Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K–556/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00622-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.1.2. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal įtariamojo K. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu K. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat išteisintas M. M. (M. M.), tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą,

n u s t a t ė :

K. K. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad, veikdamas kartu su M. M., 2010 m. birželio 24 d., apie 16.53 val., Vilniuje, Raistelių-Salininkų-Eišiškių pl., inscenizavo eismo įvykį, kuriame dalyvavo M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis J. K., ir K. K. vairuojamas bei jam priklausantis automobilis „BMW 330“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). 2010 m. birželio 28 d. K. K. dėl šio įvykio kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“ Žalų administravimo skyrių, esantį Vilniuje, Geležinio Vilko g. 6A, ir pateikė prašymą bei paaiškinimus, kad būtų išmokėta eismo įvykio patirtų nuostolių draudžiamoji 11 545 Lt išmoka. Taip K. K. ir M. M. buvo kaltinami pasikėsinę iš UADB „Ergo Lietuva“ savo naudai apgaule įgyti 11 545 Lt.

Kasaciniu skundu įtariamasis K. K. prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis yra neteisėta. Skunde nurodoma, kad BPK 1 straipsnyje įtvirtinta baudžiamojo proceso paskirtis reikalauja ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas ignoravo šią BPK 1 straipsnio nuostatą ir priėmė nutartį, kuria pateisino prokuroro padarytus ikiteisminio tyrimo taktikos trūkumus ir padarytas klaidas formuluojant kaltinimą, neatsižvelgė į BPK 7 straipsnyje išdėstytą rungtyniškumo principą, pasmerkdama išteisintuosius neapibrėžtos trukmės procesui, kurio metu dar tik bus bandoma pradėti nustatyti (praėjus beveik dvejiems metams po įvykio), ar apskritai tikrovėje buvo eismo įvykis ir kokie automobilių sugadinimai padaryti šio eismo įvykio metu.

Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas atliko labai išsamų įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus, įskaitant ir policijos pareigūnus, specialistus, ištyrė rašytinius įrodymus, nuosprendyje pateikė išsamią įrodymų analizę ir motyvuotas išvadas. Teismas išnagrinėjo bylą pagal kaltinamiesiems pareikštą kaltinimą ir nustatė, kad jie nepadarė nusikalstamos veikos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas jokios įrodymų analizės neatliko, pirmosios instancijos teismo išvadų nekvestionavo, tačiau konstatavo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, šie neatitikimai trukdo nagrinėti bylą ir jų negalima ištaisyti teisme. Taigi, BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas, trukdantis nagrinėti bylą teisme, yra vienintelis skundžiamoje nutartyje nurodomas motyvas, kodėl naikinamas išteisinamasis nuosprendis. Tačiau BPK 332 straipsnio 9 dalis reikalauja tokio pobūdžio nutartyje ne tik nurodyti motyvus, kodėl nuosprendis yra naikinamas, bet ir BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, kurį turi pašalinti prokuroras. Šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas neįvykdė ir jokių konkrečių pažeidimų, kuriuos turi pašalinti prokuroras, nutartyje nenurodė.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikė teorinius samprotavimus apie tai, jog kaltinamiesiems pareikštame kaltinime neatskleistas esminis BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis – apgaulė. Tačiau kasatorius mano, kad šis būtinasis nusikaltimo sudėties požymis ikiteisminio tyrimo metu buvo atskleistas tiek, kiek jį buvo įmanoma nustatyti ir kiek jis pasireiškė kaip kaltinimas eismo įvykio inscenizavimu. Pirmosios instancijos teismas detaliai apibūdino šios sąvokos reikšmes, ją analizavo ir padarė išvadas, kad pagal pareikštą kaltinimą galima baudžiamąją bylą ne tik išnagrinėti teisme, bet ir priimti teismo baigiamąjį aktą. Nors pirmosios instancijos teismas ir atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamiesiems pareikštas kaltinimas nėra teisiškai nepriekaištingas, tačiau konstatavo, kad padarytas BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas netrukdo nagrinėti bylos, nes kaltinamųjų teisė į gynybą nepažeista, teisiamajame posėdyje jie pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinami.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaltinamojo pareiškimas, kad jis supranta, kuo kaltinamas, yra svarus argumentas, leidžiantis spręsti, kad BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimai nepažeisti arba šie pažeidimai netrukdė nagrinėti baudžiamosios bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzgxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-781/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-781/2007">2K-781/2007</a>).

