Baudžiamoji byla Nr. 2K-301-139/2016
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04713-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.8; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.6.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2013 m. gruodžio 19 d. padarytos veikos) laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, 140 straipsnio 2 dalies (dėl 2015 m. sausio 20 d. padarytos veikos) laisvės apribojimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams keturiems mėnesiams, įpareigojant A. B. per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš A. B. priteista nukentėjusiajai G. D. 400 Eur proceso išlaidoms atlyginti.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 8 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas ir iš nuteistojo priteista nukentėjusiajai 200 Eur proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2013 m. gruodžio 19 d., apie 8.30 val., bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su sugyventine G. D., tyčia prispaudė ją prie sienos, sugriebė už kaklo, alkūne suspaudė kaklą, lenkdamas prie grindų ir tuo pačiu metu sukdamas už nugaros sulenktą ranką; taip nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas sprande, dešiniame paakyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Taip pat jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015 m. sausio 20 d., apie 22.25 val., bute (duomenys neskelbtini), konflikto metu su sugyventine G. D., ranka sugriebė jai už kaklo, naktinių marškinių, kairės rankos ir stipriai patraukė ją; taip nukentėjusiajai padarė odos nubrozdinimus dešinėje krūtyje, kairėje rankoje, dešinėje plaštakoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Kasatorius teigia, kad nusikaltimų, už kuriuos yra nuteistas, jis nepadarė, todėl nepagrįstai pripažintas kaltu ir jam paskirta nepagrįsta neteisinga bausmė, o abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, dėl kurių buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ir suvaržytos jo teisės į gynybą, teisingą teismo procesą, nešališką teismą. Kartu šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Nagrinėjamoje byloje priimtuose teismų sprendimuose yra daug nepašalintų prieštaravimų ir neatitikimų bylos duomenims, nes įrodymų tyrimas atliktas atmestinai, šališkai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai nepagrįstai ignoravo gynybos pateiktą profesoriaus V. Justickio specialisto išvadą ir liudytojų E. S., V. B. parodymus, nepagrįstai nesiėmė priemonių bylos duomenis patikrinti BPK nustatyta tvarka ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-443/2011, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją).
2.2. Kasaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, t. y. G. D. ir liudytojų, nemačiusių įvykio aplinkybių ir dėl artimų ryšių su nukentėjusiąja turinčių suinteresuotumą bylos baigtimi, parodymais; įvykio vietos apžiūros protokolu; pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole nurodyta informacija; teismo medicinos specialistų išvadomis, kuriose nurodytos tik prielaidos ir teigiama, kad šie įrodymai nepatvirtina nei kasatoriaus atliktų smurtinių veiksmų, nurodytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, nei artimos aplinkos požymių jo ir nukentėjusiosios bendravime. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai neįvertino profesoriaus V. Justickio specialisto išvadų, kuriose nurodyta, kad ji (G. D.) santykius su nuteistuoju buvo linkusi traktuoti kaip artimesnius nei jie buvo iš tikrųjų; apie įvykio aplinkybes neapklausė šalia gyvenančios nukentėjusiosios mamos; nesiėmė iniciatyvos paskirti ir nepaskyrė trumpųjų žinučių ekspertizės, kuri padėtų nustatyti, ar nukentėjusiosios ir nuteistojo santykiuose buvo artimos aplinkos požymių ir apibūdinti šių asmenų elgesį tokiuose santykiuose bei polinkį į agresiją.
Be to, ikiteisminiame tyrime ir teismuose duoti nukentėjusiosios parodymai apie smurto panaudojimą prieš ją abiejų įvykių metu yra tarpusavyje prieštaringi ir neatitinka teismo medicinos specialistų išvadose nustatytų sužalojimų. Šiose specialisto išvadose dėl antrojo įvykio nurodyti sužalojimai, anot kasatoriaus, padaryti bandant imituoti nagų žymes, galbūt tyčia save žalojant ir piktybiškai siekiant suklastoti įkalčius. Tokias aplinkybes patvirtina ir profesoriaus V. Justickio specialisto išvada dėl nukentėjusiosios elgesio bruožų. Skundo autoriaus manymu, teismai nepagrįstai nekreipė dėmesio į tokias aplinkybes ir jų tinkamai neįvertino.
