Dėl gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr.3K-3-319/2007 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1;

24.2; 30.10; 51; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei N. K., tretiesiems asmenims P. S., L. G., K. B., atstovaujamai įstatyminės atstovės L. G., dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir atsakovės N. K. priešieškinį ieškovui G. S., atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnijai, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarei D. Š. dėl gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. S. nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 79,74 kv. m bendro ploto butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Šiame bute kartu su juo gyvena jo tėvas P. S., sugyventinė L. G., sugyventinės nepilnametės dukterys L. G. ir K. B. bei jo sesuo atsakovė N. K. Pastarieji, išskyrus atsakovę, šiame bute gyvena jo (ieškovo) sutikimu ir jam leidus. Maždaug prieš vienerius metus jis leido bute apsigyventi ir jo seseriai N. K. Tačiau ilgainiui atsakovė pradėjo konfliktuoti su jo (ieškovo) tėvu ir sugyventine, kambaryje, kuriame jai buvo leista apsigyventi, įsidėjo spyną ir šį kambarį rakina. Namuose tvyro įtampa, nemaloni ir nejauki atmosfera. Dėl susidariusios situacijos jo sugyventinė L. G. patyrė persileidimą. Pastaruoju metu atsakovė į jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausantį butą grįžta nereguliariai, sugrįžusi elgiasi įžūliai, atsiveda sutuoktinį, savo daiktų iš buto nepasiima. Ieškovo teigimu, jis prašė atsakovės išsikelti su visu jai priklausančiu turtu iš buto, tačiau ji su tuo nesutinka, nors su sutuoktiniu turi kitą butą. Dėl to jis yra priverstas prašyti iškeldinti atsakovę teismo tvarka. Laikydamas, kad atsakovė, naudodamasi jo nuosavybe be jo sutikimo, pažeidžia jo, kaip savininko, teises, remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, CK 4.37 straipsnio 1 dalimi ir 4.98 straipsniu, ieškovas prašė teismo iškeldinti atsakovę N. K. su visu jai priklausančiu turtu iš jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Priešieškiniu, pateiktu 2005 m. lapkričio 17 d., atsakovė N. K. prašė teismo pripažinti negaliojančia 1992 m. balandžio 7 d. ieškovo G. S. ir Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1974 metų ji nuolat gyveno kartu su motina J. S., tėvu P. S. ir broliu G. S.. Šiame bute ji buvo registruota. Butas buvo skirtas visiems šeimos nariams bendrai, todėl visų šeimos narių sutarimu jai buvo išskirtas vienas kambarys, kuriame ji nuolat gyveno. Bute buvo jos asmeniniai daiktai ir kitas jai priklausantis turtas. 1991 metais visi šeimos nariai raštu kreipėsi į Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūniją su prašymu privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme buvo nurodyta, kad butas bus privatizuojamas tėvo P. S. vardu. Su tuo sutiko visi šeimos nariai ir pasirašė sutikimą. Ji (atsakovė) buvo patikinta, kad butas taip ir buvo privatizuotas, todėl laikė save bendraturte ir teisėtai naudojosi jai priklausančia buto dalimi. Tačiau paaiškėjo, kad 1992 m. balandžio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ieškovo G. S. vardu. Apie tai, kad ginčijama sutartis yra sudaryta ne jos tėvo P. S., o brolio G. S. vardu, atsakovės teigimu, ji sužinojusi tik 2005 m. rugsėjo mėnesį, pareikalavusi šios sutarties iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnijos. Pareiškime Vilniaus miesto valdybai jos tėvas P. S. buvo nurodęs, kad pageidauja pirkti keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šį pareiškimą jis pasirašė, kartu nurodydamas, kad su juo bute yra registruoti keturi asmenys, ir juos išvardydamas. 1991 m. gruodžio 3 d. šis pareiškimas buvo užregistruotas Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijoje. 