E. G. pagal BK 22 str., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-365-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00565-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.29.1.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintajam E. G., jo gynėjui advokatui Raimundui Vasiliauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. apkaltinamąjį nuosprendį, E. G. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu E. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7600 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3800 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 200 MGL (7600 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. G. buvo išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų, kad suklastojo dokumentą ir pasikėsino apgaulės būdu įgyti svetimą turtą: turėdamas tikslą apgaule užvaldyti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmokas, veikdamas bendrininkų grupe su R. E. (R. E.) ir E. M. (E. M.), 2015 m. lapkričio 12 d. apie 20.00 val. Šakių rajone, (duomenys neskelbtini), inscenizavo draudžiamąjį eismo įvykį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu jam sėdint stovinčiame automobilyje „Renault Scenic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame jo motinai D. G., Rusijos Federacijos pilietis R. E., vairuodamas automobilį „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėdamas nedideliu greičiu, tyčia savo vairuojamo automobilio kairio šono sritimi ties užpakalinio rato arkos priekine dalimi kliudė stovinčio automobilio „Renault Scenic“ dešinio šono dalį ties priekiniu ratu, dėl to buvo padaryti menki sugadinimai, esantys ties automobilio „BMW X5“ užpakalinio kairiojo rato priekine dalimi, bei įbrėžimai ant automobilio „Renault Scenic“ dešinio šono palei priekinio rato arką, galimai atplėšiant priekį, užlenkiant priekinio buferio apdailos dešinįjį šoną, pažeidžiant jo tvirtinimą ir sudaužant priekinio žibinto gaubtą dešinėje pusėje, kas yra iš esmės paviršiniai pažeidimai, kurie negalėjo turėti įtakos nė vieno iš automobilių judėjimo trajektorijos ir režimo pakeitimui; iš karto po to AB „Lietuvos draudimas“ pateikė melagingus duomenis apie tariamai dėl neatsargumo įvykusį eismo įvykį, t. y. kad 2015 m. lapkričio 12 d. apie 20.00 val. Šakių rajone, (duomenys neskelbtini), jis, vairuodamas savo motinai D. G. priklausantį automobilį „Renault Scenic“, važiuodamas apie 45 km/h greičiu, iš šalutinio kelio įvažiuodamas į pagrindinį kelią, suko į kairę, nepraleisdamas pagrindiniu keliu iš dešinės pusės atvažiuojančio automobilio „BMW X5“, ir su juo susidūrė, po to suklastojo tariamo eismo įvykio deklaraciją, surašant joje nebūto eismo įvykio duomenis, kurią jis ir R. E. patvirtino parašais, ir kartu su savo bei R. E. pasirašytais melagingais paaiškinimais apie tariamai įvykusį eismo įvykį pateikė draudimo įmonei, o draudimo bendrovės atstovams atliekant automobilių apgadinimų apžiūrą, automobilio „BMW X5“ apžiūroje dalyvavęs jo savininkas E. M. žodžiu patvirtino tariamo eismo įvykio aplinkybes ir kad visi automobilio „BMW X5“ apgadinimai buvo padaryti nurodomo eismo įvykio metu, taip apgaule savo ir kitų asmenų naudai pasikėsino įgyti svetimą iš viso 7610,62 Eur sumos turtą, tačiau nusikalstamos veikos dėl turto įgijimo apgaule nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė, įtarusi apgaulę, išmokų neišmokėjo ir kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs nuteistojo E. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, jų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių vertinimu, motyvus dėl E. G. kaltės grindė prielaidomis, nepatvirtintomis jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais, todėl padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, suvaržiusį įstatymų garantuotas apelianto teises bei sutrukdžiusį priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį. Šis teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog E. G. veiksmuose buvo jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių, – specialisto išvados dėl transporto priemonių susidūrimo mechanizmo tikėtinas pobūdis negali lemti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daromos kategoriškos išvados, kad eismo įvykis galėjo kilti tik jį inscenizavus, o ne esant kitoms eismo įvykio kilimo aplinkybėms; vien ta aplinkybė, kad E. G. pirminiame paaiškinime draudimo bendrovei nurodytas jo važiavo greitis iki susidūrimo su automobiliu „BMW X5“ neatitiko specialistų vertinimų, negali būti laikoma objektyviai patvirtinančia jo kaltę, nes nors asmuo, siekiantis gauti draudimo išmoką dėl eismo įvykyje kilusios žalos, turi kuo tiksliau atkurti ir įvertinti įvykio aplinkybes, tačiau toks kiekvieno asmens situacijos vertinimas yra subjektyvus, priklausantis tiek nuo paties asmens psichologinės būsenos, tiek nuo kitų nuo jo nepriklausančių objektyvių aplinkybių; byloje nėra duomenų, patvirtinančių E. G. ir R. E. išankstinį susitarimą sukčiauti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja E. Kirpienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, formuodamas nebaudžiamumo atmosferą. Šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų; vienos iš tokių nuostatų – BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai, keliami išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis, nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 331 straipsnio 2 dalyje, privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio motyvus. Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atitikti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles įrodymus įvertinti pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė ir, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, nes įrodymus skaidė ir menkino įrodomąją reikšmę, nevertino duomenų visumos ir kiekvienu atveju konstatavo – „vien ši aplinkybė negali būti laikoma objektyviai patvirtinančia apelianto kaltę“, netyrė visų bylos duomenų, o tik selektyviai kaltinamajam palankius duomenis, netyrė ir motyvuotai neįvertino esminių prieštaravimų, nuteistojo E. G. parodymams suteikė aukštesnę įrodomąją galią.

