Baudžiamoji byla Nr. 2K-361-942/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-11782-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.4.2; 1.2.3.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjos advokatės Jūratės Juodienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalies, susijusios su E. K. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį areštu dvidešimt penkioms paroms, o pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė E. K. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi nuteistojo E. K. gynėjo advokato Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalies, susijusios su E. K. nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas M. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. E. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 11 d. apie 05.09 val. prie Panevėžyje, Molainių g. 15, esančio naktinio klubo „Naktinis Tbilisis“ pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį V. G.
1.1. E. K. iš keršto dėl prieš tai įvykusių muštynių, po kurių grasino susidorojimu nukentėjusiajam V. G., sudavė jam vieną smūgį peiliu į krūtinės kairę pusę ir padarė jam durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su krūtinplėvės ir širdiplėvės bei širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmėse, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. G. sveikatą bei sukėlė realią grėsmę jo gyvybei ir pasikėsino jį nužudyti.
1.2. E. K. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis besigindamas nuteistąjį ranka atstūmė nuo savęs, dėl to E. K., praradęs pusiausvyrą, parkrito, o nukentėjusysis pabėgo.
2. E. K. taip pat nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. kovo 11 d. 04.53–05.08 val., veikdamas bendrininkų grupe su M. J., viešoje vietoje, prie Panevėžyje, Molainių g. 15, esančio naktinio klubo „Naktinis Tbilisis“, M. J. spardant naktinio klubo duris, pasikėsino suduoti smūgį apsaugos darbuotojui, elgėsi įžūliai ir agresyviai, apsaugos darbuotojų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, sukėlė muštynes ir sudavė smūgius V. G. bei T. P., grasino susidorojimu muštynėse dalyvavusiems asmenims bei muštynes nutraukusiems apsaugos darbuotojams ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėja advokatė J. Juodienė prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su jos ginamojo nuteisimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir jos ginamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam švelnesnę bausmę. Kasatorė skunde nurodo:
3.1. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, analizuodamas jos ginamajam inkriminuotos veikos – pasikėsinimo nužudyti – subjektyviuosius požymius, tik atribojo tiesioginę tyčią nuo netiesioginės, tačiau klausimo, kokia – tiesiogine apibrėžta ar neapibrėžta – tyčia pasireiškė kaltė, nesvarstė. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje tik nurodydamas, kad BK 15 straipsnis nustato tik dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę, todėl bylą nagrinėjantis teismas dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas. Tokia bylą nagrinėjusių teismų pozicija aiškiai neatitinka kasacinio teismo praktikos, pagal kurią nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-303/2018).
3.2. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant arba sutrikdyti žmogaus sveikatą, arba atimti gyvybę. Šių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių.
3.3. Bylą nagrinėjusių teismų padaryti pažeidimai nevertinus tiesioginės tyčios rūšių pasireiškė ne tuo, kad jie šių rūšių procesiniuose sprendimuose tiesiog formaliai nenurodė, bet tuo, kad teismai, nevertindami ar atsisakydami vertinti bei atriboti tiesioginės apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios rūšis, neteisingai nustatė valinį jos ginamojo tyčios turinį, nesugebėjo atriboti siekiamų padarinių esant apibrėžtai ir neapibrėžtai tiesioginei tyčiai ir iš esmės visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino formaliai ir būdami iš anksto nusistatę, kad jos ginamasis veikė tiesiogine (apibrėžta) tyčia.
3.4. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jos ginamasis smūgiavo peiliu ištiesta ranka nukentėjusiajam „tiesiai į širdį, tiesiai į krūtinę“. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai yra akivaizdu iš vaizdo įrašo apžiūros protokolų, kuriuose nurodyta būtent tokia smūgiavimo vieta, tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji nepagrįsta įrodymais.
3.5. Baudžiamojoje byloje kaip įrodymas buvo vertintas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas jos ginamojo ir nukentėjusiojo kontaktas. Pažymėtina, kad šio vaizdo įrašo apžiūros protokole nenurodyta, į kurią konkrečiai nukentėjusiojo kūno vietą – širdį ar krūtinę – smūgiavo jos ginamasis. Jame tik abstrakčiai nurodyta, kad „asmenys kontaktuoja rankomis“. Dėl to vaizdo įrašo apžiūros protokolą surašiusi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba pavedė Lietuvos teismo ekspertizės centrui atlikti objektyvų tyrimą, atsakant į klausimus, „kokie veiksmai užfiksuoti tyrimui pateiktuose vaizdo įrašuose, t. y. kokie asmenys kontaktuoja ir kokius veiksmus atlieka vieni kitų atžvilgiu, į kurias kūno vietas suduoda smūgius, kokius įrankius naudoja ir panašiai“. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-98(17) nurodytas konflikto dalyvių veiksmų eiliškumas: „dalyvis Nr. 2 (nuteistasis E. K.), žengdamas dešine koja į priekį, artėdamas prie dalyvio Nr. 1 (nukentėjusiojo V. G.), kelia kairiąją ranką, kurią dalyvis Nr. 1 sugriebia kairiąja ranka ir tuo pačiu stumia dalyvį Nr. 2, tikėtina, kad tuo metu dalyvis Nr. 2, atvirkščiai – traukia kairiąja ranka dalyvio Nr. 1 kairiąją ranką ir atlieka nenustatytus veiksmus, praradęs pusiausvyrą krenta ant nugaros.“ Vadinasi, nei vaizdo įrašo apžiūros protokole, nei specialisto išvadoje nenurodyta, kad nuteistasis smūgiavo peiliu ištiesta ranka nukentėjusiajam tiesiai į širdį, krūtinę, – priešingai, yra nustatyta, kad jis atliko nenustatytus veiksmus, t. y. vaizdo įrašas, jo apžiūros protokolas ir specialisto išvada nepatvirtina, kad jos ginamasis aiškiu judesiu dūrė peiliu nukentėjusiajam tiesiai į širdies plotą. Taigi teismai nuosprendyje ir nutartyje klaidingai vertino vaizdo įrašo apžiūros protokolo turinį, savaip jį interpretuodami, nes „šio įrodymo turinyje tokia išvada, kokią nurodo teismas, nėra daroma, o specialisto išvada dar labiau paneigia teismo nuosprendyje daromą išvadą dėl smūgio kryptingumo“.
3.6. Teismas, nustatydamas jos ginamo nuteistojo konkrečią smūgiavimo vietą – širdį, nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų, galinčių paneigti šią aplinkybę. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje kaip liudytojai apklausti asmenys patys nematė smūgio. Liudytojas A. D. nurodė, kad pamatė jos ginamąjį gulintį ant žemės, liudytojas V. V. – kad nematė, kas kam smogė, liudytojas A. J. – kad atsisuko ir pamatė, kaip kažkoks vyras krenta ant žemės, liudytojas T. Ž. – kad „pamatė rankų mojavimą, bet kad smūgis koks pasiektų tikslą ir kažkam kliūtų, tai tikrai nematė, konkrečių grasinimų negirdėjo“, o liudytojas T. P. parodė, kad „barzdotas jaunuolis, neatsimena, kuria ranka, bet per ištiestą ranką sudavė smūgį, nuo kurio jis atsitraukė į šoną. Kai barzdotas smūgiavo, jis galvojo, kad jis nori suduoti smūgį kumščiu, jokio peilio rankose jis nematė. Prieš smūgiuodamas jis nieko nesakė“. Vadinasi, šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis smūgiavo į širdį.
3.7. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada apie jos ginamojo smūgio kryptingumą tiesiai į širdį yra padaryta nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišsamiai įvertinus byloje esančius konkrečius įrodymus, netinkamai interpretavus vaizdo įrašo apžiūros protokolo turinį, ignoravus specialisto išvadą, nevertinus liudytojų parodymų, kaip paneigiančių nurodytą aplinkybę. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą, privalėjo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tačiau iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad iš esmės teismas apsiribojo nuosprendyje pateikto įrodymų vertinimo perrašymu, netikrino, ar įrodymai įvertinti teisingai, savarankiškai netyrė, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tai reiškia, jog iš esmės byla nebuvo išnagrinėta apeliacine tvarka taip, kaip nustato įstatymas.
3.8. Teismai kaip įrodymą vertino vaizdo įrašą bei vaizdo įrašo apžiūros protokolą ir jų pagrindu grindė savo išvadas, tačiau teismų sprendimuose nebuvo siekta išsamiai įvertinti jos ginamojo elgesio kontakto su nukentėjusiuoju metu ir kitų aplinkybių, turėjusių reikšmės smūgio vietai nustatyti. Teismo motyvuose nenurodyta, kad jos ginamojo dešinė ranka su ginklu kontakto metu buvo prilaikoma kito asmens.
3.9. Baudžiamojoje byloje esančiame vaizdo įraše aiškiai matyti, kad jos ginamasis eina link nukentėjusiojo mojuodamas kairiąja ranka, kurioje ginklo nelaiko. Vaizdo įraše taip pat matyti, kad jos ginamąjį už dešinės rankos, kurioje, tikėtina, ir buvo ginklas, iki pat smūgiavimo momento laikė nuteistasis M. J. Šią aplinkybę patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vaizdo įrašo apžiūros protokolas. Iš vaizdo įrašo 05.09.48–05.09.50 val. matyti, kad jos ginamasis ėjo taip, kad jo dešinė ranka, kurioje jis laikė ginklą, buvo prilaikoma ir net tempiama atgal kito asmens – M. J., taip pat tai, kad abu asmenys pirmiausia susikibo kairėmis rankomis ir tada nukentėjusiojo (turėtų būti – nuteistojo) dešinė ranka išsprūdo iš M. J. rankos, sprūdo į priekį, į tuo metu artimiausią nukentėjusiojo kūno korpuso dalį dešinės rankos aukštyje. Vaizdo įraše aiškiai matyti jos ginamojo dešinės rankos išsprūdimo momentas; išsprūdusi ranka, visiems trims asmenims (jos ginamajam, nukentėjusiajam ir M. J.), judėjo iš inercijos į nuteistojo nekontroliuojamą vietą ir pataikė nukentėjusiajam į širdį.
3.10. Šių aplinkybių teismas nevertino, nors jos yra svarbios, nes leidžia konstatuoti, kad jos ginamasis veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia ir iš anksto sąmoningai neturėjo plano smūgiuoti į nukentėjusiojo širdį. Teismas nevertino, kad šioje situacijoje jos ginamasis suprato, jog jo dešinė ranka, kurioje buvo ginklas, yra laikoma ir tempiama kito asmens, todėl jis smūgiavo į bet kurią priešais jį esančio nukentėjusiojo kūno vietą. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis kontakto metu stovėjo ne lygiagrečiai atsigręžęs į jos ginamąjį, o buvo labiau šonu pasisukęs, atsukęs savo kairiąją pusę, todėl jos ginamasis galėjo taikyti į nukentėjusiojo kairę kūno pusę, nes, turint omenyje tai, kad jis ginklą laikė dešinėje rankoje, ši nukentėjusiojo kūno padėtis buvo jam patogiausia. Teismas taip pat netinkamai nustatė jos ginamojo ir nukentėjusiojo „kontaktavimo eiliškumą, laikydamas, kad nuteistasis E. K. ėjo link nukentėjusiojo ir smūgiavo laisva dešine ranka“, nes Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-98(17) yra nurodyta, kad jos ginamasis artėjo prie nukentėjusiojo, abu asmenys kairėmis rankomis susigriebė ir tik tada jos ginamasis, išlaisvinęs savo prilaikomą dešinę ranką, atliko nenustatytus veiksmus. Tai leidžia daryti išvadą, kad jos ginamasis smūgiavo judėdamas bei būdamas savo kaire ranka susikibęs su nukentėjusiojo kaire ranka ir negalėjo tiksliai taikyti į širdies plotą. Taigi akivaizdu, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pagal faktinę sužalojimo vietą (lokalizaciją) vertino smūgiavimo kryptingumą ir nepagrįstai konstatavo, kad „įvertinus sužalojimo lokalizaciją, nėra abejonių, jog nuteistojo E. K. veiksmai buvo kryptingi siekiant nukentėjusiajam sukelti sunkias pasekmes (nužudyti)“, nes faktinė sužalojimo vieta nebūtinai parodo, kad konkrečiai tokio rezultato kaltininkas ir siekė.
3.11. Jos ginamasis įrodinėjo, kad dėl papurkštų dujų jis nieko nematė, o dėl girtumo visiškai nesiorientavo. Baudžiamosios bylos medžiaga (vaizdo įrašu ir liudytojų parodymais) yra nustatyta, kad jos ginamasis iki nukentėjusiojo sužalojimo momento tą patį vakarą buvo ne mažiau kaip tris kartus apipurkštas ašarinėmis dujomis į veidą ir akis, taip pat muštas gumine lazda per galvą, ne kartą krito ant žemės ir susitrenkė galvą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sprendė, kad jos ginamojo parodymai, jog jis dėl papurkštų dujų nieko nematė, yra neįtikinami, nes vaizdo įraše labai aiškiai yra užfiksuota, jog tuo metu, kai jos ginamasis ir M. J. kryptingai ėjo link nukentėjusiojo ir kitų asmenų, jos ginamasis rankomis veido nesidengė, ėjo tiesiai pro automobilius, užlipo ant šaligatvio, negriuvinėjo.
3.12. Pažymėtina, kad jos ginamojo gebėjimo matyti smūgiavimo vietą esant ne kartą apipurkštam dujomis baudžiamojoje byloje nevertino ekspertas ar specialistas. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu tik apklausė medicinos žinių turintį ekspertą G. S., šis teismui negalėjo atsakyti, ar dujos ir jų santykis su alkoholiu bei narkotinėmis medžiagomis turėjo reikšmės nuteistojo gebėjimui matyti, tik nurodė, kad „dujų yra įvairių cheminių medžiagų, kad pasakyti apie jų santykį su alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, tai reiktų žinoti, kokios narkotinės medžiagos vartotos, kiek dujų pateko ant žmogaus. Kitaip tai būtų tik teoriniai pasamprotavimai“. Vadinasi, teismas baudžiamojoje byloje teisėtais būdais negavo duomenų, patvirtinančių, kad jos ginamasis, prieš pat nusikalstamą veiką būdamas keletą kartų apipurkštas dujomis į veidą ir akis, turėjo galimybę matyti konkrečią smūgiavimo vietą ir turėti tikslą smūgiuoti į tą vietą. Teismas ir liudytojai (apsaugos darbuotojai) nėra ekspertai ar specialistai, neturi specialiųjų medicinos žinių ir žinių apie dujas kaip cheminę medžiagą. Taigi teismas, nesant šią aplinkybę patvirtinančių teisėtai surinktų įrodymų, negalėjo padaryti išvados, kad smūgio sudavimo metu jos ginamasis, būdamas ne kartą į veidą ir akis apipurkštas dujomis, aiškiai matė, kur suduoda smūgį, vien todėl, kad nebuvo rankomis užsidengęs akių. Tokia teismo išvada prieštarauja BPK 20 straipsnio 4 daliai.
3.13. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas nusikaltimo padarymo įrankį, konstatavo, kad peilio kaip ginklo panaudojimas rodo, jog jos ginamasis suvokė savo veikos pavojingumą ir galimas pasekmes, tarp jų ir žmogaus mirtį, tačiau teismas nevertino, kad ginklas, įskaitant peilį kaip šaltąjį ginklą, yra skirtas ne tik naikinti (žudyti), bet ir žaloti ar kitaip paveikti. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai nevertino nei Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, nei elementarios gyvenimiškos patirties neatitinkančios teismo išvados, kad peilis pagal savo savybes skirtas išimtinai žmogaus gyvybei atimti ir kad naudodamas peilį asmuo negali siekti tokių padarinių kaip sveikatos sužalojimas, o būtinai turi siekti nužudyti. Panaudoto ginklo (peilio) savybė (galėjimas ne tik nužudyti, bet ir sužaloti) turi esminę reikšmę vertinant susiformavusį nuteistojo siekį konkretaus rezultato – ne nužudyti, bet sužaloti, jo teismai nevertino, suabsoliutindami, kad vien peilio panaudojimas savaime reiškia siekį atimti gyvybę.
3.14. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad jos ginamasis grasino susidorojimu ir jo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusįjį. Iš skundžiamų procesinių sprendimų turinio darytina išvada, kad teismai manė, jog jos ginamasis grasino nužudyti. Tokie teismų sprendimų motyvai yra aiškiai deklaratyvūs, nes yra niekuo nepagrįsti. Teismas nevertino grasinimo turinio, kuris būtų padėjęs teismui tinkamai vertinti, kokio konkrečiai rezultato jos ginamasis siekė. Teismas nevertino jos ginamojo grasinimo pobūdžio, taip pat to, kad jeigu asmuo ir grasino, tai grasino sužaloti, o ne nužudyti. Be to, visi liudytojai vieningai nurodė, kad jos ginamasis ir nuteistasis M. J. grasino kartu, tačiau teismas neindividualizavo, kuris iš jų grasino. Taigi teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai.
3.15. Teismas nevertino ir to, kad sužalojimų kiekis ir veiksmų intensyvumas – vienas dūris peiliu – taip pat patvirtina jos ginamojo tiesioginę neapibrėžtą tyčią. Iš vaizdo įrašo, jo apžiūros protokolo ir specialisto išvados matyti, kad jos ginamasis po smūgiavimo nukrito ir pabėgo. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad jos ginamasis „nesiekė daugiau sužaloti nukentėjusiojo, matydamas, kad nukentėjusysis toliau ginasi, nukentėjusysis puolė nuteistąjį vytis“. Taigi, jeigu jos ginamasis būtų siekęs nužudyti nuteistąjį (turėtų būti – nukentėjusįjį), tai šio savo tikslo jis ir toliau būtų siekęs. Negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos ginamasis savo tikslo nerealizavo todėl, kad po pargriuvimo liudytojas T. Ž. jį bandė sulaikyti. Teismas netinkamai vertino vaizdo įrašo turinį, nes iš jo akivaizdžiai matyti, kad liudytojas T. Ž. nesulaikė jos ginamojo, jis laisvai atsistojo, išsilaisvino iš liudytojo ir, jeigu būtų turėjęs tikslą nužudyti nukentėjusįjį, toliau būtų siekęs realizuoti šį tikslą, t. y. turėjo visas galimybes peiliu smūgiuoti dar kartą, tačiau to nedarė. Taigi ir šias aplinkybes teismai įvertino netinkamai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
3.16. Teismui patenkinus kasacinį skundą, jos ginamasis prašo skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei BK 135 straipsnio sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nes yra BK 59 straipsnyje nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės: jis pripažino, kad siekė sužaloti nukentėjusįjį ir jį sužalojo, po įvykdyto nusikaltimo nukentėjusiojo atsiprašė, nukentėjusysis atleido jam, kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta, kad sudavė tik vieną smūgį peiliu, nesiekė kaltės perkelti kitam asmeniui, atlygino nukentėjusiajam visą žalą, nuoširdžiai gailisi, pripažįsta, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, neadekvačiai reaguodamas į aplinką, padarė išvadas, nori gyventi šeimoje, su vaikais, socializuotis.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. K. gynėjos kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasaciniame skunde daug dėmesio skirta teismų sprendimų kritikai, nurodant, kad teismai ne tik kad neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, bet ir iš viso jų netyrė arba tyrė netinkamai, arba tyrė, bet padarė kasatorei ir jos ginamajam netinkančias išvadas, ypač atskleisdami tiesioginės tyčios rūšį nuteistojo veiksmuose. Visa tai, kasatorės nuomone, yra atitinkamų baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimas ir leidžia teigti, kad jos ginamajam baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas netinkamai. Tokie kasacinio skundo argumentai, nors į paremti gausia teorine argumentacija, yra deklaratyvaus pobūdžio ir pateikti bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti joje surinktus duomenis, pakartotinai teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą nuteistojo E. K. veiksmuose.
4.2. Kasatorė, skunde pakartodama dalį apeliacinio skundo argumentų ir motyvų, nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, jos manymu, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir dėl to padarė netinkamas išvadas dėl jos ginamojo padarytos nusikalstamos veikos. Kasatorė taip pat pateikia pasirinktos gynybinės pozicijos argumentus apie tai, kaip reikėtų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias aplinkybes laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai. Pažymėtina, kad ši gynybinė pozicija yra įvertinta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir, pripažindamas nuteistąjį kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
4.3. Teismų sprendimuose pagrįstai nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis peiliu dūrė nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę širdies plote. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis buvo neblaivus, todėl įvykio aplinkybių neprisimena. Pažymėtina, kad teismai, vertindami nuteistojo tyčios turinį, apie jį sprendė ne tik pagal paties neblaivaus nuteistojo parodymus, bet ir atsižvelgdami į visas padarytos veikos aplinkybes, t. y. nuteistojo atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kitas svarbias aplinkybes. Nuteistojo tyčios turinio nustatymas pagrįstas visų padaryto nusikaltimo aplinkybių įvertinimu. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad įvykusio konflikto metu nuteistasis mušėsi su nukentėjusiuoju, po to, abiem konflikto pusėms pasitraukus į skirtingas puses, prie nukentėjusiojo greitu žingsniu priėjo nuteistasis ir ištiesta ranka tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę, kurioje išsidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbūs organai, tarp jų ir širdis. Tai patvirtinta liudytojų parodymais, specialisto išvada, specialisto apklausa ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais teismo posėdyje ištirtais ir kartu su kitomis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis įvertintais įrodymais.
4.4. Taigi nukentėjusysis peiliu, kurio geležtė apie 10–12 cm, buvo sužalotas konfliktui jau nurimus ir konflikto dalyviams pasitraukus į skirtingas puses. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad peilis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, yra žmogaus gyvybei pavojingas, duriančių ir pjaunančių savybių turintis įrankis, kuriuo gali būti padaromi ir mirtini sužalojimai. Tokie nuteistojo veiksmai ir pasirinktas įrankis patvirtina, kad suduodamas smūgį peiliu neblaivus nuteistasis aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti nukentėjusiajam gyvybę. Pažymėtina, kad kasatorės nuoroda į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą šios baudžiamosios bylos kontekste yra naudojama atsietai nuo bylos medžiagos.
4.5. Teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis veikė tiesioginės tyčios forma. Teismų sprendimuose atskleistas nuteistojo kaltės turinys, aptartas jo veiksmų kryptingumas, noras konkretaus rezultato – nukentėjusiojo mirties. Skundo teiginys, kad nuteistasis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, yra nepagrįstas, nes pagal teismų praktiką motyvas ir tikslas nėra būtinas nužudymo sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatyti.
4.6. Nors kasaciniame skunde, ginčijant nustatytas faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos apeliacine tvarka taip, kaip tai nustatyta įstatyme, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas, dalyvavęs teismo posėdyje, neišreiškė noro baudžiamojoje byloje atlikti įrodymų tyrimą. Tam neprieštaravo ir kiti proceso dalyviai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu gautais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvus dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisingo kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pripažino, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, jog būtent nuteistasis, kerštaudamas dėl prieš tai įvykusių muštynių, po kurių grasino susidorojimu nukentėjusiajam, jam sudavė vieną smūgį peiliu į krūtinės kairę pusę ir pasikėsino jį nužudyti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo E. K. gynėjos advokatės J. Juodienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.
7. Šioje baudžiamojoje byloje kasatorės skundas iš esmės yra paduotas dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymo. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
8. Kita vertus, kasatorė, ginčydama BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymą, skunde dėsto baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinį, savo nuomonę dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, dėsto savąją įvykių versiją ir teigia, kad: pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad jos ginamasis smūgiavo peiliu ištiesta ranka nukentėjusiajam „tiesiai į širdį, tiesiai į krūtinę“; kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai yra akivaizdu iš vaizdo įrašo apžiūros protokolų, kuriuose nurodyta būtent tokia smūgiavimo vieta, tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji nepagrįsta įrodymais; vaizdo įrašo apžiūros protokole nenurodyta, į kurią konkrečiai nukentėjusiojo kūno vietą – širdį ar krūtinę – smūgiavo jos ginamasis; jame tik abstrakčiai nurodyta, kad „asmenys kontaktuoja rankomis“; liudytojas A. D. nurodė, kad pamatė jos ginamąjį gulintį ant žemės, liudytojas V. V. – kad nematė, kas kam smogė, liudytojas A. J. – kad atsisuko ir pamatė, kaip kažkoks vyras krenta ant žemės, liudytojas T. Ž.– kad „pamatė rankų mojavimą, bet kad smūgis koks pasiektų tikslą ir kažkam kliūtų, tai tikrai nematė, konkrečių grasinimų negirdėjo“, o liudytojas T. P. parodė, kad „barzdotas jaunuolis, neatsimena, kuria ranka, bet per ištiestą ranką sudavė smūgį, nuo kurio jis atsitraukė į šoną. Kai barzdotas smūgiavo, jis galvojo, kad jis nori suduoti smūgį kumščiu, jokio peilio rankose jis nematė. Prieš smūgiuodamas jis nieko nesakė“; šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis smūgiavo į širdį; teismai kaip įrodymą vertino vaizdo įrašą bei vaizdo įrašo apžiūros protokolą ir jų pagrindu grindė savo išvadas, tačiau teismų sprendimuose nebuvo siekta išsamiai įvertinti jos ginamojo elgesio kontakto su nukentėjusiuoju metu ir kitų aplinkybių, turėjusių reikšmės smūgio vietai nustatyti; teismo motyvuose niekur nėra nurodyta, kad jos ginamojo dešinė ranka su ginklu kontakto metu buvo prilaikoma kito asmens; jos ginamasis įrodinėjo, kad dėl papurkštų dujų jis nieko nematė, o dėl girtumo visiškai nesiorientavo; vaizdo įrašu ir liudytojų parodymais yra nustatyta, kad jos ginamasis iki nukentėjusiojo sužalojimo momento tą patį vakarą buvo ne mažiau kaip tris kartus apipurkštas ašarinėmis dujomis į veidą ir akis, taip pat muštas gumine lazda per galvą, ne kartą krito ant žemės, taip susitrenkė galvą; pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sprendė, kad jos ginamojo parodymai, jog jis dėl papurkštų dujų nieko nematė, yra neįtikinami, nes vaizdo įraše labai aiškiai yra užfiksuota, jog tuo metu, kai jos ginamasis ir M. J. kryptingai ėjo link nukentėjusiojo ir kitų asmenų, jos ginamasis rankomis veido nesidengė, ėjo tiesiai pro automobilius, užlipo ant šaligatvio, negriuvinėjo ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorė iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo laikymusi.
9. Kasatorė skunde teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą, privalėjo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tačiau iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad iš esmės teismas apsiribojo nuosprendyje pateikto įrodymų vertinimo perrašymu, netikrino, ar įrodymai įvertinti teisingai, savarankiškai netyrė, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tai reiškia, jog iš esmės byla nebuvo išnagrinėta apeliacine tvarka taip, kaip nustato įstatymas. Pažymėtina, kad šis kasatorės teiginys yra deklaratyvus, nes nenurodomi baudžiamojo proceso įstatymo straipsniai, jo dalys, kurie, kasatorės nuomone, buvo pažeisti, ir iš esmės yra teisiškai neargumentuotas BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, minėtas kasatorės teiginys vertintinas kaip nesudarantis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir todėl turi būti paliktas nenagrinėtas.
10. Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad teismai, nagrinėdami jos ginamojo baudžiamąją bylą, nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų, nes teismas baudžiamojoje byloje teisėtais būdais negavo duomenų, patvirtinančių, kad jos ginamasis, prieš pat nusikalstamą veiką būdamas keletą kartų apipurkštas dujomis į veidą ir akis, turėjo galimybę matyti konkrečią smūgiavimo vietą ir turėti tikslą smūgiuoti į tą vietą, ir byloje esančius įrodymus vertino netinkamai bei neišsamiai. Pažymėtina, kad tokie argumentai nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi šie kasatorės skundo teiginiai taip pat turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl kasatorės argumentų dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymo
11. Kasatorė, prašydama jos ginamojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 1 dalį ir jos ginamajam paskirti laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 135 straipsnio sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, teigia, kad teismai neteisingai nustatė valinį jos ginamojo tyčios turinį, nesugebėjo atriboti siekiamų padarinių esant tiesioginei apibrėžtai ir neapibrėžtai tyčiai. Anot kasatorės, jos ginamasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir iš anksto sąmoningai neturėjo plano smūgiuoti nukentėjusiajam į širdį.
12. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.
13. Nužudymo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje konstatuota, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pvz., nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248/2013">2K-248/2013</a>, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018, 2K-212-303/2018).
14. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.
15. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: automobilių aikštelėje tarp nukentėjusiojo bei jo draugų ir nuteistųjų E. K. bei M. J. dėl mažareikšmės dingsties (vienam iš nukentėjusiųjų draugų paprašius nuteistųjų cigarečių) įvyko konfliktas, jo metu nuteistasis E. K. mušėsi su nukentėjusiuoju; po automobilių aikštelėje įvykusio konflikto, abiem konflikto dalyvių pusėms išsiskirsčius į skirtingas puses, nuteistasis E. K. kartu su M. J. šūkavo ir grasino susidorojimu; po pirmiau įvykusio konflikto nuteistasis E. K. priėjo prie su draugais stovinčio nukentėjusiojo ir, nepaisydamas M. J. bandymo jį sulaikyti, ištiesta ranka vieną kartą peiliu (kurio geležtė, liudytojų V. V. ir A. D. teigimu, buvo apie 10–12 cm ilgio, o pasak paties nuteistojo, atlenkiamu peiliu, kurio geležtė buvo apie 8 cm ilgio ir 2 cm pločio) dūrė nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę; nukentėjusysis besigindamas pastūmė nuteistąjį, dėl to šis pargriuvo, o nukentėjusysis pabėgo; nuteistasis atsikėlęs iš įvykio vietos iškart pabėgo; apsaugos darbuotojai bandė sulaikyti nuteistąjį, tačiau jiems to padaryti nepavyko, nes nuteistojo rankoje jie pamatė peilį; nukentėjusiajam buvo padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė krūtinės kairės pusės žaizda su krūtinplėvės ir širdiplėvės bei širdies dešinio skilvelio sužalojimu, kraujo susikaupimu krūtinplėvės ir širdiplėvės ertmėse.
16. Vadinasi, nuteistasis po kilusio tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju ir jo draugais, konfliktuojančioms pusėms išsiskirsčius, sąmoningai, siekdamas atkeršyti nukentėjusiajam, priėjo būtent prie nukentėjusiojo ir būtent jam esant tarp kitų žmonių dūrė peiliu. Nukentėjusiajam buvo durta į kairę krūtinės pusę, t. y. ne kur kitur, bet į gyvybiškai svarbią žmogui sritį, kurioje išsidėstę žmogaus gyvybinėms funkcijoms svarbūs organai, tarp jų ir širdis; nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo pavojingi jo gyvybei. Be to, akivaizdu, kad nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, – nukentėjusysis gindamasis pastūmė nuteistąjį, dėl to šis pargriuvo, o nukentėjusysis pabėgo ir jam buvo laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Taigi esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms pritartina teismų išvadai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia ir, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, siekė ne kokių nors neapibrėžtų padarinių, o aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti nukentėjusiojo gyvybę, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.
17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimą nužudyti. Nagrinėjamų kasatorės skundo argumentų kontekste, be kita ko, pažymėtina tai, kad konstatavus, jog nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, nebelieka teisinės prasmės pasisakyti dėl kasatorės prašymo, perkvalifikavus jos ginamojo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 1 dalį, paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 135 straipsnio sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kartu tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad, įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, už pasikėsinimą padaryti labai sunkų, BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą, nusikaltimą nuteistajam E. K. paskirtas BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytas laisvės atėmimo bausmės minimumas – septyneri metai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. K. gynėjos advokatės Jūratės Juodienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Aurelijus Gutauskas