1991 m. lapkričio 25 d. pareiškime apie susitarimą pirkti butą nurodyta, kad J. S., N. K. ir G. S., t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkai, susitarė pirkti privatizuojamą butą nuomininko P. S. vardu (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Kadangi šiame susitarime neišreikšta P. S. valia ir sutikimas privatizuoti butą ieškovo G. S. vardu ir nėra P. S. parašo, tai ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Be to, ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtinta seniūnijos antspaudu, nors buto įkainojimo aktas Nr. 2440, kuris nėra svarbesnis dokumentas nei pirkimo-pardavimo sutartis, seniūnijos antspaudu yra patvirtintas. Minėtame pareiškime ir pareiškime apie susitarimą pirkti butą taip pat yra akivaizdžių išbraukymų. Vietoj S. P. V., išbraukus vardą ir tėvavardį, įrašytas G. P. Šie išbraukimai neaptarti ir nepatvirtinti. Ištaisymai, atsakovės teigimu, padaryti jai nežinant, nes sutikimo, kad butas būtų privatizuotas ieškovo G. S. vardu, ji nebuvo davusi. 1992 m. kovo 23 d. P. S. vardu surašytame buto įkainojimo akte Nr. 2440 nurodyta P. S. pavardė vėliau buvo ištaisyta į „S.“, o įrašas „P. V.“ pakeistas įrašu „G. P. “. Taigi akivaizdu, kad ištaisymai susitarime pirkti butą, pakeičiant pavardes ir vardus, yra akivaizdus klastojimas, ir tą patvirtina Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą, iškeltą dėl minėtų dokumentų klastojimo. Jame nurodyta, kad Naujamiesčio seniūnijos pateiktuose dokumentuose yra pareiškimas apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą, kuris iki galo neužpildytas, nenurodytas asmuo, kurio vardu buvo sutarta įregistruoti buto nuosavybės dokumentus, ir nepatvirtintas notaro. Be to, susitarime pirkti butą asmenų parašus tvirtino Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos kadrų skyriaus viršininkas Z. P., tačiau pasirašyta ne šio asmens. Nurodytomis aplinkybėmis ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis, atsakovės teigimu, buvo sudaryta nesilaikant 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo reikalavimų, todėl pagal CK 1.78 straipsnį ji yra niekinė. Kadangi apie savo teisės pažeidimą ji sužinojusi tik 2005 m. rugsėjo mėnesį (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), tai ieškinio senaties termino sutarčiai ginčyti ji nėra praleidusi. Be to, ieškinio senatis jos reikalavimui dėl gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip atsiradusiam iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, remiantis CK 1.134 straipsnio 1 punktu, atsakovės manymu, apskritai netaikytina.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo iškeldinti atsakovę iš ginčo buto, teismas nustatė, kad atsakovė šiame bute, nuosavybės teise priklausančiame ieškovui, jo leidimu neterminuotam laikotarpiui apsigyveno nuo 2004 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-206-580/2006, yra konstatuota, kad tarp šalių žodinės gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties pagrindu susiklostė šių patalpų panaudos teisiniai santykiai. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad tai, jog atsakovė, kuri ginčo bute apsigyveno ieškovo leidimu, vėliau tapo nesugyvenamo charakterio, nesuteikia ieškovui teisės nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, neįspėjus apie tai atsakovės prieš tris mėnesius, kaip to reikalaujama pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį, o šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė. Nenustatęs, kad atsakovė būtų kėsinusis į ieškovo nuosavybės neliečiamumą ar kitaip būtų pažeidusi jo teises, nors ir nesusijusias su valdymo netekimu, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovę iš ginčo buto Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.98 straipsnio pagrindu. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, būdamas buto savininkas, 2004 m. leido atsakovei apsigyventi šiame bute, tačiau, kilus konfliktui, pats pakeitė buto durų spyną, neįsileido atsakovės į butą ir taip faktiškai ją iškeldino, teismas sprendė, kad ieškovas pats pažeidė įstatymų reikalavimus, todėl jo ieškinys negali būti tenkinamas. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, teismas pažymėjo, kad, ginčijant nuomininko ir jo šeimos narių susitarimus privatizuoti butą, svarbu atsižvelgti į taikomą ieškinio senaties terminą, kuris ginčo atveju, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra treji metai nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad atsakovė negalėjo nežinoti, jog ginčo butas 1992 m. balandžio 7 d. buvo privatizuotas ne jos tėvo, o brolio (ieškovo G. S.) vardu. Remdamasis šia išvada ir atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamas sandoris jau 1992 m. balandžio 7 d. buvo įregistruotas viešame registre, teismas sprendė, kad ieškinio senatis atsakovės reikalavimui pareikšti prasidėjo 1992 m. balandžio 7 d. ir baigėsi 1995 m. balandžio 7 d. Atsakovė, priešieškinį teismui pateikusi 2005 m. lapkričio 17 d., minėtą terminą praleido, tačiau įrodymų, kad tai įvyko dėl svarbių priežasčių, nepateikė ir prašymo dėl termino atnaujinimo nereiškė. Dėl to teismas konstatavo, kad yra pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčija susitarimo pirkti butą ir neprašo teismo jį padalyti, o tik ginčija pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, reprivatizavimas negalimas. Spręsdamas dėl atsakovės buvimo nuomininko P. S. šeimos nare, teismas, nustatęs, kad ginčo bute atsakovė gyveno iki 1991 metų, nes 1991 m. kovo 1 d. sudarė santuoką su A. K. ir išsikėlė gyventi pas sutuoktinį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), darė išvadą, jog atsakovė nebuvo nuomininko P. S. šeimos narė, nes netvarkė su juo bendro ūkio nei privatizuojant ginčo butą, nei jį privatizavus. Pripažinęs, kad ištaisymai susitarime pirkti privatizuojamą butą buvo padaryti buto nuomininko P. S. nurodymu, išreiškiant jo valią, kad ginčo butas būtų privatizuotas ne jo, o jo sūnaus (ieškovo G. S.) vardu, teismas atsakovės pataisymų nelaikė dokumentų klastojimu. Įrodymų, patvirtinančių susitarimo pirkti privatizuojamą butą klastojimą, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, teismo vertinimu, taip pat nepateikė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 1 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą patenkino, atsakovės apeliacinį skundą atmetė; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl atsakovės N. K. iškeldinimo ir iškeldino atsakovę su visais jai priklausančiais daiktais iš ieškovui G. S. nuosavybės teise priklausančio 79,74 kv. m bendro ploto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini); kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pripažindama pirmosios instancijos teismą pagrįstai nesutikus su atsakovės tvirtinimu, kad apie ginčijamą sandorį jai tapo žinoma tik 2005 m rugsėjo mėnesį, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad jau 1992 m. balandžio 7 d. ginčo sandoris buvo įregistruotas viešame registre ir dėl to atsakovė turėjo objektyvią galimybę apie jį žinoti, taip pat į tai, kad ieškovas G. S. ir trečiasis asmuo P. S. patvirtino, jog buto privatizavimo aplinkybės atsakovei buvo žinomos. Be to, atsakovė, teisėjų kolegijos vertinimu, apskritai neįrodė jos teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, todėl skaičiuoti ieškinio senatį taip, kaip nurodo atsakovė, nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėjusi, kad tik naudodamasis gyvenamąja patalpa, kurioje asmuo yra įregistruotas, jis įgyja patalpos nuomininko šeimos nario statusą, o formalus registracijos faktas, nesusietas su naudojimosi gyvenamąja patalpa faktu, teisės į gyvenamąja patalpą asmeniui nesuteikia, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagal byloje nustatytas aplinkybes padarius