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė ir tai, kad prokuroras nepateikė prašymo remiantis BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatomis papildyti kaltinamiesiems pareikštą kaltinimą naujomis aplinkybėmis, tačiau, kasatoriaus manymu, šis argumentas negali būti pagrindas priimti sprendimą grąžinti bylą prokuratūrai, nes teismas privalo išnagrinėti bylą pagal pareikštą kaltinimą (BPK 255 straipsnis).

Kasatorius nurodo, kad BPK 256 straipsnyje numatyta prokuroro (kaip ir nukentėjusiojo) galimybė prašyti pakeisti kaltinimą teisiamajame posėdyje nėra siejama su kaltinamojo akto trūkumų taisymu teisiamajame posėdyje. Teismas jau sprendimo perduoti bylą nagrinėti teisiamajame

posėdyje priėmimo metu įvertina, ar baudžiamąją bylą galima nagrinėti teisiamajame posėdyje ir negali „projektuoti“ prokuroro ar nukentėjusiojo pozicijos keičiant kaltinimą, kitaip tariant, teismas priimdamas BPK 232 straipsnio 1 punkte numatytą nutartį nusprendžia, ar pagal kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimą yra įmanomas bylos nagrinėjimas iš esmės. Todėl aplinkybė, kad nepareikštas naujas kaltinimas BPK 256 straipsnio tvarka, negali būti kliūtimi išnagrinėti baudžiamąją bylą iki galo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kaltinimo pakeitimas teisme galimas tik iš anksto pranešus baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudarant sąlygas išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-228/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-228/2008">2K-7-228/2008</a>). Tai, kad BPK 256 straipsnyje numatyta procedūra apeliacinės instancijos teisme neatlikta ar atlikta netinkamai, yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, bet ne pagrindas perduoti bylą prokuratūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-614/2011). Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarties perduoti bylą prokuratūrai motyvai yra ydingi, neparemti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos analize.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sprendimą priėmė, nesant tokio sprendimo priėmimo pagrindų, taip pažeisdamas šios normos nuostatas, o tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo įtariamojo K. K. kasacinį skundą atmesti. Priešingai negu teigia kasatorius, Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti K. K. ir M. M. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei apeliacinio skundo argumentais, pagrįstai nustatė, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Priimdamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą procesinį sprendimą, teismas neišėjo už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes K. K. ir M. M. teisinė padėtis nebuvo pabloginta labiau, negu to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė konkrečius kaltinamojo akto turinio pažeidimus, trukdančius nagrinėti bylą iš esmės. Perduodamas bylą prokurorui, teismas pagrįstai konstatavo, kad K. K. ir M. M. pateiktame kaltinime visiškai neatskleistas esminis jiems inkriminuotos BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – apgaulė. Tuo tarpu teismui perduotame 2011 m. kovo 23 d. kaltinamajame akte K. K. ir M. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, o būtent: jie 2010 m. birželio 24 d., apie 16.53 val., veikdami kartu, Vilniuje, Raistelių-Salininkų-Eišiškių pl., inscenizavo eismo įvykį, kuriame dalyvavo M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“, priklausantis J. K., ir K. K. vairuojamas bei jam priklausantis automobilis „BMW 330“. 2010 m. birželio 28 d. K. K. dėl šio įvykio kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“ Žalų administravimo skyrių ir pateikė prašymą bei paaiškinimus, kad būtų išmokėta eismo įvykio patirtų nuostolių draudžiamoji 11 545 Lt išmoka. Akivaizdu, kad iš kaltinime pateiktos formuluotės „inscenizavo eismo įvykį, kuriame dalyvavo M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“, priklausantis J. K., ir K. K. vairuojamas bei jam priklausantis automobilis „BMW 330“, visiškai neaišku, ar kaltinime nurodyto eismo įvykio iš viso nebuvo,

ar jis vis tik realiai įvyko, tačiau ne visi automobilių apgadinimai buvo padaryti šio eismo įvykio

metu, ar dalis automobiliams nustatytų apgadinimų padaryta iki realaus eismo įvykio ar tariamo eismo įvykio metu. Kaltinime neišdėstyti ir bendri kaltinamųjų veiksmai, siekiant įvykdyti sukčiavimą, patvirtinantys jų bendrininkavimą. Pagal bylos faktines aplinkybes apgaulė pasireiškė ne eismo įvykio inscenizavimu, o tuo, kad K. K. ir M. M. į tariamo eismo įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, o vėliau ir „Ergo Lietuva“ Žalų administravimo skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie K. K. priklausančio automobilio sugadinimo ir nuostolių atsiradimo aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visiškai teisingai nurodyta, kad minėti kaltinamojo akto trūkumai trukdo išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Taigi, teismas pripažino, kad dėl nustatytų kaltinamojo akto trūkumų pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti nei išteisinamojo, nei apkaltinamojo nuosprendžio, o privalėjo vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatomis perduoti bylą prokurorui. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nesant BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikto prokuroro prašymo, neturėjo procesinės galimybės pats ištaisyti kaltinamojo akto trūkumų ir savo iniciatyva K. K. ir M. M. pateiktame kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismui nuosprendyje suformulavus naują kaltinimą, K. K. ir M. M. nebūtų suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai nustatytas aplinkybes apeliacine tvarka, todėl tokiu atveju kaltinimo pakeitimas turėtų esminės įtakos K. K. ir M. M. teisės į gynybą realizavimui. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Tačiau dėl prokuroro darbo trūkumų negali likti galioti ir įsiteisėti aiškiai nepagrįstas ir pažeidžiant BPK reikalavimus priimtas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendis, todėl Vilniaus apygardos teismo sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti yra teisėtas ir pagrįstas.

Įtariamojo K. K. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 219 straipsnio pažeidimo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, dėl to nepagrįstai panaikino apygardos teismo nuosprendį ir bylą grąžino prokurorui surašyti kitą kaltinamąjį aktą.

Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio

pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-449/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-449/2008">2K-449/2008</a>; 2K-480/2012).

Ir apylinkės, ir apygardos teismai pagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis aktas turi trūkumų. Tačiau šie trūkumai nesutrukdė apylinkės teismui išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą byloje. Teisiamojo posėdžio metu paskelbus kaltinamąjį aktą teisiamieji paaiškino, kad suprato, kuo kaltinami. Nei jie, nei jų gynėjai nenurodė jokių šio procesinio dokumento trūkumų ir bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes ir veikų kvalifikaciją. Baigiamųjų kalbų metu prokuroras prašė kaltinamuosius pripažinti kaltais dėl pasikėsinimo sukčiauti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Taigi ir teismui, ir proceso dalyviams buvo aišku, dėl ko nagrinėjama byla, kokia kaltinimų esmė, ko siekiama byloje. Neaiškumai iškilo tik tada, kai po teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo prokuroras padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat neginčijo kaltinamojo akto dėl galimų trūkumų, atvirkščiai, jis teigė, kad jame nėra tų trūkumų, kurie nurodyti apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje. Iš to galima daryti išvadą, kad kaltinimas buvo aiškus ir prokurorui. Tačiau apeliacinės instancijos teismui pasirodė kitaip – jis atsisakė nagrinėti prokuroro apeliacinį skundą dėl kaltinamojo akto trūkumų ir nurodė, kad nesilaikyta BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Prieštaringą poziciją šioje byloje išsakė prokurorai. Jei apeliaciniame skunde, kaip minėta, jie tvirtino, kad kaltinamasis aktas neturi trūkumų, kuriuos nurodė apylinkės teismas, tai atsiliepime į kasacinį skundą prokurorai tvirtina, jog apygardos teismo sprendimas teisėtas ir dėl kaltinamojo akto trūkumų byla pagrįstai perduota prokurorui.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir perdavė bylą prokurorui pateikdamas du skirtingus motyvus. Pirmas motyvas, kad pateiktame kaltinime neatskleistas esminio sukčiavimo požymio, t. y. apgaulės, turinys. Apsiribota žodžiu – „inscenizavimas“.

Kitas motyvas susijęs su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš pateikto kaltinimo neaišku, ar 2010 m. birželio 24 d., apie 16.53 val., Vilniuje, Raistelių-Salininkų-Eišiškių pl. M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir K. K. vairuojamas automobilis „BMW 330“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tarpusavyje kontaktavo; jeigu taip, tai kokie automobilių sugadinimai buvo padaryti būtent šio jų tarpusavio kontakto metu, o kurie ne. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, BK 182 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis, todėl, inkriminuojant šį nusikaltimą, kaltinime būtina nurodyti veikos padarinius, priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, o inkriminuojant pasikėsinimą padaryti nusikaltimą – priežastis, dėl kurių neatsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, kas nagrinėjamu atveju ir nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi procesinės galimybės K. K. ir M. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių papildyti naujomis nepateikus prašymo BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teismui nuosprendyje suformulavus naują kaltinimą, K. K. ir M. M. nebūtų suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai nustatytas aplinkybes apeliacine tvarka, todėl tokiu atveju kaltinimo pakeitimas turėtų esminę įtaką K. K. ir M. M. teisės į gynybą realizavimui. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis) ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

Pagrindinė faktinė aplinkybė, įtakojanti bylos baigtį, yra tai, ar eismo įvykis buvo tikras, ar inscenizuotas. Jei jis buvo tikras, nėra kliūčių priimti išteisinamąjį nuosprendį. Jei inscenizuotas, tada klausimas kyla dėl nusikaltimo sudėties buvimo, nes inscenizavimas ir po to kreipimasis į draudiką dėl žalos atlyginimo yra apgaulė ir pasikėsinimas užvaldyti svetimą turtą. Inscenizavimas gali pasireikšti keliais būdais: 1) įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis ir (ar) kitoje vietoje, negu nurodė kaltinamieji, 2) įvykyje dalyvavo kitos transporto priemonės, kiti asmenys. Nors kaltinamajame akte neatskleista, kuo pasireiškė inscenizavimas, tačiau iš bylos aplinkybių aiškėja, kad kaltinimas paremtas tuo, jog 2010 m. birželio 24 d., apie 16,53 val., Vilniuje, Raistelių-Salininkų-Eišiškių pl. inscenizuotas eismo įvykis, kuriame dalyvavo M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantis J. K., ir K. K. vairuojamas bei jam priklausantis automobilis „BMW 330“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). 2010 m. birželio 28 d. K. K. dėl šio įvykio kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“ Žalų administravimo skyrių, esantį Vilniuje, Geležinio Vilko g. 6A, ir pateikė prašymą bei paaiškinimus, kad būtų išmokėta eismo įvykio patirtų nuostolių draudžiamoji 11 545 Lt išmoka. Pagrindinė faktinė aplinkybė nustatytina byloje: ar buvo tuo laiku, toje vietoje su tais pačiais automobiliais eismo įvykis, kuriame dalyvavo kaltinamieji, ir ar pranešimas draudimo bendrovei apie įvykį ir kreipimasis dėl žalos buvo apgaulingas, ar, suklaidinus draudimo bendrovę dėl eismo įvykio, pasikėsinta gauti nepagrįstą išmoką.

Kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad inscenizavimas kaip veika galėtų būti aprašytas tiksliau. Tačiau iš bylos medžiagos pakankamai aišku, kuo pasireiškė inscenizavimas, ir dėl to jokio ginčo teisme nebuvo: visi proceso dalyviai suprato, kuo kaltinami ir kuo pasireiškė inscenizavimas.

Kitas apeliacinės instancijos teismo motyvas susijęs su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš pateikto kaltinimo neaišku, ar 2010 m. birželio 24 d., apie 16.53 val., Vilniuje, Raistelių-Salininkų-Eišiškių pl., M. M. vairuojamas automobilis „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir K. K. vairuojamas automobilis „BMW 330“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) tarpusavyje kontaktavo; jeigu taip, tai kokie automobilių sugadinimai buvo padaryti būtent šio jų tarpusavio kontakto metu, o kurie ne. Tačiau byloje yra dvi specialistų išvados, dėl kurių apygardos teismas bylą perduoda prokurorui. Jei teismui neaiškios šios išvados, jis gali paskirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Dėl to nebūtina bylą perduoti prokurorui. Nagrinėjant bylą prokuroras gali patikslinti kaltinimą. Jei jis nesikeičia į sunkesnį, tą gali padaryti ir pats teismas.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankami medžiagos, kad teismai padarytų išvadą dėl nusikaltimo sudėties buvimo ar nebuvimo. Apylinkės teismas tam tikrą išvadą padarė. Tai reiškia, kad jis suprato kaltinimo esmę. Bylos medžiaga liudija, kad tai suprato ir kaltinamieji. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinamajame akte inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės kaltinimo aplinkybes, išdėstytos kaltinamajame akte, kaip ir parodė bylos procesas pirmosios instancijos teisme, netrukdė bylą nagrinėti teisme ir nebuvo iš esmės suvaržyta kaltinamųjų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami. Apylinkės teismo nuosprendis ir jame išdėstyti motyvai nekliudo apygardos teismui įvertinti apylinkės teismo sprendimą BK 182 straipsnio požiūriu.

Taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą, bei BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą prokurorui. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimą ir dėl to priėmęs nepagrįstą nutartį, padarė esminį BPK pažeidimą ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nuosprendį. Teisėjų kolegija to padaryti negali. Kadangi neišnagrinėtas prokuroro apeliacinis skundas, paduotas byloje, teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduota bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį K. K. ir M. M. byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas