Baudžiamoji byla Nr. 2K–543/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.13
2.1.7.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
nuteistųjų gynėjams advokatams Osvaldui Martinkui ir Kęstučiui Stasiuliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. (A. Š.) gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio bei nuteistojo D. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams, D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalis, kuria D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: D. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis, t. y. vieneri metai, neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Švedijos Malmo apylinkės teismo 2003 m. birželio 24 d. nuosprendžiu bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. spalio 13 d. nutartimi suderintos su BK 199 straipsnio 2 dalimi, ir galutinė subendrinta bausmė D. B. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų; į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki 2009 m. birželio 1 d; taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio – 792,251 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino įgijimą turint tikslą ją platinti, neteisėtą šios psichotropinės medžiagos gabenimą automobiliu BMW 530 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir laikymą šio automobilio bagažinėje 2008 m. rugpjūčio 22 d., iki 19.00 val.; A. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė nepakeista; į paskirtą laisvės atėmimo bausmę papildomai įskaityta viena jo laikino sulaikymo diena – 2008 m. rugpjūčio 22 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų šiomis aplinkybėmis: 2008 m. rugpjūčio 22 d., apie 19.00 val., Klaipėdoje, netoli (duomenys neskelbtini) namo, iš A. Š. neteisėtai įgijo 3797,68 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 792,251 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią A. Š., atgabenęs automobiliu „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdėjo į nurodytoje vietoje stovėjusio D. B. naudojamo automobilio „Mercedes-Benz Vito“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę, kurioje šią psichotropinę medžiagą surado bei paėmė, taip pat nusikaltimo vietoje D. B. ir A. Š. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.
A. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno ir kitaip platino labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų šiomis aplinkybėmis: 2008 m. rugpjūčio 22 d., apie 19.00 val., automobiliu „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno šio automobilio bagažinėje 3797,68 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 792,251 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, atgabeno šią psichotropinę medžiagą prie Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) namo, kur ją neteisėtai padėjo į šalia stovinčio D. B. naudojamo automobilio „Mercedes-Benz Vito“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę, kurioje šią medžiagą surado bei paėmė, taip pat nusikaltimo vietoje A. Š. ir D. B. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. Š. gynėjas advokatas Osvaldas Martinkus prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. Š. nutraukti.
Kasatorius skundžia teismų nuosprendžius dėl esminių BPK pažeidimų padarymo. Jis teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu bei surašant kaltinamąjį aktą buvo esmingai pažeistos jo ginamojo teisės, įtvirtintos BPK 8 straipsnyje ir 44 straipsnio 7 punkte, o teisminio nagrinėjimo metu šie pažeidimai ne tik kad nebuvo ištaisyti, bet ir buvo įtvirtinti teismui pagrindus apkaltinamąjį nuosprendį įrodymais, surinktais pažeidžiant įstatymų garantuotas kaltinamojo teises.
Kasatoriaus manymu, teisės normos, reglamentuojančios proceso kalbą, turi būti taikomos nuosekliai viso proceso metu. Jų taikymas gali kisti tik atsižvelgiant į asmens gebėjimų suprasti proceso kalbą kitimą, todėl, nenustačius asmens gebėjimų suprasti proceso kalbą esminių pasikeitimų, negalimas skirtingas šių normų taikymas. Tuo tarpu A. Š. vieni proceso veiksmai atlikti paskyrus vertėją, kiti – neužtikrinus tokios galimybės. Lietuvos apeliacinis teismas nutarė išversti pirmosios instancijos nuosprendį į A. Š. suprantamą gimtąją rusų kalbą, pakvietė teismo proceso metu dalyvauti vertėją, kita vertus, nurodė, kad vertėjo nebuvimas ankstesnėse proceso stadijose nepažeidė jo teisių. Taigi šios bylos procese buvo skirtingai traktuojami A. Š. gebėjimai suprasti lietuvių kalbą. Atsižvelgdamas į tai, kad paskutiniuose procesiniuose veiksmuose (teisminio nagrinėjimo metu) vertėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, kasatorius daro išvadą, jog taip buvo pripažinta, jog A. Š. nepakankamai gerai supranta lietuvių kalbą ir jam visada buvo reikalingas vertėjas. Kasatoriaus teigimu, BPK 8 straipsnio ir 44 straipsnio 7 punkto pažeidimai turėjo esminę reikšmę, nes apkaltinamajame nuosprendyje daugiausia buvo remiamasi nuteistojo parodymais (prisipažinimu), duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai teisė naudotis vertėjo paslaugomis nebuvo suteikta.
Toliau kasaciniame skunde gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įvykio vietos ir rastų daiktų apžiūra atlikta, o apžiūros protokolas surašytas laikantis BPK 92, 179, 205, 207 straipsniuose numatytų reikalavimų. Jis mano, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė daiktų paėmimą reglamentuojančias teisės normas. Jo teigimu, paimant daiktus įvykio vietos apžiūros metu, privalu laikytis BPK 147 straipsnio, reglamentuojančio poėmį, reikalavimų. Dėl to, 2008 m. rugpjūčio 22 d. atlikus įvykio vietos (Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) namo) apžiūrą, daiktai, tarp jų ir plastikinis baltos spalvos maišas „Iki“ (kuriame buvo juodos spalvos maišas, o jame – permatomas plastikinis maišas su galima narkotine, psichotropine medžiaga), galėjo būti paimti tik surašius poėmio protokolą, tuo tarpu jie paimti surašius įvykio vietos apžiūros protokolą, prie kurio pridėtas vaizdo įrašas kompiuterinėje laikmenoje „Verbatim DVD+R“.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 205–207 straipsniai reglamentuoja objektų tyrimą ir apžiūrą, bet ne jų paėmimą. Jo nuomone, šių normų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad apžiūros metu būtų galima paimti daiktus nesilaikant BPK 147 straipsnyje numatytų reikalavimų. BPK 205 straipsnio 2 dalies, 92 straipsnio 3 dalies normos suponuoja, kad daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, reikia paimti, o kaip tai atlikti, reglamentuojama būtent BPK 147 straipsnyje. Aiškinant BPK 205 straipsnio 2 dalies nuostatą kitaip, t. y. kaip leidžiančią paimti daiktus nesilaikant poėmį reglamentuojančių reikalavimų, susidarytų esminis neatitikimas tarp daiktų paėmimo poėmio būdu ir supaprastinto daikto paėmimo įvykio vietos apžiūros metu. Tai sudarytų prielaidas galimam ikiteisminio tyrimo pareigūnų piktnaudžiavimui ir būtų vertinama kaip teisės į gynybą pažeidimas.
Taip pat kasatorius nurodo, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių byloje kyla pagrįstų abejonių dėl 2008 m. rugpjūčio 22 d. įvykio vietoje apžiūrėto plastikinio maišelio „Iki“ turinio ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvadoje ištirtos medžiagos tapatumo. Kasatoriaus nuomone, pagrindiniai bylos įrodymai – 2008 m. rugpjūčio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvada – yra ydingi, todėl, juos vertindami ir jais remdamiesi, teismai vadovavosi prielaidomis bei pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Šie pažeidimai yra esminiai, nes minėtų dokumentų pripažinimas tinkamais ar netinkamais įrodymais lemia ir nusikaltimo buvimą arba nebuvimą (BPK 3 straipsnio l dalies l punktas).
Toliau kasatorius išdėsto šiuos 2008 m. rugpjūčio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolo trūkumus: protokole nurodyti ne visi jį surašant dalyvavę asmenys (nurodyti tik keturi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nors iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio vietoje dalyvavo bent šeši pareigūnai); nurodyta, kad nedalyvauja specialistas, nors įvykio vietą filmavo specialistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) Klaipėdos rinktinės R. J.; nenurodyta, kokia filmavimo priemonė naudota; kaip priedas prie protokolo pridėta kompiuterinė laikmena, kuri sukurta praėjus trims dienoms po procesinio veiksmo, o vaizdo įrašas kupiūruotas, t. y. iš 10-20 min. filmuotos medžiagos palikta tik 1 min. (dėl to ši laikmena negali būti vertinama kaip originalaus įrašo kopija, nors protokole ji nurodyta kaip originalas); nenurodyta, kuris pareigūnas paėmė baltą plastikinį „Iki“ maišą (dėl to nebuvo patikimai nustatyta, kas pristatė paimtą maišą su jame esančia medžiaga į Vilnių, todėl atsirado pagrįsta abejonė dėl paimto maišo ir jame buvusios medžiagos tapatumo su specialistui perduota ir tirta medžiaga), be to, nėra jokių duomenų apie šio maišelio įpakavimą, užantspaudavimą ir pan.; nenurodyta, kad paimtas G. Z. priklausantis automobilis BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (nors iš bylos medžiagos matyti, kad šis automobilis buvo apžiūrėtas Vilniuje VSAT 2008 m. rugpjūčio 23 d. naktį; šio automobilio apžiūros protokolu rėmėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas, nors šio daikto paėmimas iš viso niekaip neįformintas (nei poėmiu, nei įvykio vietos apžiūra), nepaisant to, teismas, konstatavo, kad protokolas surašytas nepažeidžiant BPK 179 straipsnio reikalavimų).
Be to, kasatorius nurodo tokius 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) trūkumus: specialistė L. R. iki išvados pateikimo buvo apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėjo V. L. ir dar neatlikusi tyrimo pateikė savo išvadą, kad jai pateiktos medžiagos sudėtyje yra metamfetamino, todėl specialistė buvo šališka; išvadoje nenurodytas gautos medžiagos svoris (iki išdžiovinimo), aprašytas tik išdžiovintos medžiagos svoris (3797,68 g), dėl to kilo abejonių dėl tiriamos medžiagos tapatumo tyrėjo V. L. apžiūrėtai ir pasvertai medžiagai, kurios svoris buvo 4300 g; išvadoje nurodyta, kad jaučiasi specifinis organiniams tirpikliams būdingas kvapas, o tai prieštarauja byloje kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno O. P. parodymams, kad praskleidus maišelį jautėsi specifinis metamfetamino kvapas.
Apibendrindamas kasatorius teigia, kad nurodyti argumentai patvirtina, jog išdėstytų pažeidimų nebegalima ištaisyti, todėl byla turi būti nutraukta nesant nusikaltimo.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir bausmės paskyrimo bei palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų.
Jis tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Teismas įrodymus įvertino atskirai vienus nuo kitų, nuosprendis yra nemotyvuotas, prieštaringas, pagrįstas prielaidomis, taip šiurkščiai pažeidžiant ne tik BPK 20 straipsnio nuostatos, bet ir BK 2 straipsnio 3 dalį, 14 ir 15 straipsnius, nes kasatorius jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nežinojo paketo, kurį atvežė A. Š., turinio, buvo apgautas ir apkalbėtas A. Š., o teismo nuteistas be kaltės. Nuteisus kasatorių pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taip pat buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimai. Teismas nesiaiškino kasatoriaus veikos motyvų ir tikslų, todėl pažeidė BK 260 straipsnį. Taip pat teismas ignoravo BPK 44 straipsnio 7 straipsnio nuostatas, buvo šališkas, nes atsižvelgė į tai, kad kasatorius anksčiau buvo teistas už su narkotinėmis medžiagomis susijusius nusikaltimus, sutapatino tai su šios bylos aplinkybėmis ir visus bylos duomenis vertino kaip jį kaltinančius.
Kasatorius tvirtina, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog jis prašė A. Š. narkotinių priemonių ar žinojo, ką A. Š. įdėjo į jo automobilį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius kasatoriaus nekaltumą, o liudytojų parodymams, kurie nepatvirtino jo kaltės, suteikė įrodomąją galią. Teismas tinkamai neįvertino kasatoriaus parodymų, kurie visą laiką buvo nuoseklūs, nepagrįstai vadovavosi skirtingais A. Š., prieštaringais papildomai apklaustų liudytojų M. L. ir T. G. parodymais, suabejojo liudytojos J. G. parodymais bei rėmėsi nenuosekliais nuteistojo A. Š. draugės D. K. ir jo motinos G. Z. parodymais.
A. Š. teisme parodė, kad neprisimena, ar M. L. ir T. G. buvo tie patys asmenys, kuriuos jis kalbino vykti dirbti į Daniją. Be to, neatitinka tikrovės apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad liudytojas M. L. sakė, jog į Daniją būtų važiavę A. Š. arba savo automobiliu, priešingai, jis patvirtino, kad būtų vykę arba savo, arba kasatoriaus transporto priemone (mikroautobusu). Liudytojas T. G. apklausiamas nurodė, kad buvo toks pasakymas, jog važiuotų su savo mašina, arba su autobusu. Taigi teismas, siekdamas apkaltinti kasatorių, šių liudytojų parodymus vertino netinkamai, taip šiurkščiai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio reikalavimus.
Atkreipdamas dėmesį į atskiras nuteistojo A. Š. apklausas, kasatorius pažymi, kad A. Š. parodymai viso bylos proceso metu buvo nenuoseklūs, labai prieštaringi ir jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Kasatoriaus nuomone, A. Š. parodymų keitimas rodo, kad šiam buvo daroma įtaka duoti parodymus prieš kasatorių.
Tuo tarpu kasatorius, neigdamas savo kaltę, visada vienodai ir kategoriškai parodė, kad į automobilio „Mercedes-Benz Vito“ bagažinę baltos spalvos plastikinį maišą, kuriame matėsi obuoliai ir plastikinis butelis, atnešė ir įdėjo A. Š., ir tai šis padarė savavališkai, su juo nesitaręs. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti jo vienodais ir nuosekliais parodymais. Jo parodymus apie mikroautobuso suteikimo išvykai į Daniją aplinkybes patvirtino liudytoja J. G. Be to, būdami izoliuoti vienas nuo kito (kasatorius, A. Š. ir D. K. buvo sulaikyti 2008 m. rugpjūčio 22 d. ir išvežti į Vilnių, o liudytoja J. G. ikiteisminio tyrimo tyrėjo apklausta 2008 m. rugpjūčio 25 d.), jie negalėjo aptarti ir vienodai nurodyti šių kasatoriui palankių aplinkybių.
Kasatoriaus teigimu, liudytojos D. K. parodymai neobjektyvūs, nes ji būdama šalia įvykio vietos, matydama, kad A. Š. įdėjo į jo automobilį paketą, tai neigė. Be to, A. Š. ir liudytoja D. K. atvykimą prie (duomenys neskelbtini) namo aiškino skirtingai (D. K. nurodė, kad važiavo atsisveikinti su D., A. Š. – kad buvo susitarę pavakarieniauti), o tai leidžia teigti, kad liudytoja D. K. nežinojo tikrojo išvykimo į Daniją laiko, tikrosios šio susitikimo priežasties ir kokiu automobiliu jie būtų vykę į Daniją. Taip pat bylos duomenys patvirtina kasatoriaus teiginį, kad, suteikdamas A. Š. mikroautobusą kelionei į Daniją, jis sutvarkė automobilio, pagalbos kelyje draudimą.
Kasatorius pastebi, kad nė vienoje apklausoje A. Š. nenurodė, jog turėjo jam perduoti nupirktas psichotropines medžiagas. Be to, A. Š. parodė, jog, padėdamas plastikinį maišelį į „Mercedes-Benz Vito“ bagažinę, nesakęs jam, kad jame yra psichotropinė medžiaga. Šios aplinkybės, kasatoriaus nuomone, leidžia tvirtinti, kad jis nežinojo ir nesuprato, jog į automobilio bagažinę A. Š. įdėjo psichotropinių medžiagų. Be to, duodamas prieštaringus parodymus nuteistasis A. Š. nurodė laiką, kada jis negalėjo atlikti savo nurodytų veiksmų, t. y. 2008 m. rugpjūčio 18 d. pažadėti kasatoriui surasti ir nupirkti metamfetamino, nes, pagal liudytojos D. K. parodymus, A. Š. tuo metu Lietuvoje nebuvo. A. Š. nurodytu laiku Lietuvoje nebuvo ir kasatoriaus. Liudytoja J. G. patvirtino, kad ji tuo metu su D. B. buvo Danijoje. Iš UAB „O.“ pateiktos detalios telefoninių pokalbių ataskaitos matyti, kad A. Š. 2008 m. rugpjūčio 19 d. skambino D. B. į Daniją.
Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad, priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Teismas kruopščiai patikrino kaltinimo pateiktus argumentus, įrodymų tarpusavio ryšį, įvertinęs įrodymų visetą, išsiaiškino esančius prieštaravimus bei juos pašalino. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų kasatoriui priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl sprendimas išteisinti buvo pagrįstas.
Nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo D. B. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BPK 8 straipsnio ir 44 straipsnio 7 punkto taikymo
Kolegijos vertinimu, nuteistojo A. Š. gynėjas nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir surašant kaltinamąjį aktą buvo pažeista jo ginamojo teisė turėti vertėją, taip neteisėtai suvaržant jo teises, įtvirtintas BPK 8 straipsnio, 44 straipsnio 7 punkto nuostatose.
BPK 8 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba; lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka; visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio kodekso nustatyta tvarka; bylos dokumentai, kurie šio kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. BPK 44 straipsnio 7 punkte, be kita ko, įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte taip pat įtvirtinta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.
Bylos medžiaga patvirtina, kad A. Š. – gimęs ir augęs Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos pilietis, savo gyvenamąją vietą deklaravęs Klaipėdoje, vidurinį išsilavinimą įgijęs Lietuvoje, dirbo UAB „O.“ direktoriumi.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š., apklausiamas kaip įtariamasis, visų apklausų pradžioje nurodė mokantis lietuvių kalbą, suprantantis jam pareikštą įtarimą, ir parodymus davė lietuvių kalba, be to, apklausų metu dalyvavo nuteistojo gynėjas, turintis pareigą imtis priemonių užtikrinti ginamo asmens procesines teises. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. Š. nurodė, kad lietuviškai supranta, todėl parodymus duos lietuvių kalba, vertėjas jam nereikalingas. Taip pat ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad A. Š. raštus (pakvitavimus) rašė, procesinių veiksmų protokoluose ir kituose dokumentuose pareiškimus (pvz., kad protokolą perskaitė ir kad jis surašytas teisingai; su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti pageidauja gaunant kopijas ir pan.) darė rašydamas lietuvių kalba. Taigi viso ikiteisminio tyrimo metu gynyba nekėlė klausimo dėl vertėjo dalyvavimo procese, nepranešė apie galimą teisių pažeidimą, priešingai, nuteistasis nuosekliai tvirtino suprantantis lietuviškai – vienu atveju net atsisakė vertėjo – bei lietuvių kalbą vartojo tiek žodžiu, tiek raštu.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad teisminio nagrinėjimo metu dalyvavo vertėjas, tačiau priežastys, kodėl jis buvo paskirtas, nėra aiškios, nes teismo protokole jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad nuteistasis pageidavo vertėjo, nenurodyta. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme, baigus bylos nagrinėjimą ir teisėjui paskelbus nuosprendį, A. Š. nurodė, jog nuosprendį suprato ir jo išversti į rusų kalbą nereikia. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu A. Š. taip pat buvo paskirtas vertėjas. Tačiau pažymėtina, kad, tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, baigiamų kalbų metu A. Š. ir jo gynėjas pareiškė apie teisės turėti vertėją pažeidimą ir prašė įteikti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertinimą į, jų teigimu, A. Š. suprantamą rusų kalbą. Teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą byloje, šį gynybos prašymą patenkino ir pavedė pirmosios instancijos teismui padaryti šio teismo priimto nuosprendžio vertimą į rusų kalbą. Atlikus šiuos veiksmus, A. Š. buvo įteikta nuosprendžio, išversto į rusų kalbą, kopija. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis irgi buvo išverstas į rusų kalbą ir įteiktas A. Š.
Kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog, nepaisant to, kad teisminio nagrinėjimo metu dalyvavo vertėjas, A. Š. gerai mokėjo ir moka lietuvių kalbą bei viso bylos proceso metu galėjo suprasti atliekamų procesinių veiksmų esmę ir dėl jo priimtus sprendimus, todėl vertėjo dalyvavimas procese nebuvo būtinas. Kasatorius BPK 8 straipsnio, 44 straipsnio 7 punkto reikalavimų pažeidimus daugiausia motyvuoja tuo, kad nagrinėjamoje byloje šios normos buvo taikomas nenuosekliai, t. y. vieni proceso veiksmai atlikti paskyrus vertėją, kiti – neužtikrinus tokios galimybės. Šie argumentai nepatvirtina esminių ginčijamų BPK normų pažeidimų padarymo fakto. Aplinkybių, kodėl vertėjas buvo paskirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio protokole nenurodyta, jame nepažymėta, kad nuteistasis būtų pageidavęs vertėjo, taigi vertėjo dalyvavimo šioje proceso stadijoje priežastys nėra aiškios. Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu vertėjas dalyvavo tik dėl to, kad teismas laikėsi nuoseklumo, t. y. atsižvelgė į tą aplinkybę, jog vertėjas dalyvavo posėdžiuose nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai buvo išversti į rusų kalbą ne tik todėl, kad to pageidavo nuteistasis A. Š., bet ir dėl to, kad abiejų instancijų teismuose dalyvavo vertėjas.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nuteistojo A. Š. teisė naudotis vertėjo paslaugomis nebuvo pažeista ir esminių BPK 8 straipsnio bei 44 straipsnio 7 punkto pažeidimų nebuvo padaryta.
Dėl įrodymų teisėtumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymas)
Kasaciniame skunde A. Š. gynėjas iš esmės ginčija 2008 m. rugpjūčio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolo bei 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumą, nurodydamas šių įrodymų trūkumus ir tvirtindamas, kad, juos vertindami ir jais remdamiesi, teismai vadovavosi prielaidomis bei pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, be to, netinkamai aiškino įvykio vietos apžiūros metu rastų daiktų paėmimą reglamentuojančias teisės normas (BPK 92 straipsnio 3 dalis, 205 straipsnio 2 dalis, 147 straipsnis).
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo, leistinumo principų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenis pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad objekto – nagrinėjamu atveju įvykio vietos – apžiūros metu rastų daiktų paėmimui turi būti taikomos BPK 147 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios poėmį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvykio vietos apžiūros metu rastų daiktų paėmimui nėra taikomos procesinės prievartos priemonės – poėmio – atlikimo taisyklės. Toks BPK 92, 205, 207 straipsnių visumos aiškinimas neatitiktų šių normų turinio ir iškreiptų jų esmę. Poėmis yra procesinė prievartos priemonė, atliekama, kai reikia paimti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir tiksliai žinoma, kur jie yra ar kas juos turi (BPK 147 straipsnis). Objektų, tarp jų ir įvykio vietos, apžiūra yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, o jos metu rasti daiktai, kuriuos būtina tirti, kaip patvirtina ikiteisminio tyrimo praktika, paimami apie tai nurodant protokole, t. y. nurodoma, iš kur ir kokie daiktai paimami. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta: 2008 m. rugpjūčio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyti visi rasti ir paimti daiktai (automobiliai ir maišelis „Iki“ su turiniu).
Kasaciniame skunde taip pat nurodomi konkretūs 2008 m. rugpjūčio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolo trūkumai, kasatoriaus nuomone, patvirtinantys jo ydingumą ir galimybės juo vadovautis nebuvimą, tačiau šie argumentai nepagrįsti. VSAT prie LR VRM Operatyvinės veiklos valdybos I skyriaus vyriausiojo specialisto O. P. surašytame 2008 m. rugpjūčio 22 d. protokole nurodyti visi reikalingi duomenys. Jame, be kita ko, užfiksuoti asmenų, dalyvavusių atliekant šį procesinį veiksmą, duomenys, apžiūros metu panaudoti fiksavimo būdai (sudarytas planas-schema, įvykio vieta nufilmuota), tam naudotos techninės priemonės (vaizdo kamera „Sony DCR-TRV 330E“, vaizdo įrašas, įrašytas į laikmeną „Verbatim DVD+R”), apžiūros metu paimti daiktai (automobilis „Mersedes-Benz Vito“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilis BMW 530 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), plastikinis baltos spalvos maišas „Iki“ (kuriame yra juodos spalvos maišas, o jame – permatomas plastikinis maišas su galima narkotine, psichotropine medžiaga, be to, obuoliai bei tuščias plastikinis „Nestea“ butelis), pažymint, kad rasti daiktai bus pristatyti detalesnei apžiūrai į VSAT. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, specialistas įvykio vietos apžiūros metu nedalyvavo. Pakrančių apsaugos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus specialistas R. J. nelaikytinas specialistu BPK 89, 180 straipsnių prasme. Pareigūnas R. J. tik filmavo įvykio vietą, tačiau neatlikto specialisto pareigų ir nepateikė jokių specialių žinių reikalaujančių paaiškinimų ar išvados. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad visi įvykio vietos apžiūros protokole nurodyti daiktai buvo pristatyti detalesnei apžiūrai į VSAT, o maišelis „Iki“ su jame esančiu turiniu po apžiūros patikimai supakuotas ir užantspauduotas (tą patvirtina 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta apie gautą ir nepažeistą pakuotę).
Nepagrįstomis laikytos ir nuteistojo A. Š. gynėjo skunde išdėstytos abejonės dėl specialisto išvados patikimumo. Nėra pagrindo sutikti su teiginiu, jog specialistė buvo šališka dėl to, kad prieš cheminio tyrimo atlikimą ir išvados pateikimą buvo apklausta dėl tyrimo objekto ir parodė, kad tirti pateiktos medžiagos sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas. Šios skunde nurodytos aplinkybės neatitinka BPK 58 straipsnyje nustatytų nušalinimo pagrindų, todėl nėra pagrindo pripažinti specialistę buvus šališka. Specialistės L. R. paaiškinimai užfiksuoti specialisto apklausos protokole, kuris atitinka BPK 88, 89, 178, 179 straipsnių reikalavimus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas įtikinamai paneigė gynybos iškeltas abejones dėl įvykio vietos apžiūros metu rastos, tyrėjo V. L. apžiūrėtos ir vėliau specialistės ištirtos medžiagos tapatumo. Įvertinęs bylos duomenų visumą, teismas motyvuotai paaiškino skirtingus tos pačios medžiagos svorius iki specialisto išvados atlikimo ir po jos atlikimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka jiems keliamus įstatymų reikalavimus, todėl jie teisėtai pripažinti leistinais įrodymais, kuriais teismai pagrįstai vadovavosi spręsdami A. Š. ir D. B. baudžiamosios atsakomybės klausimus.
Nuteistasis D. B. kasaciniame skunde taip pat ginčija bylos įrodymų vertinimą, nesutinkamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu, ir pateikia savo samprotavimus dėl atskirų bylos duomenų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal šią normą teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalies ir kitų normų reikalavimų), neteisingai ir netinkamai įvertino daugelį bylos įrodymų, kasatorius iš esmės pateikia savo subjektyvius samprotavimus dėl to, kaip, jo nuomone, turėjo būti vertinami bylos duomenys. Kasatorius daugiausia atkartoja ir remiasi jam palankiu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, kurio pagrindu jis buvo išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs BPK 20 straipsnio 5 dalies esminį pažeidimą, naujai įvertino bylos duomenis. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies (ir kitas skunde nurodytas normas). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus ginčijamus bylos įrodymus, pateikė motyvus, kodėl vienais įrodymais grindžia savo išvadas, o kitus įrodymus, kaip nepatikimus, atmeta, be to, pašalino iškilusius prieštaravimus bei patikrino nuteistųjų versijas. D. B. dalyvavimas ir kaltė padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką įrodyta bylos duomenų visuma: liudytojų, iš dalies ir pačių nuteistųjų A. Š. bei D. B. parodymais, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolais, specialisto išvada, paaiškinimais teisme, kitais teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių pakeitimo ir panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo D. B. kasacinius skundus.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