pagrįstą išvadą, kad atsakovė nebuvo ginčo buto nuomininko P. S. šeimos narė. Teisėjų kolegija sprendė, kad, nebūdama buto nuomininko šeimos nare, atsakovė negalėjo dalyvauti ginčo buto privatizavimo procese, o jos parašas susitarime dėl buto privatizavimo buvo tik formalus veiksmas. Teigdama, kad privatizavimo dokumentai, ištaisant trečiojo asmens P. S. vardą ir tėvavardį į ieškovo vardą ir tėvavardį, yra suklastoti, atsakovė šiai aplinkybei pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, kai tuo tarpu trečiasis asmuo P. S. (buvęs ginčo buto nuomininkas) teismo posėdžiuose patvirtino, kad tiek jo, tiek jo dabar jau mirusios sutuoktinės valia buvo privatizuoti butą ieškovo vardu, nes tiek atsakovė, tiek jos sesuo privatizavimo metu jau buvo ištekėjusios ir ginčo bute nebegyveno. Be to, 1991 m. lapkričio 25 d. susitarimo privatizuoti butą atsakovė ir neginčija, todėl, teisėjų kolegijos manymu, ir dėl to nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ir privatizavimo sandorį, sudarytą nurodyto susitarimo pagrindu. Teisėjų kolegija laikė, kad, prašydama pripažinti ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, tačiau neprašydama sau dalies šio buto nuosavybės, atsakovė iš esmės prašo buto reprivatizavimo – privačios nuosavybės transformavimo į viešąją nuosavybę, o tai akivaizdžiai prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią buto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad pirkėjas apskritai neketino privatizuoti buto arba buvo padaryta imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių butų privatizavimą, pažeidimų. Atsakovei neįrodinėjus, kad ji ketino ir kartu su P. S., J. S. ir G. S. išreiškė valią privatizuoti ginčo butą, jos teisės nėra pažeistos. Atsakovė taip pat neįrodinėjo pirkimo-paravimo sutarties neteisėtumo sandorių negaliojimo pagrindais, o pripažinti šį sandorį niekiniu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo. Nustačiusi, kad 1991 m. lapkričio 25 d. susitarime jį pasirašiusių asmenų parašų tikrumą patvirtino turintis tam tinkamus įgalinimus Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos kadrų skyriaus viršininką Z. P. pavaduojantis K. Š. (Valstybinio notariato įstatymas, 1991 m. liepos 29 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo“), teisėjų kolegija atmetė atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad susitarimas dėl ginčo buto privatizavimo neatitinka įstatyme nustatytos formos, nes jis nebuvo patvirtintas notariškai. Baudžiamojoje byloje dėl buto privatizavimo dokumentų klastojimo, kuri yra nutraukta suėjus senačiai, ištirtos ir nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra prejudiciniai faktai, nes baudžiamoji byla buvo nutraukta ikiteisminio tyrimo institucijos, o ne teismo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Spręsdama dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto, teisėjų kolegija nustatė, kad dar 2005 m. birželio mėnesį ieškovas įspėjo atsakovę, jog ji išsikeltų iš buto. Įvertinusi bylos įrodymus kaip pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovė buvo tinkamai įspėta dėl išsikėlimo iš ginčo buto ir kad ji turėjo pakankamai laiko susirasti kitą gyvenamąją patalpą, bei atsižvelgdama į tai, kad ieškinys dėl jos iškeldinimo buvo paduotas tik 2005 m. spalio mėnesį, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nebuvo įspėta apie išsikėlimą iš ginčo buto prieš CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, yra nepagrįsta. Pažymėjusi, kad teisė naudotis butu arba teisė leisti juo naudotis kitam asmeniui yra viena iš nuosavybės teisės turinio sudedamųjų dalių, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą nepagrįstai sprendus, kad atsakovė, gyvendama ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute be jo leidimo, nepažeidžia jo teisių, nustatytų Konstitucijos 23 straipsnyje, CK 4.37 