D. L. pagal BK 259 str., 286 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-352/2013

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00064-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2;

1.2.14.10;

2.1.2.4;

2.4.7. (S)

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu D. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mė­ne­siams, 286 straipsnį – laisvės atėmimu šešiems mė­ne­siams, 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atė­mimu vie­neriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie griežčiausios bausmės pridėjus dalį švelnesnių baus­mių, galutinė subendrinta bausmė pas­kirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atė­mi­mo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mė­ne­siams, įpareigojant D. L. be ins­ti­tu­ci­jos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, su­ti­ki­mo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. D. L. paskirta bau­džia­mojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų as­menų fondą, nustatant šios įmokos sumokėjimo terminą – du mėnesius nuo nuos­pren­džio įsi­tei­sė­ji­mo dienos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu pakeistos Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio dalys dėl D. L. pripažinimo kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir dėl bausmių subendrinimo.

D. L. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 259 straipsnio 1 dalį) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mė­nesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 6 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 286 straipsnį (laisvės atėmimu šešiems mėnesiams) ir 187 straipsnio 2 dalį (laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams) bei galutinė baus­mė D. L. nustatyta lais­vės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. L. pritaikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mė­ne­siams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, su­ti­kimo neišvykti iš gyvenamosios vie­tos ilgiau kaip septynioms paroms.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria D. L. paskirta baudžiamojo poveikio prie­monė – 10 MGL (1300 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nusta­tant šios įmokos sumokėjimo terminą – du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. L. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011m. rugpjūčio 9 d. 19.40 val., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė savo ran­kinėje 7 paketus su milteliais, kurių sudėtyje yra 2,806 g narkotinės me­džiagos – kokaino, ir automobiliu BMW 335d (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno Kaune, iki (duomenys neskelbtini) namo, ten tą pačią dieną, 19.45 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o nar­ko­ti­nė medžiaga buvo paimta.

D. L. pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. rug­pjū­čio 9 d. 19.45 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, aktyviais veiksmais, siekdamas išvengti su­lai­ky­mo dėl padaryto nusikaltimo ir nepaklusdamas teisėtiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Orga­ni­zuo­to nu­si­kalstamumo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. M., 3-iojo sky­riaus tyrėjų Ž. B., A. U., E. Ž., vyresniojo postinio P. M. nuro­dy­mams sustabdyti jo vairuojamą automobilį BMW 335d (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei R. M., Ž. B., A. U., E. Ž. ir P. M. artinantis prie D. L. automobilio turint tikslą jį sulaikyti, siekdamas išvengti sulaikymo, pavojingai ma­nev­ruo­damas atbuline eiga automobiliu, tyčia atsitrenkė į jam pasišalinimo kelią užstojusį Kauno aps­kri­ties VPK pri­klau­san­tį tarnybinį automobilį „Subaru Forester“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepavykus šio au­tomobilio nu­stum­ti, toliau pavojingai manevruodamas, dideliu greičiu judėdamas į priekį, va­žia­vo link vyr. tyrėjo R. M., taip sukeldamas pavojų jo sveikatai, o R. M. išven­gus su­si­dūrimo, toliau pavojingai manevruodamas tyčia atsitrenkė į jam pasišalinimo kelią užstojusį Kau­no apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pri­klau­san­tį tarnybinį automobilį „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepa­vy­kus šio automobilio nustum­ti, tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir toliau pavo­jin­gai manev­ruo­da­mas, dide­liu greičiu judėdamas į priekį, važiavo tyrėjo Ž. B. link, o šiam išvengus susi­dū­rimo, toliau pavojingai ma­nev­ruo­damas važiavo ant pėsčiųjų takelio ir sustojo atsi­trenkęs į stul­pą, taip visuotinai pavojingu būdu sukėlė pavojų aplinkinių ir policijos pareigūnų svei­katai, tyčia su­gadino Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pri­klausančius tarnybinius automobilius „VW Trans­porter“ ir „Subaru Forester“ bei pasipriešino valstybės tar­nau­tojams – Kauno aps­krities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pa­reigūnams.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir palinkti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 286 straipsnį – tą bylos dalį nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, 187 straipsnio 2 dalį. Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas bei surašytas netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, 15 straipsnio l dalį, 260 straipsnio 1 dalį) bei nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymų, padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, kaltumo pagristos neišsamiai ištirtais ir neteisingai, šališkai (kaltinimo naudai) įvertintais įrodymais, procesas apeliacinės instancijos teisme vyko nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalies, 7 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. L. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, iš esmės nevertino byloje ištirtų įrodymų, nepagrindė savo išvadų, nemotyvavo, kuo vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė pripažintų įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybių (kam, kokioje vietoje, kada, kiek, kokiu būdu ir už kokią kainą nuteistasis pardavė narkotinių medžiagų ir pan), išvadas grindė spėjimais ir prielaidomis. Neatskleidus veikos faktinių aplinkybių, nuosprendis kelia abejonių ir dėl to neatitinka įstatymų reikalavimų bei riboja teisę į gynybą. Kasatoriaus manymu, apygardos teismas surašė procesini dokumentą, kuris turiniu atitinka teismo nutartį, bet ne nuosprendį. Be to, nuosprendis yra prieštaringas ir nesuprantamas, nes, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalinus aplinkybę, kad nuteistasis įgijo narkotinių medžiagų, tampa neaišku, kaip jis galėjo būti pripažintas kaltu turėjęs tikslą tas medžiagas platinti. Nuteistasis pažymi, kad duodamas parodymus jis prisipažinęs įgijęs narkotikų savo reikmėms, tačiau byloje nėra duomenų, jog jis ketinęs narkotines medžiagas parduoti. Byloje neįrodytas tikslas platinti, jo nepatvirtina nei surastų narkotinių medžiagų kiekis (jis nedidelis), nei jų suradimo aplinkybės, nei kiti bylos duomenys (nesurastos svarstyklės ar pakavimo medžiagos). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad nuteistasis būtų susitaręs su narkotinių medžiagų vartotoju jam perduoti disponuojamas medžiagas ir taip realizuoti savo tikslus dėl narkotinių medžiagų platinimo. Teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi šališkais pareigūnų Ž. B. ir R. M. parodymais, kurie nelaikytini įrodymais, nes jų negalima patikrinti įstatymo nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Teismas nepatikrino teisinio ir faktinio operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindo, nesiėmė priemonių bei veiksmų nustatyti, ar pareigūnų nurodyta informacija yra gauta teisėtai, neišsiaiškino, kokios apimties ir turinio ir ar iš viso operatyvinė informacija buvo gauta. Taip pat netinkamai ir šališkai buvo įvertinti liudytojų E. M., R. L. bei nelogiški anoniminio liudytojo Nr.1 parodymai.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apygardos teismas iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo – nepasisakė dėl turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu aiškinimo ir taikymo (sąvokos).

Atsiliepimu į nuteistojo D. L. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nepažeidžiant nuosprendžio turiniui nustatytų BPK reikalavimų. Perkvalifikuodamas nuteistojo veiką iš BK 259 straipsnio 1 dalį į 260 straipsnio 1 dalį, t. y. nustatęs, kad nusikalstamos veikos tikslas – platinti narkotines medžiagas, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė motyvus ir veikos vertinimą. Apygardos teismo išvados, kad narkotinėmis medžiagomis D. L. disponavo turėdamas tikslą jas platinti, padarytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertino nuostatų. Prokurorės manymu, kasatorius skunde nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį apeliacinio skundo argumentą dėl turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu materialinės teisės tinkamo aiškinimo ir taikymo (BK 187 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad nuteistojo padaryti kryptingi ir tęstiniai veiksmai akivaizdžiai rodo jo tyčią priešintis pareigūnams ir gadinti svetimą turtą. Nors byloje ir nėra duomenų, apie įvykio vietoje arti buvusius kitus asmenis, vien sulaikyme dalyvavusių pareigūnų skaičius, įvykio vieta bei laikas rodo, kad D. L. veiksmai buvo pavojingi ir kad tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkesnių pasekmių. Todėl teisėjų kolegija pagrįstai sprendė, kad pareigūnų nurodymų sustoti nevykdymą ir staigų važiavimą pirmyn bei atgal, apgadinant kelią pastojusius automobilius ir sukeliant pavojų iš tų automobilių išlipančių pareigūnų bei aplinkinių sveikatai, apylinkės teismas pagrįstai kvalifikavo kaip pasipriešinimą valstybės tarnautojams ir svetimo turto sugadinimą visuotinai pavojingu būdu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą dėl šių veikų, pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos išvadomis ir motyvuotai pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir argumentuotai pasisakė dėl kasatoriaus minimo argumento.

Nuteistojo D. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

Esminis nuteistojo D. L. skundo argumentas yra tas, kad jis esą neturėjo tikslo platinti narkotinių medžiagų, todėl jo nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba šias medžiagas pardavė ar kitaip platino. Vadinasi, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas iš dispozicijoje nurodytų alternatyvių objektyvių požymių ir tikslas minėtas medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36/2009">2K-36/2009</a>, 2K-75/2009).

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs jų visetą, pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje (dėl tikslo narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti nebuvimo), faktines aplinkybes nustatė vadovaudamasis vien tik paties nuteistojo D. L. tvirtinimu, kad narkotinę medžiagą kokainą jis laikė išimtinai savo tikslams, o ne realizuoti. Įvertinęs Operatyvinės veiklos įstatymo pagrindu gautus duomenis, liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojų policijos pareigūnų Ž. B. ir R. M., liudytojų R. L. ir E. M. parodymus, taip pat atsižvelgęs į rastos narkotinės medžiagos įpakavimo pobūdį, pakuočių kiekį bei turinį, pareigūnų išankstinės informacijos turėjimą apie D. L. nelegalią veiklą, į buvusį jo teistumą už tokios pačios narkotinės medžiagos, supakuotos į tokius pačius plastikinius maišelius, įgijimą, laikymą ir pardavimą, apygardos teismas motyvuotai paneigė nuteistojo versiją, kad jis narkotines medžiagas laikė savo reikmėms. Byloje esančius duomenis teismas patikrino įrodymų leistinumo ir liečiamumo aspektu bei padarė pagrįstą išvadą, kad duomenų visuma sudaro lo­giš­ką grandinę, kuri atskleidžia subjektyvųjį nusikalstamo ketinimo požymį – tikslą parduoti ar kitaip platinti jo neteisėtai laikytas narkotines medžiagas.

Taigi, Kauno apygardos teismo nustatyti objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad D. L. kokainą laikė ir gabeno turėdamas tikslą jį platinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus veiką pagrįstai perkvalifikavo iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 187 straipsnio 2 dalies ir 286 straipsnio taikymo

D. L. nuteistas ir už tai, kad, siekdamas išvengti su­lai­ky­mo dėl padaryto nusikaltimo ir nepaklusdamas teisėtiems policijos pareigūnų nuro­dy­mams sustabdyti jo vairuojamą automobilį, policijos pareigūnams artinantis prie D. L. automobilio turint tikslą jį sulaikyti, siekdamas išvengti sulaikymo, pavojingai ma­nev­ruo­damas atbuline eiga automobiliu, tyčia atsitrenkė į jam pasišalinimo kelią užstojusį policijos tarnybinį automobilį, nepavykus šio au­tomobilio nu­stum­ti, toliau pavojingai manevruodamas, dideliu greičiu judėdamas į priekį, va­žia­vo link vyr. tyrėjo R. M., taip sukeldamas pavojų jo sveikatai, o R. M. išven­gus su­si­dūrimo, toliau pavojingai manevruodamas tyčia atsitrenkė į jam pasišalinimo kelią užstojusį kitą policijos tarnybinį automobilį, nepa­vy­kus šio automobilio nustum­ti, tęsdamas nusikalstamus veiksmus ir toliau pavo­jin­gai manev­ruo­da­mas, dide­liu greičiu judėdamas į priekį, važiavo tyrėjo Ž. B. link, o šiam išvengus susi­dū­rimo, toliau pavojingai ma­nev­ruo­damas važiavo ant pėsčiųjų takelio ir sustojo atsi­trenkęs į stul­pą; taip visuotinai pavojingu būdu sukėlė pavojų aplinkinių ir policijos pareigūnų svei­katai, tyčia su­gadino Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pri­klausančius tarnybinius automobilius bei pasipriešino valstybės tar­nau­tojams – Kauno aps­krities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pa­reigūnams.

Kolegija konstatuoja, kad pavojingas manevravimas vairuojamu automobiliu, sukeliant pavojų policijos pareigūnų gyvybei ir sveikatai, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pagrįstai įvertintas kaip pasipriešinimas policijos darbuotojams, siekiant išvengti sulaikymo. Pagrįstas ir D. L. nuteisimas už turto sugadinimą tyčia, atsitrenkiant į policijos tarnybinius automobilius. Tačiau kasatoriaus argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, pripažįstant jį kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, taikant kvalifikuojantį požymį „visuotinai pavojingu būdu“ – pagrįsti.

Visuotinai pavojingu svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo būdu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laikoma veikai padaryti panaudota didelė griaunamoji jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai. Šis būdas padidina veikos pavojingumą, nes vienu metu sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių: nuosavybei, žmonių gyvybei ir sveikatai, gamtai ir kt. Visuotinai pavojingais būdais dažniausiai laikomi padegimai, sprogdinimai, taip pat gali būti užtvindymai, griūtys ir pan.

Pagal D. L. pateiktą kaltinimą, jis, pavojingai manevruodamas vairuojamu automobiliu, sukėlė pavojų tik pareigas atliekantiems policijos pareigūnams. Užtikrinti visuomenės saugumą sulaikant įtariamą nusikaltimo padarymu asmenį – šį veiksmą atliekančių pareigūnų priedermė. Būtent taip, tarnybiniais automobiliais užstojant kelią ir sudarant kliūtį sulaikomam asmeniui pasišalinti, ir buvo atlikta. Nepaklusdamas policijos pareigūnų reikalavimams ir bandydamas išvengti sulaikymo, D. L. buvo priverstas taranuoti policijos tarnybinius automobilius ir galų gale atsitrenkti į stulpą ant pėsčiųjų takelio. Už šiuos veiksmus (pasipriešinimą valstybės tarnautojams) jis pagrįstai nuteistas pagal BK 286 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje mini ir pavojų kitiems, neįvardytiems asmenims, argumentuodamas, kad įvykis buvo judrioje miesto gatvėje, ant šaligatvio, pavakary vasaros metu, todėl pavojus galėjo būti. Tačiau, skirtingai nuo kitų visuomenei pavojingų būdų (padegimo, sprogdinimo, cheminių ar radioaktyvių medžiagų panaudojimo, irigacinių įrenginių gadinimo ir pan.), manevravimas automobiliu ribotoje erdvėje gali būti pavojingas tik tiems asmenims, kurie realiai yra toje erdvėje. Jokių duomenų apie kitų asmenų buvimą įvykio vietoje nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad kvalifikuojamojo požymio „visuotinai pavojingu būdu“ pritaikymas nuteistajam D. L. yra perteklinis, todėl šis požymis iš kaltinimo šalintinas, nuteistojo veika perkvalifikuotina iš BK 187 straipsnio 2 dalies į 1 dalį ir, atsižvelgiant į teismų nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skirtina vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat kasatoriui iš naujo subendrintinos paskirtos bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad D. L. padarė vieną sunkų tyčinį (pagal BK BK 260 straipsnio 1 dalį) ir du nesunkius (pagal BK 286 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį) nusikaltimus, paskirtos bausmės D. L. subendrintinos apėmimo būdu (pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą).

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes priėmė nuosprendį, neatitinkantį BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal BPK XXIII skyriaus 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti rašomas laikantis ir BPK 305–307 straipsniuose nurodytų taisyklių. Šių normų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Nors apygardos teismas, pakeisdamas apylinkės teismo nuosprendį ir perkvalifikuodamas nuteistojo D. L. padarytą veiką iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 1 dalį, neišdėstė naujos nuosprendžio nustatomosios dalies, tačiau tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl tikslo platinti narkotines medžiagas nebuvimo neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Taigi, apygardos teismas naujų esminių faktinių aplinkybių nenustatė, o konstatuodamas nuteistojo tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikytas narkotines medžiagas, vadovavosi byloje surinktų įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visuma. Iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio turinio visiškai aišku, dėl kokios nusikalstamos veikos D. L. pripažintas kaltu, teismo sprendime išsamiai išdėstytas nusikalstamos veikos ir ją įrodančių duomenų vertinimas bei priimto sprendimo motyvai. Priešingai, nei teigia kasatorius, teismas neprivalėjo nurodyti kam, kokioje vietoje, kada, kiek, kokiu būdu ir už kokią kainą nuteistasis pardavė narkotinių medžiagų, nes tokių aplinkybių teismas nenustatė – D. L. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ne už narkotinių medžiagų platinimą, o už jų neteisėtą laikymą bei gabenimą, turint tikslą platinti.

Kasacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertindama subjektyviuosius aspektus kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą, nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Šiuo požiūriu kasatorius apeliacinės instancijos teismo šališkumą įžvelgia per jo manymu tendencingą įrodymų vertinimą. Pagal nuosprendžio turinį kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismas ištyrė ir įvertino įrodymus nepažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, o tai reiškia, kad įrodymais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas, nes teismo išvados D. L. byloje dėl įrodymų vertinimo yra motyvuotos, pagrįstos įrodymų visuma, nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas D. L. bylą ir priimdamas nuosprendį baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nuosprendį.

D. L. veiką perkvalifikuoti iš BK 187 straipsnio 2 dalies į 187 straipsnio 1 dalį ir paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį bei 187 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę D. L. paskirti lais­vės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Tomas Šeškauskas

Antanas Klimavičius