Baudžiamoji byla Nr. 2K-458/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.20.5; 1.2.20.6; 2.1.7.4.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. N. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 3 d. nutarties, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.
Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu A. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį 7 MGL (875 Lt) bauda, pagal 235 straipsnio 1 dalį 7 MGL (875 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 10 MGL (1250 Lt) bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. N. nuteista už tai, kad:
2006 m. vasario 27 d., būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, Anykščių rajono policijos komisariato tyrėjai J. Lapienienei melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir melagingai įskundė A. G., kad šis dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas atgauti avansu jai duotus 1000 Lt už norėtą pirkti butą, 2006 m. sausio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, Anykščių rajono apylinkės teismui pateikė 2005 m. spalio 3 d. jos ir A. G. pasirašytą sutartį dėl jai sumokėtų 1000 Lt, kurioje jos parašas yra suklastotas ir, remiantis šiuo melagingu įskundimu, 2006 m. vasario 27 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą Nr. 53-1-00109-06, buvo pradėtas A. G. baudžiamasis persekiojimas – 2007 m. kovo 1 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
2006 m. vasario 27 d. ir 2007 m. gruodžio 17 d. Anykščių rajono policijos komisariate apklausta kaip liudytoja bei 2007 m. rugsėjo 26 d. akistatos su I. Z. metu baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00109-06 dėl suklastoto dokumento panaudojimo, būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir po šiuo įspėjimu pasirašiusi, davė melagingus parodymus tyrėjai J. Lapienienei, nurodydama, kad A. G., dėl savanaudiškų paskatų siekdamas atgauti avansu jai 2006 m. sausio mėnesį duotus 1000 Lt už norėtą pirkti butą, Anykščių rajono apylinkės teismui pateikė 2005 m. spalio 3 d. jos ir A. G. pasirašytą sutartį dėl jai sumokėto 1000 Lt avanso, kurioje jos parašas yra suklastotas.
Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį ir ją išteisinti.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorė nurodo, kad teismas nepašalino visų abejonių dėl jos kaltės, neanalizavo subjektyviųjų veikos požymių (tiesioginės tyčios), kaltę grindė įrodymais, kurie, kasatorės manymu, jos nepatvirtina. Teismas nenurodė, kaip ekspertizių išvados, kad jos parašas sutartyje tikras, gali patvirtinti, jog pranešimo apie galimą nusikaltimą metu ji žinojo ir suprato, kad sutartis nesuklastota. Kasatorės manymu, net ir tuo atveju, jeigu parašas sutartyje tikrai jos, tai savaime neįrodo jos tiesioginės tyčios duoti melagingus parodymus. Jos parodymų negalima vertinti kaip sąmoningo melavimo ir klaidinimo, nes po sutarties sudarymo buvo praėjęs pusmetis. Kasatorės manymu, jos argumentų, kad ji buvo įsitikinusi savo teisumu bei pateiktos sutarties suklastojimu, nepaneigia jokie faktiniai bylos duomenys. Taigi jos kaltė pagrįsta prielaidomis. Teismas tinkamai nevertino esminę reikšmę kvalifikacijai pagal BK 236 straipsnį turinčios aplinkybės, kad ji 2006 m. vasario 27 d. protokole-pareiškime neįskundė jokio konkretaus asmens, tik nurodė, kad mano, jog parašas sutartyje yra suklastotas, ir prašė nustatyti nusikaltimą padariusį asmenį. Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 236 straipsnio 1 dalį reikia, kad asmuo pateiktų klaidingą informaciją apie konkretų asmenį. Byloje tokių duomenų nėra, taip pat nėra duomenų, kad ji suvokė, jog praneša apie nebūtą nusikaltimą ir įskundžia nekaltą asmenį, tyčia siekė tai daryti.
Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, nes vadovavosi vien tik ją kaltinančiais įrodymais, o visus teisinančius įrodymus tiesiog ignoravo, taigi nevertino įrodymų visumos, todėl dėl jos kaltės padarė neteisingas išvadas. Įrodymai byloje gana prieštaringi, jie liko nepašalinti. Spręsdamas apie 2005 m. spalio 3 d. sutartyje esančio jos parašo tikrumą, teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl 2006 m. rugpjūčio 25 d. specialisto V. Matulionio išvados, dėl 2008 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto ir laikė, kad specialisto V. Matulionio parodymais pašalinti prieštaravimai ir dėl to nėra pagrindo abejoti 2008 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės aktu. Tačiau teismas nevertino ją teisinančios specialistės J. Ignatjevos išvados ir jos atskirosios nuomonės, neargumentavo, kodėl šiais duomenimis nesivadovauja. Taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 3 dalis. Kasatorės manymu, specialistų išvados prieštaringos: taip ir liko neaišku, ar parašas sutartyje yra jos, ar ne. Ekspertės D. Strakšytės parodymai vertintini kritiškai, nes ji yra Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) darbuotoja, kuri dalyvavo atliekant pakartotinę komisijos ekspertizę ir davė tokią pačią išvadą, kokią buvo davusios ankstesnės tos pačios įstaigos – LTEC – ekspertės. Teismas rėmėsi tik A. G. ir liudytojos I. Z. parodymais, o jos parodymus nepagrįstai atmetė, nors ji taip pat viso proceso metu teigė, kad sutarties nepasirašė, ir jos parodymus patvirtino liudytojas A. N.. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl nešališko bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Teismas, dėl artimų santykių su bylos šalimi atmetęs A. N. parodymus, taip pat turėjo vertinti ir I. Z. parodymus, be to, nebuvo pašalinti esminiai šių liudytojų parodymų prieštaravimai. Beje, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. G. turi motyvą pakeisti tikrąją rankpinigių sutartį į suklastotą avanso sutartį, nes, sumokėjęs avansą ir atsisakęs sudaryti buto pirkimo pardavimo sutartį, turi teisę jį susigrąžinti, o rankpinigiai pagal CK 6.100 straipsnio 1 dalį negrąžinami.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas siūlo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė, nesutikdama su teismų išvadomis dėl jos kaltės nustatymo ir veikos kvalifikavimo, skundžia nutarties pagrįstumą, ginčydama teismo konstatuotus faktus, savaip juos interpretuodama: tvirtina kreipdamasi į policiją konkretaus asmens neįvardijo, melagingų duomenų apie jo tariamai padarytą nusikaltimą nepateikė, apskritai kreipdamasi į policiją buvo įsitikinusi, kad sutartis tikrai suklastota. Taigi dauguma skundo argumentų nesusiję su teisės taikymu, o vien su nustatytų faktų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu, o jau tik po to – su tokios jų visumos teisiniu vertinimu. Šie kasacinio skundo argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėtini.
Nepagrįstas skundo teiginys, kad teismo išvados pagrįstos prielaidomis, o ne bylos duomenų visumos analize. Teismai išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo A. G. ir pagrindinės bei nepriklausomos liudytojos I. Z. paaiškinimus, juos tarpusavyje sugretino, taip pat sulygino ir su komisijos ekspertizės duomenimis bei specialisto, atlikusio pirminį rašysenos tyrimą, paaiškinimais apie padarytą klaidą dėl tyrimui pateiktos ne visos pirminės medžiagos. Liudytojo A. N. paaiškinimai teismų sprendimuose tinkamai kritiškai įvertinti. Visi minėti duomenys teismų sprendimuose tinkamai išanalizuoti ir paneigia A. N. parodymus, kad pareiškimo pateikimo policijai arba melagingo įskundimo policijai metu ji jokių melagingų duomenų nepateikė, nieko nepagrįstai neįskundė ir kad tiesiog suklydo būdama įsitikinusi, jog sutartis tikrai suklastota. Prokuroras pažymi, kad kasatorės alibi įtikinamai sukritikuotas nukentėjusiojo atsiliepime, kuriame aptartos aplinkybės apie nuteistosios veiksmus dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir pirmosiomis pradėto tyrimo dienomis. Taigi išvados dėl nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo motyvuotai pagrįstos bylos duomenų visumos analize, o ne vien nukentėjusiojo parodymais ir netinkamu ekspertinių tyrimų vertinimu, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos.
Prokuroras nurodo, kad kasatorė pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotus nusikaltimus. Iš bylos duomenų matyti, kad, rašydama policijoje pareiškimą, A. N. jame nurodė nustatytų aplinkybių neatitinkantį faktą – tai, jog sutartyje ji nepasirašė, parašas ant dokumento yra ne jos. Tai reiškia, kad kasatorė pateikė policijai melagingą pareiškimą. Negana to, melagingame pareiškime ji pabrėžė, kad pasirašė kitas asmuo, kurį vėliau įvardijo, t. y. A. G.. Vadinasi, abu inkriminuoti kaltinimai bendrąja prasme teisingi, tačiau svarstytinas kasatorės keliamas tyčios klausimas. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, kad, dar pirmąjį kartą bylą nagrinėjant kasacine tvarka, teisėjų kolegija savo sprendime (kuris nekvestionuojamas) konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu neteisingai interpretavo baudžiamųjų normų taikymą, o išvadas grindė prielaidomis, taip pat nurodė, kaip turi būti vertinamos nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių aspektu. Minėtoje kasacinėje nutartyje teisėjų kolegija atmetė bet kokio A. N. suklydimo galimybę ir patvirtino tyčinio veikimo faktą. Prokuroras atsiliepime taip pat nurodo, kad yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1-266/20011 dėl nuostolių išieškojimo iš A. N.. Sprendime taip pat konstatuotas sutarties egzistavimo faktas ir kad sutartį pasirašė pati kasatorė.
Apeliacinis (pakartotinis) procesas vyko nepažeidžiant bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų (BPK 320 straipsnis), skundžiama nutartis atitinka BPK 326 straipsnyje numatytų sprendimų formą bei BPK 332, 304–307 straipsniuose reglamentuotą jų turinį.
Atsiliepimu į nuteistosios kasacinį skundą nukentėjusysis A. G. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus įrodymus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, įsigilino ir į civilinės bylos tyrimo objektą, jokių įstatymų nepažeidė ir priėmė pagrįstą nutartį. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu jo ieškinys A. N. patenkintas, o jos priešieškinys – atmestas (civilinė byla Nr. 2-1-266/2011). Nei A. N., nei jos gynėjas neprašė atidėti civilinės bylos nagrinėjimo iki baudžiamoji byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, taip pat šio sprendimo neskundė.
Nukentėjusysis A. G. nesutinka su skundo argumentais, kad nuteistoji nusikalstamas veikas įvykdė netiesiogine tyčia, kad neįskundė konkretaus asmens, kad teismas netyrė ją teisinančių įrodymų. 2006 m. vasario 27 d. parašydama pareiškimą policijai, kasatorė įskundė būtent jį ir tai padarė tiesiogine tyčia dėl savanaudiškų paskatų. Ji tai darė labai aktyviai: per teismą bandė iš jo išreikalauti nebūtą dalyką – jos ranka rašytos ir judviejų pasirašytos sutarties originalą, taip pat teismo prašė išreikalauti iš VĮ Registrų centro pažymą apie jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Paskyrus rašysenos ekspertizę, aktyviai bandė ekspertizės rezultatą pakreipti savo naudai: papildomus savo rašysenos ir parašų pavyzdžius asmeniškai pateikė specialistui V. Matulioniui; apie tai specialistas parodė apeliacinės instancijos teisme, duodamas parodymus kaip liudininkas. A. N. į specialisto parodymus replikavo, kad tai ji dariusi vykdydama tyrėjos J. Lapienienės nurodymą. Specialistas V. Matulionis pateikė 2006 m. rugpjūčio 25 d. išvadą, kuri labai tenkino jos norus, – kad parašas sutartyje yra ne jos, o atliktas kito asmens ranka. Šios savo išvados specialistas V. Matulionis teisme nebeginčijo ir pripažino kitų po to sekusių ekspertizių aktų išvadas teisingomis. Akivaizdu, kad A. N. veikė sąmoningai ir tyčia, siekdama tokiais savo veiksmais padaryti jį įtariamuoju, tai iš pradžių jai pavyko – įtariamuoju jis buvo daugiau kaip pusantrų metų. Kasaciniame skunde nuteistoji neužsimena apie pakartotinę 2007 m. gruodžio 4 d. ekspertizę, kurioje konstatuota, kad sutartį pasirašė A. Ž. (N.). Po šios ekspertų išvados prokuroro 2008 m. sausio 8 d. nutarimu nutrauktas jo baudžiamasis persekiojimas. Tačiau A. N. dar kreipėsi į vyriausiąjį prokurorą, prašydama panaikinti nutarimą ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą; jos parašo suklastojimu bandė kaltinti liudytoją I. Z. vien dėl to, kad šios parodymai parengiamajame teismo posėdyje ir ikiteisminiuose tyrimuose labai jau buvo A. N. nepalankūs. Po komisijos ekspertizės, atliktos 2008 m. rugsėjo 30 d., ji jau pati tampa įtariamąja ir baudžiamoji byla perduodama apylinkės teismui. Tada A. N. pradeda vilkinti bylos procesą, suranda paslaugų teikėją J. Ignatjevą, kuri pateikia specialisto išvadą, sutampančią su pirmąja, atlikta V. Matulionio. Teismas V. Ignatjevą buvo įtraukęs į paskirtos pakartotinės komisijos ekspertizės ekspertų komisijos sudėtį, tačiau jai nebuvo leista dalyvauti kaip ekspertei šios komisijos sudėtyje. Apie tai motyvuotai raštu pasisakė LTEC direktorė G. Juodkaitė Granskienė.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį į tai, kad jos skunde pakartojama daug apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatorės teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Kasatorė nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, kad jos kaltė neįrodyta.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kasatorė tvirtina, kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, nes teismas nevertino ją teisinančios specialistės J. Ignatjevos išvados ir jos atskirosios nuomonės, taip pat nepagrįstai atmetė jos ir liudytojo A. N. parodymus.
Bylos duomenys patvirtina, kad bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai. Iš bylos duomenų matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl A. G. buvo atlikti trys tyrimai, siekiant nustatyti esminę aplinkybę, ar ant 2005 m. spalio 3 d. sutarties pasirašė A. N., ar jos parašas sutartyje suklastotas. 2008 m. rugsėjo 30 d. komisijai atlikus rašysenos ekspertizę (trečią, kurios, beje, pareikalavo A. N.), nustatyta, kad sutartyje pasirašė A. N. (prieš tai atliktos 2007 m. gruodžio 4 d. ekspertizės išvados buvo analogiškos). Ikiteisminis tyrimas dėl A. G. buvo nutrauktas. Baigus ikiteisminį tyrimą dėl pačios A. N. ir jos bylą perdavus teismui, A. N. teismui pateikė specialistės J. Ignatjevos išvadą, kuri prieštaravo 2008 m. rugsėjo 30 d. rašysenos ekspertizės komisijos išvadai (taip pat ir 2007 m. gruodžio 4 d. ekspertizei). Pirmosios instancijos teismas minėtą išvadą pridėjo prie bylos, apklausė ją atlikusią specialistę J. Ignatjevą ir, siekdamas išsamiai išnagrinėti bylą, paskyrė pakartotinę komisijos rašysenos ekspertizę, pavesdamas ją atlikti LTEC ekspertams, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistams, taip pat specialistei J. Ignatjevai (pažymėtina, kad J. Ignatjeva nebuvo įtraukta į komisijos sudėtį ir LTEC direktorės rašte, adresuotame teismui, išsamiai argumentuota, dėl kokių priežasčių). 2009 m. liepos 23 d. pakartotinėje komisijos rašysenos ekspertizėje konstatuota, kad sutartyje pasirašė A. Ž. (N.). Kasatorės prašymu teisiamajame posėdyje buvo apklausta pakartotinę komisijos ekspertizę atlikusi ekspertė D. Strakšytė, A. G. prašymu dar kartą apklausta specialistė J. Ignatjeva. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tik tuomet vertino surinktus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti bylą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė nuteistąją, nukentėjusįjį ir specialistą V. Matulionį, pateikusį pirmąją (2006 m. rugpjūčio 25 d.) specialisto išvadą, kurioje, kaip ir J. Ignatjevos išvadoje nurodyta, kad sutartyje A. Ž. (N.) vardu esantis parašas yra atliktas ne A. Ž. (N.) ranka. Specialistas V. Matulionis sutiko su komisijos rašysenos ekspertizės išvada, taigi prieštaravimai buvo pašalinti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje proceso dalyvio prašymu privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme. Toks dokumentas yra proceso dalyviui duota privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, konsultacinė išvada (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 10 punktas. Teismų praktika Nr. 27), kuri vertinama visų kitų bylos duomenų kontekste. Šiuo aspektu pažymėtina, kad specialistė J. Ignatjeva teisme apklausta, jos išvada tirta, todėl nors teismų sprendimuose ir nėra minėtos išvados vertinimo, tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Byloje atliktų trijų ekspertizių išvadomis, kuriomis nėra jokio pagrindo netikėti, neabejotinai konstatuota, kad sutartyje esantis kasatorės parašas nesuklastotas. Pagal BPK įrodymų vertinimas, jų pakankamumas yra žemesnės instancijos teismų kompetencija. Taip pat pažymėtina, kad ekspertizių išvados neabejotinai paneigė nuteistosios A. N. ir liudytojo A. N. parodymus, kad A. G. pateikta sutartis suklastota.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. N. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Šios instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistąją, nukentėjusįjį ir specialistą V. Matulionį, kuris nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir kurio išvada skyrėsi nuo atliktų ekspertizių. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies (melagingas įskundimas) ir 235 straipsnio 1 dalies (melagingų parodymų davimas) taikymo
Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė.
Tiek BK 236 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atitinkamai institucijai melagingai įskundžia asmenį ir duoda melagingus parodymus ir nori taip veikti.
BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytas požymis „melagingai įskundė“ reiškia, kad veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis melagingai įskundžia įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nori taip veikti.
Kasatorė tvirtina, kad byloje nėra jos kaltę – tiesioginę tyčią – patvirtinančių įrodymų. Šie argumentai nepagrįsti, nuteistosios kaltė pagrįsta tinkamai išnagrinėtų įrodymų visuma.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. N. 2006 m. vasario 27 d. Anykščių rajono policijos komisariatui pateikė protokolą – pareiškimą, prašydama patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, suklastojusį dokumentą – 2005 m. spalio 3 d. sutartį, sudarytą tarp jos ir A. G.. Policijai pateiktame pareiškime kasatorė nurodė, kad 2005 m. spalio 3 d. sutartį su A. G. ji surašė savo ranka, kurioje buvo nurodyta, kad A. G. sumoka jai 1000 Lt avansą už parduodamą butą, ir tai, kad jeigu A. G. atsisako pirkti butą, tai pinigai lieka jai, o jeigu ji parduos butą, tai ji A. G. turės sumokėti 2000 Lt; 2006 m. spalio 21 d. A. G. atsisakė pirkti butą; 2007 m. vasario 14 d. iš teismo ji gavo pranešimą, kad A. G. prašo iš jos išieškoti 1000 Lt, nes ji nevykdė sutartyje numatytų sąlygų, pateikdamas teismui ne jos ranka surašytą ir ne jos pasirašytą sutartį. Dėl minėto pareiškimo tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir šio tyrimo metu 2007 m. kovo 1 d. A. G. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Pradėjus ikiteisminį tyrimą, A. N. kaip liudytoja buvo apklausta du kartus. Tiek apklausiama 2006 m. vasario 27 d., tiek 2007 m. gruodžio 17 d. ji parodė tą patį, kad A. G. teismui pateikė suklastotą 2005 m. spalio 3 d. sutartį, t. y. kito turinio, ne jos ranka surašytą ir kurioje jos parašas suklastotas. Taip pat parodė, kad tikrosios sutarties, kurią ji surašė savo ranka ir kurios turinys kitoks, ji neišsaugojo. 2007 m. rugsėjo 26 d. akistatos su I. Z. metu kasatorė teigė, kad ji pasirašė savo ranka surašytą sutartį. Nukentėjusysis A. G. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad sutartį surašė jis asmeniškai ir abu su A. Ž. (N.) joje pasirašė. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja I. Z.. Be to, jau minėta, kad byloje buvo atlikti trys rašysenos tyrimai, vėliau (A. N. byloje) atliktas dar vienas, siekiant išsiaiškinti, ar ant 2005 m. spalio 3 d. sutarties pasirašė A. Ž. (N.) ar kitas asmuo. Specialisto V. Matulionio 2006 m. rugpjūčio 25 d. išvadoje nurodyta, kad sutartyje esantis parašas A. Ž. vardu atliktas ne A. Ž., o kito asmens ranka. 2007 m. gruodžio 4 d. ekspertizės aktu nustatyta, kad sutartį surašė ir eilutėje „įmokėtojas“ pasirašė A. G., o eilutėje,,avanso gavėjas“ pasirašė A. Ž.. Todėl 2008 m. sausio 8 d. prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl A. G. nutrauktas, tačiau, patenkinus A. N. skundą, šis tyrimas buvo atnaujintas ir nutarta paskirti byloje komisijos rašysenos ekspertizę, ekspertų komisiją sudarant iš skirtingų ekspertinių įstaigų. 2008 m. rugsėjo 30 d. komisijos rašysenos ekspertizės akte konstatuota, kad sutarties eilutėje „Avanso gavėjas“ pasirašė A. Ž.. 2008 m. spalio 27 d. prokuratūros nutarimu A. G. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad įrodymų visuma paneigia A. N. versiją, jog A. G. pateikta sutartis suklastota, kad sutartį ji surašė savo ranka bei atskleidžia A. N. tyčią melagingai įskundžiant A. G. bei duodant melagingus parodymus. Pažymėtina, kad nors kasatorės Anykščių rajono policijos komisariatui 2006 m. vasario 27 d. pateiktame pareiškime ir prašoma baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenį, suklastojusį dokumentą (lyg ir nenurodoma, kokį konkrečiai), tačiau iš paties pareiškimo turinio akivaizdu, jog tai – A. G., su kuriuo buvo sudaryta minėta sutartis. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo sutarties sudarymo (2005 m. spalio 3 d.) iki A. G. išsiųsto A. N. ieškinio (2006 m. sausio 10 d.) buvo praėję keturi mėnesiai. Dėl to kasatorės skunde nurodyti argumentai, kad ekspertizių išvados nepaneigia jos pozicijos, jog pareiškimo policijai pateikimo metu ji nežinojo ir nesuprato, kad sutartis nesuklastota, yra neįtikinami, nes per keturis mėnesius neįmanoma pamiršti sutarties surašymo aplinkybių. Be to, kasatorė nenurodo, kad per tą laikotarpį sudarė ir kitų sutarčių, su kitais asmenimis, dėl to šiuo atveju galėjo klysti. Taip pat pažymėtina, kad aktyvūs kasatorės veiksmai tik patvirtina, jog ji siekė įrodyti, kad sutartis suklastota ir tuo nė kiek neabejojo.
Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė suvokė, jog policijai pateikė žinomai melagingus duomenis apie A. G. neva padarytą nusikalstamą veiką (dokumento – sutarties – suklastojimą) ir davė apie tai melagingus parodymus, nors žinojo, kad sutartis nesuklastota, numatė, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir norėjo taip veikti, todėl jos veiksmuose pagrįstai konstatuota tiesioginė tyčia. Tačiau teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą A. N. veiksmus kvalifikuodamas kaip BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jei asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį, ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo – motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 3 d. nutartį.
A. N. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti kaip vieną veiką pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir paskirti 7 MGL (875 Lt) baudą.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Jonas Prapiestis
Vytautas Masiokas