straipsnio 1 dalyje ir 4.98 straipsnyje. Atsakovė, gyvendama ginčo bute be ieškovo sutikimo ir laikydama jame savo daiktus, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai riboja paties ieškovo teisę visiškai naudotis savo nuosavybe, nes ieškovas negali netrukdomai naudotis ta buto dalimi, kuria realiai naudojasi atsakovė. Remdamasi šia išvada bei atsižvelgdama į tai, kad ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykiai yra priešiški ir įtempti, o ieškovo sutikimu bute gyvena nepilnamečiai jo sugyventinės vaikai, taip pat į tai, kad nors šiuo metu atsakovė ginčo bute ir nebegyvena, tačiau jame yra likę jos daiktų, ji turi buto raktus bei toliau reikalauja leisti jai naudotis ginčo buto patalpomis, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys dėl atsakovės iškeldinimo, panaikino ir ieškinį patenkino.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė N. K. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 1 d. nutarties dalį dėl jos iškeldinimo panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys dėl iškeldinimo atmestas. Taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 1 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 19 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas priešieškinis dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas iškeldinti ją (kasatorę) iš ginčo buto, nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas faktiškai jau iškeldino ją iš buto, todėl nėra iškeldinimo objekto, ir taip pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185 straipsnis). Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-206-580/2006, įpareigojo G. S. per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo netrukdyti N. K. patekti į butą, netrukdyti naudotis bendromis patalpomis, atlaisvinti jos naudotą kambarį ir grąžinti į jį visus jos baldus. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo, tačiau G. S. iki šiol jo neįvykdė, o šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, žinodamas, kad teismo sprendimas dėl jai (kasatorei) suteiktos galimybės gyventi ginčo bute, dar neįvykdytas, vis tiek nusprendė ją iškeldinti. Dėl to, kasatorės manymu, visiškai neaišku, kaip turėtų būti įvykdytas sprendimas dėl jos iškeldinimo iš ginčo buto, kai tuo pačiu metu galioja ir nėra įvykdytas teismo sprendimas, suteikiantis jai teisę šiame bute gyventi. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu pagrindu ir kokiais įrodymais grindžia savo sprendimą dėl jos (kasatorės) iškeldinimo.

2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl jos (kasatorės) sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momento, ir tai lėmė netinkamą ieškinio senaties terminą reglamentuojančių materialinės teisės normų (CK 1.127, 1.134 straipsniai) taikymą. Byloje surinkti įrodymai, kasatorės teigimu, neginčijamai patvirtina, kad apie buto privatizavimą ieškovo G. S. vardu ji sužinojusi tik 2005 m. vasarą, susipažinusi su privatizavimo dokumentais, todėl teismų išvados, kad ji galėjo apie tai žinoti nuo ginčijamo sandorio sudarymo, yra tik bylos baigtimi suinteresuotų asmenų paaiškinimais, kurie dėl to vertintini kritiškai, pagrįstos prielaidos. Kasatorės teigimu, ji neneigia to, kad ji galėjo žinoti, jeigu būtų įtarusi, jog privatizavimo dokumentai suklastoti, tačiau, tėvams nuolat tvirtinus, kad butas privatizuotas visų šeimos narių vardu, o dokumentų jai nerodžius, negalėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris yra suklastotas. Be to, ieškinio senatis jos reikalavimui, kaip atsiradusiam iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą apskritai netaikytina. Tai, kad priešieškinio reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, kasatorės teigimu, pripažino ir žemesnių instancijų teismai, priimdami ir nagrinėdami jos procesinius dokumentus, apmokėtus 100 Lt žyminiu mokesčiu.

