Baudžiamoji byla Nr. 2K-364/2013
Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00308-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.1.6.2;
1.1.6.3
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės B. B. kasacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutarties.
Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžiu B. B. pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau, pritaikius BK 38 straipsnio nuostatas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamoji byla jam nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, B. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – po nuosprendžio įsiteisėjimo trijų mėnesių laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartis, kuria B. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
B. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo patrauktas už tai, kad 2012 m. birželio 16 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini), V. B. ir B. B. priklausančio namo kambaryje tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu sūnui G. B. į kairįjį skruostą, taip nukentėjusiajam sukeldamas fizinį skausmą.
Kasaciniu skundu B. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus, ir nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų, netinkamai išaiškino ir taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimo pagrindus, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas, nes netyrė ir nepasisakė dėl kasatoriaus ginčytos aplinkybės, jog smūgį sūnui G. B. jis sudavė ne kumščiu, o delnu, todėl byla apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.165 straipsnio 1 dalį tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už jų auklėjimą, vystymąsi, privalo rūpintis jų sveikata, dvasiniu, moraliniu ugdymu, atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Tėvų ir vaikų santykiai pagrįsti tėvų valdžios principu, kurio turinys – tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas jiems visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Be to, pagal CK 3.155 straipsnio 1 dalį vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra prižiūrimi tėvų, kurių valdžia yra aiškinama ir šių teise drausminti savo vaikus fizinėmis bausmėmis. Tėvai – labiausiai atsakingi už vaikų auklėjimą, todėl įgyvendindami šią pareigą, turi teisę savo nuožiūra koreguoti netinkamą vaikų elgesį. Tėvų taikomos fizinės bausmės pagal teismų praktiką nepatenka į įstatymuose apibrėžtas fizinio ir psichologinio kankinimo sąvokas, t. y. atitinkamų uždraustų veikų sudėtis, o tokios fizinės bausmės kaip sudavimas diržu, ranka, ausies užsukimas ir pan., auklėjant vaikus – mažareikšmės ir patenka į auklėjančio asmens teisių realizavimo sąvokas.
Kasatorius paaiškina, kad 2012 m. birželio 16 d. savo namuose jis, kaip nepilnamečio sūnaus tėvas, rūpindamasis savo nepilnamečiais vaikais, kad šie augtų sveiki ir saugūs, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu (kuriame numatyta, kad pagrindinės vaiko teisių apsaugos garantijos, jog tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, juo rūpintis), 21 straipsnio 1, 2 dalimis (kuriose nurodyta, kad tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai, dorais žmonėmis, materialiai išlaikyti), paprašė G. B. parodyti, kokius kompiuterinius žaidimus šis žaidžia, žinodamas apie neigiamą kompiuterinių žaidimų įtaką jauniems žmonėms ir siekdamas įsitikinti, kad jo nepilnamečio sūnaus žaidžiamas žaidimas yra nepavojingas jo psichologiniam vystymuisi. G. B. nepaklusus ir griežtai atsisakius parodyti, elgiantis provokuojamai, klausiant: „Ką tu man padarysi?“, kasatorius teigia pasakęs, jog „Duosiu į snukį“, o sūnui paraginus: „Duoti“ – sudavė delnu per nepilnamečio sūnaus G. B. veidą. Kasatoriaus teigimu, remdamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, jis, kaip G. B. tėvas, turėjo teisę savo vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, drausminti savo nuožiūra, o smūgio delnu sudavimas – nėra fizinis ar psichologinis jo kankinimas, todėl jo sprendimas konkrečiu atveju panaudoti fizinę bausmę, siekiant sudrausminti nepilnametį, nėra draudžiamas jokiu įstatymu. Kasatorius pažymi, kad smūgio sudavimo G. B. būdas, jo nustatymas – fakto klausimas, nenagrinėtinas kasacinėje instancijoje, todėl byla, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalies dispoziciją iš šio nusikaltimo subjekto reikalaujama, kad veika būtų padaryta tiesiogine tyčia, kuria siekiama sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti, tačiau, prieš savo nepilnametį sūnų G. B. panaudojant fizinę bausmę dėl jo neklausymo, kasatoriaus teigimu, jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. Suduodant smūgį delnu per veidą, neabejotinai sukeliamas trumpalaikis fizinis skausmas, tačiau, anot kasatoriaus, tokie jo, kaip nepilnamečio sūnaus tėvo, veiksmai, siekiant sudrausminti neklausantį ir jį ignoruojantį sūnų, išprovokuoti ir sūnaus elgesio, nedraudžiami jokiais teisės aktais, yra leistina auklėjamoji priemonė.
Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, pirmiausia vertinamas padarytos ja žalos dydis, pobūdis, kurie parodo veikos pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų. Jeigu veika, formaliai turinti nusikalstamos veikos sudėties požymius, realiai nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams, nesukelia pavojaus tokiai žalai atsirasti, tai vertintina kaip objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika gali būti pripažinta nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, atsižvelgus, žinoma, į visus objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2006, 2K-421/2007, 2K-309/2011). Vertinant kasatoriaus veiksmus, turėjo būti atsižvelgta į tai, ar jais buvo sukelti kokie nors padariniai, skausmas, į jo trukmę, psichologinius išgyvenimus ir pan. Paties G. B. teigimu, jam sukeltas fizinis skausmas buvo trumpalaikis, kurio jis nesureikšmino, nesikreipė į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, o tai, kasatoriaus nuomone, dėl įtemptų santykių šeimoje vykstant santuokos nutraukimo procesui, padarė jo motina (kasatoriaus sutuoktinė) V. B. ir kasatoriaus dukra G. B. Kasatoriaus prašymu atlikus jo vaikų psichologinius tyrimus, iš specialisto išvadų matyti, kad G. B. dėl įvykusio konflikto ir patirto trumpalaikio fizinio skausmo, priekaištų tėvui neturi, yra susitaikęs su juo, nurodytos fizinės bausmės visiškai nesureikšmina, o kenčia labiausiai dėl to, kad tapo tėvų konfliktų sprendimo įrankiu, turėjo dalyvauti apklausose tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu.
Kasatoriaus nuomone, žiūrint formaliai, sukėlus fizinį skausmą, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla, tačiau kiekvienu tokiu atveju turi būti analizuojami nusikaltimo padarymo tikslai, motyvai, tyčios sukelti fizinį skausmą buvimas ar nebuvimas.
Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kas nurodyta, iš esmės nesant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl veikos kvalifikavimo tokiu atveju, kai fizinis skausmas vaikui sukeliamas kaip jo auklėjimo padarinys, nesant draudimo auklėti vaikus fizinėmis bausmėmis, esant tik kitų instancijų teismų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pasisakymų nurodytu klausimu (Šilalės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-449-351/2006; Šilutės rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. liepos 19 d. nutarimas ikiteisminiame tyrime Nr. 29-1-00108-06; 2005 m. lapkričio 14 d. nutarimas ikiteisminiame tyrime Nr. 29-1-00246-0523; Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-156-517/2007), kasatoriaus teigimu, jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo pagal BK 37 straipsnį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo B. B. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nepasisakė dėl smūgio sudavimo būdo, tačiau nurodytas trūkumas, priešingai nei teigia kasatorius, negali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau tai nėra reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Be to, B. B. apeliaciniame skunde ginčyta aplinkybė dėl smūgio sudavimo būdo neturėjo įtakos įvykdytos veikos teisiniam kvalifikavimui. Kasatoriaus kaltė, sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajam, buvo įrodyta neginčytinai, o esminiai apeliacinio skundo argumentai buvo siejami su įvykdytos veikos pavojingumo vertinimu, buvo prašoma vertinti veiką kaip mažareikšmę, dėl jų apeliacinės instancijos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartyje pasisakyta.
Prokurorė pažymi, kad kasatorius savo tyčiniais veiksmais pažeidė reikšmingas įstatymo saugomas vertybes – žmogaus kūno neliečiamumą, nepilnametis nukentėjusysis G. B. patyrė fizinį smurtą savo namuose iš artimo žmogaus. Įstatymų leidėjas pripažįsta, kad dėl jo žalos visuomenei smurtas artimoje aplinkoje priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (2011 m. gegužės 26 d. Nr. XI-1425) 1 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo teigti, kad B. B. padaryta veika nepadarė žalos įstatymo saugomiems interesams, o jo teiginiai dėl sūnui sukelto fizinio skausmo nesureikšminimo, tik laikinos konflikto sukeltos neigiamos reakcijos, pagal psichologo vertinimą, nesuteikia pagrindo įvykdytus veiksmus vertinti kaip mažareikšmius. Prokurorė nurodo, kad suduodamas smūgį kasatorius suvokė, jog sukels vaikui skausmą, ir to siekė, o jo tikslas – priversti sūnų paklusti kasatoriaus reikalavimams – negali pateisinti pasirinkto poveikio būdo – fizinio smurto panaudojimo. Tiek Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatos draudžia taikyti fizines bausmes, o kasatoriaus teiginiai, kad tėvų fizinės bausmės auklėjant vaiką – sudavimas diržu, ranka, ausies užsukimas – laikomos mažareikšmėmis, prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2011). Prokurorė pabrėžia, kad, vertinant B. B. padarytą veiką, iš bylos duomenų, kasacinio skundo turinio akivaizdu, jog jis nėra kritiškas savo atliktų veiksmų atžvilgiu, o klaidingas asmens įsitikinimas dėl jo atliekamų veiksmų leistinumo nedaro veikos mažiau pavojinga ir mažareikšme, todėl pirmosios instancijos teismo parinkta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, yra tinkamai individualizuota, turėsianti teigiamą poveikį atleistam nuo atsakomybės asmeniui.
Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės B. B. kasacinis skundas atmestinas.
Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino BK 37 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai netaikė jų ir jo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės esant veikos mažareikšmiškumui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes priimtoje nutartyje nepasisakė dėl G. B. į veidą suduoto smūgio aplinkybių: ar buvo suduota delnu, ar kumščiu.
Taigi minėtais kasacinio skundo argumentais kasatorius siekia pagrįsti tai, jog jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas, t. y. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, nes, kasatoriaus manymu, smūgis delnu, o ne kumščiu turėtų būti vertinamas kaip mažiau pavojingas, bei nurodo nusikalstamos veikos mažareikšmiškumui pagrįsti, jo nuomone, reikšmingas aplinkybes: skundą padavė jo sutuoktinė, neatsižvelgusi į sūnaus valią, o siekdama asmeninių interesų ištuokos byloje; be to, nurodo savo suvokimą apie nepilnamečio vaiko auklėjimą ir tam pasirenkamas priemones bei būdus.
Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-154/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-154/2013">2K-154/2013</a>). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.
Be to, pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo požymius – tiek objektyviuosius: B. B. savo namuose ranka trenkė nepilnamečiam sūnui į veidą tuo sukeldamas jam fizinį skausmą; pateiktas jo vaikų (G. B. ir G. B.) psichologines išvadas dėl neigiamų veikos padarinių G. B. trumpalaikiškumo; tiek subjektyviuosius: B. B. tyčia (tiesioginė neapibrėžta) trenkė sūnui ranka per veidą dėl menkavertės priežasties, suvokdamas, jog toks jo veiksmas sukels sūnui fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visus iki veikos padarymo B. B. pasakytus žodžius, jo agresyvų elgesį prieš šeimos narius, ypač nepilnamečius, pagrasinimą dėl iš esmės menkavertės priežasties suduoti G. B. „į snukį“, taip pagrindžiant neabejotiną tiesioginę neapibrėžtą tyčią B. B. veiksmuose (sudavimas ranka per veidą) sukelti G. B. fizinį skausmą. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad neigiami padariniai buvo trumpalaikiai, nukentėjusysis jam atleido ir su juo susitaikė, pretenzijų neturi, taip pat kiti kasatoriaus nurodomi faktoriai (jo ir žmonos asmeniniai nesutarimai, santuokos nutraukimo proceso ypatumai), taipogi vien sudavimo į veidą mechanizmas (suduota delnu ar kumščiu), savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo detaliai ir išsamiai įvertinti visi reikšmingi veikos mažareikšmiškumą galintys nulemti kriterijai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju B. B. veika vis dėl to ne tik draudžiama įstatymo, atitinkanti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, ja kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, be to, padaryta šeimos aplinkoje, prieš artimą nepilnametį asmenį (sūnų), niekaip nepateisinanti tėvų teisės auklėti savo vaikus fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais, dėl to pagrįstai konstatuota nebuvus teisinio pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.
Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad detaliai atsakyti į absoliučiai kiekvieną apeliacinio skundo argumentą nėra apeliacinės instancijos teismo pareiga. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų ir nurodė motyvus, kodėl B. B. padaryta nusikalstama veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė, pagrindė jos pavojingumą, kaip nurodyta pirmiau, išanalizuodamas visus reikšmingus objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos mažareikšmiškumui nustatyti reikšmingus kriterijus (BK 37 straipsnis). B. B. smūgio sudavimas G. B. į veidą delnu ar kumščiu, t. y. sudavimo būdas, nebuvo lemiamas ir vienintelis kriterijus, dėl kurio veika gali būti pripažinta mažareikšme, todėl detalesnis nepasisakymas šiuo pagrindu (šiuo fakto klausimu), nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, galėjusiu sukliudyti teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Taigi esminių BPK pažeidimų šioje byloje nepadaryta.
Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 1 dalis), atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas – BK 38 straipsnio 1 dalis, buvo pritaikytas tinkamai, o BK 37 straipsnio nuostatos netaikytos pagrįstai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kasatoriaus, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
Vytautas Masiokas
