Baudžiamoji byla Nr. 2K-459/2011
Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00001-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.1, 2.2.2.3.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutarties.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. nuosprendžiu T. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Iš T. B. priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai 34 061,60 Lt, nukentėjusiajam A. P. 12 049,52 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 14 d. nutartimi ir 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi, kuria patikslinta 2011 m. vasario 14 d. nutarties rezoliucinė dalis, pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio.
Palikta galioti iš T. B. nukentėjusiajam A. P. priteisti 9966,26 Lt turtinei žalai atlyginti, įskaitant išlaidas (8000 Lt) advokato pagalbai apmokėti, o dėl 2083,26 Lt turtinei žalai atlyginti (išlaidų vaistams, medikamentams bei higienos priemonėms pirkti) pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Iš T. B. nukentėjusiajam A. P. priteista suma neturtinei žalai atlyginti sumažinta iki 60 000 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
T. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 1 d., apie 0.30 val.,,,duomenys neskelbtini“ namo pirmojoje laiptinėje, stovėdamas ant laiptų į trečią aukštą, tyčia spyrė A. P. į veidą, dėl to šis nukrito nuo laiptų, taip padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą: pakauškaulio lūžimą dešinėje pusėje, einantį per piramidės pamatą, pereinantį į smilkininį žandikaulio sąnarį ir akiduobės stogą, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo apie dešinįjį smegenų pusrutulį, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis nusikaltimo nepadarė.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie suvaržė jo teises ir sukliudė teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Kasatorius tvirtina, kad rašytiniai įrodymai (ligos istorija, specialisto išvada, ekspertizės aktas, ekspertės paaiškinimai) paneigia jo kaltę tyčia sužalojus A. P., patvirtina, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų ir kad jis nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį. Šie kaltinimui prieštaraujantys duomenys nepaneigti, teismų išvados dėl jo kaltės prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir yra pagrįstos prielaidomis.
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai nukentėjusiojo ir jo liudytojų parodymus vertino kaip patikimus, suteikė jiems išskirtinę reikšmę, nes šių asmenų parodymų apie smūgio sudavimą A. P. nepatvirtina rašytinai įrodymai (medicinos dokumentai, eksperimento protokolai); taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos įrodymus vertinti išsamiai ir nešališkai. Be to, liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, todėl jų parodymai subjektyvūs. Vertinant nukentėjusiojo ir jo draugų parodymų patikimumą, turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad jie buvo girti, todėl abejotina, ar jie gerai matė ir suvokė įvykio aplinkybes. Liudytojai D. T. ir U. Z. galėjo sąžiningai klysti ne tik dėl to, kad abu buvo neblaivūs, bet ir dėl to, kad dėl prietemos laiptinėje nelabai ką galėjo matyti. Liudytojo L. S. parodymai vertintini kritiškai, nes jis stovėjo aukščiau už A. P., todėl smūgis koja neišvengiamai pirmiausia turėjo pataikyti L. S., o tik po to A. P.. Akivaizdu, kad šis liudytojas klaidina teismą, siekdamas jį (kasatorių) apkalbėti. Esant nurodytoms aplinkybėms, šių liudytojų parodymai, kad jis (kasatorius) spyrė nukentėjusiajam į galvą, negali būti vertinami kaip patikimi.
Kasatorius nesutinka su eksperimento metu gautų duomenų vertinimu. Pirmosios instancijos teisme eksperimento filmuota medžiaga neperžiūrėta, ji netirta ir tinkamai nevertinta, nesiaiškinta, ar jam (kasatoriui) ir nukentėjusiajam būnant tam tikrose vietose ant laiptų įmanoma įspirti ir pataikyti į galvą. Kasatorius nurodo, kad iš eksperimento duomenų (visų parodymų vidurkio) galima daryti išvadą, kad jis stovėjo ant 2-3 laiptelio žiūrint nuo apačios į ketvirtą aukštą, o nukentėjusysis – ant 4 laiptelio. Esant tokiai kombinacijai, tik vienas statistas vieną kartą pataikė, o antras - vos lietė manekeno galvą (tačiau suvestinėje nurodyta „Taip“), o visus kitus kartus – nepataikyta. Be to, liudytojų U. Z., D. T., L. S. ir jo (kasatoriaus) parodymų patikrinimo vietoje metu duoti parodymai apie tai, kur buvo nukentėjusiojo galva po kritimo, sutapo, taigi galima daryti išvadą, kad A. P. stovėjo ne aukščiau kaip ant 2-3 laiptelio nuo apačios. Jau papildomai apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir teisme šie liudytojai pakeitė savo parodymus, sakydami arba, kad gerai neatsimena, kur stovėjo A. P., arba, kad jis stovėjo aukščiau, nei buvo parodę parodymų patikrinimo vietoje metu. Taip šie liudytojai siekė jį apkaltinti nurodydami, kad A. P. būnant ant laiptų aukštesnėje vietoje jis galėjo įspirti šiam į galvą. Pirmosios instancijos teismas dėl šių svarbių aplinkybių nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, neperžiūrėjęs eksperimento filmuotos medžiagos ir jos neįvertinęs, padarė išvadą, jog įrodymai įvertinti tinkamai.
Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų dėl spyrio į galvą (veidą) nepatvirtina nei ligos istorija, nei specialisto išvada, nei ekspertizės aktas, nei teisme apklaustos ekspertės L. K. paaiškinimai, taip pat nevertino, kad sužalojimai nukentėjusiojo veide nenustatyti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus atmetė, padarydamas prielaidomis pagrįstą išvadą, kad būtent nuo jo (kasatoriaus) smūgio koja nukentėjusysis krito nuo laiptų. Iš skundžiamos nutarties taip ir neaišku, kokiu būdu nukentėjusiajam padarytas sužalojimas, t. y. ar nuo spyrio koja, ar nuo atsitrenkimo į laiptų aikštelę. Kolegijos manymu, nors išorinių sužalojimų nukentėjusiojo veide neužfiksuota, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad spyris į veidą buvo, nes specialistė nukentėjusįjį apžiūrėjo po įvykio praėjus kuriam laikui, ir tokie pėdsakai galėjo išnykti. Tačiau skundžiamoje nutartyje nenurodoma aplinkybė, kad ekspertė, duodama išvadą, rėmėsi ne tik A. P. apžiūrėjimu, bet ir pirminiais medicinos dokumentais, kuriuose sužalojimai veide neužfiksuoti. Be to, nutartyje yra prieštaringų teiginių („nukentėjusysis krito aukštielninkas ir susižeidė galvą“;,,sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nuo stipraus trauminio poveikio kietu buku daiktu ir galėjo atsirasti tiek nuo stipraus smūgio, tiek nuo stipraus atsitrenkimo nugriuvus“). Taigi apeliacinės nutarties išvada, kad jis (kasatorius) tikrai spyrė nukentėjusiajam į galvą, kad buvo fizinis jo ir nukentėjusiojo kontaktas, grindžiama tik subjektyviais parodymais, o ne įrodymų visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas. Teismų išvada, jog T. B. padarė BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta nuosekliais nukentėjusiojo bei liudytojų D. T., U. Z., L. S. parodymais bei kita bylos medžiaga. Teismas nurodė, kodėl nesivadovauja T. B. parodymais ir vertina juos kaip neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, ir kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie paneigti ir nukentėjusiojo, ir liudytojų D. T., U. Z., L. S. parodymais. Liudytojai aiškiai nurodė, kad matė, kaip T. B. ne tik perkėlė koją per turėklus, bet akivaizdžiai spyrė nukentėjusiajam į veido sritį. Be to, liudytojas L. S. nurodė, kad T. B. spiriant jo koja „prašvilpė“ pro patį L. S.. Šie L. S. parodymai neprieštarauja kitai bylos medžiagai. Kad T. B. spyrė, parodė taip pat ir nukentėjusysis paaiškinęs, kad, jam lipant laiptais į viršų ir mobiliojo ryšio telefonu rašant SMS žinutę, viršuje buvęs kaimynas kažką pradėjo šaukti, po to spyrė jam į galvą. Atliktas eksperimentas ir parodymų patikrinimas vietoje, kartu su liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada, ekspertizės aktu leidžia daryti pagrįstas išvadas apie įvykio aplinkybes ir T. B. veiksmus – spyrį koja į galvą A. P., po kurio šis griuvo nuo laiptų ir, atsitrenkęs į laiptų aikštelės paviršių, sunkiai susižalojo galvą.
Prokurorė nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojų parodymais, nes jie ne tik nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, tačiau atitinka ir aptartus objektyvius bylos duomenis bei kitus byloje esančius įrodymus. Be to, liudytojai anksčiau su T. B. nebuvo pažįstami, todėl kasatoriaus apkalbėti neturėjo jokio pagrindo. Vien ta aplinkybė, kad nesutampa liudytojų ir nukentėjusiojo nurodytas išgertų alkoholinių gėrimų kiekis, nėra pagrindas netikėti jų parodymais. Šių asmenų parodymai dėl sužalojimo mechanizmo iš esmės neprieštarauja eksperimento duomenims, specialisto išvadai, ekspertizės akto išvadoms bei specialistės L. K. paaiškinimams.
Filmuotos eksperimento medžiagos neperžiūrėjimas teisme nėra BPK pažeidimas. 2010 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje buvo paskelbta bylos medžiaga. Nagrinėjimo teisme dalyviai peržiūrėti vaizdo įrašo nepageidavo. Eksperimento išvados smulkiai aprašytos protokole, prie protokolo yra priedai (nuotraukos, lentelės), iš kurių galima susidaryti išsamų eksperimento eigos vaizdą ir be filmuotos medžiagos. Ši medžiaga, priešingai nei teigia kasatorius, buvo ištirta.
Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinė nutartis prieštaringa dėl joje išdėstytų teiginių apie sužalojimo mechanizmą, nepagrįstas, nes teismo nutartyje nurodyta, kad „poveikį, dėl kurio atsirado sužalojimai, padarė būtent T. B. smūgis koja, dėl kurio nukentėjusysis krito aukštielninkas ir, atsitrenkęs į laiptų aikštelės paviršių, sunkiai susižalojo galvą. Šios aplinkybės patvirtina ne tik buvus tiesioginį nukentėjusiojo ir nuteistojo fizinį kontaktą, tačiau ir priežastinį ryšį tarp nuteistojo neteisėto veikimo (tyčinio spyrio į galvą) ir pasekmių (sunkaus sužalojimo), nes aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nors sužalojimai atsirado ne nuo tiesioginio smūgio į galvą, o nuo atsitrenkimo į kietą buką paviršių, tačiau nuteistojo smūgis į galvą buvo būtina šių pasekmių atsiradimo sąlyga“. Kasatoriaus nurodyti nutarties teiginiai yra tik teismo medicinos ekspertizės akto citatos. Dėl nenustatytų sužalojimų nukentėjusiojo veide teisme apklausta specialistė L. K. paaiškino, kad pėdsakų gali ir nelikti, nes tai priklauso nuo apavo, kuriuo buvo apsiavęs smurtaujantis asmuo.
Teismai pagrįstai pripažino, kad tarp T. B. veiksmų (spyrio koja nukentėjusiajam) ir kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas buvo dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Nors sužalojimai atsirado ne nuo tiesioginio smūgio į galvą, o nuo atsitrenkimo į kietą buką paviršių, tačiau kasatoriaus spyris į galvą buvo būtina šių padarinių atsiradimo sąlyga. Kasatorius suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Be to, jis suvokė, kad gali kilti tokio pobūdžio pasekmės, ir nors tų konkrečių pasekmių nenorėjo, bet leido joms kilti, t. y. veikė neapibrėžta tyčia. Tokiais atvejais, kaip patvirtina ir susiklosčiusi teismų praktika, veika kvalifikuojama pagal faktiškai sukeltus padarinius. Šiuo konkrečiu atveju nuo išdėstytos nuostatos nenukrypta, todėl baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nėra.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 197 straipsnio (eksperimento) taikymo
BPK 197 straipsnis apibrėžia eksperimentą kaip procesinį veiksmą, kuris skirtas liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti, kada atkuriama tiriamo įvykio situacija, aplinka, asmenų veiksmai ar kitos aplinkybės ir atliekami reikiami bandymai. Atliekant eksperimentą, galima patikrinti įvykio ar reiškinio suvokimo galimybę (matomumą ar girdimumą), tam tikrų veiksmų atlikimo galimybę (ar galima pralįsti pro tam tikro dydžio angą ir pan.), asmens profesinius ir kitokius įgūdžius (ar asmuo moka vairuoti ir pan.), nusikalstamos veikos įvykio detales bei pėdsakų (įsilaužimo, vilkimo ir kt.) atsiradimo sąlygas. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu siekiant patikrinti įtariamojo veiksmų – spyrio koja per turėklus stovint ant laiptų – atlikimo galimybę, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumą, buvo atliktas eksperimentas. Taigi eksperimento metu buvo žinoma nukentėjusiojo apytikslė buvimo vieta (įvykio metu jis lipo laiptais aukštyn) ir T. B. stovėjimo vieta, todėl siekta atkūrus panašias aplinkybes ir sudarius panašias sąlygas patikrinti, ar T. B., stovėdamas aukščiau ant laiptų, per turėklus spirdamas koja nukentėjusiajam į galvą, galėjo jį pasiekti. Eksperimento metu gauti rezultatai tokią galimybę patvirtino. Šie rezultatai patvirtino ir nukentėjusiojo bei liudytojų D. T., L. S., U. Z., tvirtinusių, kad T. B. koja spyrė į galvą nukentėjusiajam, kuris nuo smūgio krito aukštielninkas, parodymų patikimumą.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Kasacinio skundo esmė ta, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, jog jo kaltė neįrodyta.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius, teigdamas, kad bylos aplinkybės buvo neišsamiai išnagrinėtos, nurodo tai, kad teismas neperžiūrėjo eksperimento metu filmuotos medžiagos. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad teismas klausė proceso dalyvių, ar šie pageidauja peržiūrėti vaizdo įrašą, tačiau nei kaltinamasis, nei jo gynėjas to nepageidavo. Eksperimento atlikimo tvarka ir rezultatai smulkiai aprašyti protokole, prie protokolo yra priedai (nuotraukos, lentelės), iš kurių galima susidaryti išsamų eksperimento eigos vaizdą ir be filmuotos medžiagos. Ši medžiaga buvo ištirta, todėl teismas pagrįstai vertino eksperimento rezultatus. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tik tuomet vertino surinktus duomenis.
Kasatorius skunde nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojų D. T., L. S., U. Z. parodymai nepatikimi, nes jų parodymų apie spyrį į galvą nepatvirtina rašytiniai bylos įrodymai, be to, jie yra draugai, įvykio metu buvo girti ir dėl prietemos laiptinėje galėjo visko nepamatyti. Tokie argumentai nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai gauti teisėtais būdais (jų gavimo teisėtumo kasatorius neginčija), jie patikrinti teisiamajame posėdyje apklausiant šiuos asmenis, užduodant jiems klausimus, sulyginant su kitais bylos duomenimis. Kaltinamasis ir jo gynėjas šiame procese dalyvavo, uždavinėjo klausimus ir aiškinosi svarbias jiems aplinkybes. Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo ir liudytojų D. T., L. S., U. Z. parodymus (jais nustatyta, kad, nukentėjusiajam lipant laiptais į viršų, kaltinamasis nusileido keliais laipteliais žemyn, perkėlė koją per turėklus ir spyrė nukentėjusiajam į veido sritį, kuris nuo smūgio krito aukštielninkas), eksperimento rezultatus, padarė išvadą, kad jie nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Nors sužalojimų nukentėjusiojo veide nenustatyta, tačiau smūgio žymės liko: veidas sutinęs, iš nosies kraujavimo žymės, tai pažymėta tiek specialisto išvados, tiek ekspertizės akto tiriamosiose dalyse (duomenys iš ligos istorijos), be to, apie sūnaus veido sutinimą prieš operaciją parodė liudytoja J. P., ši aplinkybė nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstant liudytojos J. P. parodymus. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie smūgio koja žymes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir T. B. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurių turinys nuosprendyje išdėstytas ir nurodyti vertinimo motyvai, todėl kasatoriaus teiginys, kad jo kaltė pagrįsta prielaidomis ir spėjimais, nepagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl T. B. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Šios instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, to neprašė ir proceso dalyviai. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinė nutartis prieštaringa dėl joje išdėstytų teiginių apie sužalojimo mechanizmą, nepagrįstas, nes teismo nutartyje nurodyta, kad „poveikį, dėl kurio atsirado sužalojimai, padarė būtent T. B. smūgis koja, dėl kurio nukentėjusysis krito aukštielninkas ir, atsitrenkęs į laiptų aikštelės paviršių, sunkiai susižalojo galvą. Šios aplinkybės patvirtina ne tik buvus tiesioginį nukentėjusiojo ir nuteistojo fizinį kontaktą, tačiau ir priežastinį ryšį tarp nuteistojo neteisėto veikimo (tyčinio spyrio į galvą) ir pasekmių (sunkaus sužalojimo), nes aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nors sužalojimai atsirado ne nuo tiesioginio smūgio į galvą, o nuo atsitrenkimo į kietą buką paviršių, tačiau nuteistojo smūgis į galvą buvo būtina šių pasekmių atsiradimo sąlyga“. Kasatoriaus nurodyti nutarties teiginiai yra tik teismo medicinos ekspertizės akto citatos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už žmogaus tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. B. tyčia spyrė A. P. į veidą, dėl to šis krito aukštielninkas nuo laiptų ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, nes lūžo pakauškaulis ir virš smegenų išsiliejo kraujas.
Pagal nustatytas aplinkybes tarp T. B. veiksmo – smūgio koja A. P. (lipančiam laiptais aukštyn) į veidą, nuo kurio šis krito aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkdamas į laiptų aikštelės betoninį paviršių patyrė galvos traumą – sunkų sveikatos sutrikdymą, – yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Akivaizdu, kad jeigu T. B. nebūtų sudavęs smūgio koja A. P. į veidą, šis nebūtų kritęs ir patyręs galvos traumos – sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo griuvimas, atsitrenkimas galva į laiptų aikštelės betoninį paviršių ir galvos traumos gavimas yra tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp tyčinio smūgio koja į veidą (galvą) ir nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo; tarp veiksmų suduodant smūgį ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymui. Taigi šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, todėl teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp T. B. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos. Dėl minėtų argumentų kasatoriaus teiginys, kad tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų nėra tiesioginio priežastinio ryšio, nepagrįstas.
Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. Baudžiamoji atsakomybė už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kyla esant tiesioginei tyčiai (kuri gali būti apibrėžta ar neapibrėžta) ar netiesioginei tyčiai. Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes (tarp jų ir tai, kad T. B. išmano kovinės savigynos veiksmus), pagrįstai konstatavo, kad jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tik netiksliai atskleidė tyčios turinį.
Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip sveikatos sutrikdymas ar nužudymas.
Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis T. B., tyčia suduodamas smūgį koja A. P. į veidą (galvą), lipančiam laiptais aukštyn, suvokė, jog nuo šio veiksmo jis gali kristi ir susižaloti, taigi abstrakčiai padarinius suvokė ir jų norėjo, todėl turi atsakyti už kilusius padarinius – sunkų A. P. sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys Nr. 2K-174/2010, 2K-227/2011).
Taigi pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 1 dalis – T. B. nusikalstamam veiksmui pritaikytas tinkamai.
Dėl kitų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde pakartojama daug apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Jonas Prapiestis
Vytautas Masiokas
