Civilinė byla Nr. 3K-3-344/2006
Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.8
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Broniaus Pupkovo (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. Z. ir V. Z. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. Z. ir V. Z. ieškinį atsakovui UAB draudimo kompanijai „PZU Baltija“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai E. Z. ir V. Z. nurodė, kad atsakovas 2004 m. liepos 7 d. įsakymais Nr. 974 ir Nr. 975 atleido juos iš einamų pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Ieškovų nuomone, atleidimas iš darbo yra neteisėtas.
Ieškovas E. Z. nurodė, kad dirbo atsakovo draudimo bendrovėje agentūros vadovu. Jo darbo užmokestį sudarė pastovioji ir kintamoji dalys. Realiai darbas vyko pagal laisvo grafiko principą, neapibrėžiant nei konkrečios darbo pradžios, nei pabaigos. Faktiškai tai buvo nenormuotas darbas, pagrindinį darbo užmokestį uždirbdavo sau pats. Ieškovo teigimu, jokios nuolatinės darbo vietos – kabineto - jis neturėjo. Ieškovė V. Z. atsakovo bendrovėje dirbo draudimo vadybininke. Jos darbo užmokestis taip pat buvo sudarytas iš pastoviosios ir kintamosios dalių. Ieškovė dirbo laisvo grafiko principu, o su darbdaviu bendravo telefonu arba atvykdavo į buveinę nurodytu adresu.
Ieškovai nurodė, kad atsakovas juos atleido iš darbo už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, tačiau, neturėdami jiems skirto darbo kabineto, su klientais ieškovai dirbo kitose, jiems patogiose vietose. Ieškovai taip pat nurodė, kad nuo 2003 m. kovo mėnesio dėl ieškovams tiksliai nepaaiškinamų priežasčių atsakovas neišdavė draudimo polisų, kurie buvo pagrindinė priemonė vykdyti darbo funkcijas. Ieškovai teismo prašė atsakovo 2004 m. liepos 7 d. įsakymus Nr. 974 ir Nr. 975 dėl ieškovų atleidimo iš darbo panaikinti ir abi darbo sutartis nutraukti teismo sprendimu; priteisti E. Z. trijų mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio – 6 758,25 Lt išeitinę išmoką, priteisti V. Z. trijų mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio – 2040 Lt išeitinę išmoką; priteisti iš atsakovo ieškovui E. Z. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką 9011 Lt už 2004 m. liepos-spalio mėnesius ir po 2252,75 Lt per mėnesį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti iš atsakovo ieškovei V. Z. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką – 2720 Lt už 2004 m. liepos-spalio mėnesius ir po 680 Lt per mėnesį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; atsakovo veiksmus be pagrindo paimant iš ieškovo E. Z., kaip agentūros vadovo, draudimo polisus nuo 2003 m. kovo mėnesio pabaigos pripažinti neteisėtu ieškovų darbo sąlygų pakeitimu bei neteisėtu jų nušalinimu nuo darbo; priteisti iš atsakovo ieškovui E. Z. keturiolikos mėnesių (nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. birželio mėnesio) jo vidutinio darbo užmokesčio skirtumą – 28 486,50 Lt, priteisti iš atsakovo ieškovei V. Z. keturiolikos mėnesių (nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. birželio mėnesio) jos vidutinio darbo užmokesčio skirtumą – 6468 Lt; priteisti iš atsakovo ieškovams delspinigius nuo neišmokėtų laiku sumų, susijusių su daro santykiais, t. y. ieškovui – 3330,60 Lt, o ieškovei – 764,40 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 17 d. sprendimu pripažino ieškovės V. Z. atleidimą iš UAB „NORD/LB draudimas“ Kauno filialo draudimo atstovės pareigų 2004 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 975 neteisėtu; pripažino, kad ieškovė V. Z. atleista iš darbo UAB „NORD/LB draudimas“ Kauno filiale 2005 m. gegužės 17 d. teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė iš atsakovo UAB draudimo kompanijos „PZU Baltija“ 1425 Lt išeitinės išmokos ir 4863,10 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ieškovei V. Z., o nuo 2005 m. gegužės 18 d. priteisti iš atsakovo po 475 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ieškovei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismai konstatavo, kad nors ieškovai ir teigė, kad darbdavys detaliai nereglamentavo draudimo vadybininkų darbo, klientų paieškos būdus darbuotojai pasirinkdavo individualiai, tačiau ieškovų darbas buvo tiesiogiai susijęs su darboviete, kuri išduodavo griežtos apskaitos blankus, darbuotojui buvo suteikiama naudotis organizacine technika, ryšio priemonėmis, duomenų baze, darbuotojas darbinėje veikloje privalėjo vadovautis bendrovės vidaus darbo taisyklėmis, metodikomis, atsiskaityti už atliktus darbus tiesioginiam vadovui, specialistams, taip pat darbuotojas privalėjo nustatyta tvarka atsiskaityti su bendrove už sudarytas draudimo sutartis, įnešti į bendrovės sąskaitą gautas draudimo įmokas. Nustatyta, kad ieškovai įnešdavo į bendrovės sąskaitą gautas draudimo įmokas kiekvieno mėnesio 25-31 dienomis. Nors ieškovai teigė, kad jiems nuo 2003 m. kovo mėnesio nebuvo išduodami draudimo polisai ir jiems nekilo pareiga teikti ataskaitas, tačiau ieškovui E. Z. tokia pareiga kilo vykdant pareiginius nuostatus, nes jis iki 2004 m. liepos 7 d. nebuvo bendrovei atsiskaitęs už 7 draudimo polisus. Dėl to teismai pripažino, kad ieškovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki liepos 7 d. atvykti į draudimo bendrovę ir pateikti draudimo sutarčių ataskaitas kiekvieną savaitės ketvirtadienį, tačiau tokių įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu tai įvykdė, t. y. atvyko į darbą, ieškovas teismui nepateikė. Teismai sprendė, kad ieškovas padarė tęstinį darbo drausmės pažeidimą, nes nebuvo darbe be pateisinamų priežasčių nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki liepos 7 d. per visą darbo dieną ir taip šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. Teismų nuomone, ieškovei tokios pareigos neatsirado, nes ginčo laikotarpiu ji buvo atsiskaičiusi su bendrove ir, neturėdama draudimo polisų bei nesudarinėdama sutarčių, ji neturėjo pareigos teikti piniginių srautų ataskaitų. Teismai padarė išvadą, kad ji ginčo laikotarpiu per visą darbo dieną buvo darbe.
Teismai taip pat nustatė, kad ieškovas E. Z. pakankamai ilgą laiką neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, netinkamai vykdė pareiginiuose nuostatuose nustatytas pareigas, už netinkamą pareigų vykdymą jam buvo paskirtos drausminės nuobaudos, todėl yra pagrindas pripažinti, kad atleidimas iš darbo yra adekvati padarytam pažeidimui drausminė nuobauda.
Teismai sprendė, kad ieškovų reikalavimas priteisti jiems iš atsakovo keturiolikos mėnesių jų vidutinio darbo užmokesčio skirtumus, kuriuos jie galėjo uždirbti sudarydami draudimo sutartis, yra nepagrįstas, nes negautomis pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais, galėtų būti pripažintos ir jos atlyginamos tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas E. Z. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį dėl atmestų ieškinio reikalavimų dalies ir juos tenkinti. Kasacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1. Teismai neįvertino aplinkybės, jog 2003 m. kovo mėn. atsakovo padalinio Kaune vadovas padarė būtinosios darbo sąlygos pažeidimą – nepagrįstai paėmė draudimo polisų blankus. Kadangi pažeidimas buvo padarytas jau egzistuojant šalių darbo santykiams, tai DK 93, 95 straipsnių nuostatas teismai taikė nepagrįstai.
2. Teismai netinkamai taikė DK 241 straipsnio nuostatas. Įstatymo nustatyta, kad drausminė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo momento. Atsakovo teigimu, ieškovas nuo 2005 m. gegužės 31 d. nebuvo darbe, tačiau nuobauda paskirta tik 2006 m. liepos 7 d., t. y. praėjus daugiau nei vienam mėnesiui. Nors atsakovas praleido terminą skirti drausminę nuobaudą, tačiau teismai šio pažeidimo nekonstatavo.
3. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neapklausė ieškovo nurodytų liudytojų, kurie galėjo byloje paaiškinti, kad ieškovas nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2004 m. liepos 7 d. dirbo.
4. Pagal DK 95 straipsnį darbdavys privalo darbuotojui parūpinti darbo vietą darbovietėje. Teismai nesiaiškino, ar tokia darbo vieta buvo užtikrinta. Ieškovas net neturėjo darbo stalo, darbas buvo siejamas su ieškovo išvykimu pas klientus į jų paskirtą vietą. Teismai nesigilino ar ieškovui buvo suteikta darbo vieta pas darbdavį ir ar buvo sukurtos darbo sąlygos kaip to reikalaujama DK 95 straipsnyje. Tai yra esminė aplinkybė vertinant tai, ar buvo darbo drausmės pažeidimas, ar pareigas ir funkcijas ieškovas atlikinėjo kaip ir anksčiau rinkdamas potencialius draudėjus jų buvimo vietoje, nes tokia buvo susiformavusi ieškovo ir atsakovo darbo santykių praktika.
5. Parenkant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgta į pažeidimo sunkumą, darbuotojo asmenybę, jo turėtas nuobaudas. Teismai netinkamai taikė ir aiškino DK 238 straipsnio nuostatas, neanalizavo, ar tikrai padarytas drausmės pažeidimas.
6. Teismai pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, konstatuodamas vidutinio užmokesčio mėnesinį dydį. Teismas teisiškai neįvertino aplinkybės, kad remiantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 tvarka, neįmanoma objektyviai apskaičiuoti ieškovo vidutinio uždarbio. Ieškovas prašė taikyti Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje“ 6 punkto nuostatą, kad jei nukentėjusysis įrodys, kad taip apskaičiuotas uždarbis neparodo jo tikrųjų pajamų, gautų iki sužalojimo ar darbingumo netekimo, tai teismas gali atsižvelgti ir į kitokį jo darbo užmokesčio apskaičiavimą.
Kasaciniu skundu ieškovė V. Z. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį dėl netenkintų ieškinio reikalavimų ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:
1. Teismas teisiškai neįvertino, kad ieškovės atžvilgiu DK 93 bei 95 straipsnių normos buvo įgyvendintos pasirašius darbo sutartį, t. y. atsakovui sulygus su ieškove būtinąsias darbo sąlygas, kurių pažeidimas buvo padarytas 2003 m. kovo mėn., t. y. jau egzistuojant darbo santykiams.
2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, reglamentuojamas CPK 183, 185 straipsniuose.
3. Teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio nuostatas konstatuodamas vidutinio ieškovės užmokesčio dydį. Sprendime teisiškai neįvertintas ieškinyje pateiktas esminis kasatorės vidutinio darbo užmokesčio realiai sumokėto ir mokėto tik nuo 2003 m. kovo mėn. 0,5 MMA (680-218) – 462 Lt per mėnesį – skirtumas. Teismas teisiškai neįvertino ieškinio dalyko, kad Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 tvarka remiantis objektyviai apskaičiuoti ieškovės vidutinio uždarbio neįmanoma, nors ieškovė prašė teismo taikyti Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje” 6 punkto teiginį, kad „jeigu nukentėjusysis įrodys, kad taip apskaičiuotas uždarbis neparodo jo tikrųjų pajamų, gautų iki sužalojimo ar darbingumo netekimo, tai teismas gali atsižvelgti ir į kitokį jo darbo užmokesčio apskaičiavimą“. Šiuo principu teismas galėjo vadovautis ir ieškovės atžvilgiu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateikta ieškovės vidutinio darbo užmokesčio pažyma, kurioje atsispindėjo tik pastovioji atlyginimo dalis. Šiuo atveju teismas ne tik pažeidė nurodytus principus, bet ir neteisingai aiškino ir taikė DK 204 straipsnį, taip pat paminėtą Vyriausybės nutarimą. Šio nutarimo 2 skyriuje nustatytos išmokos, kurios turi būti įtrauktos apskaičiuojant vidutinį mėnesinį darbo užmokestį. Ieškovės (kasatorės) atveju į vidutinio mėnesinio uždarbio pažymą, kuria rėmėsi teismas, nebuvo įtraukta pagrindinė ir esminė uždarbio dalis, atspindinti tikrąsias pajamas, taip pažeidžiant teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
4. Teismas vadovavosi vidutinio darbo užmokesčio formuluote, priteisdamas ieškovei mokėtinas sumas, tačiau ta formuluotė apima taikant sankcijas darbdaviui, kai yra pripažįstama, kad darbuotojas atleistas iš darbo neteisėtai ir taikomos DK 29⁷, 140 straipsnių nuostatos. Šiuo atveju jos negali būti taikomos, nes kalbama apie neteisėtą darbo sąlygų pakeitimą, dėl ko buvo neteisėtai sumažintas darbo užmokestis, o tai jau yra žala, padaryta darbuotojui, kuri turi būti atlyginta žalai apskaičiuoti taikytina analogija pagal Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. nutarimą „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje“.
Atsiliepimu į ieškovo E. Z. kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad teismo nustatyta aplinkybė, t. y. UAB „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“ Kauno filialo direktoriaus nurodymas uždrausti nuo 2003 m. kovo mėn. išduoti kasatoriui naujus draudimo liudijimų blankus, pagal DK 93, 95 straipsnių prasmę pripažintinas darbdavio suteiktos darbuotojui teisės atlikti tam tikras darbo funkcijas laikinu sustabdymu, atsižvelgiant į reikšmingas ir svarbias darbdaviui aplinkybes, o ne darbo sąlygų pakeitimu ar nušalinimu nuo darbo pagal DK 120, 123 straipsnius. Svarbi yra DK 34 straipsnio 3 punkto nuostata, pagal kurią darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes. Teismai pagrįstai nekonstatavo šio vidaus administracinio teisės akto normose teisės pažeidimo faktų.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teisingai nustatė, kad kasatorius neatvyko į darbą be svarbios priežasties. Drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų pažeidimų, skiriant kasatoriui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, teismas nenustatė. Teismas išnagrinėjo ir drausminės nuobaudos rūšies adekvatumo padarytam drausmės pažeidimui klausimą. Atsižvelgdamas į tai, kad kasatorius pakankamai ilgai neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, taip pat į tai, kad jis netinkamai vykdė pareiginių nuostatų 1.1.11 – 1.1.13 punktuose nustatytas pareigas bei į tai, kad už netinkamą pareigų vykdymą jam jau buvo skiriamos drausminės nuobaudos, teismas pagrįstai pripažino, kad drausminė nuobauda buvo adekvati padarytam pažeidimui. Taigi darytina išvada, kad teismai tinkamai taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 240, 241 straipsnių normas.
Atsiliepimu į kasatorės V. Z. kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad teismo nustatyta aplinkybė, t. y. UAB „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“ Kauno filialo direktoriaus nurodymas uždrausti nuo 2003 m. kovo mėn. išduoti kasatorei naujus draudimo liudijimų blankus, pagal DK 93 ir 95 straipsnių prasmę pripažintinas darbdavio suteiktos darbuotojui teisės atlikti tam tikras darbo funkcijas laikinu sustabdymu, atsižvelgiant į reikšmingas ir svarbias darbdaviui aplinkybes, o ne darbo sąlygų pakeitimu ar nušalinimu nuo darbo pagal DK 120, 123 straipsnius.
Kasatorė privalėjo atsižvelgti į DK 35 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymais saugomų interesų”, t. y. nesilaikydama draudimo įmonėje nustatytos griežtos atsiskaitymo už atliktą darbą bei turimus neišnaudotus draudimo liudijimus tvarkos sąlygų, kasatorė privertė atsakovą visų pirma atsižvelgti į jo, kaip specifinę veiklą užsiimančio ūkio subjekto, prioritetinę pareigą elgtis atidžiai saugant kitų asmenų (draudėjų) interesus ir imtis griežtų bet objektyviai pateisinamų administracinių veiksmų. Atsakovas taip pat nurodo, kad kasatorė keturiolikos kalendorinių mėnesių laikotarpiu nereiškė atsakovui jokių pretenzijų, nesikreipė į darbo ginčų komisiją pagal DK 28⁵, 28⁶ straipsnių sąlygas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2000 m. vasario 22 d. ieškovas ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. 3-1, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti draudimo vadybininku sutrumpintam darbo dienos laikui, o nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeitus darbo sutartį – agentūros vadovu. Šalys sutarė, kad ieškovui bus mokamas ne mažesnis nei valstybės nustatytas minimumas bei priedai pagal filialo direktoriaus įsakymą.
2000 m. birželio 19 d. ir 2001 m. spalio 1 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį, pagal kurią ji buvo priimta dirbti draudimo vadybininke pusei darbo dienos. Šalys sutarė, kad ieškovei bus mokamas darbo užmokestis pagal Kauno filialo direktoriaus 2001 m. rugsėjo 28 d. įsakymą.
UAB „NORD/LB draudimas” Kauno filialo direktorius, vadovaudamasis darbuotojų 2004 m. birželio 10 d. ir 2004 m. liepos 7 d. tarnybiniais pranešimais, 2004 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 974 atleido nuo 2004 m. liepos 7 d. ieškovą iš einamų pareigų be įspėjimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą), o įsakymu Nr. 975 nuo 2004 m. liepos 7 d. atleido ieškovę V. Z. iš einamų pareigų be įspėjimo tais pačiais DK pagrindais.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstuosius teismų sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu. Fakto klausimų šis teismas nenagrinėja. Kasatoriai E. Z. ir V. Z. savo kasacinius skundus grindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui).
Byloje nustatyta, kad kasatoriai atsakovo (darbdavio) 2004 m. liepos 7 d. įsakymais Nr. 974 ir Nr. 975 atleisti iš darbo be įspėjimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, t. y. už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Teismai nustatė, kad kasatorius E. Z. nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2004 m. liepos 7 d. be svarbių priežasčių neatvyko į darbą. Šias aplinkybes teismai nustatė remdamiesi atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais. Visi pateikti atsakovo įrodymai buvo teismo įvertinti. Teismai nustatė, kad pagrindinės kasatoriaus E. Z. darbo funkcijos buvo: organizuoti klientų paiešką, tiesiogiai sudarinėti draudimo sutartis, teikti klientams reikalingas konsultacijas, apie atliktą darbą atsiskaityti filialo vadovybei bei finansininkams. Kasatorius E. Z. neneigė, kad nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2004 m. liepos 7 d. darbovietėje nebuvo ir ataskaitos apie atliktą darbą vadovybei neteikė. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė teisingas ir pagrįstas išvadas apie tai, kad kasatorius A. Z. neatvykdamas į darbą nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2004 m. liepos 7 d. be svarbių priežasčių, padarė pravaikštą. Kasatoriaus teiginys, kad jis galėjo nesirodyti pas darbdavį, nes neturėjo draudimo polisų, prieštarauja pateiktiems įrodymams. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus matyti, kad kasatoriaus žinioje 2004 m. gegužės 31 d. – 2004 m. liepos 7 d. laikotarpiu buvo draudimo polisai, už kuriuos pastarasis nebuvo atsiskaitęs, todėl darbdavys (atsakovas) pagrįstai reikalavo kiekvieną savaitės ketvirtadienį pateikti informaciją apie griežtos atskaitomybės dokumentų būklę. Atsakovas (darbdavys) ėmėsi visų galimų priemonių, kad kasatorius atvyktų į darbą ir pasiaiškintų.
Kasatoriaus teiginys, kad atsakovas (darbdavys) be jokio teisėto pagrindo už neatvykimą į darbą visą darbo dieną (pamainą) taikė neadekvačią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, t. y. pačią griežčiausią, yra nepagrįsta. Byloje nustatyta, kad kasatoriui E. Z. anksčiau jau keletą kartų skirtos drausminės nuobaudos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas (darbdavys) visa tai įvertinęs galėjo taikyti ir kraštutinę, griežčiausią nuobaudą - atleidimą iš darbo. Drausminės nuobaudos skyrimo tvarka nebuvo pažeista.
Kasatorė V. Z. teigia, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino DK 93, 95, 120 ir 123 straipsnius, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Teigiama, kad atsakovas (darbdavys) pažeidė darbo sutartimi sulygtas būtinąsias sąlygas, t. y. be teisėto pagrindo nutraukė draudimo polisų išdavimą, kuris lemia darbo užmokesčio dydį. Dėl šios priežasties netinkamai apskaičiuotos išeitinė išmoka ir sumos už priverstinės pravaikštos laiką. Šis kasatorės argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs kasatorės V. Z. atleidimą iš darbo neteisėtu ir spręsdamas, kad ji atleista iš darbo 2005 m. gegužės 17 d. teismo sprendimu, priteisė išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „ Dėl darbuotojų ir valstybės tarnautojų vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos“ reikalavimais.
Teismai nustatė, kad kasatorių teiginys jog atsakovas (darbdavys), nutraukdamas draudimo polisų išdavimą, pakeitė būtinąsias sulygtas darbo sutarties sąlygas, yra nepagrįsti, nes kasatoriai, gavę griežtos atskaitomybės dokumentus (draudimo polisus), vengė laiku atsiskaityti, taip sudarydami sąlygas jais nepasitikėti. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatorių argumentai yra nepagrįsti.
Visi kiti kasatorių argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, CPK 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Bronius Pupkovas
