Baudžiamoji byla Nr. 2K-367-511/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43149-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1;
1.2.4.4.2.8; 1.2.5.4.1; 1.2.26.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei,
nuteistajam G. J. (vaizdo konferencijos būdu),
nuteistojo gynėjui advokatui Remigijui Volikui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžių.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams ir septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 13 MGL (489 Eur) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytos ankstesniais nuosprendžiais iš dalies atliktos bausmės, taip pat laikinojo sulaikymo laikas nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. 14.25 val. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. 19.58 val. (t. y. viena para). Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 7, 8 ir 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti ir tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 20.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų bei šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje. G. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl G. J. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – G. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, G. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir penkiems mėnesiams ir 13 MGL (489 Eur) dydžio bauda; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, G. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas; laisvės atėmimo trejiems metams ir penkiems mėnesiams bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo G. J. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos; iš G. J. priteista 62 Eur nukentėjusiajam V. S. turėtoms kelionės išlaidoms atlyginti; patikslinta nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos atlyginimo nurodant, kad iš G. J. nukentėjusiajam V. S. priteista 43,48 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo G. J. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Voliko apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje buvo išteisintas M. Č., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, ir nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje patyčiomis bei įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, t. y.: 2015 m. rugpjūčio 3 d. apie 14 val. viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ picerijos, esančios Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), lankytojų salėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, patyčiomis, pasireiškusiomis picerijos darbuotojų bei lankytojų akivaizdoje be jokios priežasties V. S. įžeidinėjimu, bei įžūliu elgesiu: ties picerijos pastatu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas – kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. S. į galvą, sudavė rankomis smūgius nukentėjusiajam, šiais savo veiksmais padarė nosies kaulų lūžį, kraujosruvą kairės akies vokuose, kaklo kairės pusės nubrozdinimą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
2. G. J. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, t. y.: 2015 m. rugpjūčio 3 d. apie 14 val. viešoje vietoje – ties UAB „(duomenys neskelbtini)“ picerijos, esančios Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), pastatu, iš chuliganiškų paskatų be jokios priežasties demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, sudavė nukentėjusiajam V. S. ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas, šiais savo veiksmais padarė jam nosies kaulų lūžį, kraujosruvą kairės akies vokuose, kaklo kairės pusės nubrozdinimą, taip sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
3. G. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, t. y.: 2015 m. rugpjūčio 3 d. apie 14 val. viešoje vietoje – ties UAB „(duomenys neskelbtini)“ picerijos, esančios Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), pastatu, po kilusių muštynių su nukentėjusiuoju V. S., nuėjęs ir iš automobilio bagažinės atsinešęs daiktą, panašų į kovinį pistoletą, grasino nukentėjusiajam V. S. jį nušauti ir pakasti, taip nukentėjusiajam V. S. suteikė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
II. Kasacinių skundų argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis G. J. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 145 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteisdami G. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas G. J. ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, neteisingai aiškino kaltės formos (tyčios) ir kitų būtinųjų inkriminuotų nusikaltimų sudėčių požymių sampratą), neatsižvelgė į susiklosčiusią teismų praktiką bei baudžiamosios teisės doktriną ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 2 dalys), dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo procesinės teisės į veiksmingą gynybą bei sukliudyta priimti teisingą nuosprendį. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl BK 75 straipsnio taikymo.
4.2. Kasatorius nuteistas pagal tris BK straipsnius, nors iš abiejų instancijų teismų įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad G. J. nuteistas už tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje ir tų pačių analogiškų veiksmų padarymą. Dėl to yra pagrindas manyti, kad teismai nustatytoms faktinėms aplinkybėms netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai G. J. veiksmus kvalifikavo kaip trijų savarankiškų nusikalstamų veikų sutaptį. Iš nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo, nuosprendžių motyvų ir bausmių bendrinimą reglamentuojančių BK 63 straipsnio atitinkamų dalių taikymo matyti, kad teismai sprendė, jog G. J. padarytos veikos, nurodytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, o siejant su BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika – realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai ir baudžiamosios teisės doktrinai, nes visų trijų veikų padarymo laikas, vieta ir aplinkybės sutampa – tai buvo teismų nustatyto tarp G. J. ir V. S. kilusio konflikto, pasireiškusio tarpusavio įžeidinėjimu, grasinimais, trauminio pobūdžio smurtiniais veiksmais, išdava. Tiek G. J., tiek V. S. nustatyti kūno sužalojimai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Darant prielaidą, kad teismų išvados, jog G. J. sutrikdė viešąją tvarką ir visuomenės rimtį (t. y. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką), teisingos, kvalifikuodamas kitus jo veiksmus, neišvengiamai teismas turėjo taikyti visumos ir dalies normų konkurencijos taisykles. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje kaip vienas iš objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių nurodytas viešoje vietoje išreikštas grasinimas nukentėjusiam asmeniui. Tokio pobūdžio grasinimas paprastai nekvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas, nes jis yra dalis bendresnės, BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos, nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl tariamas G. J. grasinimas nukentėjusiajam, nors padarytas iš esmės tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, kaip ir viešosios tvarkos pažeidimas, kvalifikuojamas kaip atskira veika, tik nurodė deklaratyvią išvadą, jog skiriasi šių veiksmų motyvas – grasinimas esą buvo padarytas ne dėl chuliganiškų paskatų (kaip nustatyta viešosios tvarkos pažeidimo atveju), o iš pykčio. Tačiau veikos motyvas nėra būtinasis nei BK 284 straipsnio 1 dalyje, nei BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikaltimo sudėties požymis. BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika laikoma baigta kilus šio straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – sutrikdžius visuomenės rimtį. Iš tų faktinių aplinkybių, kurias pripažino įrodytomis apeliacinės instancijos teismas, matyti, kad G. J. tariamai grasinant nukentėjusiajam buvo trikdoma viešoji rimtis, grasinimus girdėjo kiti asmenys ir pan. Taigi BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika dar tęsėsi, kas taip pat rodo, kad veika pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atskirai nekvalifikuotina arba bent jau nesudaro realiosios nusikalstamų veikų sutapties su BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika (atitinkamai su nesunkiu kūno sužalojimu, kuris su šia veika kvalifikuojamas kaip idealioji veikų sutaptis).
4.3. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pirmosios instancijos teismo išvados šioje bylos dalyje yra paremtos visų bylos aplinkybių išsamiu išnagrinėjimu, įrodymų viseto analize, o apeliacinės instancijos teismo išvados – fragmentiškos ir netgi tarpusavyje prieštaringos. Neginčytina, kad G. J. ir V. S. konflikto metu vienas kitam buvo išsakyti nepagarbūs žodžiai, to neneigia ir abu konflikto dalyviai. Akivaizdu, kad tarp jų buvo stipri emocinė įtampa, išreikštos nuoskaudos. Visa tai ir įvertino apylinkės teismas, įvertindamas G. J. teiginių (grasinimų) nerealumą. Be to, pastarosios aplinkybės rodo, kad G. J. galėjo veikti tik neapibrėžta netiesiogine tyčia, o tai savaime eliminuoja BK 145 straipsnio 1 dalies taikymą. Abiejų instancijų teismų sprendimais nustatyta, kad nė vienas konflikto dalyvis po jo neišsiskirstė, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusieji sulaukė policijos, V. S. sutuoktinė bendravo su G. J., kol laukė policijos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino G. J. veiką – nukentėjusiajam išsakytus žodžius – su kitu objektyviuoju šios nusikaltimo sudėties požymiu – grasinimo realumu.
4.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esama ir prieštaravimų, pavyzdžiui, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas kategoriškai teigia, kad G. J. grasino ginklu, tačiau aprašydamas veikos aplinkybes nurodo, kad grasinimas įvykdytas pasitelkiant daiktą, panašų į kovinį pistoletą. Bet kuriuo atveju šių teiginių nepatvirtina ištirti įrodymai – įvykio vietoje automobilio apžiūros metu nei ginklas, nei koks nors panašus į ginklą daiktas nerastas, nė vienas liudytojas nenurodė, kad G. J. turėjo ginklą; kad ginklas nerastas, patvirtino ir apklausta policijos pareigūnė L. D.. Nors nukentėjusysis V. S. ir nurodė, kad G. J. jam grasino ginklu, o jis (nukentėjusysis) pakankamai gerai nusimano apie šaunamuosius ginklus, vis dėlto šių parodymų objektyvūs duomenys nepatvirtina, be to, pats nukentėjusysis akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai nemažą dalį nukentėjusiojo V. S. parodymų apskritai laikė nepatikimais, tai lėmė, be kita ko, kito kaltinamojo išteisinimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo argumentacija dėl G. J. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį remiasi ne BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalyse apibrėžta įrodymų samprata ir šio straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, o iš esmės gandais – neva, kaip nurodoma liudytojos R. M. parodymuose, prie jos priėjusi moteris sakė, kad kažkas švaistosi su ginklais, kad šalia parduotuvės prekiavusi moteris neva sakiusi, jog mergina su „brauningu“ nubėgo į kiemus, kad išvažiavus policijos pareigūnams daug stovinčių liudytojų sakė, jog G. J. ginklą perdavė šviesiaplaukei merginai ir pan. Jokie kiti duomenys nepatvirtino šių teiginių, policijos pareigūnė L. D. patvirtino, kad ginklas nerastas ir pas G. J. pažįstamą I. G..
4.5. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad G. J. žodžiai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas laikė grasinimais BK 145 straipsnio 1 dalies prasme, buvo pasakyti dar jo ir V. S. konfliktui nepasibaigus, be to, pati nukentėjusioji E. S. teisme teigė, kad belaukiant policijos neblaivus G. J. jai sakė, jog ši diena jai bus paskutinė, – suprantama, kad tokie G. J. žodžiai tėra tik neblaivaus žmogaus išvedžiojimai, nieko bendra neturintys su realiu asmens įbauginimu. Dėl tiesioginės G. J. tyčios apeliacinės instancijos teismas jokių motyvų nepateikė. Tuo tarpu kiekvienas nusikaltimo sudėties požymis turi būti įrodytas neginčijamais ir patikimais įrodymais. Nesant įrodyto bent vieno būtinojo nusikaltimo sudėties požymio, negalima ir visa nusikaltimo sudėtis.
4.6. Nesutinkant su kasatoriaus nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad teismų aprašyta G. J. veika tik iš dalies atspindi šiame BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymius. Visų pirma, nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendžiuose aprašant BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos aplinkybes nenurodytas nė vienas pašalinis asmuo, kurio įprastas elgesys būtų buvęs sutrikdytas ar kuris dėl G. J. ir V. S. konflikto būtų jautęs diskomfortą. Nepaisant to, kad konfliktas kilo ir vyko viešoje vietoje – picerijoje „(duomenys neskelbtini)“ ir prie jos, pačios picerijos darbo tai niekaip nepaveikė, picerija, kaip įprasta, dirbo toliau ir priiminėjo lankytojus. Vien tai, kad nukentėjusiajam (ir pačiam G. J.) buvo suduoti smūgiai, savaime nereiškia, kad dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, nes nė vienas su konfliktu nesusijęs asmuo tų smūgių nematė. Konfliktas tarp G. J. ir V. S. truko labai neilgai. Be to, BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Šiuo atveju akivaizdu, jog G. J. elgesys buvo nukreiptas ne į viešosios tvarkos ar visuomenės rimties trikdymą, bet išimtinai į konfliktą su nukentėjusiuoju V. S.. Visais byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad, iki pasirodant picerijoje šiam nukentėjusiajam, jokių veiksmų G. J. nesiėmė. Policijos pareigūnų iškvietimo faktas taip pat negali būti konkrečią nusikaltimo sudėtį patvirtinantis požymis.
4.7. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pripažindami kasatorių kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pagal teismų praktiką chuliganiškos paskatos yra tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Nagrinėjamu atveju G. J. ir V. S. konflikto priežastis teismų nebuvo nustatyta, tačiau tai nereiškia, kad kasatorius veikė dėl chuliganiškų paskatų. Tai nurodo pačių teismų nustatytos bylos aplinkybės: nepaisant to, kad žodinis konfliktas tarp šių asmenų kilo picerijos viduje (lankytojų salėje), nė vienas iš konflikto dalyvių picerijoje fizinio smurto nenaudojo, o abu geranoriškai, savo valia aiškintis tarpusavio santykių išėjo į lauką (ši aplinkybė dar kartą įrodo, kad G. J. konfliktuodamas su V. S. nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, sutrikdyti picerijos lankytojų, personalo darbo ir pan.). Nukentėjusiojo V. S. iš picerijos prievarta niekas neišvedė, jis kartu su G. J. išėjo tarpusavio susitarimu, netgi buvo iniciatorius. Lauke vienodo laipsnio kūno sužalojimus (nesunkius sveikatos sutrikdymus) patyrė tiek V. S., tiek ir G. J.. Tai, kad G. J. veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų, netiesiogiai nurodo ir apylinkės teismo nuosprendžio išvada apie tai, kad prieš G. J. galimai padaryta BK 138 straipsnyje nurodyta veika ir dėl to turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas (nuosprendžio 17–18 lapai). Apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl rekomendavimo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnį dėl G. J. sužalojimo apeliacinės instancijos teismo nebuvo panaikinta. Vadinasi, pripažinus, kad G. J. veikė dėl chuliganiškų motyvų, liktų nepaneigta prielaida, jog dėl chuliganiškų paskatų veikė ir nukentėjusysis V. S., kuris kitoje byloje greičiausiai turės kaltinamojo statusą. Tačiau tai neatitiktų susiklosčiusios teismų praktikos, pagal kurią asmenų veiksmai muštynių metu paprastai kvalifikuojami tik pagal kilusias pasekmes. Taigi teismai G. J. galimai nustatytų veiksmų neturėjo pagrindo laikyti padarytais iš chuliganiškų paskatų.
4.8. Iš V. S. ir jo sutuoktinės parodymų matyti, kad konflikte dalyvavo ir smūgius nukentėjusiajam V. S. sudavė nenustatytas trečiasis asmuo, nė vienas byloje apklaustas asmuo, išskyrus patį nukentėjusįjį V. S., nenurodė, kad būtent G. J. sudavė nesunkų sveikatos sutrikdymą – nosies kaulų lūžį – sukėlusį smūgį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ar prielaidomis bei nepatikimais įrodymais. Abu teismai atmetė V. S. parodymus dėl trečiojo asmens tapatybės, bet tai nereiškia, kad kitas, nenustatytas, asmuo nedalyvavo muštynėse su nukentėjusiuoju V. S.. Manytina, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai dėl G. J. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą turėtų būti panaikinti, o G. J. byla nutraukta neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio taikymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nepaisant to, kad G. J. teisiamas ne pirmą kartą, pažymėtina, jog jo padaryti nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas šioje byloje, įstatymo (BK 11 straipsnis) nepriskiriami prie sunkių, priešingai, tiek BK 284 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų, o BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta veika – apysunkių nusikaltimų kategorijai. Kasatorius dirba, yra vedęs, turi du vaikus, nuolatinę gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais remdamasis jis panaikino BK 75 straipsnio taikymą, nesiderina su bausmės ir jos vykdymo atidėjimo paskirtimi, be to, yra deklaratyvūs – apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad neva dėl to, kad G. J. kurį laiką praeityje nedirbo, nėra pagrindo jį charakterizuoti kaip šeimos žmogų, yra baustas administracine tvarka, grasino šaunamuoju ginklu. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pastarosios aplinkybės iš esmės nepatvirtino ir pats apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog G. J. grasino daiktu, panašiu į pistoletą. Tačiau bet kokiu atveju šios apeliacinės instancijos teismo aplinkybės sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, atsižvelgiant į inkriminuotų nusikaltimų pobūdį ir sunkumą, kasatoriaus asmenybę ir ypač į itin griežtas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas – faktinį namų areštą beveik pusę paros dvejų su puse metų laikotarpiui, kitus papildomus įpareigojimus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo būtinybės. G. J. būnant laisvėje ir gaunant legalias pajamas iš darbinės veiklos žymiai palengvėtų priteistos žalos atlyginimas. Todėl tuo atveju, jei kasacinio skundo dalis dėl baudžiamosios bylos G. J. nutraukimo nebūtų tenkinta, prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio netaikymo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
4.10. Nuteistojo G. J. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde buvo išdėstyta daug faktinių ir teisinių argumentų, liudijančių apie pirmosios instancijos teismo padarytus BPK ir netgi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik kad pažeidimų nepašalino, bet ir padarė naujus pažeidimus, ignoruodamas apeliacinio proceso paskirtį patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžių ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, kad būtų tiksliai įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
4.11. Sunkiausia nusikalstama veika, už kurią nuteistas G. J., yra nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam V. S.. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde buvo išsamiai aptartas šio asmens parodymų nenuoseklumas, apeliacinės instancijos teismas į tai neatkreipė pakankamo dėmesio ir nepateikė atsakymų į šiuos esminius apeliacinio skundo argumentus. Nukentėjusiojo parodymai įvertinti neobjektyviai, nes jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Nė vienas liudytojas (priešingai, nei konstatavo teismai) neparodė, kad G. J. sudavė smūgius V. S.. Liudytojai I. B., I. G., L. B. parodė, kad V. S. smūgiavo G. J.. Liudytoja E. R. teismo posėdyje atpažino (iš balso) V. S. kaip asmenį, dalyvavusį konflikte, tačiau neatpažino G. J., taip pat nenurodė, kad būtent G. J. sudavė smūgį ar smūgius. Pats nukentėjusysis V. S. tik patvirtino, jog pagrindinius smūgius jam sudavė G. J., tačiau jų konkrečiai neįvardijo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis kategoriškai tvirtino, kad dalį smūgių jam sudavė kitas asmuo. Kasatorius neneigia, kad dalyvavo konflikte, tačiau teismų nuosprendžių argumentai dėl to, kad nesunkų kūno sužalojimą nukentėjusiajam padarė būtent jis, yra neišsamūs, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų, o ištirti ir nuosprendžiuose paminėti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Abiejų instancijų teismai BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas pažeidė ir dėl to, kad visiškai nemotyvavo būtinųjų BK 284 straipsnio 1 dalies ir BK 145 straipsnio 1 dalies nusikaltimų požymių (padarinių BK 284 straipsnio 1 dalies atveju ir tiesioginės tyčios BK 284 straipsnio 1 dalies ir BK 145 straipsnio 1 dalies atvejais). Faktiškai šiais atvejais teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją ir kasatoriui perkėlė įrodinėjimo pareigą, ką jis buvo priverstas daryti apeliaciniame skunde ir yra priverstas tą patį nurodyti kasaciniame skunde.
4.12. Panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. J. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nebuvo laikomasi BPK 329 straipsnio 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas G. J. dėl grasinimo nužudyti, nepaisė nei normų konkurencijos, nei nusikalstamų veikų sutapčių taisyklių, be to, selektyviai įvertino tik išimtinai nukentėjusiųjų V. S. ir E. S. parodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, įrodymais pripažino duomenis, kurių negalima patvirtinti jokiais procesiniais veiksmais (nes duomenys gauti iš nežinomų šaltinių), ir tuo pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Be viso to, ignoruodamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą, apeliacinės instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo esminių byloje paduoto nuteistojo G. J. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl neteisingų bylos faktinių aplinkybių nustatymo.
4.13. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl G. J. nuteisimo padarytos nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 320 straipsnio 3 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 331 straipsnio 2 dalis), šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o pateikta G. J. veikos kvalifikacija neatitinka tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimų (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Dėl šių argumentų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį naikintini ir baudžiamoji byla jam nutrauktina.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo G. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su abiejų instancijų teismų nuosprendžiais, be kitų argumentų, ginčydamas byloje surinktų įrodymų – nukentėjusiojo V. S., liudytojos E. S. parodymų – vertinimą, taip pat neigdamas teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, pvz., kad būtent nuteistasis suduodamas smūgius sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, dėl ginklo grasinant nukentėjusiajam panaudojimo ir kt. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas baudžiamojo proceso įstatymo normų ir teismų praktikos nustatytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, teisėjų kolegija tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 284 straipsnio taikymo
7. Kasatorius nesutinka su nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad skundžiamuose nuosprendžiuose nenurodytas nė vienas pašalinis asmuo, kurio įprastas elgesys būtų sutrikdytas ar kuris dėl G. J. ir V. S. konflikto būtų jautęs diskomfortą. Kasatoriaus teigimu, konfliktuodamas su V. S., jis nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, sutrikdyti picerijos lankytojų, personalo darbo ir pan., byloje nenustatytas vienas iš būtinųjų BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių – tiesioginė tyčia.
8. Byloje pagal nagrinėjamo įvykio metu galiojusią aktualią BK 284 straipsnio 1 dalies redakciją už viešosios tvarkos pažeidimą, sukėlusį padarinius, atsakė tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
9. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2006">2K-243/2006</a>, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016). Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55/2011">2K-55/2011</a>, 2K-450/2010). Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc4LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-278-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-278-511/2015">2K-278-511/2015</a>).
10. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas tyčia. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018).
11. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nustatė, kad G. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dienos metu viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ picerijoje, be jokios priežasties necenzūriniais žodžiais ėmė įžeidinėti jam nepažįstamą kitą picerijos klientą V. S., tada pasiūlė išeiti į lauką išsiaiškinti, o lauke prie picerijos pastato sudavė kelis smūgius V. S. į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, taip sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu, kraujosruva kairės akies vokuose, kaklo kairės pusės nubrozdinimu, įvykio metu nukentėjusiajam iš nosies tekėjo kraujas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo be priežasties sukeltą konfliktą įvairiais epizodais matė nukentėjusiojo sutuoktinė E. S. ir kiti asmenys (liudytojai N. U., E. R., I. G., I. B. ir kt.). Teismai padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad G. J. užgaulūs ir smurtiniai veiksmai vyko viešoje vietoje, atkreipė aplinkinių dėmesį, nutraukė nukentėjusiųjų poilsį, dėl šio įvykio buvo iškviesta policija, t. y. tokiu įžūliu elgesiu jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
12. Pagal teismų nustatytą situaciją viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje nepažįstam asmeniui be jokios dingsties išsakyti necenzūriniai žodžiai, nukentėjusiojo įžeidinėjimas ir po jų vykę smurtiniai veiksmai leidžia spręsti, kad G. J. suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir būtent šių padarinių norėjo. Šiuo atveju neturi reikšmės, kad G. J. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo jiems abiem išėjus iš picerijos patalpų į lauką; vieta prie picerijos pastato taip pat yra vieša, o aptarta G. J. veiksmų seka atskleidžia jo tyčios kryptingumą ir patvirtina nuteistojo veikoje buvus tiesioginę tyčią pažeisti viešąją tvarką. Aplinkybė, kad vėliau šio konflikto metu pats G. J. nuo suduoto smūgio patyrė sveikatos sutrikdymą, reikšmės kvalifikuojant G. J. veiką neturi.
13. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistojo veiką kvalifikuodami pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, laikėsi teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo
14. Kasatorius nesutinka ir su nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą teigdamas, kad jis elgėsi ne iš chuliganiškų paskatų.
15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmiau aptarto įvykio metu V. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs nosies kaulų lūžiu, kraujosruva kairės akies vokuose, kaklo kairės pusės nubrozdinimu.
16. Pagal teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimu nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-249/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-249/2009">2K-249/2009</a>, 2K-340/2012, 2K-408/2013). Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-314/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-314/2012">2K-314/2012</a>, 2K-63-648/2016). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-235/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-235/2009">2K-235/2009</a>, 2K-78/2013).
17. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iki įvykio nebuvo jokio konflikto, jie vienas kito nepažinojo, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis V. S. iki nuteistojo sukelto konflikto būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, nuteistasis G. J. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo be jokios asmeninio pobūdžio dingsties. Įvertinus šias aplinkybes, pritartina abiejų instancijų teismų padarytai išvadai, kad nuteistojo G. J. paskatos, padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo chuliganiškos, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
18. Nukentėjusysis patvirtino, kad nosies kaulų lūžį sukėlusį smūgį jam sudavė G. J.. Abiejų instancijų teismai išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo ir įvykį stebėjusių liudytojų parodymus, įvertino nukentėjusiojo parodymų patikimumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė būtent G. J.. Teisėjų kolegija BPK 20 straipsnio bei BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatų pažeidimų nenustatė.
19. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvada, jog G. J. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, yra teisinga, t. y. baudžiamasis įstatymas byloje taikytas tinkamai.
Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo
20. Kasatorius nesutikimą su jo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį motyvuoja tuo, kad viešosios tvarkos pažeidimas kaip nusikalstama veika apima ir įvykio metu nukentėjusiajam išsakytus grasinimus, kita vertus, ir patys grasinimai nebuvo realūs, tebuvo neblaivaus asmens pasisakymai, todėl nesiekė tokio pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
21. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-639/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-639/2010">2K-639/2010</a>). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142/2007">2K-142/2007</a>).
22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai dėl šios veikos priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas G. J. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, o apeliacinės instancijos teismas pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad po pirmiau aptartų muštynių su nukentėjusiuoju V. S., nuėjęs ir iš automobilio bagažinės atsinešęs daiktą, panašų į kovinį pistoletą, grasino nukentėjusiajam V. S. jį nušauti ir pakasti, taip nukentėjusiajam V. S. suteikė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
23. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog G. J. grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą panaudodamas daiktą, panašų į kovinį pistoletą. Ginklas nei įvykio vietos apžiūros metu, nei pas I. G., kuri neva buvo paslėpusi ginklą, rastas nebuvo. Iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų akivaizdu, jog išsakyti grasinimai nebuvo realūs, nes po kilusio konflikto pati nukentėjusioji lauke prie įėjimo į piceriją laukė policijos ir tuo pat metu šnekučiavosi su G. J.. Kad G. J. grasinimai nužudyti nebuvo realūs, atspindi ir išsakyti nekonkretūs žodžiai, kurie labiau buvo pasakyti iš piktumo, įniršio, nepasitenkinimo bei konfliktinės situacijos. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. J. nepadarė veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje.
24. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, padarė priešingas išvadas dėl G. J. veikos teisinio vertinimo. Šis teismas, įvertinęs nukentėjusiųjų V. S. ir E. S., liudytojų R. M., N. U., P. J., L. D., R. M. parodymus ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, nurodė, kad nors grasinimai buvo išsakyti viešoje vietoje, girdint pašaliniams asmenims, tačiau ši G. J. veika kvalifikuojama kaip atskiras nusikaltimas, o ne kaip viešosios tvarkos pažeidimo tąsa, nes viešosios tvarkos pažeidimas, kurio metu nukentėjusysis V. S. buvo sužalotas, jau buvo pasibaigęs, be to, viešosios tvarkos pažeidimo metu ginklo G. J. nenaudojo, pagal įvykio aplinkybių seką G. J., naudodamas ginklą ar į jį panašų daiktą, grasino nukentėjusiesiems iš pykčio, kad konflikto metu buvo pats sužalotas, o ne iš chuliganiškų paskatų. Dėl to tokie G. J. veiksmai – grasinimai nužudyti, išsakyti grasinant ginklu nukentėjusiesiems, kvalifikuotini pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dėl G. J. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad šis teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai nurodyti ir argumentuotai atskleisti G. J. objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
26. Pagal byloje nustatytas aplinkybes pasibaigus konfliktui, kurį chuliganiškais veiksmais sukėlė G. J., padarydamas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas veikas, automobilių aikštelėje G. J., vėl pamatęs nukentėjusįjį V. S., su sutuoktine einantį prie savo automobilio, iš savo automobilio bagažinės išsitraukęs daiktą, panašų į ginklą, artėdamas prie nukentėjusiojo, grasino jį nužudyti. Nukentėjusiojo baimę, kad toks grasinimas gali būti įvykdytas, stiprino ir tai, kad dar iki atvykstant policijai G. J. ir E. S. pasakė, kad jos vyrui liko gyventi paskutinės minutės, kad jie iš čia niekur neišvažiuos. Pagal bylos aplinkybes ankstesnė situacija (nuteistojo agresyvus elgesys, be priežasties panaudoti smurtiniai veiksmai, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas), grasinimo būdas – nukentėjusiesiems išsakyti grasinimai nužudyti, demonstruojant ginklą, kaip manė nukentėjusysis, ar į ginklą panašų daiktą, buvo pakankami, kad nukentėjusiajam sukeltų baimės ir nerimo, nesaugumo jausmą ir lemtų pagrįstą nukentėjusiojo manymą, kad grasinimai gali būti iš tikrųjų įvykdyti.
27. Priešingai nei teigia kasatorius, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad G. J. veika nebuvo tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad išsakyti grasinimai patenka į BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Taigi pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes G. J. veika teisingai kvalifikuota kaip nusikalstama ir baudžiamasis įstatymas (BK 145 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Tai, kad ginklas ar į jį panašus daiktas, kuriuo buvo grasinama nukentėjusiajam, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas, neturi lemiamos įtakos šios veikos kvalifikavimui.
28. Nėra pagrindo sutikti ir su kasaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika su kitomis veikomis, nurodytomis BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudaro idealiąją sutaptį ir kad atitinkamai už visas šias veikas paskirtos bausmės turėtų būti bendrinamos apėmimo būdu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad realiosios sutapties atveju keliais savarankiškais veiksmais padaromi du ar daugiau nusikaltimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, o idealioji sutaptis yra tada, kai, esant bendram tikslui, tais pačiais veiksmais, tuo pačiu metu padaroma veika, atitinkanti kelių skirtinguose BK straipsniuose nustatytų nusikaltimų sudėtis. Atribojant realiąją ir idealiąją nusikaltimų sutaptis, turi būti remiamasi šiomis bendrosiomis nuostatomis, kurių turinį atskleidžia konkrečios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tuo metu, kai G. J. grasino nukentėjusiajam V. S. jį nužudyti, pirmesnis įvykis, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas, jau buvo pasibaigęs. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. J. grasino nukentėjusiajam V. S. ne iš chuliganiškų paskatų, o iš pykčio, kad prieš tai pasibaigusio nuteistojo sukelto konflikto metu nuteistasis ir pats buvo sužalotas. Taigi nors G. J. grasinimus nužudyti išsakė toje pačioje vietoje ir panašiu metu, kaip ir viešosios tvarkos pažeidimo atveju, tačiau buvo padarytos iš esmės atskiros nusikalstamos veikos, ir spręsti apie idealiąją šių nusikalstamų veikų sutaptį nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
29. Kasatorius prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, nes apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio taikymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
30. Iš byloje priimtų teismų nuosprendžių matyti, kad G. J. padaryti nusikaltimai ir už juos paskirtos bausmės iš tiesų formaliai atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, tačiau pagal BK 75 straipsnio nuostatas bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje, kaip tai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam G. J. galėtų būti atidėtas bausmės vykdymas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta bausmės paskirtis.
31. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl BK 75 straipsnio 1 dalies nuteistajam netaikymo, atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinis kasacinio skundo argumentas, kodėl G. J., jo nuomone, turėtų būti taikoma BK 75 straipsnio 1 dalis, iš esmės yra susijęs su vertinamąja sąlyga – nuteistąjį, jo nuomone, teigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis ir jo socialiniais ryšiais, taip pat su realesne galimybe atlyginti priteistą žalą būnant laisvėje, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteistajam netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama; dėl to kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-115-648/2016 ir kt.). Šiuo atveju kasatoriaus nurodomos jį apibūdinančios aplinkybės (susituokęs, turi du vaikus ir nuolatinę gyvenamąją vietą) nėra pakankamos minėtoms abejonėms pašalinti. Kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, šios aplinkybės buvo įvertintos, tačiau atsižvelgus tiek į padarytų veikų pobūdį, tiek į nuteistojo asmenį apibūdinančias kitas aplinkybes – G. J. baustas administracine tvarka, anksčiau kelis kartus buvo teistas švelnesnėmis bausmėmis, taip pat ir už analogišką nusikalstamą veiką, tačiau nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, jam anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo, todėl teismui liko pagrįstos abejonės, kad G. J. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino BK 75 straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidos nepadarė.
32. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo G. J. kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Artūras Ridikas
Eligijus Gladutis