3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 1.78, 1.80, 1.81, 1.91, 1.93 straipsniai), todėl nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl ginčo buto privatizavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. P. S. Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje nedirbo. Be to, susitarimas privatizuoti butą šioje gamykloje ir negalėjo būti patvirtintas, nes ši įstaiga neturėjo tam jokios teisės. Gamyklos kadrų skyriaus darbuotojas tik patvirtino susitarime pasirašiusių asmenų parašų tikrumą, tačiau tai, kasatorės manymu, nėra susitarimo patvirtinimas, nes susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Susitarimas privatizuoti ginčo butą, kasatorės teigimu, apskritai nebuvo sudarytas, nes pareiškime apie susitarimą pirkti butą neužpildyta grafa dėl to, kieno vardu buto nuomininkas ir jo šeimos nariai sutinka įforminti buto pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį, nesant susitarimo, buto pirkimo-pardavimo sutartis negali būti sudaroma. Kad toks susitarimas nebuvo sudarytas, kasatorės teigimu, patvirtina ir privatizavimo dokumentuose esantys neaptarti ir nepatvirtinti ištaisymai, rodantys akivaizdų privatizavimo dokumentų klastojimą. Be to, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė kaip įrodymą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą ir taip pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorės teigimu, prašydama pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu ir grąžinti šalis į pirminę padėtį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), ji siekė ne reprivatizacijos, o tik galimybės iš naujo spręsti klausimą dėl buto privatizavimo, sudarant teisėtą jo pirkimo-pardavimo sutartį.

4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovė nebuvo ginčo buto nuomininko P. S. šeimos narė ir todėl neturėjo teisės privatizuoti dalies buto. Pagal nurodytą teisės normą tokią teisę turi ir laikinai išvykę buto nuomininko šeimos nariai. Be to, teismai nepagrįstai netaikė Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio, pagal kurį nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotą butą, naudojasi juo kaip savininko šeimos nariai. Buvę savininko šeimos nariai (o tokia yra ji (kasatorė) naudojasi butu panaudos arba nuomos sutarties pagrindu. Teismai, patvirtinę, kad ginčo bute ji gyveno žodinės panaudos sutarties pagrindu, neturėjo teisės jos iškeldinti.

Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovas G. S. ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovas G. S. atsiliepime nurodo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-206-580/2006, teisė naudotis butu kasatorei palikta iki tol, kol bus išnagrinėta byla dėl jos iškeldinimo. Dėl to ieškinys dėl jos iškeldinimo nėra praradęs aktualumo. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 21 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. I-1071-14/2006, matyti, kad N. K. pripažino, jog 2005 m. birželio mėnesį ji buvo įspėta apie tai, kad turi išsikelti iš ginčo buto. Kadangi ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, tai, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, jos nebereikia įrodinėti. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad apie tai, jog butas yra privatizuotas ieškovo G. S. vardu, atsakovė žinojo arba turėjo sužinoti nuo pat ginčijamo sandorio sudarymo dienos, o 2005 m. vasarą – rudenį, kilus konfliktui, ji tik susirinko įrodymus apie buto privatizavimą, rengdamasi kreiptis į teismą. Priešieškinio reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nėra kilęs iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, todėl CK 1.134 straipsnio 1 punktas jam netaikytinas. Laikinai išvykusiais šeimos nariais pagal 1964 m. CK 332 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas laikytini šeimos nariai, išvykę ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams. Tiek 1991 m. lapkričio 25 d. susitarimo dėl buto privatizavimo, tiek 1992 m. balandžio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė, išsikėlusi iš ginčo buto 1991 m. pradžioje, jau buvo netekusi laikinai išvykusio šeimos nario statuso, todėl jos argumentai dėl Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio, nes jis taikytinas tik asmenims, turėjusiems teisę dalyvauti privatizuojant butą, tačiau atsisakiusiems šios teisės buto nuomininko ar kito buto nuomininko šeimos nario interesais. Taisymus privatizavimo dokumentuose padarė Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos darbuotoja V. T. savo ranka ir tik įsitikinusi, kad daromi taisymai atitinka asmenų, turinčių teisę privatizuoti butą, valią. Apie daromus taisymus atsakovei buvo žinoma, ji jiems pritarė ir ties jais pasirašė.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodo, kad N. K. priešieškiniu neginčija susitarimo dėl buto privatizavimo ir neprašo priteisti jai dalies buto, o reikalauja pripažinti buto privatizavimo sandorį niekiniu. Nors N. K. teigia, kad neprašo reprivatizacijos, tačiau akivaizdu, kad ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu lemtų reprivatizavimą, o tai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką prieštarautų ne tik Butų privatizavimo įstatymo tikslams, bet ir neatitiktų Konstitucijos 23 ir 46 straipsniuose įtvirtinto privačios nuosavybės teisės prioriteto principo. Bylą nagrinėję teismai, ištyrę faktines bylos aplinkybes ir nenustatę imperatyviųjų teisės normų pažeidimų privatizuojant ginčo butą, pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Jokio apkaltinamojo nuosprendžio dėl privatizavimo dokumentų klastojimo nepriimta, o baudžiamoji byla buvo nutraukta ikiteisminėje stadijoje, todėl baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai, o kasatorės teiginiai dėl privatizavimo dokumentų klastojimo vertintini tik kaip jokiais įrodymais nepagrįsti samprotavimai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Ieškovas G. S. žodiniu susitarimu leido apsigyventi savo vardu 1992 m. pradžioje privatizuotame (1992 m. balandžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota viešame registre) bute, kuriame jis gyvena su tėvu, savo sugyventine bei jos nepilnametėmis dukterimis, seseriai N. K. (atsakovei), kuri šiame bute nuo 1974 metų gyveno kartu su motina J. S., tėvu P. S. ir broliu G. S., buvo registruota, bet po to, kai 1991 m. kovo 1 d. sudarė santuoka su A. K., išvyko iš šio, tuo metu dar neprivatizuoto buto, gyventi į butą pas savo sutuoktinį. Kadangi atsakovė pradėjo konfliktuoti su ieškovo tėvu ir sugyventine, tai ieškovas prašė teismo iškeldinti atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė priešieškiniu, pateiktu 2005 m. lapkričio 17 d., prašė teismo pripažinti negaliojančia 1992 m. balandžio 7 d. ieškovo G. S. ir Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį dėl, jos manymu, pažeistų jos teisių privatizuojant butą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė (ektraordinari) teismo sprendimų teisėtumo patikrinimo forma. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą pirmąjį kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu pagrindu ir kokiais įrodymais grindžia savo sprendimą dėl kasatorės iškeldinimo, o nuspręsdamas iškeldinti ją iš ginčo buto, nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas faktiškai jau iškeldino ją iš buto, todėl nėra iškeldinimo objekto, kad galioja ir nėra įvykdytas teismo sprendimas, suteikiantis jai teisę šiame bute gyventi. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas sprendimą dėl kasatorės iškeldinimo iš ginčo buto grindžia ieškovo, kaip buto savininko, teisių pažeidimu kasatorei neišsikeliant iš panaudos sutarties pagrindu naudoto ginčo buto, nors ji buvo tinkamai įspėta dėl išsikėlimo iš ginčo buto ir turėjo pakankamai laiko susirasti kitą gyvenamąją patalpą. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-206-580/2006, yra konstatuota, kad tarp šalių (ieškovas ir atsakovė šioje byloje) žodinės gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties pagrindu susiklostė patalpų panaudos teisiniai santykiai, todėl ši aplinkybė vertintina kaip prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas), jos nebereikia įrodinėti. Šiuo sprendimu teisė naudotis ginčo butu N. K. palikta iki bus išnagrinėta byla dėl jos iškeldinimo, t. y. ši byla. Dėl to šis sprendimas nėra kliūtis iškeldinti N. K. iš ginčo buto. Sprendžiant iškeldinimo iš buto klausimą, pirmiausia sprendžiama dėl asmens teisės naudotis butu, todėl kasatorė neteisingai nurodo, kad dėl to, jog ieškovas faktiškai jau iškeldino ją iš buto, šioje byloje nėra iškeldinimo objekto. Be to, ji pati pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo bute yra likę jos daiktų, o apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino, jog, laikydama ginčo bute savo daiktus, N. K. nepagrįstai riboja paties ieškovo teisę visiškai naudotis savo nuosavybe.