Civilinė byla Nr. 3K-3-401-916/2016
Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00734-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.5.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės Druskininkų savivaldybės administracijos ir išieškotojos D. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės T. G. pareiškimą dėl baudos vykdymo procese skyrimo skolininkei Druskininkų savivaldybės administracijai, suinteresuotas asmuo –išieškotoja D. P..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą ir baudos skyrimą, jeigu skolininkas tokio sprendimo neįvykdė, aiškinimo ir taikymo.
Antstolė prašė teismo skirti skolininkei iki 1000 Lt (289 Eur) baudą už teismo sprendimo nevykdymą už kiekvieną nevykdymo dieną išieškotojos naudai. Nurodė, kad išieškotoja pateikė vykdomąjį raštą, kuriuo skolininkė yra įpareigota atlikti veiksmus, nurodytus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo dalyje, kurią nepakeistą paliko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi. Antstolė nurodė, kad terminas sprendimui įvykdyti yra pasibaigęs, o 2014 m. liepos 2 d. surašytas sprendimo nevykdymo aktas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi antstolės pareiškimą tenkino ir skyrė skolininkei išieškotojos naudai baudą po 5 Eur už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2014 m. liepos 2 d. imtinai.
Teismas nustatė, kad antstolė vykdo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą, kuriuo skolininkė įpareigota per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos: 1) laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje (administracinės bylos 1 t., b. l. 12) pažymėta teritorijos numeriu 6, N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, toje vietoje, kur nėra kitiems asmenims nuosavybės teise įregistruoto daikto – inžinerinių tinklų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai; 2) laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje (administracinės bylos 1 t., b. l. 12) pažymėta teritorijos numeriu 8, tik N. K. turėtos žemės vietoje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, atlikti šio sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai. Šis sprendimas įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d.
Antstolės 2014 m. liepos 2 d. Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktu Nr. 3.11.-V007026 konstatuotas 2010 m. balandžio 19 d. teismo sprendimo neįvykdymo faktas. Šio akto teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusia Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1112-371/2014.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime nenurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, padarė išvadą, jog antstolė sprendimo neįvykdymo aktą pagrįstai perdavė teismui, prašydama skirti skolininkei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 5 dalyje nustatyto dydžio baudą išieškotojos naudai.
Nustatydamas baudos dydį teismas atsižvelgė į sprendimo neįvykdymo terminą, į tai, kad skolininkė iš esmės dalį sprendime nurodytų reikalavimų įvykdė, pradėjo kitos dalies vykdymo procedūras, kurios yra gana sudėtingos, dėl ko sprendimo galutinis įvykdymas užsitęsė. Baudą teismas skaičiavo nuo 2010 m. spalio 8 d. (sprendimas įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d. ir turėjo būti įvykdytas iki 2010 m. spalio 7 d. imtinai) iki 2014 m. liepos 2 d. imtinai, t. y. iki Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto Nr. 3.11.-V007026 surašymo.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal skolininkės ir išieškotojos atskiruosius skundus, 2016 m. kovo 8 d. nutartimi paliko Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį nepakeistą.
Kolegija, įvertinusi Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. V35-806 „Dėl natūra grąžinamų žemės sklypų Veisiejų gatvėje, Druskininkų mieste, planų tvirtinimo“, aplinkybę, kad išieškotoja šį įsakymą ginčija Kauno apygardos administraciniame teisme (teismo procesinis Nr. 2-62-3-02222-2015-0, sprendimas šiuo metu nėra priimtas), sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime nustatyti įpareigojimai įvykdyti tinkamai. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skolininkė 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo neįvykdė, o aplinkybė, jog nutartyje nebuvo detaliai paminėti ar išvardyti skolininkės pateikti įrodymai, nesudaro pagrindo spręsti, kad jie nebuvo teismo įvertinti.
Kolegija nesutiko su skolininkės argumentu, kad bauda turi būti skaičiuojama nuo 2014 m. liepos 3 d. (kitą dieną nuo 2014 m. liepos 2 d. Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo). Tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime, tiek jo pagrindu 2014 m. sausio 19 d. išduotame vykdomajame rašte nurodytas sprendime nustatytų įpareigojimų atlikimo terminas – per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad baudos skaičiavimo terminas prasideda nuo 2010 m. spalio 8 d., t. y. po trijų mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Kolegijos vertinimu, neturtinės žalos išieškotojai priteisimas neatleidžia skolininkės nuo pareigos atlikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime nurodytus veiksmus ir neapriboja išieškotojos teisės į CPK 771 straipsnio 5 dalies pagrindu nustatytos baudos skyrimą jos naudai. Dėl šios priežasties kolegija atmetė skolininkės argumentą, kad išieškotojai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-877/2014 priteistas neturtinės žalos atlyginimas turi įtakos sprendžiant klausimą dėl baudos skyrimo skolininkei.
Įvertinusi sprendimo neįvykdymo terminą, reikalingų atlikti procedūrų sudėtingumą, atsižvelgdama ir į tai, kad bauda atliktų drausminamąją ir skatinamąją funkciją, kolegija padarė išvadą, jog skolininkei skirtina 5 Eur bauda už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną yra pakankama satisfakcija išieškotojai, taip pat pakankama paskata skolininkei įvykdyti prievolę.
Remdamasi CPK 93, 98 straipsniais, kolegija priteisė skolininkei iš išieškotojos 275,88 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo už atsiliepimo į išieškotojos atskirąjį skundą parengimą.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu skolininkė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – atmesti antstolės pareiškimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai, skirdami skolininkei baudą, netinkamai taikė CPK 771 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2009">3K-3-454/2009</a>); pažeidė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, teisėtumo ir viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principus ir nepagrįstai nesivadovavo administracinių teismų suformuota šių principų taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014; kt.). Pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol teismo sprendimas yra neįvykdytas. Nagrinėjamu atveju į bylą buvo pateiktas Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. V35-806 „Dėl natūra grąžinamų žemės sklypų Veisiejų gatvėje, Druskininkų mieste, planų tvirtinimo“ su priedais, t. y. įrodymas, patvirtinantis teismo sprendimo dalies dėl žemės sklypo suformavimo laisvoje (neužstatytoje) žemėje, kuri Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėta teritorijos numeriu 6 (ginčo dėl likusios teismo sprendimo dalies visiško įvykdymo nėra), įvykdymo faktą. Taigi skolininkei įvykdžius sprendimą ir pirmosios instancijos teismui iš esmės šį faktą pripažinus, nėra pagrindo taikyti CPK 771 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėtą įsakymą išieškotoja ginčija teisme, padarė nepagrįstą išvadą, jog teismo sprendimas nėra įvykdytas. Tokia teismo išvada, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl įsakymo teisėtumo teismo dar nėra priimtas, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 2 daliai, nes viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto arba teismo.
Teismai, pažeisdami res judicata (galutinis teismo sprendimas) principą, nepagrįstai nevertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-877/2014 nustatytų prejudicinę reikšmę turinčių aplinkybių ir neatsižvelgė į jas. Šiuo sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nepaisant vykdomojo rašto išieškotojai išdavimo, skolininkės veiksmus vykdant 2010 m. balandžio 19 d. teismo sprendimą, inter alia (be kita ko) jo dalį dėl žemės sklypo suformavimo teritorijoje Nr. 6, nepripažino neteisėtais. Jokių naujų (kitų) aplinkybių nuo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo priėmimo iki 2014 m. liepos 2 d. Sprendimo neįvykdymo akto surašymo nustatyta nebuvo. Todėl teismai nagrinėjamoje byloje neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad 2010 m. balandžio 19 d. teismo sprendimas nebuvo įvykdytas nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2014 m. liepos 2 d., ir būtent už šį laikotarpį skirti skolininkei baudą.
Teismai baudą skolininkei skyrė už netinkamą laikotarpį. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda išieškotojo naudai galėtų būti skiriama tik nuo kitos dienos, einančios po Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos (CPK 73 straipsnio 3 dalis) už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-415/2015). Todėl net ir nustačius faktą, kad skolininkė neįvykdė teismo sprendimo, baudos skaičiavimo terminas prasidėtų ne nuo 2010 m. spalio 8 d., o nuo 2014 m. liepos 3 d., t. y. nuo kitos dienos, einančios po Sprendimo neįvykdymo akto surašymo dienos. Toks nurodyto termino, už kurį skolininkui galima skirti baudą pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį, skaičiavimas faktiškai atitiktų ir pirmiau nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime konstatuotas aplinkybes.
Išieškotoja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skolininkės skundą atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepime nurodoma, kad:
Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. V35-806, priešingai negu teigia skolininkė, ne paneigia, o atvirkščiai – patvirtina aplinkybę, kad 2010 m. balandžio 19 d. sprendimas nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2014 m. liepos 2 d. imtinai nebuvo įvykdytas, todėl sankcija skolininkei ir satisfakcija išieškotojai už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną nurodytu laikotarpiu paskirta pagrįstai. Minėtas įsakymas yra vienintelis įrodymas, kuriuo skolininkė grindžia savo poziciją dėl 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo įvykdymo. Kadangi šio vienintelio įrodymo teisėtumas tikrinamas administraciniame teisme, tai teismai pagrįstai paskyrė skolininkei baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną tik iki 2014 m. liepos 2 d. imtinai (iki antstolės 2014 m. liepos 2 d. Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto Nr. 3.11.-V007026, kurio teisėtumas jau neginčytinas, nes patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, surašymo). Be to, bauda pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį skolininkui turi būti skiriama net ir tuo atveju, kai antstoliui surašius Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus, skolininkas uždelstą įvykdyti sprendimą pagaliau įvykdo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-877/2014 skolininkės nurodomas faktas, jog ji yra įvykdžiusi 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą, nebuvo nustatytas. Tai yra konstatuota dviejuose teisminiuose procesuose: 1) pagal skolininkės skundą dėl antstolės 2014 m. liepos 2 d. Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto Nr. 3.11.-V007026 panaikinimo (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMzU3LTU5MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-357-590/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-357-590/2015">2S-357-590/2015</a> ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1112-371/2014); 2) pagal išieškotojos skundą skolininkei dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS -38-662/2016 panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-1551-406/15).
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendime nustatyti konkretūs veiksmai kuriuos privalo atlikti skolininkas, ir konkretus šių veiksmų atlikimo terminas – per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šis sprendimas įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d., todėl teismai pagrįstai skolininkui paskirtos baudos terminą skaičiavo nuo 2010 m. spalio 8 d. Skolininkės kasaciniame skunde siūlomas CPK 771 straipsnio 5 dalies nuostatos aiškinimas – bauda išieškotojo naudai galėtų būti skiriama tik nuo kitos dienos, einančios po Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos – yra ne proceso teisės normos aiškinimas, o jos performulavimas, įvedant papildomą skolininkei naudingą aplinkybę (sąlygą). Toks savavališkas CPK 771 straipsnio 5 dalies išplėtojimas negali būti pripažįstamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu kasacijos pagrindu.
Kasaciniu skundu išieškotoja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas išieškotojos atskirasis skundas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir skirti skolininkei išieškotojos naudai 289 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš išieškotojos skolininkei priteista 275,88 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai, neatsižvelgdami į skolininkės asmenį ir procesą, kuriame priimtą teismo sprendimą ši delsia vykdyti (nuosavybės teisių atkūrimas), nepagrįstai skolininkei skyrė tik 5 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną. Viešojo administravimo subjekto veiklai taikomas teisėtumo principo privalomumas (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) suponuoja išvadą, kad šiam subjektui neteisėtai delsiant įvykdyti teismo sprendimą, kuriuo panaikinti neteisėti jo aktai, skolininkui turi būti skiriama atgrasanti maksimalaus dydžio CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda. Neteisėtas skolininkės – viešojo juridinio asmens, savivaldybės įstaigos – neveikimas pažeidžia ne tik išieškotojos, bet ir visuomenės interesus; neteisėtas delsimas per teismo nustatytą terminą įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtą teismo sprendimą sąmoningai trukdo atkurti istorinį teisingumą.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš išieškotojos skolininkei priteisė pastarosios bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą. Tiek išieškotojos, tiek skolininkės atskirieji skundai buvo atmesti, todėl teismas neturėjo atlyginti apeliantų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Tokia pati praktika dėl bylinėjimosi išlaidų kasatoriams neatlyginimo, kai atmetami abiejų kasatorių kasaciniai skundai, formuojama ir kasacinio teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDEtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-341-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-341-684/2015">3K-3-341-684/2015</a>). Be to, aplinkybė, kad skolininkės išlaidos advokatų pagalbai apmokėti neatitinka būtinumo kriterijaus nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-748/2014. Todėl nagrinėjamu atveju teismas klausimą dėl skolininkės išlaidų advokatų pagalbai apmokėti turėjo spręsti vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu ir skolininkės prašymą dėl tokių išlaidų atlyginimo atmesti. Skolininkė yra viešojo administravimo subjektas, susijusi su tais teisiniais santykiais, kuriuose atlieka viešąjį administravimą, veikdama specifinėje viešojo administravimo srityje ji privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jai tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jai skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau iš principo šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių.
Skolininkė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo išieškotojos skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad:
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs tik dėl teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo dalies skolininkei vykdant įpareigojimą dėl žemės sklypo, pažymėto teritorijos numeriu 6, o ne viso minėto sprendimo neįvykdymo, todėl išieškotojos reikalavimas dėl maksimalaus įstatymo nustatyto baudos dydžio skolininkei skyrimo yra nepagrįstas. Byloje esantys duomenys (Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. V35-806) patvirtina, kad skolininkė minėtą teismo įpareigojimą įvykdė, todėl procesinio poveikio priemonės ir reikalaujamo maksimalaus dydžio baudos taikymas šiuo atveju ne tik nėra galimas, bet ir nėra grįstinas CPK 771 straipsnio 5 dalies nustatytu šios poveikio priemonės taikymo tikslu – paskatinti (motyvuoti) skolininkę įvykdyti teismo sprendimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-877/2014 skolininkės veiksmai dėl įpareigojimo, susijusio su žemės sklypo suformavimu teritorijoje Nr. 6, nebuvo pripažinti neteisėtais, todėl skolininkė buvo visiškai tikra, kad ji teismo sprendimą įvykdė visa apimtimi dar 2012 m. spalio 5 d. ir kad ji veikė apdairiai, rūpestingai, nepažeisdama nei išieškotojos, nei trečiųjų asmenų interesų. O užsitęsusį minėto įpareigojimo vykdymą nulėmė objektyvios, nuo skolininkė nepriklausančios priežastys. Reikalaudama skolininkei skirti maksimalią baudą, išieškotoja iš esmės siekia nepagrįstai pasipelnyti: jai jau yra priteista 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo už teismo sprendimo nevykdymą iki 2012 m. spalio 5 d.; šiuo metu Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjama byla dėl neturtinės žalos išieškotojai priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Baudos skyrimas skolininkei išieškotojos naudai už tą patį pažeidimą ir už tą patį laikotarpį, už kurį išieškotojai jau yra priteista ir gali būti priteista neturtinė žala, iš esmės reikštų dvigubą skolininkės nubaudimą ir atitinkamai nepagrįstą išieškotojos ekonominės naudos gavimą.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė skolininkei iš išieškotojo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą. Skolininkės vidiniai resursai šiuo atveju buvo ir yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti skolininkės interesus teisme. Byla yra itin sudėtinga teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, ką patvirtina ir jos nagrinėjimas kasacine tvarka, procesinių dokumentų parengimas reikalavo specialiųjų žinių, laiko sąnaudų, patyrimo, be to, išieškotoja yra atstovaujama advokato. Išieškotoja skolininkės atžvilgiu yra inicijavusi daug įvairių bylų (administracinių ir civilinių), tad vien dėl to skolininkė neturi galimybės tinkamai apginti savo interesus vien tik turimų specialistų pastangomis.
Antstolė atsiliepimų į kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl momento, nuo kurio pradedama skaičiuoti bauda už teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą
Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).
Teismo sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie yra vykdomi skubiai arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats (CPK 281 straipsnis).
Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis).
Jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis, remdamasis CPK 771 straipsnio 1 dalimi, apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje; teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.
Taigi, sprendimo, kuriuo skolininkas įpareigotas atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo faktą motyvuotu aktu konstatuoja antstolis, o poveikio priemones už sprendimo neįvykdymą taiko teismas, patikrinęs antstolio akto pagrįstumą ir nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė.
Teismas, gavęs antstolio surašytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą su prašymu skirti CPK 771 straipsnio 5 dalyje nurodytą baudą, turi iš pradžių nustatyti, kokio pobūdžio prievolė skolininkui nustatyta teismo sprendimu. Nustatęs, kad skolininko prievolė yra asmeninė, tačiau skolininkas sprendimo neįvykdė, teismas gali tenkinti antstolio prašymą taikyti CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytas sankcijas – skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Bauda, kurią teismas turi teisę skirti CPK 771 straipsnio 5 dalies pagrindu, yra vienas iš priverstinio teismo sprendimo vykdymo instrumentų, kuris yra naudojamas teisės aktuose nustatyta tvarka.
Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kur yra išaiškinta, kad nuo Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos yra pagrindas konstatuoti, jog skolininkas neįvykdė pareigos atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, todėl teismas, teismo posėdyje spręsdamas sprendimo neįvykdymo klausimą ir taip nustatęs, kad skolininkas neįvykdė sprendimo, turi pagrindo skirti skolininkui baudą nuo kitos dienos, einančios po Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos (CPK 73 straipsnio 3 dalis) už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai iki įpareigojimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-415/2015).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo sprendimo privalomumas ir priverstinis teismo sprendimo vykdymas nėra tapačios sąvokos. Vienas iš esminių šių teisės elementų skirtumų yra tai, kad teismo sprendimas yra privalomas nuo jo įsiteisėjimo momento, tuo tarpu dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo inicijavimo yra būtini aktyvūs išieškotojo veiksmai, t. y. kreipimasis į sprendimą priėmusį teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo ir jo pateikimas vykdyti CPK nustatyta tvarka. Taip įgyvendinamas dispozityvumo principas vykdymo procese. Vykdymo procesas be išieškotojo iniciatyvos gali prasidėti tik įstatymo nustatytais atvejais, vykdant institucijų bei pareigūnų nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose dėl turtinio pobūdžio išieškojimo ir kitų institucijų bei pareigūnų sprendimus, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Ne visiems teismo sprendimams būtinas priverstinis vykdymas, teismo sprendimą gali įvykdyti pats skolininkas savanoriškai, kol dar neprasidėjo vykdymo procesas, be to, kaip minėta, vykdymo procesas, išskyrus tam tikras įstatyme įtvirtintas išimtis, prasideda tik išieškotojo iniciatyva.
Įvertinusi teisės normas, reglamentuojančias baudos vykdymo procese CPK 771 straipsnio 5 dalies pagrindu skyrimo tvarką, kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, kai į jį kreipiasi antstolis prašydamas skirti skolininkui už teismo sprendimo nevykdymą baudą už kiekvieną nevykdymo dieną išieškotojo naudai ir pateikia Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, nustatęs pateikiamo Akto pagrįstumą, taip pat tai, ar skolininkas nėra teismo sprendimo įvykdęs, ir baudos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, gali skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą nuo Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teismo sprendimas, dėl kurio vykdymo išieškotoja kreipėsi, įsiteisėjo 2010 m. liepos 7 d., išieškotoja į teismą dėl Vykdomojo rašto išdavimo kreipėsi 2014 metais. Išieškotoja turėjo teisę inicijuoti vykdymo procesą, tačiau daugiau nei trejus metus nesikreipė dėl vykdomojo dokumento išdavimo ir šia teise nepasinaudojo. CPK 771 straipsnio 5 dalis yra skirta išieškotojo interesui ginti, kad būtų užtikrintas priverstinis teismo sprendimo vykdymo procesas, konkrečiai skirta bauda. Taigi, nagrinėjamu atveju išieškotoja prašo teismo skirti baudą už praėjusį laikotarpį, t. y. iki priverstinio teismo sprendimo vykdymo inicijavimo ir atitinkamai iki Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo. Kaip buvo minėta šios nutarties 24 punkte, CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda yra vienas iš priverstinio teismo sprendimo vykdymo instrumentų, kuris yra naudojamas teisės aktuose nustatyta tvarka ir kurį skirti iki vykdymo proceso inicijavimo nėra teisinio pagrindo.
Kasatorė Druskininkų savivaldybės administracija kasaciniame skunde yra nurodžiusi, kad teismo sprendimo dalį (laisvoje (neužstatytoje) žemės dalyje suformuoti natūra grąžinamą žemės sklypą, atlikti sklypo kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą, pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo ir perduoti patvirtintą žemės sklypo planą kartu su kitais dokumentais Alytaus apskrities viršininko administracijai, dėl kurios šioje byloje nagrinėjamas ginčas) yra įvykdžiusi, to neneigia ir kasatorė D. P.. Tačiau faktinė aplinkybė, ar skolininkė yra įvykdžiusi nagrinėjamoje byloje aktualią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, teismų nebuvo nustatoma, o kasacinis teismas faktų netiria ir dėl teismų nenustatytų faktų nepasisako. Kaip buvo išaiškinta pirmiau, teismas skiria skolininkui baudą išieškotojo naudai prieš tai patikrinęs antstolio Sprendimo neįvykdymo akto pagrįstumą ir nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šios faktinės aplinkybės nevertino. Aplinkybė, kad teismo sprendimas jau yra įvykdytas, turėtų įtakos baudos skyrimo terminui, todėl ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias CPK 771 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos baudos skyrimo momentą, spręsdami, kad šiuo atveju bauda yra skirtina nuo teismo sprendime nurodytos įvykdymo datos iki Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos.
Dėl baudos už teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą dydžio
Formuodamas teismų praktiką dėl CPK 771 straipsnio taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai ši teisinė sankcija yra bauda, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2009">3K-3-454/2009</a>; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-513/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-513/2012">3K-3-513/2012</a>; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013).
Kaip buvo minėta, bauda, nustatyta CPK 771 straipsnio 5 dalyje, yra priverstinio teismo sprendimų vykdymo proceso instrumentas, kurį, nustatęs, kad skolininkas teismo sprendimo neįvykdė, gali taikyti teismas jam skirdamas iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) yra konstatavęs, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį saugoma teisė į teismą būtų tik iliuzinė, jei susitariančiosios valstybės nacionalinėje teisinės sistemoje būtų leidžiama nevykdyti galutinio ir privalomo teismo sprendimo, tuo pakenkiant vienai iš šalių. Todėl bet kokio teismo sprendimo vykdymas laikytinas sudėtine 6 straipsnyje nurodyto „bylos nagrinėjimo“ dalimi. Tai reiškia, jog nepagrįstai ilgai užsitęsęs privalomo sprendimo vykdymas gali pažeisti Konvenciją (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. kovo 19 d. sprendimą byloje Hornsby prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 18357/91), par. 40; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Burdov prieš Rusiją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 33509/04), par. 65–66). Tokio užsitęsimo pagrįstumas turi būti vertinamas visų pirma atsižvelgiant į vykdymo proceso sudėtingumą, paties pareiškėjo bei kompetentingų institucijų elgesį, taip pat teismo priteistos sumos dydį bei sprendimo pobūdį (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Raylyan prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22000/03), par. 31; 2015 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Rafailovič ir Stevanovič prieš Serbiją (pareiškimų Nr. 38629/07 ir 23718/08), par. 78). Nors Teismas atsižvelgia į nacionaliniais įstatymais nustatytus vykdymo proceso terminus, jų nesilaikymas nebūtinai reiškia Konvencijos pažeidimą. Šioks toks vėlavimas ypatingomis aplinkybėmis gali būti leidžiamas, bet jis niekuomet negali būti toks, kad būtų pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies saugomos teisės esmė (žr. pirmiau cituotą sprendimą Burdov (Nr. 2), par. 67). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad sprendimo dėl tam tikro turto suteikimo vykdymas gali užtrukti ilgiau nei pinigų sumokėjimas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Kopnin ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2746/05), par. 33, ir kt.).
Kasaciniame skunde kasatorė D. P. teigia, kad teismai, skirdami skolininkei penkių eurų dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną, neatsižvelgė į skolininkės asmenį ir procesą, kuriame priimtą teismo sprendimą ši delsia vykdyti (nuosavybės teisių atkūrimas). Kasatorė prašo, kad skolininkei būtų skiriama maksimali dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų dydžio bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną.
Bylą nagrinėję teismai, nustatydami skolininkei skirtinos baudos dydį, vertino sprendimo neįvykdymo terminą, atsižvelgė į reikalingų atlikti procedūrų sudėtingumą, taip pat vadovavosi CPK taikymo principais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su šiais bylą nagrinėjusių teismų motyvais, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti kitokią išvadą.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendime, kuriuo, be kitų klausimų, spręsta dėl žalos D. P., padarytos nevykdant teismo sprendimo ir skolininkei delsiant atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus, priteisimo konstatuota, kad nepakanka įrodymų Druskininkų savivaldybės administracijos veiksmus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo tolesnio vykdymo vertinti kaip neteisėtus.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamam klausimui dėl baudos dydžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės administracija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą, parengė žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 8 planus, o žemės sklypo Nr. 6, dėl kurio teismo sprendimas nebuvo įvykdytas laiku, plano nerengė, nes visa teritorija šiame žemės sklype yra užimta inžinerinėmis komunikacijomis bei jų apsaugos zonomis, todėl nuosavybės teisės pareiškėjai šiame žemės sklype negalėtų būti atkurtos. Parengtus žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 8 planus ir paaiškinimą dėl žemės sklypo Nr. 6 Druskininkų savivaldybės administracija 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. S12-2589 pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriui. Atsakovo teigimu, tokiu būdu jis įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą. Pagal Druskininkų savivaldybės administracijos parengtą ir suformuotą žemės sklypo planą NŽT 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje Nr. 50S-26 pareiškėjai buvo grąžinta natūra 0,2643 ha žemės sklypo dalis, esanti 0,5044 ha žemės sklype, Druskininkų mieste, Neravų g. 4. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad Druskininkų savivaldybės administracija ir toliau nevykdo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo ar vykdo jį netinkamai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A662-877/2014). Šiuo sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išieškotojai D. P. priteisė penkių tūkstančių litų dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Įvertinusi pirmiau pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime sprendžiant dėl žalos atlyginimo išieškotojai D. P., vertintinos kaip reikšmingos nustatant baudos dydį už teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą.
Nesutiktina su skolininkės atsiliepimo į D. P. kasacinį skundą argumentu, jog baudos skyrimas už tą patį pažeidimą, už kurį išieškotojai jau yra priteista ir gali būti priteista neturtinė žala, iš esmės reikštų skolininkės dvigubą nubaudimą, o išieškotojos – nepagrįstą praturtėjimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog neturtinės žalos administracinėje byloje priteisimas neatleidžia skolininko nuo pareigos įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir vykdymo procese taikyti priverstinio vykdymo priemones bei sankcijas – skirti CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendime Arbačiauskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 2971/08) yra pažymėjęs, kad nors kartais kompensacija gali būti laikoma pakankama teisinės gynybos priemone dėl valstybės neįvykdyto teismo sprendimo, ji nebūtų tinkama alternatyva priemonėms, kurias nacionalinė teisinė sistema turėjo užtikrinti pareiškėjui tam, kad būtų atkurtos jo nuosavybės teisės; konkrečios bylos aplinkybėmis Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad civilinis ieškinys negali būti laikomas veiksminga teisinės gynybos priemone dėl ilgai nevykdomo teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui suteikta teisė įsigyti turtą (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) cituotą Arbačiauskienė prieš Lietuvą, par. 110).
Remdamasi pirmiau pateiktais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas ir pagrįstai sprendė dėl baudos už teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą dydžio.
Dėl atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
Kasaciniame skunde išieškotoja teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad tiek skolininkės, tiek išieškotojos apeliaciniai skundai buvo atmesti, taip pat į tai, jog skolininkė yra viešojo administravimo subjektas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš jos skolininkei priteisė pastarosios bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu.
Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas baudos skolininkei vykdymo procese paskyrimo klausimas pagal antstolės teismui pateiktą pareiškimą. Antstolio ir kitų asmenų pareiškimai teismui vykdymo procese nagrinėjami specialia, CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka, o ne ginčo teisena.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju skolininkė – savivaldybė – yra viešojo administravimo subjektas. Nors civilinio proceso normos neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi ir (ar) vykdymo proceso dalyviu, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad samdant advokatus patirtų išlaidų atlyginimas turi būti priteisiamas iš kitos šalies. Teismas, spręsdamas, ar priteisti atstovavimo išlaidas viešojo administravimo subjekto naudai ir kokio dydžio jas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143 – 375/2008).
Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 44–45 punktuose nurodytais argumentais, taip pat atsižvelgdama į tai, kad tiek išieškotojos, tiek skolininkės apeliaciniai skundai buvo atmesti, o bylos apimtis ir sudėtingumas nėra dideli, sprendžia, kad išieškotojos ir skolininkės turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neturėjo būti atlyginamos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš ieškotojos skolininkei šios atstovavimo apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą, netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir vykdymo procesą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. rugsėjo 30 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 11,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties dalį dėl momento, nuo kurio pradedama skaičiuoti bauda už teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti šiam teismui.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties dalį, kuria iš išieškotojos D. P. skolininkei Druskininkų miesto savivaldybės administracijai priteista 275,88 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Janina Januškienė
Janina Stripeikienė
Dalia Vasarienė