Skundo autoriaus nuomone, teismai nepagrįstai nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. sausio 20 d. įvykiuose iš viso neatliko jokių veiksmų arba šie veiksmai neturi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Plačiai aptardamas laiko aplinkybes ir priežastis, dėl kurių pirmojo įvykio metu jis (nuteistasis) atsirado nukentėjusiosios namuose, kasatorius teigia, kad pirmasis konfliktas įvyko G. D. supratus, jog kasatoriaus sprendimas nutraukti su ja santykius yra tvirtas ir galutinis, o abiejų įvykių metu jų santykiai buvo arba nutrūkę visai, arba tapę labai paviršutiniški ir praradę intymumą. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios elgesys nebūdingas smurto aukoms ir ji jokio pavojaus iš kasatoriaus pusės niekada nejautė – tai patvirtina laiko aplinkybės, kada nukentėjusioji kreipdavosi į policijos pareigūnus, t. y. atitinkamai po 4 val. 20 min. ir po 1 val. 44 min. Dėl to kasatorius teigia, kad tokios aplinkybės paneigia nukentėjusiosios parodymus, jog pirmasis konfliktas kilo dėl jo (kasatoriaus) siekio su ja susitaikyti ir jos nenoro tą daryti ir paneigia jam inkriminuotos nusikalstamos veikos motyvą.
2.3. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl veikos, padarytos 2013 m. gruodžio 19 d., neatitinka bylos duomenų, nes kasatorius nepripažino jokių smurtinių veiksmų, atliktų prieš nukentėjusiąją, ir buvo suklaidintas ikiteisminio tyrimo tyrėjos bei „susitaikymo“ sąvokos. Kasatorius, aptardamas buvusius tuo metu santykius su nukentėjusiąja (buvo susitaikę, bendravo, kartu šventė Naujuosius metus), teigia ir tai, kad jo apklausos protokole nurodyti veiksmai („bandė raminti tokiu būdu, prispausdamas ją prie sienos“) neatitinka Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje (toliau – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje) įstatyme nurodytos smurto sąvokos (šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnė, nepašalinusi prieštaravimų, esančių tarp nukentėjusiosios ir kasatoriaus parodymų bei teismo medicinos specialisto išvadų, pažeidė BPK 45 straipsnio reikalavimus. Nors pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartimi patvirtino bylos nutraukimą, remiantis susitaikymo protokolu, tačiau nesiėmė jokių veiksmų abejonėms pašalinti, t. y. nepakvietė kasatoriaus duoti papildomų parodymų, patvirtino susitaikymą nedalyvaujant nei jam (kasatoriui), nei jo atstovui, ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
Dėl to skundžiamuose teismų sprendimuose šis susitaikymas nepagrįstai vertinamas kaip kasatoriaus prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos. Anot kasatoriaus, jis yra de fakto (faktiškai) nuteistas už akių nedalyvaujant nei jam, nei jo gynėjui ar atstovui.
2.4. Nors apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal kasatoriaus apeliacinį skundą, atnaujino įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kvietė tiek jį, tiek nukentėjusiąją ir liudytoją J. A., tačiau teismas kasatoriui tik suteikė teisę pasisakyti, bet jo neapklausė ir neuždavė nė vieno klausimo. Skundo autoriaus nuomone, teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, taip pat ir esančių liudytojų I. B., V. D. ir nukentėjusiosios parodymuose, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-429/2013).
2.5. Skundo autorius teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas yra neteisingai surašytas, nes jame nėra įtrauktas liudytojos I. B. atsakymas į kasatoriaus užduotą klausimą ir neužrašyti kasatorius klausimai, pateikti nukentėjusiajai apie 2014 m. kovo mėn. kilusį konfliktą. Taip, anot kasatoriaus, teismas pažeidė ir BPK 261 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį šie klausimai ir atsakymai į juos turėjo būti nurodyti ir skundžiamoje nutartyje. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, jokių papildomų jo (kasatoriaus) kaltę įrodančių duomenų nenustatė ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kurie, beje, turėjo būti vertinami kasatoriaus naudai, nepateikė jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus ir nukentėjusiosios buvusius santykius kaip sugyventinių, ir nesivadovavo atnaujinto įrodymų tyrimo metu prie bylos pridėtų naujų įrodymų (adresai sąskaitų už kasatoriaus internetu įsigytas prekes; nukentėjusiosios parodymai apie šiuos adresus; liudytojos J. A. parodymai), kurie tokius santykius paneigia.
Be to, teisiamojo posėdžio, įvykusio 2015 m. gegužės 21 d., metu pirmosios instancijos teisėjo pasakyti žodžiai kasatoriui patvirtina, kad jis (teisėjas) vadovavosi išankstinėmis nuostatomis, trukdė kasatoriui apklausti nukentėjusiąją ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punktą, BPK 44 straipsnio 7 dalį. Skunde pažymima, kad šio posėdžio metu nukentėjusiosios duoti parodymai apie jos santykius su kasatoriumi klaidingai užrašyti teismo protokole, t. y. vietoje žodžių „mes su A. jau nebendravome tuo metu“ užrašyta „tuo metu A. pas mane jau negyveno“. Anot kasatoriaus, tokie iš tikrųjų pasakyti žodžiai paneigia artimos aplinkos požymius, o jų iškraipymas patvirtina BPK 261 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šiame teisiamojo posėdžio protokole neteisingai užrašyti ir liudytojos I. B. parodymai, kuriuose nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiajai neva padarytus sužalojimus prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadose konstatuotiems sužalojimams. Taip pat yra neteisingai užrašyti ir jo (kasatoriaus) duoti parodymai teisiamojo posėdžio, įvykusio 2015 m. birželio 15 d., protokole bei skundžiamuose teismų sprendimuose apie aplinkybes, dėl kurių ant nukentėjusiosios kūno atsirado sužalojimai.
2.6. Kartu nuteistasis mano, kad viso proceso metu buvo pažeisti BPK 409 ir 417 straipsniai dėl nepagrįstai palaikomo valstybinio kaltinimo, nes policijos pareigūnams nukentėjusiosios rašytuose 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. sausio 21 d. pareiškimuose nėra nurodytų artimos aplinkos požymių, kaip jie yra nurodyti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartyje, kuria nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nurodyti skirtingi kasatoriaus ir nukentėjusiosios gyvenamųjų vietų adresai, o tai, nuteistojo nuomone, taip pat paneigia artimos aplinkos ir jo veikos, kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, požymius.
2.7. Skundžiamos nutarties išvada apie iš dalies pastovius nukentėjusiosios ir kasatoriaus santykius yra prieštaringa ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) jurisprudencijoje išaiškintoms šeimos sąvokos nuostatoms. Dėl to kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tokiu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK) ir kitais norminiais aktais, kurie nesusiję su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu ir neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo laikotarpį, kuriuo jis bendravo su nukentėjusiąja, koks buvo šis bendravimas (epizodinis, su pertraukomis), savo gyvenamosios vietos adresą (kur gyveno kartu su žmona V. B. ir savo vaikais), ir teigia, kad bendro ūkio su nukentėjusiąja nevedė (šią aplinkybę pripažino ir pati nukentėjusioji). Be to, nukentėjusiosios pareiškimuose policijai kasatoriaus apibūdinimas kaip „buvęs sugyventinis“ neatitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 248 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąvokų. Kartu kasatorius teigia, kad nukentėjusiosios bendravimas su juo visada buvo tik jos pačios apsisprendimo reikalas ir nė viena iš aplinkybių, teismų įvardyta kaip artimos aplinkos tarp šių asmenų požymis, nevertė jos bendrauti su nuteistuoju. Dėl to skundo autorius teigia, kad teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nesant privalomojo šios nusikalstamos veikos sudėties požymio – tarp jo (nuteistojo) ir nukentėjusiosios susiformavusių santykių, būdingų šeimos nariams.
2.8. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo argumentas apie kitų asmenų (L. B.) praneštą atitinkamoms institucijoms informaciją apie nukentėjusiosios galimai padarytus teisės pažeidimus, kasatoriaus nuomone, suponuoja teismo šališkumo galimybę. Tai, kad pirmosios instancijos teismas leido nukentėjusiajai užduoti liudytojai V. B. klausimus, kurie su byla nesusiję, įžeidžiantys ir žeminantys kasatoriaus orumą, taip pat patvirtina apie pažeistus Konvencijos 3 straipsnio, BPK 11 straipsnio 2 dalies, 275 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
3. Atsiliepimu į nuteistojo A. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo šį skundą atmesti.
3.1. Prokurorės nuomone, kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes toks teiginys grindžiamas kasatoriaus nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tačiau tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tokia išvada pagrįsta išsamiai ištirtų ir tinkamai teismo įvertintų įrodymų (nukentėjusiosios G. D., liudytojų I. B., V. D., V. B., J. A. parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis) viseto analize. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino profesoriaus V. Justickio atliktą trumpųjų žinučių turinio vertinimą ir pateiktas išvadas. Prokurorė pažymi, kad teismų praktikoje kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl jų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme – tai konsultacinė išvada, kuri tiriama ir vertinama, kaip ir kiti dokumentai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156/2006">2K-156/2006</a>, 2K-4/2011).
3.2. Atsiliepime nesutinkama ir su kasacinio skundo teiginiu, kad teismai nepagrįstai nuteistojo ir nukentėjusiosios santykius įvertino kaip sugyventinių santykius. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ištyrė visas aplinkybes, turėjusias reikšmės priimant sprendimą dėl minėtų santykių pobūdžio, ir išvada, kad šių asmenų santykiai vertintini kaip pakankamai artimi šeimos santykiams, yra motyvuota ir pagrįsta bylos duomenų analize. Skundžiamame nuosprendyje detaliai įvertinta BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis specialaus subjekto požymis ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos. Teismai pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencijos išaiškinimu dėl šeimos sampratos ir nustatė, kad G. D. ir A. B. buvo sugyventiniai (gyveno kartu nukentėjusiosios nuomojamame bute, vedė bendrą ūkį, susilaukė bendro vaiko, kartu atostogavo užsienyje, šventė šeimos šventes kartu su G. D. giminaičiais ir pan.). Tai, kad dėl kylančių sugyventinių tarpusavio konfliktų nuteistasis kartais išeidavo iš namų ir kartu su G. D. negyvendavo, nepaneigia skundžiamo nuosprendžio išvados, jog byloje surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad kaltinamąjį ir nukentėjusiąją siejo partnerystė (kaip ši sąvoka apibrėžiama CK 3.229 straipsnyje).
Skundžiamoje nutartyje išanalizuotos ir aptartos aplinkybės, kurios rodo paties nuteistojo požiūrį į santykius su G. D., tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą. Kartu prokurorė aptaria byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teigia, kad visų bylos duomenų analizė pagrindė teismo išvadą, jog nors nuteistojo ir nukentėjusiosios pastangos sukurti normalius šeiminius santykius nebuvo sėkmingos, tačiau tai nepaneigia fakto, kad nagrinėjamų įvykių metu nukentėjusioji ir nuteistasis priklausė vienas kito artimai aplinkai, todėl A. B. teisingai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad smurtavo prieš asmenį, prilyginamą jo šeimos nariui.
3.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes, anot skundo autoriaus, neištyrė visų apeliacinio skundo argumentų, atliko įrodymų tyrimą, tačiau neapklausė A. B. ir taip nepaneigė prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų.
Prokurorė teigia, kad kasatoriaus teiginys dėl neišsamaus įrodymų tyrimo yra nepagrįstas, nes skundžiamoje nutartyje į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad byloje surinkta pakankamai duomenų ir yra aiški paties nuteistojo pozicija dėl visų jo ginčijamų aplinkybių. Be to, ir pats kasatorius nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurias jis būtų pateikęs apeliacinės instancijos teismui, galinčių reikšmingai paveikti teismo išvadas. Juolab kad apeliacinės instancijos teisme baigiant įrodymų tyrimą proceso dalyviai, taip pat ir nuteistasis bei jo gynėjas, prašymo papildyti įrodymų tyrimą (apklausiant nuteistąjį) nepareiškė. Kasatorius pagal BPK 324 straipsnio 8 dalies reikalavimus pasisakė baigiamosiose kalbose, pasinaudojo replikos ir paskutinio žodžio teise. Dėl to prokurorė teigia, kad nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais dėl netinkamo bylos išnagrinėjimo – teismas skundžiamoje nutartyje dar kartą aptarė ir įvertino visus esminius bylos įrodymus, atliko įrodymų analizę, juos palygino tarpusavyje, padarė išvadas, kurios patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, motyvuotai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir atsakė į esminius apelianto argumentus. Apibendrindama prokurorė teigia, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nenukrypus nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2012">2K-603/2012</a>, 2K-109/2014, 2K-240/2014).
3.4. Kasatorius neteistus teigdamas apie šališkai, su išankstine nuostata išnagrinėtą bylą pirmosios instancijos teisme, pažeistą nekaltumo prezumpciją, teisėjo trukdymą nuteistajam pasinaudoti teise pateikti klausimus nukentėjusiajai. Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant BPK 241 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų ir teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuotų duomenų apie pareikštus prieštaravimus (BPK 241 straipsnio 3 dalis). Be to, teisiamojo posėdžio metu klausimus nukentėjusiajai pateikė tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas, o užfiksuotas nukentėjusiosios parodymų turinys nesuteikia pagrindo manyti, kad nukentėjusiajai teisminio nagrinėjimo metu buvo sudarytos išskirtinės sąlygos. BPK 261 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, kad teismo posėdžio protokole turi būti užfiksuoti pažodžiui kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų duoti parodymai, o pats kasatorius per BPK 261 straipsnio 7 dalyje nustatytus terminus nepateikė savo pastabų dėl neteisingai užfiksuotų nukentėjusiosios, liudytojų ar jo paties (kasatoriaus) parodymų ar protokolo (jo dalies) neteisingumo ar neišsamumo. Kartu prokurorė pažymi, kad kasatorius kasaciniame skunde pateikė prašymą (priimti išteisinamąjį nuosprendį), kurio pagal BPK 382 straipsnio nuostatas kasacinės instancijos teismas priimti negali (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUyLTY5My8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-152-693/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-152-693/2016">2K-152-693/2016</a>).
4. Atsiliepimu į nuteistojo A. B. kasacinį skundą nukentėjusioji G. D. prašo šį skundą atmesti, o teismų sprendimus palikti nepakeistus.
4.1. Nukentėjusioji teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes, ir bylą išnagrinėjo laikydamiesi BPK 255 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų. Priešingai nei teigia nuteistasis, skundžiamoje nutartyje nėra prieštaravimų, prielaidų ar neatitikimų su byloje surinktais duomenimis. Be to, teismai teisingai įvertino gynybos pateiktą profesoriaus V. Justickio atliktą trumpųjų žinučių vertinimą bei išvadas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies, 205, 88, 90 straipsnių, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė, nuo teismų praktikos nenukrypo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005).
4.2. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus teiginiai apie nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų prieštaringumą yra nepagrįsti ir nėra kasacinės bylos kasacinės instancijos teisme nagrinėjimo dalykas (BPK 369, 376 straipsniai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-484/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-484/2013">2K-484/2013</a>, 2K-P-89/2014). Be to, tiek jos, tiek liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Plačiai aptardama smurto panaudojimo prieš ją aplinkybes, nukentėjusioji teigia, kad savo smurtiniais veiksmais kasatorius padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2014">2K-5/2014</a>).
4.4. Nukentėjusioji nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais, kad tarp jos ir nuteistojo nebuvo susiformavusių santykių, būdingų šeimoms nariams, ir kad dėl to teismai, kvalifikuodami A. B. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nukentėjusioji teigia, kad jos ir liudytojų I. B., V. D., V. B. parodymai, byloje esančios nuotraukos ir kita bylos rašytinė medžiaga (interneto paslaugų teikimo sutartis) patvirtina nukentėjusiosios ir nuteistojo bendro gyvenimo faktą, kad juos siejo santykiai, savo pobūdžiu artimi šeimos santykiams, jų emociniai tarpusavio ryšiai buvo tokie stiprūs, kad beveik dvejus metus jie skyrėsi ir taikėsi, jiems gimė jų dukra, kasatorius nutraukė santuoką su V. B., jie kelis kartus kraustėsi vienas pas kitą, A. B. rūpinosi jos vyresniąja dukterimi, t. y. kad kasatoriaus tyčiniuose veiksmuose yra visi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymiai (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Keegan prieš Airiją, Nr. 16969/90, 1994 m. gegužės 26 d.; Yousef prieš Nyderlandus, Nr.33711/96, 2002 m. lapkričio 5 d.; Lebbink prieš Nyderlandus, Nr. 45582/99, 2004 m. birželio 1 d.).
Atsiliepime nukentėjusioji pažymi, kad pats kasatorius pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog kai jis nusipirko butą, ji (nukentėjusioji) apsigyveno pas jį, o sužinojęs, kad nukentėjusioji laukiasi, jie bandė gyventi kartu, po to išsiskyrė, vėl bandė gyventi kartu. Be to, paties kasatoriaus pateiktų trumpųjų SMS žinučių turinys patvirtina, kad juos abu siejo artimi, intymūs, emociniai ryšiai, kurie buvo abipusiai, kad tam tikrais laikotarpiais buvo vedamas bendras ūkis. Taip pat ir profesoriaus V. Justickio specialisto išvadoje yra nurodyta, kad kai kuriais laikotarpiais jie gyveno kartu, kai kuriais – atskirai.
4.5. Kartu nukentėjusioji teigia, kad kasaciniame skunde neteisingai nurodoma apie tai, jog nuteistajam buvo neteisingai išaiškinta susitaikymo protokolo esmė, šio protokolo pasirašymo pasekmės, BK 38 straipsnio nuostatos. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis savo kaltę dėl padarytos pirmosios nusikalstamos veikos prisipažino visiškai ir viso proceso metu neskundė tyrėjos, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtų procesinių sprendimų ar atliktų veiksmų.
5. Nuteistojo A. B. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
6. Nuteistasis A. B., kasaciniame skunde ginčydamas abiejų instancijų teismų priimtuose sprendimuose padarytas išvadas, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
6.1. Toks kasatoriaus prašymas negali būti tenkinamas, nes BPK 382 straipsnyje yra numatytas baigtinis sąrašas nutarčių, kurias gali priimti teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą: 1) atmesti kasacinį skundą; 2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; 4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų; 5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį. Taigi kasatoriaus skundo prašymas turi tiksliai atitikti bent vieną BPK 382 straipsnyje nurodytą kasacinės instancijos teismo alternatyvų sprendimą, nes būtent šis straipsnis apibrėžia šio teismo įgaliojimus.
Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.)), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-84/2013 ir kt.). Be to, proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), taip pat nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
6.2. Kasatoriaus teiginiai apie pirmosios instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus ir teismų sprendimų išvadų neatitikimą faktinių bylos aplinkybių yra deklaratyvūs, jais išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų – nukentėjusiosios ir liudytojų J. A., I. B., V. D., V. B. bei paties kasatoriaus parodymų, teismo medicinos specialistų ir profesoriaus V. Justickio atlikto nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykių pagal trumpųjų žinučių turinį išvadų – vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas įrodymų pakankamumas, jų patikimumas reikšmingoms bylos faktinėms aplinkybėms nustatyti, kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl šeimos nario sampratos ir BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo
7. Kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, nes jo ir nukentėjusiosios G. D. tarpusavio santykiuose nebuvo artimos aplinkos ar būdingų šeimos nariams požymių, t. y. jo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
7.1. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija).
Iš BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi ne tik sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), bet ir kartu gyvenantys sutuoktinių tėvai (įtėviai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos. Pagal BPK 38 straipsnį asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai. Tai reiškia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą tai, kad partnerystė nebuvo įregistruota, netrukdo pripažinti asmenį kaltininko, su kuriuo tas asmuo bendrai gyveno, šeimos nariu. Nagrinėjamu aspektu būtina atsižvelgti ir į Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykius, atitinkančius šeimos būdingų santykių turinį.
7.2. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji G. D. viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai teigė, jog nuo pažinties su kasatoriumi pradžios jie intensyviai bendravo, kartu vykdavo į keliones, švęsdavo šventes (taip pat ir su nukentėjusiosios šeima), nukentėjusioji išsinuomojo butą, kurį kartu su A. B. remontavo ir jame kartu apsigyveno. A. B. turėjo šio buto raktą, buvo atsinešęs savo asmeninius daiktus, pirkdavo produktus, apmokėdavo kai kurias sąskaitas, paimdavo nukentėjusiosios dukrą iš darželio; 2014 m. gegužės mėn. jie kartu susilaukė kūdikio, o kasatoriui nusipirkus savo butą, nukentėjusioji buvo persikrausčiusi pas jį. Nors A. B. nutraukė santuoką, bet lankydavo ir savo vaikus, gyvenančius su buvusia sutuoktine. Taip pat nukentėjusioji neneigė ir kasaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių, kad tarp jos ir kasatoriaus dažnai kildavo konfliktai, jie bardavosi, pykdavosi, išsiskirdavo, o po to taikydavosi. Tačiau vien tokios aplinkybės (kad šie asmenys dažnai pykosi (konfliktavo) ir susipykę atskirais laikotarpiais gyveno atskirai) savaime nepaneigia jų partnerystės; minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą, kuris lygiai taip pat pasitaiko ir tarp įregistruotoje santuokoje gyvenančių asmenų. Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp kasatoriaus ir nukentėjusiosios G. D. susiklostę santykiai buvo pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams.
Įvertinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismai teisingai nustatė, jog nukentėjusiąją G. D. ir kasatorių A. B., nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius. Taigi nuteistojo A. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
8. Kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl A. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl dviejų veikų). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde pakartoti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kuriais buvo ginčijamos Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendžio išvados dėl apkaltinamojo nuosprendžio dalies įrodymų vertinimo. Tačiau tokie nuteistojo teiginiai dėl jo nuteisimo dėl abiejų (2013 m. gruodžio 19 d. bei 2015 m. sausio 20 d.) padarytų nusikalstamų veikų apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti ir motyvuotai paneigti.
8.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, o iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.
Patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytų įrodymų leistinumo ir vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo A. B. kaltė padarius šias nusikalstamas veikas pagrįsta teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie aptarti ir įvertinti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose keltos gynybos versijos motyvuotai atmestos. Bylos nagrinėjimo teismuose metu patikrinus ir įvertinus A. B. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis padarytos aiškios ir motyvuotos išvados dėl jo nuteisimo pagal pateiktus kaltinimus padarius dvi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kasaciniame skunde nurodyti įrodymai – nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, profesoriaus V. Justickio išvada – ir kiti byloje surinkti duomenys buvo tiesiogiai ištirti pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, dar kartą įvertinti kiekvienas atskirai ir kaip įrodymų visuma. Tai, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
8.2. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Priešingai nei teigiama nuteistojo A. B. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo A. B. padarytos dvi nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.
8.3. Kasaciniame skunde nurodoma ir apie šalių lygiateisiškumo, nekaltumo prezumpcijos principų nesilaikymą, nuteistojo teisės apklausti nukentėjusiąją apribojimą, teisės į teisingą procesą ir nešališką teismą neužtikrinimą. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių atskirai nepasisako, nes šie pažeidimai siejami su BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismų sprendimuose daromų išvadų pagrindimą, apeliacinį bylos patikrinimą, pažeidimais, dėl kurių šioje nutartyje jau kalbėta, o nurodytos baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos nuostatos (BPK 7 straipsnis – bylų nagrinėjimas vyksta laikantis rungimosi principo, 44 straipsnis – asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu ir kt.) yra pagrindinės, bendros taisyklės, kurių įgyvendinimas realizuojamas per konkrečių BPK normų laikymąsi baudžiamajame procese. Dėl to šiuo atveju atskirai nuo konkrečių teisės taikymo klausimų nagrinėti pirmiau nurodytų bendrųjų principų (taisyklių) nėra pagrindo ir atsižvelgiant į tai, kas anksčiau šioje nutartyje išdėstyta, taip pat nėra pagrindo teigti, kad minėtų pažeidimų, apribojančių kasatoriaus teises, buvo padaryta.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
9. Teisė apskųsti nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka nustatyta BPK 367 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas A. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo jis pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (neteisingai kvalifikuotų jo veikų), nesutiko su teismo išvada, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę sugyventinių (partnerystės) santykiai, ir ginčijo byloje surinktų įrodymų vertinimą. Šiame skunde ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliami klausimai dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir tvarkos, pirmosios instancijos teismo galimai pažeistų BPK 261 straipsnio reikalavimų ar teisiamojo posėdžio tvarkos nukentėjusiajai užduodant klausimus liudytojai V. B. (BPK 258 straipsnio 3 dalis, 259 straipsnio 3, 4 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas tokių klausimų dėl minėtų BPK normų taikymo nenagrinėjo. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl, anot kasatoriaus, neteisingai (netiksliai ir ne pažodžiui) surašyto pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir šio posėdžio tvarkos ar prokuroro pradėto baudžiamojo proceso bendra tvarka (BPK 409 straipsnio 1 dalis) negali būti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
Kolegija dėl pradėto ikiteisminio tyrimo tik pažymi, kad A. B. padarytų nusikalstamų veikų metu galiojo 2011 m. gegužės 26 d. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kurio paskirtis – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, ir kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Artima aplinka, tai tokia aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį (šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Šioje nutartyje jau minėta, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiąją ir nuteistąjį nagrinėjamų įvykių metu siejo šeiminiai (sugyventinių) santykiai. Taigi pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas, kai nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padaromas artimoje aplinkoje, tokios veikos laikomos turinčiomis visuomeninę reikšmę, ir prokuroras, vadovaudamasis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, privalo pradėti baudžiamąjį procesą ir palaikyti valstybinį kaltinimą byloje.
9.1. Kasacinio skundo argumentas dėl nepagrįstai neįvertintos kitų asmenų (L. B.) perduotos informacijos apie nukentėjusiosios galimai padarytus teisės pažeidimus nešalina nuteistojo A. B. baudžiamosios atsakomybės dėl nukentėjusiosios nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pažymėtina, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).
10. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, remiantis kasatoriaus nurodytais argumentais konstatuoti, kad A. B. baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 2 dalis – taikytas netinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Audronė Kartanienė
Vladislovas Ranonis