3.4. Teismas ignoravo objektyvius duomenis – E. G. surašytų dokumentų (eismo įvykio deklaracijos, paaiškinimų su įvykio schemomis) turinį ir jų neatitiktį liudytojų parodymams bei specialisto išvadai, nekreipė dėmesio į tų pačių aplinkybių skirtingą aiškinimą, toleravo E. G. tariamą naivumą, kalbos nežinojimą ir t. t., nesivadovavo protingumo kriterijumi. Teismas išskirtinę, prioritetinę reikšmę suteikė E. G. parodymams, juos laikydamas neabejotinai teisingais, neanalizuodamas jų neatitikties kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, nevertindamas kaltinamojo siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės, faktinių bylos aplinkybių teisingumą vertino pagal jų atitiktį nuteistojo parodymams.

3.5. Teismas deklaratyviai, formaliai pritaikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principą, sukurdamas tariamas abejones specialisto išvada, – jai suteikė „tikėtiną“ statusą, tas pačias aplinkybes patvirtinančių liudytojų ir specialisto parodymus ignoravo ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra „objektyvių duomenų“, patvirtinančių kaltinamojo kaltę.

3.6. Byloje specialisto išvada Nr. 11-207(16) yra vienas svarbiausių objektyvių duomenų apie įvykdytą nusikalstamą veiką šaltinis. Ši specialisto išvada nebuvo ginčijama nuteistojo ir jo atstovo, tai yra objektyviai patikimas duomenų šaltinis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad,,nors nurodyti teiginiai paneigia E. G. paaiškinimuose pateiktą apytikslį jo automobilio važiavimo greitį, tačiau, įvertinus tai, kad šių transporto priemonių susidūrimo galimybė vis tik neatmestina, šios išvados tikėtinas pobūdis negali lemti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daromos kategoriškos išvados, kad eismo įvykis galėjo kilti tik jį inscenizavus, o ne esant kitoms eismo įvykio kilimo aplinkybėms“, padaryta tendencingai ir selektyviai tiriant specialisto išvadą, ignoruojant aiškius ir nedviprasmiškus jos duomenis. Teismas šiurkščiai iškraipė specialisto išvados duomenis: „susidūrimo galimybė vis tik neatmestina“, nors specialisto išvadoje kalbama apie tyčinį automobilių kontaktą, imituojant avariją, o autoavarijos galimybė kaltinamųjų deklaracijoje ir paaiškinimuose nurodytomis sąlygomis atmetama kategoriškai (,,automobiliai buvo apgadinti ne deklaruoto eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis“); nutylėjo esmines detales – kaltinime išdėstytas ne automobilių susidūrimo mechanizmas, o eismo įvykio inscenizavimo mechanizmas, taigi, teismas eismo įvykio tyčinio inscenizavimo aplinkybes vertino kaip realiai buvusio neatsargaus eismo įvykio aplinkybes.

3.7. Specialisto išvada yra aiški, kategoriška, nurodanti du esminius dalykus: 1) tokio eismo įvykio, kokį nurodė E. G., R. E. ir E. M., nebuvo; 2) kontaktas tarp automobilių buvo turint tikslą imituoti eismo įvykį ir jo tikėtinas mechanizmas – automobilis,,BMW X5“, judėdamas nedideliu greičiu, kairiojo šono sritimi kliudė stovinčio automobilio „Renault Scenic“ dešinį šoną. Tai vienareikšmiškai paneigia E. G., R. E., E. M. eismo įvykio deklaracijoje, schemose, paaiškinimuose bei E. G. teisme pateiktą gynybinę versiją, kad abu automobiliai važiuodami susidūrė sankryžoje, t. y. kad įvyko eismo įvykis. Apeliacinės instancijos teismui, tendencingai vertinant E. G. veiką, buvo naudingas antrasis teiginys, todėl jis buvo pabrėžiamas ir sąmoningai visa išvada laikoma „tikėtino pobūdžio“. Šio teiginio pagrindu buvo konstruojama visa kaltinamojo išteisinimo motyvacijos seka: sumenkinama specialisto išvada iki „tikėtinumo“ lygio, po to remiamasi kaltinamojo tariamu naivumu – rusų kalbos nemokėjimu, nesuvokimu eismo įvykio aplinkybių ir daroma išvada, kad E. G., pateikdamas draudimo kompanijai melagingus duomenis, tiesiog „sąžiningai klydo“, ir galiausiai kaltinamojo motyvais atmetama bet kokia jo ir bendrininkų susitarimo inscenizuoti eismo įvykį galimybė.

3.8. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui pabrėžiant tikėtiną specialisto išvados pobūdį, manytina, kad jei apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjant apeliacinį skundą, kilo abejonių dėl specialisto išvadoje pateikiamų išvadų dėl nagrinėjamo įvykio, jis privalėjo paskirti pakartotinę ekspertizę, taip siekdamas pašalinti kilusias abejones. Tačiau to šis teismas nepadarė, t. y. nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad nustatytų visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

3.9. E. G. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi byloje nustatytoms aplinkybėms: 1) E. G. teigė, kad 2015 m. lapkričio 12 d. apie 20.00 val. tamsiu paros metu suko iš šalutinio kelio ir per durų staktą ir veidrodėlį nepastebėjo pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio,,BMW X5“ bei su juo susidūrė (2015 m. lapkričio 19 d. paaiškinimas), nors tamsiu paros metu nematyti netoli važiuojančio automobilio šviesų neįmanoma, nebent vairuotojas aklas, tačiau toks E. G. regėjimo sutrikimas nebuvo konstatuotas; 2) 2015 m. lapkričio 22 d. eismo įvykio deklaracijoje, eismo įvykio schemoje susidūrimo metu E. G. nurodė automobilių kontaktą šonais, automobiliams esant lygiagrečiai vienas kitam, tačiau 2015 m. lapkričio 19 d. paaiškinimo schemoje jis nurodė, kad,,Renault Scenic“ priekinis dešinysis kampas kontaktavo su,,BMW X5“ kairio šono priekiniu trečdaliu. 2015 m. lapkričio 24 d. paaiškinime nubraižytoje schemoje jis automobilių kontaktą pavaizdavo dar kitaip:,,Renault Scenic“ priekinis dešinysis kampas kontaktuoja su,,BMW X5“ priekiniu kairiu kampu. Pažymėtina, kad,,BMW X5“ priekiniame kairiame kampe apgadinimų apskritai nenustatyta; 3) vairuojamo,,Renault Scenic“ greitis prieš susidūrimą buvo 45 km/h. Ekspertui nustačius, kad taip negalėjo būti, E. G. pradėjo teigti, kad prieš susiduriant jis sustojo, t. y. jis akivaizdžiai parodymus derino prie teismo nustatytų jam nepalankių aplinkybių; 4) smūgis buvo toks stiprus, kad pasikeitė variklio garsas, barškėjo variklis, negalima buvo važiuoti, jo manymu, nušoko paskirstymo dirželis, tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, kad kontaktas su,,BMW X5“ minimalus, menki sugadinimai; 5) deklaracijoje nurodė:,,<...> į jį atsitrenkiau į vairuotojo dureles, iš inercijos jis mane nusineš“, tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, kad kontakto metu sugadinimai tokie menki, kad negalėjo turėti įtakos nė vieno iš automobilių judėjimo trajektorijai ir režimo pakeitimui; 6) nemoka rusų kalbos, todėl negalėjo iš anksto susitarti su Rusijos Federacijos piliečiais dėl nusikaltimo įvykdymo, tačiau objektyvai nustatyta, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pareigūnas, turintis leitenanto laipsnį, dirbantis prie (duomenys neskelbtini) sienos, (duomenys neskelbtini) universitete įgijęs teisės bakalauro laipsnį, o rusų kalbos įvertinimas – 8; 7) E. G. teigė, kad eismo įvykis įvyko konkrečiomis aplinkybėmis, tuo tarpu draudimo kompanijos transporto žalų ekspertai R. K. ir T. J. nurodė, kad eismo įvykis inscenizuotas, jų parodymus taip pat patvirtino autotechninis tyrimas bei specialisto V. Matusevičiaus (V. Matusevič) paaiškinimas.

3.10. Tokiais E. G. parodymais apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis kaip besąlygiškai teisingais, priešingai, teismas privalėjo remtis duomenimis, kurie nekelia tokių abejonių, – specialisto išvada, specialistų ir liudytojų parodymais ir t. t.

3.11. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. G. pateikiamų skirtingų duomenų apie jo važiavimo greitį vertinimo (dėl stresinės savijautos) padaryta neįsigilinus į visas bylos aplinkybes. E. G. yra (duomenys neskelbtini) leitenantas, turi šaunamąjį ginklą, neabejotinai paruoštas kovinėms stresinėms situacijoms, todėl sunku paaiškinti, kaip įvykus nesudėtingam techniniam eismo įvykiui, kurio metu menkai apgadinti automobiliai, jis galėjo patirti didelį stresą, dėl kurio nesuvokė aplinkos ir davė vis skirtingus parodymus.

3.12. Apeliacinės instancijos teismas išskirtinai akcentavo D. G. automobilio,,Renault Scenic“ apgadinimus, nors jie nebuvo esminiai, apgaule siekiant gauti draudimo išmoką, nes pagrindinė ir didžiausia siekiamos neteisėtos naudos dalis buvo dėl automobilio,,BMW X5“ apgadinimo (dėl,,Renault Scenic“ – 655,24 Eur, dėl,,BMW X5“ – 6955,38 Eur). Minėti apgadinimai, padaryti specialisto išvadoje, o ne E. G. nurodytu būdu, buvo tik pretekstas kreiptis į draudimo kompaniją dėl tariamo automobilio,,BMW X5“ apgadinimo. Taip pat teismas nepagrįstai sureikšmino ir E. G. motinos D. G. parodymus, kaip paneigiančius jo kaltę. Teismui liudytojos artimas giminystės ryšys ir noras padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės neatrodė reikšmingos aplinkybės jos parodymus vertinti kritiškai, sugretinti juos su kitų įrodymų šaltinių duomenimis.

3.13. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas E. G. parodymus, atsiribojo nuo esminio momento, kad E. G., būdamas teisininkas, dirbdamas teisėsaugos struktūrose, turintis ne minimalias teisines žinias ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, šiam nusikaltimui ruošėsi ir jį vykdė su bendrininkais taip, kad nebūtų atskleisti jų nusikalstami kėslai: avariją imitavo atlikdami realų automobilių kontaktą. E. G. vengė telefoninių kontaktų su bendrininkais, nes būdamas teisininkas suprato, kad tai gali būti užfiksuota. Tačiau byloje nustatytas jo kontaktas su bendrininkais per tarpininką V. F., nors apeliacinės instancijos teismas tai vertino kaip faktą, neįrodantį egzistavus susitarimą, nes pokalbis vyko po eismo įvykio ir buvo per trumpas (34 sekundės). Pažymėtina, kad telefoninių pokalbių buvo vengiama, todėl kontaktas ir buvo trumpas, tačiau pakankamas veiksmams koordinuoti ar pozicijai suderinti. Bylos aplinkybės rodo, kad eismo įvykio imitavimas buvo toks primityvus, kad draudimo kompanijos specialistai jį gana greitai pastebėjo ir informavo teisėsaugą. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas užėmė gynybos poziciją, buvo iš anksto tendencingai įsitikinęs kaltinamojo nekaltumu, todėl atmetė bet kokią kaltinamojo veiksmų neteisėtumo galimybę, net nesvarstydamas, kad kaltinamasis gali duoti neteisingus parodymus. Teismas darė niekuo nepagrįstas kaltinamajam palankias išvadas, t. y. kad,,jis nesiekė iškraipyti objektyvios tiesos“, „sąžiningai klydo“. Be to, eismo įvykio deklaracijoje E. G. deklaravo ne tik jo vairuoto automobilio, bet ir automobilio,,BMW X5“ apgadinimus ir šiuos duomenis pateikė kartu su R. E., o tai rodo, kad jie veikė bendrai.

3.14. Taigi, bylos duomenys pagrindžia, kad E. G. kartu su R. E. ir E. M. AB „Lietuvos draudimas“ pateikė deklaraciją dėl tariamo eismo įvykio, kurio metu apgadinti du automobiliai; pateikiamus duomenis E. G. ir R. E. patvirtino savo parašais. Nustačius, kad tokio eismo įvykio nebuvo, apie tariamą eismo įvykį pranešta melagingai, šių asmenų veiksmai, pateikiant deklaraciją, laikytini dokumentų klastojimu ir atitinka BK 300 straipsnio 1 dalį. Deklaruojant tariamą eismo įvykį, buvo siekiama gauti žalos, kuri padaryta automobiliui,,Renault Scenic“ eismo įvykio inscenizavimo metu bei automobiliui,,BMW X5“ kitomis nenustatytomis aplinkybėmis, atlyginimą, iš viso 7610,62 Eur, taip padarant atitinkamo dydžio žalą AB „Lietuvos draudimas“. Pažymėtina, kad E. G. siekė žalos atlyginimo ir už nesamus gedimus –,,Renault Scenic“ variklio paskirstymo diržo peršokimą. Veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes apgaulė buvo pastebėta ir tai atitinka BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Veikos yra tyčinės, jungiamos bendro tikslo apgaule užvaldyti svetimą turtą. Atmestina teorinė galimybė neatsargiai ar neapdairiai suklastoti nebuvusio eismo įvykio deklaraciją ir siekti gauti draudimo išmokas, žinant, kad draudžiamojo įvykio nebuvo. Nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų abejoti, kad E. G. veikė bendrininkų grupe su R. E. ir E. M.: E. G. buvo neįmanoma inscenizuoti eismo įvykio tarp,,Renault Scenic“ ir,,BMW X5“, nekontaktuojant šiems automobiliams, atitinkamai nedalyvaujant,,BMW X5“ savininkui E. M. ir valdytojui R. E., neužpildant deklaracijos šiems asmenims, ir gauti visą nusikalstamą naudą – išmoką už,,BMW X5“ apgadinimą, nes ši turėjo būti pervesta į E. M. sąskaitą.

3.15. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir bylos duomenis ištyrė išsamiai, juos sugretino ir įvertino bei padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl E. G. kaltumo padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, apkaltinamąjį nuosprendį grindė tiesioginiais įrodymais bei netiesioginių, vienas kitą patvirtinančių įrodymų nuoseklia sistema.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos E. Kirpienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

5. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – išteisintojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir kitus rašytinius įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Kasaciniame skunde, be šio BPK pažeidimo, nurodomi ir BPK 305 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų, in dubio pro reo principo pažeidimai, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jie taip pat siejami su įrodymų vertinimu.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje E. G. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas E. G. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis suklastojo tariamo eismo įvykio deklaraciją ir pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikų padarymo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

9. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal šį BPK straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

11. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-74-976/2017).

12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas dėl nusikalstamų veikų sudėties E. G. veiksmuose (ne)buvimo, bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino apeliacinės instancijos teismas. Šio teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi, priešingai, atskiri įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, nuosprendžio turinys atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus.

13. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą (apklausė nuteistąjį E. G., balsu paskelbė nuteistojo pateiktą pažymą apie jo išsilavinimą) ir dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, jame išdėstyti argumentai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl E. G. kaltės yra nepagrįstos. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 1, 2 dalyse išdėstytus reikalavimus.

14. Nors kasatorė skunde detaliai analizuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto išvadą ir kt. rašytinius įrodymus), teigdama, kad vienas ar kitas įrodymas patvirtina E. G. kaltumą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429/2010">2K-429/2010</a>, 2K-365-697/2016).

15. Kasaciniame skunde pernelyg didelė įrodomoji reikšmė suteikiama specialisto išvados duomenims, kaip patvirtinantiems E. G. kaltę. Nustatant bylos aplinkybes specialisto ar eksperto išvados yra svarbios, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą jos neturi vienintelio ar svarbiausio įrodymo statuso; tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, specialisto ar eksperto išvados yra techninio, o ne teisinio pobūdžio, šios išvados yra tik prielaida teisinei išvadai.

16. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikta išsami specialisto išvados analizė, kuria nepaneigta išteisintojo versija dėl įvykio aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje specialisto išvadoje nurodoma, kad automobiliai buvo sugadinti ne jų tarpusavio kontakto metu deklaruoto eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, o tai, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, reiškia, kad negalima kategoriškai tvirtinti, jog eismo įvykis galėjo kilti tik jį inscenizavus, o ne esant kitoms eismo įvykio kilimo aplinkybėms. Be to, specialisto išvados tiriamojoje dalyje vis dėlto neatmesta ir šių transporto priemonių susidūrimo galimybė. Dėl to, kaip nurodo kasatorė, teigti, jog specialisto išvadoje eismo įvykio kilimo aplinkybė buvo kategoriškai atmesta ir tai reiškia, kad eismo įvykis buvo inscenizuotas, nėra teisinio pagrindo.

17. Dėl kasatorės argumento, kad teismas privalėjo skirti pakartotinę ekspertizę, pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>). Kartu paminėtina ir tai, kad, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, tokių prašymų nei prokuroras, nei kiti proceso dalyviai nepareiškė, priešingai, prokuroras nurodė, kad nėra pagrindo abejoti specialisto išvada.

18. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais E. G. parodymais, jų nelygino su kitais bylos įrodymais ir suteikė jiems prioritetą. Išteisinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas analizavo jo parodymus, juos gretino su kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė išvadą, kad jie nepatvirtina eismo įvykio inscenizavimo fakto, priešingai, nepaneigia E. G. nurodytų aplinkybių apie įvykusį eismo įvykį, jo teisinį įforminimą ir kreipimąsi į draudimo įmonę. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad asmuo, siekiantis gauti draudimo išmoką dėl eismo įvykyje kilusios žalos, turi kuo įmanoma tiksliau atkurti ir įvertinti įvykio aplinkybes, tačiau toks kiekvieno asmens situacijos vertinimas yra subjektyvus, priklausantis nuo daugelio – tiek nuo paties asmens psichologinės būsenos priklausančių, tiek ir kitų – nuo jo nepriklausančių objektyvių aplinkybių. Taigi, vien tai, jog asmuo netiksliai nurodo eismo įvykio aplinkybes, nenustačius konkrečių eismo įvykio inscenizavimo veiksmų, patvirtinančių apgaulės ir išankstinės tyčios požymius, nėra pakankama sąlyga kilti baudžiamajai atsakomybei už dokumento suklastojimą ir pasikėsinimą sukčiauti.

19. Tai, kad E. G. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs ar keitėsi dėl neesminių detalių, nereiškia, kad jie nėra patikimi ar kad taip siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, juolab kad jo parodymų nepaneigia kiti byloje esantys įrodymai. Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kaip eismo įvykio situacijoje turėtų reaguoti, elgtis, kaip detaliai ir kokias aplinkybes atsiminti išteisintasis, pats būdamas pareigūnas, yra tik subjektyvios spėlionės ir nepagrįstos prielaidos, ši išteisintąjį apibūdinanti aplinkybė prokurorės nepagrįstai sureikšminama.

20. Šis teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė ir dėl liudytojos D. G., išteisintojo mamos, kuriai ir priklausė E. G. vairuojamas automobilis, dalies parodymų nenuoseklumo ir jų įrodomosios reikšmės E. G. kaltei pagrįsti ar paneigti. Nuosprendyje taip pat išsamiai išanalizuoti ir kiti įrodymai – kitų liudytojų (E. G., R. E. pažįstamų, draudimo įmonės darbuotojų) ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, eismo įvykio dokumentai, pateikti draudimo įmonei, rašytiniai paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių, liudytojos D. G. ir R. E. pokalbio įrašas su draudimo įmone, telefoninių pokalbių išklotinės, juos gretinant ir lyginant tarpusavyje, bei argumentuota, kodėl jie neduoda pagrindo daryti išvadą, kad E. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

21. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nusikalstamų veikų sudėties E. G. veiksmuose nebuvimo, priešingai nei teigia prokurorė, kruopščiai motyvuota, pagrįsta išsamia byloje esančių duomenų analize ir esminiu teisės principu, pagal kurį pagrįstos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, 2K-7-173/2014). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų; pagal byloje nustatytas ir išteisinamajame teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog eismo įvykis buvo inscenizuotas, ir todėl E. G. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, nurodytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, yra teisinga ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Eglės Kirpienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis

Artūras Ridikas