pardavinėti už 59 750,64 Eur kainą. 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolu ir pirkimo–pardavimo sutartimi turtas parduotas L. L. už 67 389,60 Eur.

Pareiškėjas pažymėjo, kad po 2015 m. kovo 3 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nei interneto skelbimų portale www.skelbiu.lt, nei spaudoje nebuvo paskelbta patikslinta informacija apie sumažintą turto pardavimo kainą. Tokie bankroto administratorės veiksmai užkirto kelią parduodant turtą dalyvauti kuo didesniam pirkėjų skaičiui ir turtą parduoti už didesnę kainą. Pripažinus 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą neteisėtu, pripažintina negaliojančia ir pirkimo–pardavimo sutartis, nes šalys neįgijo teisės sudaryti minėtos pirkimo–pardavimo sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino, pripažino negaliojančiais 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą, šio turto pirkimo–pardavimo sutartį, taikė dvišalę restituciją – turtą grąžino bankrutavusiai A. R. IĮ, o L. L. – 67 389,60 Eur.

Teismas nustatė, kad, turtą pardavinėjant 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimo nutarime nustatyta tvarka, į bankroto administratorę 2015 m. vasario 27 d. kreipėsi du pirkėjai – R. M. ir D. K.; jie atitinkamai pasiūlė pirkti turtą už 73 800 Eur ir 73 766 Eur; administratorė turto nepardavė ir 2015 m. kovo 3 d. sušaukė kreditorių susirinkimą naujai turto pardavimo kainai nustatyti; administratorė pateikė kreditoriams nutarimo projektą, kuriuo pradinė turto pardavimo kaina sumažinta iki 66 389,60 Eur, tačiau jų neinformavo apie jau esamus pirkėjus ir jų pasiūlytas turto pirkimo kainas; 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimas pritarė bankroto administratorės pasiūlytai sumažintai turto pardavimo kainai ir tokiai pačiai 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu nustatytai turto pardavimo tvarkai; apie sumažintą turto pardavimo kainą administratorė nepaskelbė nei spaudoje, nei interneto svetainėje www.skelbiu.lt; 2015 m. kovo 5 d. administratorė sudarė pirkėjų sąrašą, kuriame nurodytos tos pačios 2015 m. kovo 27 d. pasiūlymą pirkti turtą pateikusių pirkėjų pavardės; 2015 m. kovo 5 d. surašytas turto pardavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad didžiausią parduodamo turto kainą (67 389,60 Eur) pasiūlė D. K.; tą pačią dieną sudaryta turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria bankrutavusios įmonės turtas parduotas L. L., atstovaujamai D. K.

Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad bankroto administratorė nesilaikė 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos, nes nei spaudoje, nei interneto svetainėje www.skelbiu.lt neatnaujino informacijos apie sumažintą parduodamo turto kainą. Dėl pažeistos turto pardavimo procedūros teismas pripažino neteisėtu 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą ir jį panaikino, o 2015 m. kovo 5 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad administratorės veiksmai, kai, 2015 m. vasario 27 d. gavus pasiūlymus turtą pirkti už 73 766 Eur arba 73 800 Eur, inicijuojamas 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimas dėl turto kainos sumažinimo, neatitiko įstatyme nustatytos turto pardavimo procedūros, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Sudarytas protokolas ir pirkimo–pardavimo sutartis yra niekiniai ir negaliojantys, ginčo sutarties šalys laikytinos nesąžiningomis, o jų veiksmais sukurtos civilinės teisinės pasekmės neatitinka viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų, todėl teismas 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekine ir pagal CK 1.81 straipsnį. Pripažinęs sutartį niekine, teismas pritaikė dvišalę restituciją, grąžindamas turtą A. R. nuosavybėn, o L. L. – už turtą sumokėtas lėšas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės bankrutavusios A. R. individualios įmonės ir trečiojo asmens L. L. atskiruosius skundus, 2016 m. kovo 1 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, nenurodė konkrečios normos, tačiau teismo pateikta aptariamos išvados motyvacija leidžia tokią nustatyti. Pirmosios instancijos teismas sandorį pripažino niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį, nurodydamas, kad parduodant turtą nesilaikyta bankrutavusios įmonės 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas nekilnojamasis turtas visais atvejais parduodamas varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka, o neparduoto iš varžytynių minėto turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (komitetas). Nagrinėjamu atveju turtas, nepavykus jo parduoti iš varžytynių, buvo pardavinėjamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad nebuvo laikytasi kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos. Toks turto pardavimas yra neteisėtas imperatyvaus ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad įsigyti ginčo turtą ketino daugiau pirkėjų, kurie būtų pasiūlę didesnę kaip 67 389,60 Eur turto pirkimo kainą, tačiau nurodytas prielaidas kolegija vertino pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnyje nustatytas taisykles. Bylos duomenimis, nepaisant ilgiau kaip metus trukusio vangaus ginčo turto pardavimo proceso, 2015 m. vasario 27 d. į administratorę kreipėsi du potencialūs pirkėjai; vienas jų (R. M.) pasiūlė turtą nupirkti už 73 800 Eur, kitas (D. K.) – už 73 766 Eur. Taigi jau du pirkėjai buvo susidomėję ginčo turto įsigijimu už didesnę kaip 67 389,60 Eur kainą dar iki 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo, todėl pagrįsta kolegija laikė prielaidą, jog, viešai paskelbus apie sumažintą ginčo turto pardavimo kainą, kaip tai nutarta 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkime, susidomėjusių šio turto įsigijimu pirkėjų skaičius būtų išaugęs. Neatnaujinus informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą, nebuvo sudarytos sąlygos bankrutavusios įmonės kreditoriams gauti didesnę savo finansinių reikalavimų patenkinimui skirtą sumą.

Kadangi bankroto administratorė neatskleidė kreditorių susirinkimui informacijos apie tai, kad į ją kreipėsi du asmenys, kurie norėjo įsigyti turtą už didesnę kainą, ir pasiūlė kreditoriams sumažinti turto pardavimo kainą, be to, nepatikslino spaudoje ir interneto tinklalapyje informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą ir turtą pardavė L. L. už 67 389,60 Eur, tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms, šalių nesąžiningumo, sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kuriais paneigtų duomenis, kad 2015 m. vasario 27 d. pasiūlymus pateikę pirkėjai neketino įsigyti turto už pasiūlymuose nurodytas kainas.

Sutikdama su teismo taikyta restitucija, kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog įmonė neturi finansinių galimybių grąžinti L. L. 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi sumokėtus pinigus ir kt.; be to, konstatuotas L. L. kaip sutarties šalies nesąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei įmonė neturėtų galimybės L. L. grąžinti sumokėtų lėšų, tai ji gali tapti kreditore ir reikalauti savo finansinį reikalavimą patenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad L. L. procese dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje. Teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad tokia jos procesinė padėtis neleido jai tinkamai įgyvendinti savo teisių (CPK 42 straipsnis, 47 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė ir tai, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės nepažeidžiamos vien dėl to, kad visi įmonės kreditoriai neįtraukiami į bylą; pareiškėjas yra bankrutavusios individualios įmonės savininkas, ginčas vyksta dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo, todėl jis laikytinas materialiai suinteresuotu ir turinčiu procesinę teisę inicijuoti procesą (CPK 47 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl byloje sprendžiamo ginčo turėjo būti priimtas teismo sprendimas, o ne nutartis, tačiau sprendė, kad toks proceso teisės normų pažeidimas per se (pats savaime) nelemia skundžiamo sprendimo neteisėtumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo L. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir A. R. prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnį, IBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes priešingu atveju teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti. Klaipėdos apygardos teismas sprendime nenurodė konkrečios pažeistos imperatyviosios normos, o Lietuvos apeliacinis teismas tokia laikė ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, nors joje nėra aiškiai išreikštų draudimų.

ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyvaus pobūdžio. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju reikia aiškintis, ar kreditorių susirinkimo nutarimo (nustatytos turto pardavimo tvarkos) pažeidimas yra esminis ir pažeidžia kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesus. Teismai neanalizavo ir nepasisakė, ar paskutinį kartą nepaskelbus kainos iš esmės buvo pažeisti kreditorių interesai. Apeliacinės instancijos teismo prielaida, kad, paskelbus apie turto pardavimą sumažinta kaina, viešai būtų atsiradę daugiau pirkėjų, ir dar tokių, kurie gerokai pakeltų parduodamo turto kainą, nepatvirtinta ir mažai tikėtina. Nė vienas įmonės kreditorių neskundė įvykusio pardavimo, nes nemanė, kad turtas parduotas per pigiai ar kad bankroto administratorė būtų veikusi ne jų interesais. Dėl to kreditoriams neginčijant turto pardavimo protokolo ir sutarties, sutinkant su gauta už turtą kaina, procedūriniai jų valios pažeidimai nelaikytini esminiais, dėl kurių įvykusį turto pardavimą reikėtų laikyti neteisėtu ir grįžti į pradinę padėtį.

Teismai pripažino pirkimo–pardavimo sandorį prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes buvo pažeistas sąžiningumo principas. Kasacinėje praktikoje tokiu pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu galima, jeigu pakanka įrodymų nustatyti sąmoningą asmenų siekį pažeisti fundamentalias vertybes, t. y. atlikti veiksmus, akivaizdžiai neteisėtus civilinės teisės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015). Teismų konstatuotas ir bankroto administratorės, ir kasatorės nesąžiningumas, nors nenustatyta pastarosios sąmoningo siekio atlikti neteisėtus veiksmus. Teismai kasatorės nesąžiningumą grindė tuo, kad jos įgaliotinis D. K. dar prieš 2015 m. kovo 2 d. kreditorių susirinkimą pateikė administratorei pareiškimą įsigyti turtą už 73 766 Eur, todėl po dviejų dienų įsigydamas turtą pigiau turėjo suprasti, jog sandorį sudaro nesąžiningai.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė restitucijos klausimą. Šio teismo žinioje yra įmonės bankroto byla, todėl jis gerai žino, kad įmonė lėšų neturi, o už parduotą namą pinigai jau paskirstyti išieškotojams (SEB bankui kaip hipotekos turėtojui). Teismo taikyta restitucija nepagrįstai ir nesąžiningai pablogina kasatorės padėtį, nes jau dabar aišku, kad ji bus įtraukta į trečiosios eilės kreditorių eilę ir sumokėtų pinigų niekada neatgaus. Įmonė, iš naujo pardavusi namą, gaus pajamų ir gautos lėšos vėl bus paskirstytos pirmosios eilės kreditoriams. Teismas privalėjo svarstyti galimybę pakeisti restitucijos būdą, t. y. taikyti ją iš dalies – įgytą turtą paliekant pirkėjai, o bankrutuojančiai įmonei priteisiant skirtumą tarp sumokėtos sumos ir buvusios paskutinės sumos, už kurią skelbiant paskutinį pardavimą turtas nebuvo nupirktas. Tokia restitucija atitiktų teisingumo ir protingumo principus ir neblogintų pirkėjos padėties, neužvilkintų bankroto procedūrų.

Teismas byloje netinkamai taikė restituciją natūra: sprendime nenurodyta, kas turi grąžinti kasatorei jos sumokėtus pinigus: bankrutuojanti įmonė ar SEB bankas, kuriam tie pinigai buvo pervesti, ar bankroto administratorė, jeigu jai iš gautų lėšų buvo išmokėtas atlyginimas.

Bankrutavusi A. R. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“, prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo tenkinti trečiojo asmens L. L. kasacinį skundą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutartį ir A. R. skundą atmesti.

Pareiškėjas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Bankroto administratoriui, kaip savo srities profesionalui, taikytini aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to jis, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai. Dėl pažeidimų, padarytų parduodant turtą, teismo posėdžio metu sutiko pati bankroto administratorė D. S. ir kasatorės atstovė.

Bankroto proceso metu bankrutuojančios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina, kad kuo daugiau būtų tenkinta kreditorių reikalavimų. Neatnaujinus informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą, nebuvo sudarytos sąlygos įmonės kreditoriams gauti didesnę savo finansiniams reikalavimams tenkinti skirtą sumą, todėl kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos pažeidimas laikytinas esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros neteisėtumą.

Bankroto administratorė neatskleidė 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkime informacijos dėl atsiradusių pirkėjų, pasiūlė sumažinti pardavimo kainą, internete nepaskelbė naujos informacijos apie sumažintą turto kainą. Tokie sandorio šalių veiksmai pagrįstai pripažinti nesąžiningais, sandoris – prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto administratorė tą pačią dieną, pardavusi nekilnojamąjį turtą, gautus pinigus pervedė kreditoriui, t. y. nesuėjus turto pardavimo protokolo Nr. 1 apskundimo terminui, taip galimai siekdama ateityje pasunkinti restitucijos taikymą.

Teismas, sandorius pripažinęs niekiniais pagal du savarankiškus pagrindus, pagrįstai taikė dvišalę restituciją. 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia pagal du savarankiškus teisinius pagrindus. Tokiais sandoriais nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustatė tokio sandorio šalims turtinių sankcijų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucijos pagrindu nesąžiningos sutarties šalies sumokėtų pinigų grąžinimas, pastarajai tampant bankrutavusios įmonės trečiosios eilės kreditore, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Tokia pozicija grindžiama šalies nesąžiningumo aplinkybe bei kitų bankrutavusios įmonės kreditorių lygiateisiškumo principo užtikrinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2014). Byloje nesant objektyvių duomenų dėl restitucijos taikymo negalimumo, žemesnės instancijos teismai pagrįstai taikė dvišalę restituciją ir grąžino bankrutuojančiai A. R. IĮ žemės sklypą su gyvenamuoju namu, o kasatorei – pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtus 67 389,60 Eur.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais

Teismai turto pardavimo protokolą ir pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančiais kaip pažeidžiančius imperatyviąsias teisės normas (CK 1.80 straipsnio ir ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto normų pagrindu). Kasatorė kelia klausimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos imperatyvumo kaip pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad toks sandoris negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191-916/2015">3K-3-191-916/2015</a> ir joje nurodyta praktika).

Kai teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191-916/2015">3K-3-191-916/2015</a>; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2011">3K-3-523/2011</a>). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl abiejų CK 1.80 straipsnio sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-511/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-511/2014">3K-3-511/2014</a>).

ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta turto pardavimo ir perdavimo tvarka, pagal kurią parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, o kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, – parduodamas jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas (išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4, 5 dalyse nurodytus atvejus) parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas 1 dalies 2 punkte nurodyta tvarka.

Kasacinio teismo praktikoje pažymimas vienas esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios įmonės turto kuo operatyviau ir kiek įmanoma daugiau tenkinti kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132-684/2015">3K-3-132-684/2015</a>; 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2015). Šio tikslo siekiama ir jis įgyvendinamas per ĮBĮ nustatytas bankroto procedūras. Būtent ĮBĮ normomis reglamentuojamas priverstinis vykdymas iš skolininko (bankrutuojančios įmonės) turto. Pirmiau nurodyta, kad visais atvejais bankrutuojančios įmonės nekilnojamasis, taip pat ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Nepardavus šio turto iš varžytynių ir šio turto neperėmus kreditoriui, nekilnojamojo turto vertinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo klausimas įstatymų leidėjo pavestas kreditorių susirinkimui, nes būtent kreditorių susirinkimas sprendžia esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tokius kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymimas ekonominio naudingumo aspektas bankroto procese, t. y. kad bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai gautų didesnę ekonominę naudą ir didesne apimtimi tenkintų kreditorių reikalavimus, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-132-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-132-684/2015">3K-3-132-684/2015</a>). Dėl to kreditorių susirinkimas gali priimti sprendimą toliau neparduotą varžytynėse turtą pardavinėti Vyriausybės nutarime nustatyta tvarka arba, atsižvelgęs į bankroto proceso tikslus bei ekonominį naudingumą, spręsti dėl kitokios turto pardavimo tvarkos. Tokiu atveju pagal ĮBĮ 23 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį parduodamo turto vertės nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad ne žodinė aptariamos ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies normos išraiška, bet interesas, kuriam apsaugoti ji nustatyta, lemia išvadą dėl jos imperatyvumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl būtina laikytis įstatyme nustatytos procedūros tiek turtą parduodant varžytynėse, tiek pagal kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma yra imperatyvi.

Nagrinėjamu atveju nepavykus parduoti iš varžytynių individualios įmonės savininkui priklausančio bankui įkeisto nekilnojamojo turto ir įkaito turėtojui nesutikus jo perimti, 2014 m. rugpjūčio 28 d. kreditorių susirinkimas nustatė pradinę ginčo turto pardavimo kainą (130 329 Eur) ir jo pardavimo tvarką (pardavinėti laisvu pardavimu, apie turto pardavimą skelbiant interneto svetainėje www.skelbiu.lt ir spaudoje, turtą pardavinėti vieną mėnesį, nepardavus sumažinti kainą 10 proc. ir pardavinėti du mėnesius). Nepavykus šio turto parduoti nustatyta tvarka, 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimas nusprendė turtą toliau pardavinėti laisvu pardavimu ir nustatė pradinę 81 962,47 Eur kainą, nepavykus per mėnesį parduoti, kainą sumažinti iki 73 766,22 Eur ir pardavinėti du mėnesius. Nepavykus per nustatytą terminą turto parduoti, 2015 m. kovo 3 d. buvo sušauktas naujas kreditorių susirinkimas ir nustatyta nauja turto pardavimo kaina – 66 389,60 Eur. Apie 2015 m. kovo 3 d. susirinkime nustatytą (sumažintą) turto pardavimo kainą nebuvo viešai paskelbta kreditorių susirinkime nustatyta tvarka. Tokios aplinkybės leido teismams konstatuoti, kad neatnaujinus informacijos apie sumažintą kainą toks kreditorių susirinkimo nustatytos ginčo turto pardavimo tvarkos pažeidimas pagrįstai šiuo atveju laikytas esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros neteisėtumą. Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tiek turto pardavimo protokolas, tiek jo pagrindu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

Dėl sandorio negaliojimo padarinių

Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažinę turto pardavimo protokolą ir pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančiais, taikė dvišalę restituciją ir grąžino žemės sklypą su gyvenamuoju namu bankrutavusiai individualiai įmonei, o kasatorei priteisė iš bankrutavusios įmonės 67 389,60 Eur, sumokėtų pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nes dėl teismo taikytos restitucijos sandorio šalys atsidūrė nelygiavertėje padėtyje.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.145 straipsnio normas, yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy05MC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-90/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-90/2009">3K-7-90/2009</a>).

Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-356/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-356/2014">3K-3-356/2014</a>; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-250/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-250/2014">3K-3-250/2014</a>; kt.). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2014">3K-3-398/2014</a>; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015).

Nagrinėjamu atveju teismų konstatuota, kad šalių sudarytas sandoris prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ nuostatoms, t. y. sudarant sandorį pažeista imperatyvi bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka. Taikydami dvišalę restituciją ir priteisdami natūra turtą bankrutavusiai įmonei, o sumokėtus pinigus iš bankrutavusios įmonės – kasatorei, teismai iš esmės nevertino galimybės pakeisti restitucijos būdą. Nagrinėjamu atveju taikant dvišalę restituciją kasatorės ir bankrutavusios įmonės padėtis tampa nelygiavertė. Turtas natūra grąžinamas bankrutavusiai įmonei ir ji įgyja galimybę jį dar kartą parduoti, gautas lėšas paskirstyti kreditoriams pagal nustatytą eilę; po sandorio sudarymo už parduotą turtą gautos lėšos pervestos hipotekos kreditoriui, todėl kasatorė savo reikalavimą dėl 67 389,60 Eur grąžinimo turėtų spręsti ĮBĮ nustatyta tvarka ir tik pasibaigus bankroto procesui būtų aišku, kokia apimtimi tenkintini jos kaip kreditoriaus reikalavimai. Tokia kasatorės padėtis, lyginant ją su bankrutavusios įmonės padėtimi, nepagrįstai ir nesąžiningai pasunkinama, o tai prieštarauja CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Be to, naujas turto pardavimo procesas neužtikrintų geriausios įmonės kreditorių ir jos pačios interesų gynimo, nes dėl pakartotinio ginčo turto pardavimo užtęs bankroto procedūros ir negalės būti operatyviai baigtas įmonės likvidavimas (kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą dėl įmonės likvidavimo), padidės bankroto administravimo išlaidos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nustatytoms byloje aplinkybėms restitucijos būdą reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė bankroto administratorei pateikė 2015 m. vasario 27 d. pasiūlymą įsigyti turtą būtent už 73 766 Eur kainą pagal prieš tai skelbto turto pardavimo pagal kreditorių susirinkimo nustatytą procedūrą (tai jos atstovas (be kita ko, ir kitas pirkėjas) patvirtino raštu) ir sutiko pirkti parduodamą turtą už nurodytą kainą. Bankroto administratorė apie pirkėjus kreditorių susirinkimo neinformavo ir teikė jam prašymą nustatyti naują (sumažintą) kainą. Apie nustatytą naują mažesnę kainą ir turto pardavimą bankroto administratorė kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka viešai nepaskelbė. Nors teismai konstatavo kasatorės nesąžiningumą, tačiau jos nesąžiningumas nagrinėjamoje byloje neįrodytas. Kasatorei turtas buvo parduotas už naują jos pasiūlytą kainą, kuri buvo didesnė už kreditorių susirinkime nustatytą 66 389,60 Eur kainą.

Pateikdamas reikalavimą byloje pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl restitucijos taikymo ir jos būdo, todėl bylos šalys (kasatorė ir bankroto administratorius) neteikė argumentų šiuo klausimu ir teismas šių argumentų neaptarė. Nors atskiruoju skundu kasatorė nurodė argumentus dėl pažeistos šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo teismui pritaikius restituciją, bet apeliacinės instancijos teismas iš esmės pagrįsta pripažino taikytą dvišalę restituciją ir nesvarstė dėl kito restitucijos būdo taikymo.

Kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo teismų taikyto restitucijos būdo nurodyta, jog teismai restituciją turėjo taikyti įpareigodami kasatorę sumokėti turto ekvivalentą pinigais, t. y. kainos skirtumą nuo jau sumokėtos sumos ir prieš paskutinį pardavimą siūlytos kainos (kasacinio skundo 32 punktas). Proceso dalyviams tokia kasatorės pozicija buvo žinoma, tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo taikytą dvišalę restituciją, teismui pateiktuose jų procesinių dokumentų nėra pasisakyta dėl tokio restitucijos būdo taikymo byloje – bankroto administratorius palaikė kasacinio skundo argumentus, o bankrutavusios įmonės savininkas A. R. atsiliepime į kasacinį skundą išdėstė argumentus, kuriais pritarė teismo taikytam restitucijos būdui. Dėl to konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tačiau siekdama užtikrinti tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą, sudaryti šalims galimybę ne tik teikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų sandorio negaliojimo ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, nes, pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį ir ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei taikant pirmiau aptartą restitucijos būdą, sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį teisės taikymo aspektu, reglamentuojant ginčo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju lieka neaktualus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,99 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas paliktinas spręsti nagrinėsiančiam bylą apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties dalis dėl dvišalės restitucijos taikymo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas