Baudžiamoji byla Nr. 2K-360/2013
Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00527-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.3;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2012 m. lapkričio 3 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 7 d. nutartis, kuria nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
J. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 3 d. 9.42–43 val. Kelmėje, Vytauto Didžiojo g. 49 A, prekybos centre,,Senukai“, pasikėsino pagrobti 299 Lt vertės šlifuoklį,,Makita 9558HN“ ir 229 Lt vertės šlifuoklį,,Makita GA 5030“ (iš viso 528 Lt vertės turtą), priklausantį UAB,,G“, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas parduotuvės darbuotojų.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Kasatoriaus teigimu, baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 22 straipsnio 1 dalis, jam pritaikytas netinkamai, nes šis straipsnis numato, kad veika buvo nutraukta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Kasatorius nurodo, kad nusikalstamą veiką (ketinimas pavogti šlifuoklius) jis pradėjo sąmoningai, tačiau taip pat ją ir nutraukė, todėl jam turėtų būti taikomas BK 23 straipsnio, t. y. savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką, nuostatos.
Toliau nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teisme prašė peržiūrėti filmuotą medžiagą, iš kurios matyti, kad nusikalstamus veiksmus jis nutraukė savanoriškai, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas. Tik apeliacinės instancijos teisme minėta filmuota medžiaga buvo peržiūrėta. Liudytojas N. P. (parduotuvės darbuotojas), taip pat nenurodė, kad nuteistasis savo veiksmus nutraukė jį pamatęs ir bijodamas pasekmių. Taigi, kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai.
Kasatorius taip pat nurodo, kad prieš jį buvo naudojami neteisėti veiksmai (daromas psichologinis spaudimas, iškraipyti parodymai).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nėra pagrindo naikinti jų priimtus sprendimus.
Prokuroro teigimu, nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl to, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje analogiški nuteistojo argumentai išsamiai išanalizuoti ir pagrįstai atmesti. BK 23 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmuo, pradėjęs nusikalstamą veiką, sprendimą atsisakyti ją pabaigti priima savanoriškai, o ne priverstas kitų asmenų ar susidūręs su kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką.
Byloje nustatyta, kad įvykio dieną J. S., norėdamas pavogti įrankius, parduotuvės prekybos salėje iš lentynos replėmis per du kartus nukirpęs dviejų kampinių šlifuoklių tvirtinimo sąvaržas ir užsikišęs įrankius už striukės, ėjo kasos link, bandydamas juos išsinešti iš parduotuvės. Tačiau pamatęs ir supratęs, kad jį pastebėjo bei ketina sulaikyti parduotuvės darbuotojas, paimtus įrankius padėjo kitoje parduotuvės vietoje. Šios aplinkybės, kasatoriaus atlikti veiksmai rodo, kad jis turėjo tiesioginę tyčią užvaldyti svetimą turtą ir šiam tikslui pasiekti padarė viską, kas buvo reikalinga, tačiau tikslą pasiekti sutrukdė parduotuvės darbuotojo veiksmai – kasatoriaus stebėjimas. Tai pamatęs nuteistasis suvokė, kad buvo pastebėtas ir gali būti sulaikytas. Prokuroras pažymi, kad šios aplinkybės yra nepriklausančios nuo kaltininko valios, dėl kurių J. S. nepavyko įgyvendinti savo nusikalstamo sumanymo iki galo (užvaldyti svetimą turtą) ir jis tai suvokė. Tokiomis aplinkybėmis nutraukta nusikalstama veika nėra savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą. Nustatytos įvykio aplinkybės patvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl nuteistojo J. S. veikos kvalifikavimo yra teisingos.
Prokuroro teigimu, vertindami įrodymus, teismai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir dėl nuteistojo parodymų, jo iškeltos versijos atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Teismai motyvuotai konstatavo, kad J. S. pasikėsino padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir tinkamai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį. Nuosprendyje ir nutartyje aptarti tiek kasatoriaus, tiek liudytojo N. P. parodymai, analizuoti vaizdo įrašų duomenys, rašytiniai bylos įrodymai. Nuteistojo kaltė grindžiama byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų įrodymų visetu, o kasatorius juos savaip interpretuoja. Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo teiginiai, jog tiriant ir vertinant įvykio aplinkybes bei nagrinėjant bylą teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neparemti jokiais bylos duomenimis. Tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimu, nėra pagrindas dėl nuteistojo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.
Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 23 straipsnio taikymo
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad teigdamas, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą netaikydami jam BK 23 straipsnio 1 dalies, kasatorius ginčija teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad ketinimo pavogti iš parduotuvės šlifuoklius nuteistasis atsisakė supratęs, jog jį stebi parduotuvės darbuotojas.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 369 straipsnio 1 dalis), t. y. ar žemesnių instancijų teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, nepažeidė BPK reikalavimų, ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. S., iš parduotuvės lentynos, pasikišęs po striuke, ketino išsinešti du šlifuoklius, tačiau, pamatęs, kad jį stebi parduotuvės darbuotas, šio savo sumanymo atsisakė, padėjo šlifuoklius kitoje lentynoje. Taigi teismas padarė išvadą, kad J. S. pasikėsino pagrobti svetimą turtą ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, nuteistasis apskundė jį apeliacine tvarka, skunde iškeldamas versiją, kad, darydamas nusikalstamą veiką, parduotuvės darbuotojo jis nematė, o nusikalstamus veiksmus nutraukti nusprendė pats, savanoriškai, todėl jam turėtų būti taikomos BK 23 straipsnio 1 dalies nuostatos.
BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Teismų praktikoje BK 23 straipsnio taikymo atvejais didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kad sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo privalo priimti savanoriškai, o ne susidūręs su nenumatytomis aplinkybėmis ar kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2005).
Iš naujo vertindamas byloje esančius duomenis ir tikrindamas nuteistojo pateiktą versiją, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme J. S. davė kitokius parodymus – pripažino, kad pamatė jį stebintį parduotuvės darbuotoją, todėl nusprendė veikos neužbaigti, nes bijojo būti sulaikytas. Teismas nustatė, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina nuteistojo versijos, jog jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, o priešingai – paties nuteistojo bei liudytojų parodymai, parduotuvės stebėjimo kamerų vaizdo įrašas patvirtina, kad J. S., užsikišęs už striukės šlifuoklius, pamatė, jog jį stebi parduotuvės darbuotojas, todėl, nenorėdamas būti sulaikytas, nusikalstamus veiksmus nutraukė. Remdamasis šiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad faktinės aplinkybės patvirtina, jog J. S. nusikalstamos veikos nepabaigė susidūręs su kliūtimi – grėsme būti sulaikytam jį stebėjusio parduotuvės darbuotojo. Toks nusikalstamų ketinimų atsisakymas nelaikytinas savanorišku BK 23 straipsnio prasme.
Išanalizavusi bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnių instancijų teismų išvadomis.
Atmestini ir kasatoriaus teiginiai, kad tiriant ir nagrinėjant bylą prieš jį buvo naudojamas spaudimas, jo parodymai iškraipyti. Šie teiginiai deklaratyvūs – kasatorius nenurodo jokių juos patvirtinančių aplinkybių, nepateikia argumentų, byloje taip pat nėra duomenų, rodančių, kad prieš J. S. buvo naudojami neteisėti veiksmai, o bylos ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas vyko pažeidžiant proceso įstatymų reikalavimus.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo laikydamiesi BPK nuostatų, išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, jais remdamiesi nustatė faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tenkinti nuteistojo J. S. kasacinį skundą nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti J. S. kasacinį skundą.
Teisėjai
Vytautas Masiokas
Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
