Baudžiamoji byla Nr. 2K-335-303/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66349-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.25.4.2.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
išteisintajam V. K. (V. K.) ir jo gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,
nukentėjusiojo atstovei advokatei Gintarei Leškevičienei,
vertėjai Joanai Rudzianec,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. A. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo I. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 4 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo I. A. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo atstovės, prašiusios skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, išteisintojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2015 m. gruodžio 2 d. apie 13.23 val. Vilniuje vairuojamu J. L. nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „MAZ 5551“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vienintele savo važiavimo krypties Geležinkelio gatvės eismo juosta, nuo Liepkalnio gatvės pusės privažiavęs ties Geležinkelio gatvės pastatu Nr. 2 prieš žiedinę Geležinkelio ir Stoties gatvių sankirtą esančią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir prieš ją sustojęs, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 30 punkto reikalavimus, nustatančius, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, taip pat kad transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, ir 101 punkto reikalavimą, nustatantį, kad, prieš pradėdamas važiuoti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tai yra sustojęs prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir praleidęs iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja einančius pėsčiuosius, prieš pradėdamas važiuoti jis neįsitikino, kad tai daryti saugu, taip pat kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, dėl to, pradėjęs važiuoti, vairuojamo automobilio priekine dalimi partrenkė ir automobilio kairės pusės ratais pervažiavo jo judėjimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja per Geležinkelio gatvės važiuojamąją dalį einančią pėsčiąją S. A., ir ši nuo patirtų sunkių sužalojimų mirė įvykio vietoje.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo I. A. atstovė advokatė G. Leškevičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Teismai neteisingai nustatė V. K. padarytus KET pažeidimus, priežastinio ryšio, kaltės požymius, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą jį išteisindami. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. K. nekaltumo nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis).
2.2. Teismai neteisingai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalį, nustatė, kad nukentėjusioji S. A. į važiuojamąją dalį įžengė neįsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, nepasižiūrėjusi, ar nėra artėjančių transporto priemonių, ir akivaizdžiai nesilaikydama saugaus atstumo nuo jų. Be to, ne pėsčiųjų perėjos ribose, tuo metu, kai transporto priemonė jau buvo pajudėjusi, todėl automobilio vairuotojas neturėjo galimybės jos pastebėti.
2.3. Nepagrįstos teismų išvados, kad vairuotojas V. K. negalėjo matyti ir objektyviai numatyti, kad nukentėjusioji bandys eiti per gatvę važiuojamąja kelio dalimi. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose.
2.4. Eismo įvykis įvyko Geležinkelio gatvėje, šalia Vilniaus geležinkelio stoties, kur pėsčiųjų judėjimas yra itin intensyvus, todėl reikalauja iš vairuotojo maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Vaizdo įrašas (failo pavadinimas „2015-12-02 13-26-49-044“) patvirtina, kad V. K. sustojo praleisti pėsčiųjų, būriui pėsčiųjų dar nebaigus perėja pereiti važiuojamosios dalies, tačiau jau kirtus eismo pusę, kurioje prieš perėją stovėjo automobilis, pradėjo judėti į priekį. Taigi pėstieji dar nebuvo perėję gatvės, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, o tik įžengę į priešpriešinio eismo juostą. Vairuotojas esant tokiai situacijai negalėjo pradėti judėti arba prieš pradėdamas judėti turėjo imtis maksimalių atsargumo priemonių įsitikinti, ar nėra daugiau pėsčiųjų, kurie ketina kirsti gatvės važiuojamąją dalį.
2.5. Teismai neišsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad būtent trečiasis eksperimento bandymas buvo artimiausias įvykio situacijai.
2.6. Specialisto išvadoje nustatyta, kad pirminis pėsčiosios kontaktas su automobiliu įvyko ties automobilio priekinės dalies viduriu, ji buvo pervažiuota kairiaisiais automobilio ratais. Išvados turinys rodo, kad pėsčiosios įžengimo į kelio važiuojamąją dalį ir automobilio pajudėjimo iš vietos momentai praktiškai sutapo, automobilis pradėjo judėti vos trečdaliu sekundės anksčiau, nei nukentėjusioji įžengė į kelio važiuojamąją dalį. Byloje nustatyta, kad pėsčioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose jos pločio atžvilgiu, iki partrenkimo momento nuėjo daugiau kaip trijų metrų atstumą, vadinasi, automobilis prieš pėsčiųjų perėją buvo sustojęs toliau nei 0,5 m nuo jam artimesnio pėsčiųjų perėjos krašto ir atitinkamai pėsčioji į važiuojamąją dalį įžengė kur kas didesniu nei 0,5 m atstumu nuo automobilio priekinės dalies, nes priešingu atveju automobiliui judant ji iki partrenkimo momento nebūtų spėjusi įveikti didesnį nei dviejų metrų atstumą ir būtų buvusi partrenkta iš karto, t. y. dešiniuoju automobilio kampu.
2.7. Tai rodo, kad, priešingai teismų sprendimams, įvykio situacija neatitinka trečiojo eksperimento bandymo, ji artimesnė kitiems atliktiems bandymams, o tai reiškia, kad V. K., būdamas pakankamai atidus ir dėmesingas, turėjo realią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį įžengusią pėsčiąją.
2.8. Vairuotojo pasiteisinimas, kad stovėdamas prie perėjos jis iš aukštos kabinos nepastebėjo pėsčiosios, neatleidžia jo nuo atsakomybės, jis privalėjo tinkamai įvertinti savo vairuojamos transporto priemonės gabaritus, žinojo, kad dėl aukštos kabinos matomumas sustojus prie pat perėjos ribos tampa ribotas, dėl to jis privalo sustoti toliau nuo pėsčiųjų perėjos. Taip pasielgus jam būtų atsivėręs platesnis apžvalgos ratas ir jis būtų pastebėjęs per gatvę einančią nukentėjusiąją.
2.9. V. K. pažeidė KET 30 ir 101 punkto reikalavimus, nes sustojęs prie pėsčiųjų perėjos ir prieš vėl pradėdamas važiuoti nesiėmė visų įmanomų priemonių, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, dėl to, būdamas nepakankamai atidus ir dėmesingas, nepastebėjo ketinančios per gatvės važiuojamąją dalį eiti pėsčiosios, nors tokią galimybę turėjo, ir ją partrenkė. Šie jo pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir būtinoji padarinių kilimo sąlyga.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nukentėjusiojo I. A. atstovės advokatės G. Leškevičienės kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
4. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Todėl skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose jau nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros teismų padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu įrodymų (eksperimento protokolas, specialisto išvada) vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirų įrodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms (pvz., kasatorė siūlo nesivadovauti trečiuoju eksperimento bandymu, kitaip vertinti specialisto padarytas išvadas dėl eismo dalyvių saugumo reikalavimų laikymosi), nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
5. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Nagrinėjamoje byloje V. K. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių 30, 101 punktų reikalavimus, dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.
6. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje įvertinęs bylos duomenis, kurie patvirtina, kad V. K. prieš pėsčiųjų perėją sustojo, praleido einančius pėsčiuosius ir pradėjo važiuoti, kai jo važiuojamosios kelio juostos dalyje ir priešingoje dalyje iš kairės į dešinę perėja einančių pėsčiųjų nebuvo, padarė išvadą, kad vairuotojas V. K. nepadarė KET 30 punkto pažeidimo. Dėl KET 101 punkto pažeidimo teismas konstatavo, kad bylos įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, ar V. K. matė, ar galėjo bei turėjo pastebėti jo vairuojamojo automobilio kelyje atsiradusią nukentėjusiąją. Byloje nebuvo įrodymų, kurie paneigtų, kad vairuotojas prieš pradėdamas vairuoti apsidairė į šalis, t. y. ėmėsi reikalingų ir įmanomų priemonių įsitikinti manevro saugumu.
7. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad V. K. pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus pradėjęs važiuoti, kai pėstieji, ėję iš dešinės į kairę, buvo perėję tik į kitą ne jo važiavimo krypties eismo juostą. Įvykio metu galiojusi KET 30 punkto redakcija nustatė, kad vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Tiesioginio draudimo pradėti įvažiuoti į pėsčiųjų perėją, kol pėstieji, kuriuos privaloma praleisti, neišėjo iš vairuotojo neužimamos eismo juostos, KET redakcijoje nebuvo įtvirtinta. Pagrindinis reikalavimas, kuris kilo iš KET, galiojusių eismo įvykio metu, buvo praleisti į vairuotojo važiavimo krypties eismo juostą įėjusius pėsčiuosius.
8. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai vertinant eksperimento protokolą kaip vieną iš bylos įrodymų. Išnagrinėjus bylą teisės taikymo aspektu tokių pažeidimų nenustatyta. Teismas nurodė, kad eksperimentinio tyrimo metu nėra galimybės nustatyti tikslų pėsčiosios judėjimo greitį ar jos judėjimo tikslią trajektoriją, taigi nėra galimybių išsiaiškinti ir tikslų nukentėjusiosios judėjimo atstumą nuo važiuojamojo automobilio priekinės dalies, vadinasi, nėra objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti apie V. K. galimybę pastebėti nukentėjusiąją. Tokia išvada, reikšminga sprendžiant dėl V. K. atsakomybės ribų, buvo padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimų ir galioja visiems eksperimento bandymams.
9. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusiosios judėjimo perėja reikšmingas aplinkybes patvirtina kiti bylos įrodymai. Byloje nustatyta (vaizdo įrašai, liudytojų, tiesiogiai mačiusių eismo įvykį, V. I., Č. M. parodymų dalis, specialisto išvada, specialistės parodymai teisme), kad kai automobilis jau buvo pradėjęs judėti perėjos link, nukentėjusioji greitai įstrižai gatvės įžengė į važiuojamąją kelio dalį. KET 40 punktas įvykio metu nustatė, jog įžengti į važiuojamąją kelio dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Tokios aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji į važiuojamąją kelio dalį įžengė neįsitikinusi, kad tai daryti yra saugu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje yra abejonių, kurių nėra galimybių pašalinti išnaudojus visas priemones (nėra galimybės nustatyti nukentėjusiosios judėjimo greitį ir atstumą nuo važiuojančio automobilio priekinės dalies iki nukentėjusiosios), dėl to, ar vairuotojas galėjo bei turėjo numatyti kilsiančius padarinius ir jų išvengti.
10. Nustatant asmens kaltę būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas išteisinamajam nuosprendžiui, nurodė, kad nukentėjusioji į kelio važiuojamąją dalį išbėgo pati būdama neapdairi ir neatsargi, V. K. negalėjo matyti ir objektyviai numatyti, kad nukentėjusioji bandys eiti per gatvę važiuojamąja kelio dalimi, nukentėjusiosios veiksmai buvo nenuspėjami bei neatitinkantys KET reikalavimų, todėl V. K. negalėjo ir neturėjo numatyti, jog dar vienas žmogus bandys staiga kirsti gatvę, kuria jis taip pat jau buvo pradėjęs važiuoti.
11. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007). Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014).
12. Byloje susiklostė situacija, kurioje nukentėjusiosios susidūrimas su automobiliu įvyko pėsčiųjų perėjos ribose. Tačiau įvertinus pačios nukentėjusiosios neatsargų elgesį, abejones, kurių pašalinti nėra objektyvių galimybių dėl nukentėjusiosios įžengimo į važiuojamąją dalį vietos, judėjimo link automobilio trajektorijos bei jos greičio, negalima daryti išvados, jog vairuotojas galėjo ir turėjo numatyti nukentėjusiosios skubius veiksmus tada, kai jis pats jau buvo pradėjęs važiuoti.
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinus kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nenustatyta, jog pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai būtų nesilaikę įrodymų vertinimo taisyklių, būtų vadovavęsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinę šališkai, neatsižvelgę į kokias nors svarbias bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnis). Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad teismai vertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje išnaudojus visas įrodinėjimo galimybes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų V. K. kaltę pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, todėl keisti ar naikinti teismų sprendimus dėl jo išteisinimo nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo I. A. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Ridikas
Tomas Šeškauskas
Audronė Kartanienė