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ketvirtąjį kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio, 12 straipsnio nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovė nebuvo ginčo buto nuomininko P. S. šeimos narė ir todėl neturėjo teisės privatizuoti dalies buto, o kaip buvusi buto savininko šeimos narė neturi teisės naudotis butu panaudos arba nuomos sutarties pagrindu. Pagal Butų privatizavimo įstatymo (ginčo buto privatizavimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 5 straipsnio 1 dalį buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji turėjo teisę susitarti dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai, o pagal 2 dalį - buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo butu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Pagal nustatytas šios bylos aplinkybes, sudariusi santuoką su A. K., kasatorė 1991 m. pradžioje išvyko iš tuo metu dar neprivatizuoto ginčo buto gyventi į butą pas savo sutuoktinį. Bylą nagrinėję teismai teisingai vertino, kad pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 332 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas šis išvykimas nebuvo laikinas, todėl N. K. ginčo buto privatizavimo metu neturėjo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių. Ji taip pat neturėjo ir neturi teisių, nurodytų šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, nes niekada nebuvo ginčo buto savininko, t. y. ieškovo, šeimos narė.

Konstatavus, kad N. K. neturėjo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių, darytina išvada, kad, pasirašant bei patvirtinant susitarimą dėl buto privatizavimo, taip pat sudarant jo pirkimo-pardavimo sutartį, jos teisės negalėjo būti pažeistos. Kad privatizuojant ginčo butą būtų pažeistas viešasis interesas, nenustatyta. Dėl to teisėjų kolegija atmeta trečiąjį kasacinio skundo argumentą.

Pagal nustatytas bylos aplinkybes (1992 m. balandžio 7 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota viešame registre, t. y. tinkamai išviešinta; ieškovą ir atsakovę sieja artimi giminystės ryšiai; atsakovės brolis (ieškovas) ir tėvas patvirtino, kad atsakovė nuo pat ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos žinojo, jog butas privatizuotas brolio (ieškovo), o ne tėvo vardu) darytina išvada, kad apie tai, jog butas yra privatizuotas ieškovo G. S. vardu, atsakovė žinojo arba turėjo sužinoti nuo pat ginčijamo sandorio sudarymo dienos. Priešieškinio reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nėra kilęs iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, todėl CK 1.134 straipsnio 1 punktas jam netaikytinas. Kasatorė neteisingai nurodo, kad tai, jog priešieškinio reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, pripažino ir žemesnių instancijų teismai, priimdami ir nagrinėdami jos procesinius dokumentus, apmokėtus 100 Lt žyminiu mokesčiu. Iš bylos medžiagos (T. 1, b. l. 152) matyti, kad Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartimi N. K. buvo įpareigota pateikti įrodymus, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl jos iš dalies atleidimo nuo žyminio mokesčio arba sumokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą žyminį mokestį priklausomai nuo ginčo buto kainos, o šio teismo 2006 m. balandžio 27 d. nutartimi (T. 1, b. l. 197) N. K. buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Dėl to teisėjų kolegija atmeta antrąjį kasacinio skundo argumentą, susijusį su ieškinio senaties terminą reglamentuojančių materialinės teisės normų (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.134 straipsnio 1 punktas) taikymu. Be to, konstatavus, jog, sudarant ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, N. K. teisės negalėjo būti pažeistos, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai nurodė, jog skaičiuoti ieškinio senatį taip, kaip nurodo atsakovė, nėra teisinio pagrindo.

Dėl šių argumentų atsakovės N. K. kasacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 1 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas