Baudžiamoji byla Nr. 2K-297-222/2016
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10017-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.3; 1.2.14.7; 2.1.7; 2.2.4.3; 2.4.7
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį 120 MGL dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo T. B. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinis skundas atmestas.
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti I. J., S. K. ir A. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
T. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio–2006 m. sausio mėn. Klaipėdos ir Kauno miestuose, akcinės bendrovės „Parex banko“ patalpose, suorganizavo didelės vertės svetimo turto – 100 425 Lt (29 085,09 Eur) uždarosios akcinės bendrovės „G“ piniginių lėšų iššvaistymą, būtent: 2005 m., tiksliai nenustatytoje vietoje, T. B., parengė nusikalstamos veikos planą – UAB „G“ vardu pigiai nupirkti iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „F“ reikalavimo teises į skolininkų neįvykdytas prievoles, o vėliau prievolių įvykdymo atveju organizuoti grynųjų pinigų paėmimą iš UAB „G“ banko sąskaitos, t. y. taip iššvaistyti UAB „G“ priklausančias pinigines lėšas ir jas pasisavinti; šį nusikalstamos veikos planą pasiūlė S. K., kuriam sutikus, 2005 m. gruodžio mėn. pateikė jam savo paties ar nenustatyto asmens kompiuterine technika atspausdintus dokumentus: 2005 m. gruodžio 12–14 d. UAB „G“ prašymą susipažinti su informacija apie parduodamą BUAB „F“ turtą, 2005 m. gruodžio 23 d. UAB „G“ pasiūlymą pirkti iš BUAB „F“ debitorinius įsiskolinimus, mokant už vieną 100 Lt (28,96 Eur), 2005 m. gruodžio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „G“ už 900 Lt (260,66 Eur) nupirko iš BUAB „F“ devynis debitorinius įsiskolinimus. S. K. nurodė A. B., nesusijusiam su UAB „G“ jokiais darbo santykiais, organizuoti, kad šiuos dokumentus pasirašytų UAB „G“ direktorė I. J. A. B., vykdydamas S. K. nurodymus, pateikė šiuos dokumentus I. J., kuri, būdama UAB „G“ de jure (formalioji) direktorė, vykdydama neteisėtus A. B. nurodymus, juos pasirašė ir perdavė S. K., o pastarasis – T. B. T. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, suorganizavo, kad, pasinaudojus iš S. K. gautais dokumentais, UAB „G“ vardu 2005 m. gruodžio 29 d. Kauno mieste iš BUAB „F“ būtų nupirkti devyni debitoriniai įsiskolinimai už 900 Lt (260,66 Eur). Vienam iš BUAB „F“ debitorių (duomenys neskelbtini) iš dalies padengus savo debitorinį įsiskolinimą ir pervedus 102 223,71 Lt (29 606,03 Eur) į BUAB „F“ banko sąskaitą, o pastarajai, vykdant 2005 m. gruodžio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, 2006 m. sausio 10 d. minėtas lėšas pervedus į UAB „G“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvusią AB „Parex banke“, S. K., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su T. B. ir pagal pastarojo parengtą nusikalstamos veikos planą, nurodė A. B. organizuoti BUAB „F“ pervestų lėšų paėmimą grynaisiais pinigais iš UAB „G“ sąskaitos, o pastarasis nurodė tai atlikti UAB „G“ direktorei I. J. ir šias lėšas perduoti jam. I. J., savo žinioje turėdama UAB „G“ turtą, vykdydama neteisėtus A. B. nurodymus, veikdama netiesiogine tyčia, AB „Parex banko“ patalpose Klaipėdoje, Danės g. 15, iš pirmiau minėtos UAB „G“ banko sąskaitos be teisėto pagrindo paėmė: 2006 m. sausio 10 d. – 50 000 Lt (14 481 Eur), 2006 m. sausio 11 d. – 48 000 Lt (13 901,76 Eur) ir 2006 m. sausio 12 d. – 2425 Lt (702,33 Eur), t. y. iš viso grynaisiais pinigais paėmė 100 425 Lt (29 085,09 Eur) ir perdavė A. B. A. B., tęsdamas nusikalstamą veiką, visus pinigus perdavė S. K., o pastarasis šiuos pinigus, išskyrus tiksliai nenustatytą dalį, kurią pagal išankstinį susitarimą pasiliko sau, 2006 m. sausio 11 d. Kauno mieste perdavė T. B.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. ir jo gynėja advokatė I. Blaževičienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti prokurorui, arba priimti T. B. išteisinantį nuosprendį.
Kasatorių manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Kasatoriai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai sutrukdė teismams nagrinėti bylą bei apribojo galimybę gintis nuo kaltinimo. Pasak kasatorių, Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi (kuri įsiteisėjo) baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-107/2012, remdamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, perdavė bylą prokurorui baudžiamojo proceso pažeidimams ištaisyti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti. Ikiteisminio tyrimo metu teismo nutartyje nurodytos klaidos neištaisytos, neatlikta jokių tyrimo veiksmų, apsiribota tik veikos kvalifikacijos pakeitimu, esminės faktinės aplinkybės nepasikeitė. Kasatoriai pažymi, kad kaltinamasis aktas nekonkretus, jame nurodytos faktinės aplinkybės prieštarauja bylos duomenims, o parinkta kita veikos kvalifikacija ne tik prieštarauja tame pačiame akte nurodytoms faktinėms aplinkybėms, bet ir neatskleista, kokį nusikalstamos veikos planą parengė T. B. ir kokiu būdu jis tokį planą pateikė S. K. ir niekada jo nematytam (nepažįstamam) A. B., kaip šį planą perdavė I. J., kurios taip pat nepažinojo ir kuri pagal kaltinamąjį aktą bendrininkų grupei nepriklauso ir veikė netiesiogine tyčia. Taip pat nenurodyta, kaip T. B. esą suderino bendrininkų ir bendrininkų grupei nepriklausančios I. J. tyčios turinį. Anot kasatorių, kaltinamajame akte neaprašius faktinių aplinkybių, kaip to reikalauja BPK 219 straipsnio 3 dalis, nuo tokio kaltinimo efektyviai gintis neįmanoma. Kasatoriai pažymi, kad jeigu nusikalstamos veikos planas yra pigiai nupirkti reikalavimo teises į skolininkus, tai toks reikalavimo teisių įgijimo laikymas nusikalstama veika (iššvaistymu) akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101–6.110 straipsnių nuostatoms, nes reikalavimo teisių įgijimas yra elementarus civilinės teisės sandoris. Nuosprendyje minimo nusikalstamos veikos plano buvimą paneigia ir tai, kad neįmanoma sukurti plano nežinant, ar iš skolininkų pavyks išieškoti skolas. Pirmosios instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą, visus šiuos trūkumus ignoravo. Be to, teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktas prašymas grąžinti bylą prokurorui, tačiau teismas šio prašymo neišsprendė, todėl susidarė paradoksali situacija, kai tas pats teismas iš esmės skirtingai vertino kaltinamąjį aktą. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų taip pat nepašalino ir nutartyje visiškai nepagrįstai nurodė, jog teisminio nagrinėjimo metu pateiktas prašymas grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, išspręstas 2013 m. lapkričio 11 d. teisiamajame posėdyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad minėtas prašymas nebuvo išnagrinėtas ir joks procesinis dokumentas nepriimtas, dėl jo nepasisakyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
Kasatoriai, nurodydami apie netinkamą BK 184 straipsnio 2 dalies taikymą, teigia, kad teismai neanalizavo būtinųjų turto iššvaistymo požymių – turtinės žalos padarymo, neteisėtumo ir neatlygintinumo, to nėra ir kaltinamajame akte. Be to, teismai nenurodė, kokiais įrodymais ir argumentais grindė minėtų požymių buvimą. Pasak kasatorių, I. J. veiksmai nėra neteisėti, o teismai nepagrįstai neteisėtu pripažino tai, kad I. J. perdavė S. K. per A. B. pinigus kaip atlygį už pelningą sandorį. Tokia išvada, pasak kasatorių, prieštarauja CK 6.758 straipsnio nuostatoms, pagal kurias įgaliotinis, veikiantis pagal pavedimo sutartį, turi teisę į atlyginimą, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė kyla, jei įmonės vadovas sudaro ekonomiškai nepagrįstą, su įmonės interesais nesutampantį sandorį. Kasatorių teigimu, byloje nustatyta priešingai – S. K. iš UAB „G“ pinigus gavo turėdamas teisę į atlygį už pelningą sandorį, reikalavimo teisių įgijimui jis investavo savo asmenines lėšas, ėmėsi priemonių, kad būtų išieškotos piniginės lėšos iš skolininkų, todėl I. J. veikoje taip pat nėra iššvaistymo požymio – neatlygintinumo. Be to, pasak kasatorių, UAB „G“ nebuvo padaryta jokia turtinė žala, priešingai – įmonė gavo pelną ir net išmokėjus S. K. atlyginimą, iš gautų pinigų buvo mokami mokesčiai, įmonė gavo reikalavimo teisę į 160 000 Lt (46 339,20 Eur) skolą.
Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalis, nes įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, šališkai ir vienpusiškai, nuosprendžio išvados nelogiškos, prieštaringos, pagrįstos ne įrodymais, bet prielaidomis, neteisėtai, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, gautais duomenimis, neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas taip pat pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalis, BPK 44 straipsnio 5, 6, 7 dalis, 301 straipsnį, 305 straipsnį, nes visiškai nemotyvavo savo išvadų, nenurodė įrodymų, kuriais remiantis jos buvo padarytos, ir visiškai nepasisakė dėl jas paneigiančių bylos įrodymų. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, pats pažeidė įrodinėjimo taisykles, neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, dėl dalies jame nurodytų argumentų nutartyje visiškai nepasisakė, jų neįvertino. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ne teisminio nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais S. K. parodymais, kurie negali būti laikomi įrodymais. Anot kasatorių, S. K. ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus keitė parodymus, nurodydamas iš esmės skirtingas aplinkybes dėl reikalavimo teisių perleidimo, todėl neaišku, kodėl teismas pasirinko tik vieną S. K. parodymų versiją, tokio pasirinkimo motyvų nenurodė. Be to, S. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip įtariamasis, kuris neatsako už melagingų parodymų davimą, todėl jo parodymai turėjo būti vertinami itin atidžiai, analizuojant ir lyginant juos su kitais bylos duomenimis, tačiau abiejų instancijų teismai to nepadarė. Kasatoriai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė liudytojų G. D. ir A. V. parodymus, kurie visiškai paneigia teismo išvadas. Pasak kasatorių, G. D. parodymai yra nuoseklūs ir visiškai patvirtina tai, kad tarp jo, T. B. ir S. K. buvo susiklostę paskoliniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas G. D. parodymus (kad T. B. iš S. K. gautus pinigus perdavė G. D., taip grąžino skolą) nepagrįstai vertino kaip nenuoseklius, o dėl A. V. parodymų (kad jis T. B. nepažįsta ir šis nedalyvavo perleidžiant BUAB „F“ kreditorių reikalavimus UAB „G“) visiškai nepasisakė. Kasatorių teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad T. B. 2005 m. gruodžio mėnesį pateikė S. K. jo paties ar nenustatyto asmens kompiuterine technika išspausdintus dokumentus, susijusius su reikalavimo teisių perleidimu, negana to, T. B. nei I. J., nei A. B. nepažinojo, todėl objektyviai neturėjo galimybės parengti šių dokumentų. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo banko išrašo, iš kurio matyti, jog T. B. 2005 m. rugsėjo mėnesį iš savo sąskaitos paėmė 5000 Eur, kuriuos skolino S. K. Kasatorių nuomone, šis rašytinis įrodymas turėjo būti vertinamas kartu su liudytojų G. D., S. K., J. K. parodymais, telefoninių pokalbių suvestinėmis, t. y. kitais įrodymais, tiesiogiai patvirtinančiais aplinkybę, kad tarp G. D., S. K. ir T. B. buvo susiklostę paskoliniai santykiai. Vien tai, kad S. K., grąžindamas skolą T. B., o per jį G. D., panaudojo dalį pinigų, gautų iš UAB „G“, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie T. B. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. B. ir S. K. telefonu kalbėjosi apie reikalavimo teisių perleidimo sutarties tarp BUAB „F“ ir UAB „G“ sudarymą, prieštarauja bylos įrodymams. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2005 m. gruodžio 29 d., o pokalbiai vyko nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2006 m. sausio 11 d., todėl akivaizdu, kad telefoninių pokalbių turinys susijęs ne su reikalavimo teisių perleidimu, o laidavimo sutarties sąlygomis (tai patvirtina ir 2006 m. sausio 6 d. telefoninio pokalbio suvestinė Nr. 22). Kartu kasatoriai nurodo, kad nuosprendyje vienu atveju teigiama, jog paskolinių santykių tarp T. B., S. K. ir G. D. nebuvo, o kitur, analizuojant 2006 m. sausio 12 d. telefoninio pokalbio suvestinę Nr. 85, teigiama priešingai – apie kažkokį T. B. naudingą sandorį, bet ne paskolos sutartį. Vis dėlto teismas nepasisakė, už ką S. K. perdavė pinigus T. B., o T. B. G. D. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų prieštaravimų taip pat neanalizavo ir nepašalino. Kasatoriai mano, kad teismų sprendimuose padarytos išvados apie tai, jog T. B. pinigų neįgijo, o iš S. K. gautus pinigus perdavė G. D., paneigia aplinkybę, jog T. B. sukūrė nusikalstamos veikos planą. Be to, nuosprendis ir nutartis, pasak kasatorių, paremti išimtinai telefoninių pokalbių duomenimis, tuo tarpu bylos įrodymų visuma rodo tai, kad T. B. nebuvo žinoma apie pinigų ėmimą iš UAB „G“ sąskaitos ir jis pats šioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, jų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Prokuroras teigia, kad 2013 m. kovo 22 d. kaltinamasis aktas visiškai atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus ir apie tai pagrįstai konstatavo Klaipėdos apygardos teismas, 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi perdavęs bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir kliūčių. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2013 m. lapkričio 11 d., nuteistieji I. J., A. B. ir T. B. nurodė suprantantys, kuo yra kaltinami, o teismas atmetė prašymą grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje keliamiems reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai ir motyvuotai pasisakė, kodėl daro išvadą apie kaltinamojo akto atitikimą BPK 219 straipsnio reikalavimams. Kartu prokuroras pažymi, kad kasatorių prašymas perduoti bylą prokurorui nepagrįstas ir dėl to, jog peržengia kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas.
Pasak prokuroro, kasatoriai esminių BPK pažeidimų buvimą motyvuoja savaip vertindami byloje surinktus ir teismuose ištirtus įrodymus, interpretuodami faktines aplinkybes, tačiau tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Prokuroro teigimu, BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo perskaityti S. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kurie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Taip pirmosios instancijos teismas įvertino ir tarpusavyje sugretino ne tik nuteistųjų ikiteisminio bylos tyrimo metu duotus parodymus, tačiau ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurių visetu pagrindė išvadas apie nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymą.
Prokuroro įsitikinimu, nustatyti visi būtinieji T. B. inkriminuotos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir apeliacinės instancijos teismas dėl to išsamiai pasisakė.
Nuteistojo T. B. ir jo gynėjos advokatės I. Blaževičienės kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų taikymo
Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-480/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-480/2012">2K-480/2012</a>, 2K-222/2013, 2K-254/2013).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams klausimas buvo keliamas abiejų instancijų teismuose. Priešingai nei teigia kasatoriai, Klaipėdos apygardos (pirmosios instancijos) teismo teisiamajame posėdyje kaltinamojo S. K. gynėjo pateiktas prašymas baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu perduoti prokurorui buvo išnagrinėtas ir motyvuotai atmestas 2013 m. lapkričio 11 d. protokoline nutartimi. Į tai savo nutartyje, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, atkreipė dėmesį ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalį teismas dėl kiekvieno prašymo priima nutartį. Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismas šio reikalavimo laikėsi. Šiuo atveju nebuvo pažeistos ir BPK nuostatos dėl nutarties formos, nes pagal BPK 253 straipsnio 2 dalį pats teismas nusprendžia, ar jo priimama nutartis turi būti surašyta kaip atskiras dokumentas, ar įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą.
Vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino kaltinamojo akto turinį bei sprendė, jog kaltinamajame akte T. B. (taip pat I. J., S. K. ir A. B.) inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 184 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kaltinamajame akte detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistųjų veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, t. y. išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta pagal aiškų ir BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, o nuteistųjų teisės baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys) nebuvo pažeistos. Kartu teismas pažymėjo, kad tai, jog kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės sutampa, tik patvirtina, kad, ištyrus bylos įrodymus, pareikštas kaltinimas pasitvirtino.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo daryti kitokias išvadas, nes kaltinamajame akte išdėstytas veikos aprašymas atskleidžia esmines faktines aplinkybes, kurios yra svarbios nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymui. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nenustatę kaltinamojo akto trūkumų ir bylos neperdavę prokurorui, esminių BPK reikalavimų pažeidimų nepadarė, o kaltinamojo teisė tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo nebuvo suvaržyta.
Dėl T. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį
Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-322/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-322/2012">2K-322/2012</a>, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės svetimą turtą (ar turtinę teisę), t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis). Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, pasunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje visi būtinieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nustatyti ir apeliacinės instancijos teismo tinkamai išanalizuoti. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas (patvirtindamas ir pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą) nustatė, kad UAB „G“ direktorei I. J. patikėtas (jai svetimas) UAB „G“ turtas (pinigai) neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, be jokio teisėto pagrindo, priešingai įmonės interesams, buvo perduotas tretiesiems asmenims – su UAB „G“ jokiais darbo santykiais nesusijusiam A. B., kuris savo ruožtu šį turtą perdavė S. K., o pastarasis – T. B. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „G“ turtas tretiesiems asmenims perduotas neatlyginant jo vertės. Galiausiai teismas pažymėjo, kad nuteistųjų T. B., I. J., S. K. ir A. B. bendrais veiksmais UAB „G“ buvo padaryta turtinė žala, nes bendrovė neteko piniginių lėšų. Taigi, byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad I. J., neatlygintinai perleidusi tretiesiems asmenims jai patikėtą didelės vertės UAB „G“ turtą, tiesiogiai realizavo visus turto iššvaistymo objektyviuosius požymius (buvo nusikaltimo vykdytoja). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl I. J. atlikto UAB „G“ piniginių lėšų perdavimo S. K. per A. B., kaip tariamo atlyginimo už sėkmingai įvykdytą, pelningą sandorį (CK 6.758 straipsnis), prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog S. K. UAB „G“ vardu veikė pagal įgaliojimą ir kad jam už tai buvo sumokėtas atlyginimas. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybių, jog S. K. kokiu nors būdu dalyvavo įmonės valdyme ir turėjo įgaliojimą veikti UAB „G“ vardu perimant debitorinius įsiskolinimus iš BUAB „F“ bei išieškant skolas, nepatvirtino ir pati I. J. Šios versijos neatspindi ir UAB „G“ buhalterinės apskaitos būklė. Skundžiamuose teismų sprendimuose aprašyta T. B. (ir kitų nuteistųjų) veika pagrįstai pripažinta turto iššvaistymu, nes svetimas turtas perleistas neteisėtai ir nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pažeistų teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis nebuvo iš esmės pasunkintas.
Pažymėtina, kad pagal BK 24, 25 straipsnių nuostatas bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Organizatoriaus veiką apibūdinantys objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl veikos kvalifikavimui pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui, pvz., parenka ir (ar) palenkia asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų padarymo būdus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2012, 2K-7-29-942/2016).
Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai visiškai pagrįstai konstatavo, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkaujant; nors nuteistieji T. B., I. J., S. K. ir A. B. tarpusavyje nebuvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detalių, tačiau visi suvokė, kad veikia bendrai, susitarę, ir kad, turėdami vienodą tikslą, kėsinasi į tą patį objektą ir siekia iššvaistyti UAB „G“ turtą. Teismų nustatyta, kad T. B. suorganizavo didelės vertės svetimo turto – 100 425 Lt (29 085,09 Eur) UAB „G“ piniginių lėšų iššvaistymą, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą, kurį pasiūlė S. K., o šis, vykdydamas minėtą planą, davė atitinkamus nurodymus A. B., pastarasis – I. J. (vykdytojai); T. B. vaidmuo pasireiškė nusikalstamos veikos plano parengimu, kitų asmenų palenkimu dalyvauti darant šią nusikalstamą veiką bei vadovavimu jiems. Teismai sprendė, kad šios nusikalstamos veikos nebūtų be T. B. parengto plano ir veikos organizavimo. Taigi T. B. buvo nusikalstamos veikos bendrininkų I. J. (vykdytojos), S. K. ir A. B. (padėjėjų) veiksmų, nusikaltimo padarymo bei atsiradusių padarinių jungiamoji grandis. Kasatorių versija, esą T. B. apie UAB „G“ grynųjų pinigų paėmimą nieko nežinojo ir šioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, paneigta, dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos argumentuotos išvados. Be kita ko, teismas aptarė T. B. vaidmenį parengiant nusikalstamos veikos planą, jį pateikiant S. K., organizuojant šią nusikalstamą veiką, taip pat konkrečius bendrininkų S. K., A. B. ir I. J. veiksmus, kartu ir tai, kaip iš UAB „G“ banko sąskaitos buvo paimti ir T. B. perduoti grynieji pinigai.
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, iš jų – ir apibūdinančias nuteistojo T. B. konkrečius veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo, kaip nusikaltimo organizatoriaus, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies ir kitais procesiniais pažeidimais
Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka. Ar tinkamai įvertinti įrodymai galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės tik deklaratyviai reiškiamas kasatorių nesutikimas su abiejų instancijų teismų išvadomis dėl atskirų įrodymų (pvz., liudytojų G. D., A. V., J. K., nuteistojo S. K. parodymų, telefoninių pokalbių suvestinių, banko išrašo) vertinimo ir prašoma juos vertinti kitaip bei daryti kitokias (palankias nuteistajam T. B.) išvadas, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko ir paliekami nenagrinėti.
Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio ir kitų procesinių pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, šio teismo atliktą įrodymų vertinimą ir priimto nuosprendžio pagrįstumą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatoriai, savaime nereiškia baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Bylos medžiaga rodo, kad teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriai, apeliaciniame skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, buvo nurodę iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais grindžiamas ir jų kasacinis skundas. Apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas įrodymų vertinimo aspektu ir sutikdamas su jomis, priimtoje nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Kartu apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, bet atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) pagal nuteistojo T. B. ir jo gynėjos apeliaciniame procese iškeltas abejones, motyvuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, ir atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. B. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Armanas Abramavičius
Dalia Bajerčiūtė
