Baudžiamoji byla Nr. 2K-461/2011
Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00042-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.3.4.6.2; 2.3.6.3.1; 2.4.5.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutarties.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu K. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį viešaisiais darbais keturiems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną mėnesį neatlygintinai dirbti po penkiolika valandų, o iš viso neatlygintinai išdirbti šešiasdešimt valandų visuomenės labui.
Iš K. K. nukentėjusiajai D. K. priteista 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutartimi nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
K. K. nuteistas už tai, kad, būdamas darbingas ir sveikas, nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 14 d., nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2009 m. spalio 14 d., nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. sausio 21 d. vengia pareigos pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002 m. balandžio 22 d. sprendimą ir 2004 m. kovo 10 d. šio sprendimo pakeitimą sumažinti priteisto išlaikymo dydį iki 550 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį išlaikyti vaikus V. K., gimusią 1992 m. rugsėjo 19 d., D. K., gimusią 1995 m. birželio 28 d., ir mokėti lėšas vaikams išlaikyti po 550 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui D. K. naudai iki dukterų V. K. pilnametystės (2010 m. rugsėjo 19 d.) bei D. K. pilnametystės (2013 m. birželio 28 d.) ir neteikė dukterims kitos būtinos materialinės paramos, dėl to alimentų įsiskolinimas 2010 m. sausio 21 d. buvo 14 300 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą K. K. nutraukti bei iš D. K. gynėjo naudai priteisti visas jo ginamojo turėtas proceso išlaidas.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamo BK 164 straipsnio taikymo, taip pat dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, t. y., atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, byloje netinkamai aiškintos ir taikytos BPK ir Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos.
Kasatorius nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tik tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Teismai, nesivadovaudami teismų praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-129/2006, 2K-65/2007), klaidingai nurodo, kad vengimas išlaikyti vaikus tiesiogiai nesiejamas su pareigos nevykdymo piktybiškumu. Kasatoriaus manymu, piktybiškas vengimas išlaikyti vaiką yra sąmoningas (iš anksto apgalvotas ir tyčia daromas) tokios pareigos nevykdymas. Todėl šios kategorijos bylose būtina nustatyti tiesioginę tyčią ir jos tikslą – išlaikymas nesuteikiamas siekiant, kad vaikai išlaikymo negautų. Teismai nuteistojo veiksmuose nenustatė piktybiškumo, tačiau teigia, kad jis sąmoningai neteikė išlaikymo, nenurodydami, kuo tas sąmoningumas pasireiškė. Kasatoriaus manymu, nepranešimas antstoliui apie darbovietės pasikeitimą galėtų būti vertinamas kaip nuteistojo piktybiškumas tik tuo atveju, jei antstolis jam būtų išaiškinęs tokią pareigą bei įspėjęs, kad tokios pareigos nevykdymas dar ir neteikiant išlaikymo gali būti pagrindas patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, o antstolis neturėjo galimybės pats gauti tokių duomenų ir tai ilgam laikui būtų sutrukdę jam vykdyti išlaikymo išieškojimą. Šioje byloje antstolė nuteistajam nebuvo išaiškinusi jo pareigų (kartu ir pareigos informuoti antstolį apie darbovietės pasikeitimus), nebuvo įspėjusi apie gresiančias pasekmes, taip pat nesidomėjo, kodėl neatliekami išlaikymo atskaitymai. Taigi antstolis savo veikloje nesivadovavo CPK 634 straipsnio 2 dalies, 654 straipsnio nuostatomis. Kasatoriaus manymu, antstolis privalo skolininkui raštu išaiškinti jo teises ir pareigas (tokią išvadą suponuoja teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos pakeitimai (2009 m. kovo 30 d. redakcija), kurių 3 punkte nurodyta, kad antstolis privalo išsiųsti skolininkui patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti su jame raštu išaiškintomis skolininko teisėmis ir pareigomis). Taigi nuteistasis nepranešė antstoliui apie darbovietės pasikeitimus ne iš piktavališkumo, o dėl paties antstolio aplaidumo ir pareigų nevykdymo (už šios pareigos neįvykdymą be svarbių priežasčių nuteistajam net nebuvo skirta bauda (CPK 742 straipsnio 2 dalis). Tai leidžia teigti, kad nuteistasis šios pareigos neįvykdė dėl svarbių priežasčių. Todėl nepranešimo antstoliui apie darbovietės pasikeitimus negalima laikyti aplinkybe, patvirtinančia jo piktybiškumą neteikiant išlaikymo. Teismai sprendė, kad nuteistojo pranešimas antstoliui apie darbovietės pasikeitimus šalintų jo baudžiamąją atsakomybę, todėl, kasatoriaus manymu, nepranešimas dėl svarbių priežasčių taip pat šalina atsakomybę. Nuteistasis, žinodamas, kad išlaikymą vaikams iš jo pajamų išskaičiuoja antstolis, pagrįstai tikėjosi, kad antstolis tinkamai vykdys savo pareigas, tačiau antstolis ne tik pats visiškai neįvykdė savo pareigų, bet ir sutrukdė nuteistajam vykdyti pareigą išlaikyti vaikus. Visos minėtos aplinkybės rodo, kad išlaikymas vaikams nesumokėtas dėl svarbių priežasčių. Tai pagal teismų praktiką šalina baudžiamąją atsakomybę. Teismai nemotyvavo, kodėl nuteistojo nežinojimas apie pareigą pranešti apie gaunamą ligos pašalpą, nedarbo draudimo išmoką, nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius tvirtina, kad nuteistojo nežinojimas buvo nulemtas svarbių priežasčių, t. y. dėl antstolio aplaidumo vykdant savo pareigas. Pareiga teikti išlaikymą neišnyksta nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių ji nevykdoma, tačiau baudžiamoji atsakomybė už šios pareigos nevykdymą atsiranda tik tuo atveju, jei ji nevykdoma piktybiškai. Nuteistajam baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį taikyta neatsižvelgiant į tai, kad jis šios pareigos nevykdė dėl svarbių priežasčių. Be to, kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad vengimas išlaikyti nesiejamas su neveikimo sistemingumu, nes tiesioginė tyčia šiuo atveju pasireiškia tik veikimu, o sistemingumas yra būtina sąlyga nustatant veikos piktybiškumą, nes tik sistemingai atliekami veiksmai gali būti laikomi piktybiškais.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes procesinį sprendimą grindė nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo tiriami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo perskaityti ir analizuojami. Būtent šiais įrodymais apeliacinės instancijos teismas grindė vieną esminių aplinkybių, būtinų nustatyti šios kategorijos bylose, – sąmoningumą nemokant alimentų.
Be to, teismas viršijo bylos nagrinėjimo teisme ribas. Nuteistasis nebuvo kaltinamas tuo, kad vengė išlaikyti vaikus piktybiškai, tačiau teismai pripažino jį kaltu, kad jis vengė išlaikyti vaikus piktybiškai. Nuteistasis buvo kaltinamas tuo, kad visais jam inkriminuojamais laikotarpiais vengė išlaikyti vaikus būdamas sveikas ir darbingas (net, kai gydėsi ligoninėje ir buvo nedarbingas), bet nebuvo kaltinamas tuo, kad vengė išlaikyti vaikus gaudamas pajamas. Tačiau teismas pripažino jį kaltu, kad vengė išlaikyti vaikus gaudamas pajamas. Taigi pagal pateikto kaltinimo apimtį nebuvo jokio pagrindo nuteistąjį pripažinti kaltu pirmiausia dėl to, kad jis nebuvo kaltinamas piktybišku vengimu išlaikyti vaikus, be to, nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. vasario 4 d. jis buvo nedarbingas ir gydėsi (nors kaltinime teigiama priešingai), nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2009 m. balandžio 14 d., nors ir buvo darbingas, bylinėjosi su buvusiu darbdaviu ir siekė būti sugrąžintas į ankstesnį darbą, o nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2009 m. spalio 14 d. buvo registruotas darbo biržoje ir ieškojo darbo. Tokios priežastys teismų praktikoje pripažįstamos svarbiomis ir šalina baudžiamąją atsakomybę. Nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. sausio 21 d. jis dirbo, antstolis šiuos duomenis turėjo, tačiau nesiuntė vykdomojo rašto į jo darbovietę. Taigi nuteistasis nekaltas, kad išlaikymas buvo pradėtas skaičiuoti pavėluotai. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pažeidimų pasisakė paviršutiniškai.
Kartu kasatorius nurodo, kad teismas neteisingai nustatė nuteistojo gaunamas pajamas pagal VSDFV pažymą, kurioje nurodytos ne nuteistojo gautos pajamos, o pajamos, nuo kurių buvo apskaičiuojamos VSD įmokos. Visos nuteistojo gautos pajamos buvo pervedamos į jo sąskaitą, todėl tik pagal įplaukas į sąskaitą galima spręsti apie jo gautas pajamas per inkriminuojamus laikotarpius. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė.
Be to, kasatoriaus manymu, vadovaujantis BPK 28 straipsnio 1 dalimi, CK 3.203 straipsnio nuostatomis, bylose dėl vengimo išlaikyti vaikus žala daroma patiems vaikams, o ne vaikų turto uzufrukto tvarkytojams, todėl nukentėjusiaisiais šioje byloje turėjo būti pripažinti vaikai. D. K. galėjo būti tik liudytoja. Vadovaujantis BPK 55 straipsnio 3 dalimi, advokatas E. K. negalėjo būti nukentėjusiųjų V. K. ir D. K. atstovu, nes neturėjo įgalinimų joms atstovauti, o galėjo būti tik liudytojos D. K. atstovu. Todėl teismas negalėjo vadovautis jo paaiškinimais, nes atstovas teisme gali duoti paaiškinimus tik už nukentėjusįjį, bet ne už liudytoją. Taip pat teismai negalėjo D. K. naudai priteisti išlaidų, susijusių su advokato pagalba, nes pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį atlyginamos tik nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, bet ne liudytojo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų motyvuotai nepasisakė. Kadangi procesas šioje byloje buvo pradėtas pagal D. K. pareiškimą, tai teismas gali nuspręsti iš jos priteisti kasatoriaus naudai jo ginamojo turėtas proceso išlaidas (BPK 105 straipsnio 6 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė siūlo iš dalies tenkinti kasacinį skundą bei dėl esminių BPK 242 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime nurodoma, kad skundo teiginys, jog vengimas išlaikyti vaikus tiesiogiai nesiejamas su pareigos nevykdymo piktybiškumu, nepagrįstas. Darydami tokią išvadą teismai laikėsi teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. 2K-7-68/2009 pažymėta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Skirtingai negu 1961 m. BK, 2000 m. BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu. Tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką.
Kasatorius nurodo, kad jo ginamasis buvo pripažintas kaltu didesne apimtimi nei buvo kaltinamas. Kadangi kaltinamajame akte nenurodyta, kad jo ginamasis vengė išlaikyti vaikus piktybiškai, teismas savarankiškai negalėjo nustatyti šio požymio, taip pažeidė teisiamojo teises. Šis kasatoriaus teiginys nepagrįstas. Pirma, teismų sprendimuose sąvoka,,piktybiškumas“ nėra minima. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-65/2007 konstatuota, kad sąvokos „piktybiškas“ ir „sąmoningas“, kurios vartojamos apibūdinant nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, subjektyviuosius požymius, laikytinos iš esmės tapačiomis, nes piktybiškas vengimas išlaikyti vaiką – tai sąmoningas, žinant apie savo pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, tokios pareigos nevykdymas.
Skunde nurodoma, kad teisiamojo teisės buvo pažeistos ir išplėstos kaltinimo ribos, nes teismo nuosprendyje konstatuojant, kad jis vengė išlaikyti vaikus gaudamas pajamas, kaltinamajame akte buvo inkriminuota „būdamas sveikas ir darbingas“. BK 164 straipsnyje nustatyta atsakomybė už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Kaltinamajame akte K. K. buvo inkriminuotas vienas iš alternatyvių BK 164 straipsnyje numatytų objektyviųjų požymių – vengimas pareigos išlaikyti vaikus pagal teismo spendimą. Pareiškiant įtarimus K. K., iš tiesų buvo nurodytos perteklinės aplinkybės „būdamas sveikas ir darbingas“. Įrodinėjant kaltę pagal aptariamą straipsnį kaltinamojo darbingumas sietinas tik su prievolės išlaikyti vaikus nevykdančio asmens galimybėmis uždirbti lėšas. Nedarbingumas gali būti viena iš svarbių priežasčių, dėl kurių asmuo negalėjo vykdyti savo pareigos mokėti lėšas vaikų išlaikymui. Tačiau šioje byloje, net ir būdamas laikinai nedarbingas dėl ligos, nuteistasis gavo pajamas (nedarbingumo pašalpą), todėl laikinas nedarbingumas negali būti pripažintas svarbia priežastimi šalinančia baudžiamąją atsakomybę. Būtent šiuo aspektu nustatytas aplinkybes ir įvertino bylą nagrinėję teismai.
Kasaciniame skunde teigiama, kad D. K. nepagrįstai pripažinta nukentėjusiąja, nes nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje gali būti pripažintas asmuo, kuriam nusikalstamais veiksmais yra padaryta turtinė, fizinė ar moralinė žala (BPK 28 straipsnio 1 dalis). Kadangi išlaikymas yra priteisiamas vaikui, kasatoriaus nuomone, vengiant mokėti lėšas vaikui išlaikyti žala yra daroma vaikui, todėl vaikas, o ne vaiko motina yra nukentėjusysis baudžiamojoje byloje. Su šiais teiginiais negalima sutikti. BK 164 straipsnyje numatytos veikos objektas yra vaiko teisė į jo materialinį išlaikymą. Objektyviai BK 164 straipsnyje numatyta veika įvykdoma vengiant pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. K. K. pripažintas kaltu dėl pareigos išlaikyti vaikus vengimo pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002 m. balandžio 22 d. sprendimą. Šiuo sprendimu D. K. naudai buvo priteistos lėšos dukterims Vaidai ir Dainai išlaikyti iki jų pilnametystės. Taigi, K. K. vengiant vykdyti teismo sprendimą, būtent D. K. negavo teismo jai priteistų lėšų vaikams išlaikyti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad ji turėjo materialiai rūpintis nepilnamečiais vaikais ne tik už save, bet ir už pareigos nevykdantį tėvą. Iš bylos duomenų matyti, kad, nepaisant to, jog vaikams išlaikyti iš K. K. po kelis mėnesius iš eilės visai nebuvo pervedamos teismo sprendimu priteistos lėšos, mergaitės vis tiek buvo D. K. išlaikomos ir aprūpinamos. Darytina išvada, kad D. K. pagrįstai byloje pripažinta nukentėjusiąja ir pagrįstai naudojosi BPK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise turėti įgaliotąjį atstovą.
Kartu prokurorė nurodo, kad skunde pagrįstai teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas nutartyje remiasi tiesiogiai neištirtais įrodymais. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nutartyje motyvuojant K. K. sąmoningą savo pareigos išlaikyti vaikus nevykdymą, remtasi ikiteisminio tyrimo metu K. K. duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino reikalinga nustatant bylos aplinkybes vadovautis K. K. parodymais, duotais apklausiant jį kaip įtariamąjį (T. l, b. 1. 78; 82–83). BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (2K-431/2006). Darytina išvada, kad teismas gali remtis šiais duomenimis, tačiau jie turi būti tiesiogiai ištirti teismo posėdžio metu. Tuo tarpu iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad šie parodymai nebuvo, kaip tai įpareigoja BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostata, tiesiogiai ištirti nagrinėjant bylą teisme. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netyrė ir jais nuosprendyje nesivadovavo, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pasinaudoti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta galimybe perskaityti tuos parodymus teismo posėdyje ir tik tuomet jais vadovautis. Teismų visai neištirti bylos duomenys negali būti pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimui priimti. Tokio pobūdžio BPK pažeidimai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką paprastai pripažįstami esminiais (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006).
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji D. K. prašo skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nurodo neegzistuojančią tyčios formą – piktybišką tyčią. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, skirtingai negu 1961 m. BK, 2000 m. BK 164 straipsnyje įtvirtinta norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu. Tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-68/2009). Kaip matyti iš skunde išdėstytų argumentų, dėl nuteistojo nenoro išlaikyti savo vaikus kalti visi, tik ne jis. Kasatorius mano, kad nuteistojo nedarbingumas ar bylinėjimasis su buvusiu darbdaviu suteikia jam išskirtines teises neteikti išlaikymo savo vaikams, nors turbūt žino, kad Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais ir iki pilnametystės juos išlaikyti. CK III knygos 12 skyriaus II skirsnyje detalizuotas šios konstitucinės pareigos teisinis reglamentavimas. Nei nuteistojo nedarbingumas, nei teisminiai procesai negali daryti įtakos jo konstitucinei pareigai skirti išlaikymą vaikams. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis savo, kaip tėvo, pareigos nevykdė sąmoningai. Ši išvada teismų išsamiai motyvuota.
Kasatorius skunde teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė jai turėtas advokato išlaidas, nes šioje byloje nukentėjusieji yra vaikai, o ne ji – D. K.. Anot kasatoriaus, vengiant išlaikyti vaikus, žala daroma ne vaikų turto uzufrukto tvarkytojui, o patiems vaikams, todėl šioje byloje ji galėjo būti tik liudytoja, o nukentėjusiais turėjo būti pripažinti vaikai. Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos, o iš bylos duomenų matyti, kad ji, nuteistajam nevykdant savo, kaip tėvo, pareigos, nukentėjo ir ji, kaip vaikų motina, nes vaikams negavus išlaikymo, ji vykdė ne tik savo, motinos, bet ir tėvo pareigą išlaikyti vaikus.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ypač atidžiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą. Šioje byloje teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl K. K. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas vieną esminių apelianto K. K. argumentų, kad jis nežinojo, jog antstolis nebeišskaičiuoja iš jo gaunamų pajamų alimentų vaikams, rėmėsi K. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šie duomenys nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką paprastai pripažįstami esminiais (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006).
BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad padaryti BPK 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai yra esminiai; tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Konstatavus esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir dėl to bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde keliami klausimai negali būti nagrinėjami, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) bei ištirti pirmosios instancijos teismo netirtus duomenis ir tik tuomet juos vertinti ir patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Jonas Prapiestis
Vytautas Masiokas
