Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr.3K-3-316/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 27.7; 44.5.2.17;

50.5; 114.4; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų prekyba“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Vakarų prekyba“ ieškinį atsakovui A. Z. ir trečiajam asmeniui UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Vakarų prekyba“ nurodė, kad atsakovas A. Z. nuo 2000 m. sausio 4 d. dirbo pas jį direktoriumi, iš darbo buvo atleistas 2002 m. liepos 15 d. Eidamas bendrovės direktoriaus pareigas A. Z. sudarė jos vardu keturias negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis: 2001 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 82 su Klaipėdos žvejų vartotojų kooperatyvu dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – prekybos centras „Ekstra Juodkrantė“), 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su UAB “Jūros koralas“ dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – parduotuvė „Pempininkai“), 2001 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2 su UAB „Krola“ dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – parduotuvė „Dobilas“), ir 2000 m. vasario 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su V. E. dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – parduotuvė „Virbališkės“), nuomos, atliko šių patalpų kapitalinį remontą be patalpų savininkų (nuomotojų) leidimo ir taip be pagrindo UAB „Vakarų prekyba“ sąskaita pagerino išsinuomotą svetimą nekilnojamąjį turtą, taip pat išsinuomotą turtą pablogino bei, viršydamas normalią gamybinę-ūkinę riziką, sudarė ir vykdė bendrovei nuostolingus sandorius, atliko kitus neteisėtus veiksmus ir taip padarė bendrovei žalos. Be to, atsakovo vadovavimo bendrovei metu ji buvo tyčia privesta prie bankroto. Ieškovas nurodė, kad pagal rangos sutartis A. Z. užsakymu UAB „Vakarų prekyba“ sąskaita negyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvo atlikta rangos darbų už 73 011 Lt, pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą be šių patalpų savininko (nuomotojo) raštiško sutikimo ir taip pažeidžiant 2001 m. sausio 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 82 9.3 punktą, pagal kurį nuomininkas negalėjo be raštiško nuomotojo leidimo remontuoti, perplanuoti ar pertvarkyti nuomojamų patalpų. Pagal rangos sutartį Nr. 2001-92, taip pat be rangos ar pirkimo-pardavimo sutarčių užsakius papildomų rangos darbų ir prekių, parduotuvėje „Pempininkai“ A. Z. užsakymu UAB „Vakarų prekyba“ sąskaita buvo atlikta rangos darbų ir įsigyta prekių už 24 366 Lt, pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą be šių patalpų savininko (nuomotojo) raštiško sutikimo ir taip pažeidžiant 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.3 ir 5.4 punktus, pagal kuriuos A. Z. galėjo atlikti nuomojamų patalpų remonto darbus ir rekonstrukciją tik gavęs raštišką nuomotojo sutikimą. Kadangi A. Z. tokių leidimų iš nuomotojų nebuvo gavęs, tačiau rangos darbus pirmiau nurodytose patalpose atliko, tai bendrovė dėl to prarado galimybę įskaityti atliktų remonto darbų kainą į pagerintų patalpų nuomos kainą ar kitaip susigrąžinti investuotas lėšas pasibaigus pagerintų patalpų nuomos sutartims. Pagal CK 6.501 straipsnio 3 dalį nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės nuomotojas neprivalo atlyginti, todėl A. Z. minėtais savo veiksmais padarė UAB „Vakarų prekyba“ 97 377 Lt nuostolių. Be to, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 dalį ir 38 straipsnio 12 dalį, nes sudarė statybos rangos sutartis, viršijančias normalią gamybinę-ūkinę riziką, be pagrindo pagerindamas svetimą nekilnojamąjį turtą be galimybės susigrąžinti išlaidas bei iš anksto suvokdamas tokių sandorių vykdymo nuostolingumą bendrovei. Atsakovas pažeidė nurodytas Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas ir tuo, kad 2001 m. spalio 12 d. UAB „Vakarų prekyba“ vardu penkerių metų laikotarpiui sudarė su UAB „Jūros koralas“ nuostolingą ieškovo bendrovei negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl 1119,73 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos, viršydamas normalią gamybinę-ūkinę riziką, t. y. iš anksto suvokdamas tokio sandorio vykdymo nuostolingumą bendrovei. Ieškovo teigimu, šį sandorį A. Z. sudarė neįvertinęs protingumo ir verslo rizikos faktorių, ir tai buvo viena iš priežasčių, lėmusių tyčinį UAB „Vakarų prekyba“ bankrotą. Vykdydama 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 4.4 punkte prisiimtą įsipareigojimą, UAB „Vakarų prekyba“ sumokėjo nuomotojui UAB „Jūros koralas“ 450 000 Lt avansinį nuomos mokestį. Šios sutarties 4.1 punkte buvo nustatytas 15 000 Lt mėnesinis nuomos mokestis, o 4.1.1 punkte buvo susitarta, kad iki galutinio avansinio nuomos mokesčio pervedimo į nuomotojo nurodytą sąskaitą nuomos mokestis bus skaičiuojamas 25 000 Lt + 18 proc. PVM už vieną mėnesį. Visą avanso sumą UAB „Vakarų prekyba“ sumokėjo nuomotojui iki 2001 m. gruodžio 18 d. UAB „Jūros koralas“ 2001 m. gruodžio 20 d. sutartimi Nr. MV7-27896 pardavė minėtas patalpas UAB „Pajūrio Asarumas“. 2003 m. birželio 20 d. negyvenamųjų patalpų sutartis, sudaryta 2001 m. spalio 12 d., buvo nutraukta. Tą pačią dieną, t. y. 2003 m. birželio 20-ąją BUAB „Vakarų prekyba“ ir UAB „Pajūrio Asarumas“ buvo pasirašytas tarpusavio atsiskaitymo aktas, kuriame buvo užfiksuota, kad UAB „Pajūrio Asarumas“ liko skolinga BUAB „Vakarų prekyba“ 69 564,21 Lt, likusius iš BUAB „Vakarų prekyba“ avansinio nuomos mokesčio, sumokėto UAB „Jūros koralas“. Tačiau šiuo pasirašytu tarpusavio atsiskaitymo aktu UAB „Pajūrio Asarumas“ nepripažino 24 361,29 Lt įsiskolinimo, kurio ši bendrovė, sudarydama 2001 m. gruodžio 20 d. prikimo-pardavimo sutartį Nr. MV7-27896, neperėmė iš patalpų pardavėjo UAB „Jūros koralas“. Pagal 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį UAB „Jūros koralas“ privalėjo kompensuoti ieškovo bendrovei šios sutarties 4.1.1 punkte nustatyto nuomos mokesčio (25 000 Lt + 18 proc. PVM) ir 4.1 punkte nustatyto nuomos mokesčio (15 000 Lt + 18 proc. PVM) skirtumą už laikotarpį iki tol, kol UAB „Vakarų prekyba“ visiškai sumokėjo sutartimi nustatytą avansinį nuomos mokestį, arba privalėjo šią sumą perduoti UAB „Jūros koralas“ teisių ir pareigų pagal minėtą sutartį perėmėjui UAB „Pajūrio Asarumas“. Kadangi UAB „Jūros koralas“ to nepadarė, tai ji liko skolinga ieškovo bendrovei 24 361,29 Lt – ieškovo bendrovės sumokėto nuomos mokesčio ir sutarties 4.1 punkte nustatyto nuomos mokesčio skirtumą. Pagal 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 10.3 punktą nuomininkas netenka teisės į avansu sumokėto nuomos mokesčio likučio grąžinimą, jei nuomos sutartis nutraukiama dėl nuomininko kaltės ar dėl aplinkybių, susijusių su jo veikla. Jis (ieškovas) buvo pareiškęs ieškinius UAB „Jūros koralas“ dėl 24 361,26 Lt ir UAB „Pajūrio Asarumas“ dėl 69 564,21 Lt priteisimo, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. lapkričio 10 d. ir 2004 m. sausio 23 d. sprendimais, motyvuodamas tuo, kad nuomos sutartis buvo nutraukta BUAB „Vakarų prekyba“ iniciatyva dėl to, kad įmonei buvo iškelta bankroto byla, t. y. dėl aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, ieškinius atmetė. Tokiomis aplinkybėmis pareiga atlyginti jam (ieškovui) tiek 24 361,29 Lt skirtumą, tiek 69 564,21 Lt nuomos mokesčio avanso likutį tenka atsakovui A. Z., nes galimybės susigrąžinti šias sumas iš UAB „Jūros koralas“ ir UAB „Pajūrio Asarumas“ jis neteko dėl UAB „Vakarų prekyba“ tyčinio bankroto, kilusio, ieškovo teigimu, iš esmės dėl A. Z. veiksmų. Ieškovas taip pat nurodė, kad parduotuvę „Dobilas“, esančią (duomenys neskelbtini), A. Z. UAB „Vakarų prekyba“ vardu išsinuomojo iš UAB „Krola“ pagal 2001 m. balandžio 3 d. negyvenamųjų patalpų ir įrengimų nuomos sutartį Nr. 2, kurios 9.10 punkte nustatyta, kad nuomininkas turi teisę į dėl nuomojamo daikto pagerinimo turėtų išlaidų atlyginimą, jei išsinuomotas daiktas buvo pagerintas nuomotojui leidus. Tačiau A. Z., nepaisydamas šios sutarties nuostatos, be nuomotojo leidimo užsakė ir priėmė parduotuvės „Dobilas“ patalpų rekonstrukcijos darbų už 22 767 Lt, kuriuos atlikusi UAB „Alfva“ išrašė UAB „Vakarų prekyba“ tris PVM sąskaitas-faktūras už parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Šių sąskaitų, ieškovo teigimu, jis dar neapmokėjo, tačiau minėtos sumos įsiskolinimas išlieka. Be to, parduotuvės „Dobilas“ patalpų rekonstrukcija nebuvo baigta ir nuo šių patalpų nuomos sutarties sudarymo dienos iki patalpų grąžinimo nuomotojui, t. y. iki 2004 m. kovo 17 d. parduotuvės „Dobilas“ patalpų jis (ieškovas) dėl A. Z. kaltės negalėjo naudoti pagal paskirtį, tačiau privalėjo visą šį laikotarpį mokėti nuomotojui patalpų nuomos mokestį. Pagal 2001 m. balandžio 3 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2 ieškovo bendrovė nuomojo 2737,38 kv. m dydžio negyvenamųjų patalpų plotą, į kurį įėjo ir 244,80 kv. m ploto parduotuvės „Dobilas“ patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Išreiškus parduotuvės „Dobilas“ patalpų ploto santykį su visu nuomotu plotu, parduotuvės „Dobilas“ plotas yra 8,9 proc. bendro nuomoto ploto. Iš to išplaukia, kad būtent tokia dalis bendro nuomos mokesčio tenka parduotuvės „Dobilas“ patalpų, kurios taip ir nebuvo pradėtos eksploatuoti dėl atsakovo kaltės, nuomai. Nuo 2001 m. balandžio 3 d. iki 2002 m. gegužės 15 d. ieškovo bendrovė sumokėjo UAB „Krola“ 590 610,78 Lt nuomos mokesčio. 8,9 proc. nuo šios sumos yra 52 564,36 Lt. Šis už nepanaudotas parduotuvės „Dobilas“ patalpas sumokėtas nuomos mokestis pripažintinas ieškovo bendrovės nuostoliais, kuriuos privalo atlyginti A. Z., nes parduotuvės „Dobilas“ patalpos, ieškovo teigimu, nebuvo pradėtos eksploatuoti dėl A. Z. kaltės. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. gegužės 7 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3-125/2004, konstatavo, kad dėl A. Z. iniciatyva be nuomotojo UAB „Krola“ sutikimo atliktos parduotuvės „Dobilas“ rekonstrukcijos šios patalpos buvo pablogintos ir UAB „Krola“ dėl to patyrė 64 098 Lt nuostolių. Ši suma UAB „Krola“ buvo priteista iš BUAB „Vakarų prekyba“, kuriai to metu vadovavo A. Z., sudaręs patalpų rekonstrukcijos darbų atlikimo sutartis. Dėl to A. Z. turi atlyginti ieškovo bendrovei šiuos nuotolius. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2000 m. vasario 1 d. A. Z. UAB „Vakarų prekyba“ vardu sudarė su V. E. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, kurios 6.1 punkte nuomotojas leido nuomininkui savo lėšomis atlikti nuomojamų patalpų remontą ir aplinkos sutvarkymą, o nuomininkas sutarties 7.4 punkte įsipareigojo atlikti šiuos darbus per 2000 metus. Šios sutarties priede šalys susitarė, kad nuomotojas sutinka, jog nuomininkas atliktų nuomojamų patalpų remontą savo jėgomis, tačiau nuomotojo sąskaita. Nuomininkas, iki galo užbaigęs statybos-remonto darbus, privalėjo perduoti juos nuomotojui pagal priėmimo-perdavimo aktą, kuriame turėjo būti fiksuojama atliktų darbų vertė, nuomotojo grąžintina nuomininkui per vienerius metus nuo akto pasirašymo dienos. A. Z., vykdydamas šios nuomos sutarties įsipareigojimus, 2000 m. kovo 1 d. sudarė UAB „Vakarų prekyba“ vardu statybos rangos sutartį Nr. 2000/05 su UAB „Parama“ dėl maisto prekių parduotuvės įrengimo ir 2000 m. rugsėjo 5 d. sutartį Nr. 02/47 su UAB „Alternos statyba“ dėl stogo remonto darbų ieškovo bendrovės nuomojamose patalpose. Atsakovo iniciatyva UAB „Vakarų prekyba“ sąskaita pagal šias sutartis buvo atlikta kapitalinio remonto darbų ir nupirkta medžiagų rangos darbams, kuriais buvo pagerintos ieškovo nuomojamos patalpos, atlikti už 291 303,28 Lt sumą. Remonto darbai buvo baigti 2001 m. sausio 19 d., o nuomos sutartis su pagerintų patalpų nuomotoju (V. E.) nutraukta šalių susitarimu 2001 m. balandžio 30 d. A. Z. nepasirūpino šių patalpų pagerinimo darbų priėmimo-perdavimo akto sudarymu ir darbų vertės ieškovo bendrovei atlyginimu, kaip tai nustatyta nuomos sutarties priede, arba atliktų pagerinimų vertės įskaitymu į nuomos mokestį, todėl visi atlikti pagerinimai atiteko nuomotojui, o UAB „Vakarų prekyba“ dėl A. Z. nerūpestingumo ir aplaidumo patyrė atliktų pagerinimų vertės dydžio nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2001 m. birželio 25 d. ir 2001 m. liepos 20 d. A. Z. UAB „Vakarų prekyba“ vardu sudarė su AB „Kelprojektas“ projektavimo darbų sutartis Nr. 81 ir Nr. 89, pagal kurias AB „Kelprojektas“ parengė įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę ir automobilių stovėjimo aikštelės prie parduotuvės „Ekstra“, esančios (duomenys neskelbtini), techninius projektus. 2001 m. liepos 25 d. A. Z. UAB „Vakarų prekyba“ vardu sudarė su UAB „Vakarų automagistralė“ statybos rangos sutartį dėl įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę prie parduotuvės „Ekstra“ statybos. Ieškovo teigimu, jis dėl atsakovo kaltės patyrė 49 000 Lt tiesioginių nuostolių nepagrįstai išmokėtų sumų forma ir šiuo metu dar yra skolingas UAB „Vakarų automagistralė“ 166 977 Lt už pagal statybos rangos sutartį atliktus darbus. Atsakovo A. Z. ieškovo bendrovei padaryta žala ir įsiskolinimai sudaro 215 977 Lt sumą. Atsakovas yra atsakingas už šių nuostolių atlyginimą dėl to, kad automobilių stovėjimo aikštelės statybos darbus UAB „Vakarų prekyba“ sąskaita vykdė neturėdamas įstatymuose nustatyta tvarka išduoto leidimo tokiai statybai, sudarė sandorius, akivaizdžiai viršijančius normalią gamybinę-ūkinę riziką, iš anksto suvokdamas tokių sandorių vykdymo neteisėtumą, neįvykdytinumą ir nuostolingumą ieškovo bendrovei bei tai, kad dėl neteisėtos statybos statinys nebus įstatyme nustatyta tvarka perduotas Valstybinei statybos inspekcijai ir nebus leista jį eksploatuoti. Atsakovas A. Z. pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje nustatytą jo, kaip bendrovės direktoriaus, pareigą veikti tik bendrovės bei jos akcininkų interesais ir tuo, kad 2001 m. balandžio 3 d. UAB „Vakarų prekyba“ vardu sudarytu susitarimo protokolu Nr. 2 prie 2001 m. balandžio 3 d. nuomos sutarties įsipareigojo mokėti bankui UAB „Vakarų prekyba“ lėšomis UAB „Krola“ paimto kredito palūkanas ir delspinigius. Visi šie mokėjimai į nuomos mokestį pagal 2001 m. balandžio 3 d. negyvenamųjų patalpų ir įrengimų nuomos sutartį Nr. 2 nebuvo įskaityti. Per laikotarpį nuo 2001 m. balandžio mėn. iki 2002 m. gegužės mėn. ieškovo bendrovė sumokėjo už UAB „Krola“ 50 211,59 Lt palūkanų ir delspinigių. Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. gegužės 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3-125/2004, priteisė UAB „Krola“ iš ieškovo bendrovės 16 581,60 Lt UAB „Krola“ sumokėtų bankui palūkanų ir delspinigių, nes UAB „Vakarų prekyba“ nebevykdė minėtu susitarimo protokolu Nr. 2 prisiimtų įsipareigojimų. Taigi ieškovo bendrovė neatlygintinai sumokėjo už UAB „Krola“ 66 793,12 Lt šios bendrovės paimto kredito palūkanų ir delspinigių. Kadangi toks atsakovo A. Z. sudarytas bei vykdytas susitarimas yra akivaizdžiai nuostolingas bendrovei, tai jis privalo atlyginti šiuos nuostolius. Remdamasis CK 6.263 straipsniu, Akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 dalimi ir 38 straipsnio 12 dalimi, ieškovas BUAB „Vakarų prekyba“ prašė teismo priteisti jam iš atsakovo A. Z.:

73 011 Lt nuostoliams, padarytiems be pagrindo pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginti;

24 366 Lt nuostoliams, padarytiems be pagrindo pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginti;

93 925,50 Lt nuostoliams, padarytiems vykdant žinomai nuostolingą UAB „Vakarų prekyba“ 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų pastate, (duomenys neskelbtini), atlyginti;

139 429,36 Lt nuostoliams, padarytiems be pagrindo pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), šį turtą pabloginant bei be pagrindo mokant nuomos mokestį už patalpas, kurios nebuvo naudojamos UAB „Vakarų prekyba“ reikmėms dėl atsakovo kaltės, atlyginti;

291 303,28 Lt nuostoliams, padarytiems be pagrindo pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginti;

215 977,28 Lt nuostoliams, padarytiems vykdant neteisėtą automobilių stovėjimo aikštelės prie parduotuvės „Ekstra“, esančios (duomenys neskelbtini), statybą, atlyginti;

66 793,19 Lt nuostoliams, padarytiems sudarant ir vykdant žinomai nuostolingą UAB „Vakarų prekyba“ 2001 m. balandžio 3 d. susitarimo protokolą Nr. 2 prie 2001 m. balandžio 3 d. negyvenamųjų patalpų ir įrengimų nuomos sutarties Nr. 2;

iš viso – 904 805,61 Lt nuostolių atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatęs, kad dėl tyčinio UAB „Vakarų prekyba“ bankroto yra atliekamas tyrimas, ir jis nėra baigtas, teismas nurodė negalintis daryti išvados, jog dėl tyčinio ieškovo bendrovės bankroto kaltas atsakovas A. Z. Atsižvelgęs į tai, kad pagal UAB „Vakarų prekyba“ įstatų 6 punktą valdybos sudarymas bendrovėje nėra nustatytas, o tai reiškia, kad bendrovėje nebuvo sudarytas nuolat veikiantis kolegialus valdymo organas, kontroliuojantis įmonės vadovo veiklą, taip pat į tai, kad akcininkai, paskirdami bendrovės vadovu A. Z., kuris, be to, buvo ir bendrovės akcininkas, suteikė jam plačius įgaliojimus bei pasitikėjo jo kompetencija sprendžiant įmonės ūkinius klausimus, teismas darė išvadą, jog akcininkai galėjo nuolat gauti informaciją apie įmonės ūkinę veiklą, jos sudaromus sandorius ir veiklos tikslus. Aplinkybę, kad akcininkams buvo nuolat teikiama informacija apie įmonės vykdomą ūkinę veiklą, teismo vertinimu, rodo ir byloje esantys akcininkų susirinkimų protokolai. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad A. Z. veikė su akcininkų žinia ir savo kompetencijos neviršydamas. Atmesdamas ieškovo argumentus, kad atsakovas, pasirašydamas ieškinyje nurodytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, iš anksto suvokė šių sandorių vykdymo nuostolingumą ir iššvaistė bendrovės lėšas, be pagrindo pagerindamas svetimą nekilnojamąjį turtą be galimybės susigrąžinti išlaidas, nes remonto darbai buvo atlikti be nuomotojų sutikimų, teismas sutiko su atsakovo tvirtinimu, kad tik pagerinus išsinuomotas patalpas buvo galimas naudos iš bendrovės vykdomos prekybinės veiklos išsinuomotose patalpose gavimas ir pelno siekimas, nes bendrovės tikslas (šalys jo nepaneigė) buvo būtent parduotuvių Klaipėdos zonoje išsinuomojimas ir maisto produktų gamybos bei prekybos jose vykdymas. Nuomos sutartyse buvo nustatyta ir išsinuomotų patalpų įsigijimo iš nuomotojo galimybė, todėl, teismo vertinimu, suprantama, kad atsakovas daugiau investavo. Laikydamas, kad negalima reikalauti iš atsakovo, pasirašant nuomos sutartis, iš anksto numatyti galimą bendrovės veiklos nuostolingumą arba tai, kad jo veiksmai viršija jo kompetenciją ir normalią gamybinę-ūkinę rizika, ieškovo argumentus, kad atsakovas A. Z. pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 dalies ir 38 straipsnio 12 dalies nuostatas, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgęs į atliktų remonto darbų apimtis, jų tikslingumą, pritaikymą įmonės komercinei veiklai, teismas sprendė, kad šie darbai buvo naudingi abiem šalims, o ne tik nuomotojui, nes ieškovas naudojosi pagerinimais, vykdė pagerintose patalpose prekybinę veiklą ir gavo iš jos pelno. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad investicijos į parduotuvių pagerinimą buvo neteisėti atsakovo veiksmai, viršijantys normalią ūkinę riziką, kaip ir konstatuoti, jog ieškovo ir UAB „Krola“ tarpusavio susitarimai dėl paskolų ir palūkanų dengimo yra nuostolių padarymas ieškovui, o ne šalių bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo. Įvertinęs į bylą pateiktus UAB „Vakarų prekyba“ akcininkų susirinkimų protokolus, teismas darė išvadą, kad akcininkams buvo žinoma apie visus bendrovės nuostolius ir jie patys įsipareigojo padengti juos už 1999 – 2001 metus. Akcininkai taip pat įpareigojo atsakovą sudaryti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Dėl to atsakovo veiksmai, teismo vertinimu, galėtų būti įvertinti tik kaip jo neapdairumas, bet ne kaip piktavališkumas, nes nėra nei jo tiesioginės kaltės, nei priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nuostolių bendrovei atsiradimo, juolab kad ir po atsakovo atleidimo iš darbo parduotuvės veikė, o akcininkai parduotuvių nuomos sutarčių nekeitė, toliau vykdė statybos darbus, nuomojo patalpas ir plėtojo veiklą. Nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pagrindu teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Spręsdama dėl 73 011 Lt išlaidų, turėtų prekybos centro „Ekstra Juodkrantė“ pagerinimo darbams atlikti, kaip nuostolių ieškovo bendrovei atlyginimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šio prekybos centro patalpas UAB „Vakarų prekyba“ išsinuomojo pagal 2000 m. sausio 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 82, kuri vėliau buvo pratęsta. Šios sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad einamojo remonto darbus nuomininkas atlieka savo lėšomis. Pasirašyti šią nuomos sutartį atsakovą A. Z. įpareigojo ieškovo bendrovės akcininkai. Nustačiusi, kad atlikti išsinuomotose patalpose remonto darbus buvo būtina ir juos turėjo atlikti nuomininkas, teisėjų kolegija sprendė, kad buvo būtina sudaryti ir sutartis dėl patalpų remonto, nes be atitinkamų papildomų investicijų pritaikyti išsinuomotas patalpas bendrovės tikslams nebuvo įmanoma. Kadangi nuomos sutartis pasibaigė atsakovui A. Z. jau nedirbant bendrovėje, tai jis negali būti atsakingas už jos nepratęsimą, taigi – ir už investicijų dėl ilgalaikės nuomos sutarties nebuvimo neatsipirkimą. Įvertinusi parduotuvėje atliktų remonto darbų (cecho, poilsio kambario, tualeto, dušo patalpų apdailos ir vandentiekio kanalizacijos remonto) tikslingumą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad šie remonto darbai buvo reikalingi, ir atsakovas A. Z., sudarydamas remonto darbų atlikimo sutartis, nesielgė neteisėtai ir nerūpestingai. Spręsdama dėl 24 366 Lt išlaidų parduotuvės „Pempininkai“ pagerinimo darbams atlikti kaip nuostolių ieškovo bendrovei atlyginimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, pagal kurią UAB „Vakarų prekyba“ išsinuomojo parduotuvės patalpas, 6.7 punkte nustatyta, jog nuomininkas savo sąskaita įsipareigoja atlikti patalpose esančių inžinerinių tinklų ir patalpų remontą. Dėl to teisėjų kolegija nepagrįstais laikė ieškovo argumentus, kad be pagrindo buvo pagerintas svetimas turtas ir taip padaryta nuostolių ieškovo bendrovei. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija darė išvadą, kad norint pritaikyti išsinuomotas patalpas maisto prekių parduotuvės veiklai vykdyti buvo būtinas atitinkamo šių patalpų remonto atlikimas. Nuomos sutartyje esant sąlygai dėl patalpų inžinerinių tinklų remonto, papildomas nuomotojo sutikimas atsakovo A. Z. iniciatyva atliktiems remonto darbams (parduotuvės prekybinės salės elektros apšvietimo instaliacijos įrengimui ir kitiems papildomiems darbams, taip pat lauko durų įsigijimui) nebuvo reikalingas. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas naudojosi išsinuomotomis patalpomis, teisėjų kolegija laikė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog, atlikdamas parduotuvės „Pempininkai“ remonto darbus, atsakovas A. Z. viršijo normalią ūkinę riziką ar elgėsi neteisėtai. Spręsdama dėl 93 925,50 Lt išlaidų, avansu sumokėtų už parduotuvės „Pempininkai“ patalpų nuomą kaip nuostolių ieškovo bendrovei atlyginimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2001 m. spalio 12 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, pagal kurią UAB „Vakarų prekyba“ išsinuomojo minėtos parduotuvės patalpas, 10.3 punkte nustatyta, jog nuomininkas netenka teisės į avansu sumokėto nuomos mokesčio (450 000 Lt) likučio grąžinimą, jeigu nuomos sutartis nutraukiama dėl nuomininko kaltės ar aplinkybių, susijusių su nuomininko veikla. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad avansu sumokėta 93 925,50 Lt nuomos mokesčio suma ieškovo bendrovei nebuvo grąžinta dėl bankroto (kuris, ieškovo teigimu, buvo pripažintas tyčiniu dėl A. Z. veiksmų) bylos ieškovo bendrovei iškėlimo, tačiau, įvertinusi į bylą pateiktą 2001 m. spalio 5 d. UAB „Vakarų prekyba“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, iš kurio matyti, kad akcininkai svarstė galimybę įsigyti už 1 200 000 Lt parduotuvės „Pempininkai“ patalpas, nutarė išsinuomoti šias patalpas ir įgaliojo A. Z. pasirašyti nuomos sutartį, teisėjų kolegija sprendė, kad visiškai pateisinamas yra 450 000 Lt avansinio nuomos mokesčio sumokėjimas, nes, nusipirkus patalpas, jis būtų įskaitytas į pirkimo-pardavimo kainą. Dėl to, kad, pasikeitus aplinkybėms, patalpos nebuvo nupirktos, o vėliau, nutraukus sutartį, ieškovo bendrovė neatgavo avansu sumokėto nuomos mokesčio likučio (93 925,50 Lt), teisėjų kolegijos manymu, atsakovo A. Z. tiesioginės kaltės nėra. Spręsdama dėl 139 429,36 Lt nuostolių, padarytų be pagrindo pagerinant parduotuvės „Dobilas“ patalpas, nuomojant šias patalpas ir jas pabloginant, atlyginimo, teisėjų kolegija nustatė, kad darbus šioje parduotuvėje prižiūrėjo ir atsakingas už juos buvo parduotuvės „Dobilas“ direktorius V. M., kuris pasirašė įvykdytų darbų aktus. A. Z. nuo 2002 m. balandžio 30 d. faktiškai nėjo ieškovo bendrovės direktoriaus pareigų ir negalėjo kontroliuoti atliekamų rekonstrukcijos darbų. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo taikyti atsakovui A. Z. atsakomybę dėl 139 429,36 Lt nuostolių atlyginimo. Spręsdama dėl 291 303,28 Lt nuostolių, padarytų be pagrindo pagerinant parduotuvės „Virbališkės“ patalpas, atlyginimo, teisėjų kolegija nustatė, kad 2001 m. balandžio 30 d. šios parduotuvės patalpas iš nuomotojo nupirko UAB „Vakarų prekyba“ akcininkas V. P., kartu įsipareigodamas kompensuoti ieškovo bendrovei šios turėtas patalpų pagerinimo išlaidas. Tačiau vėliau V. P. įnešė šias patalpas į UAB „Vakarų Baltijos korporacija“, turinčios apie 90 proc. ieškovo bendrovės akcijų, įstatinį kapitalą kaip savo turtinį įrašą, o pagerinimo išlaidų nekompensavo. Atsižvelgusi į tai, kad parduotuvės „Virbališkės“ patalpų nuomos sutartis buvo nutraukta, nes patalpas nupirko ieškovo bendrovės akcininkas V. P., kuris nekompensavo bendrovei šių patalpų remonto išlaidų, teisėjų kolegija laikė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog remonto darbų vertės nuostoliai atsirado dėl atsakovo A. Z. kaltės. Spręsdama dėl 215 977,28 Lt nuostolių, padarytų vykdant automobilių stovėjimo aikštelės prie parduotuvės „Ekstra“, esančios (duomenys neskelbtini), statybą, atlyginimo, teisėjų kolegija nustatė, kad buvo rengiamas detalusis planas ir vyko derinimo darbai, užtrukę ilgą laiko tarpą, buvo priimti Palangos miesto tarybos potvarkiai bei sprendimai, leidžiantys įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau, pasikeitus įstatymams ir paaiškėjus, kad yra savininkų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į šio sklypo žemę, sutikimas automobilių stovėjimo aikštelės statyboms nebuvo duotas. Laikydama, kad tokių pasikeitimų A. Z., sudarydamas sutartis dėl aikštelės projektavimo ir statybos darbų atlikimo, negalėjo numatyti ar kaip nors jų įtakoti, bei laikydama, kad siekiant pagerinti UAB „Vakarų prekyba“ veiklos rezultatus automobilių stovėjimo aikštelės prie prekybos centro įrengimas buvo būtinas, teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. Z., sudarydamas automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo sutartis, viršijo normalią gamybinę-ūkinę riziką. Nustačiusi, kad dėl 2001 m. balandžio 3 d. susitarimo protokolo Nr. 2, kuriuo UAB „Vakarų prekyba“, atstovaujama A. Z., įsipareigojo savo lėšomis mokėti bankui UAB „Krola“ paimto kredito palūkanas ir delspinigius, punkto pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo ieškovas buvo pareiškęs ieškinį ir byla buvo išnagrinėta, teisėjų kolegija, laikydama, kad ginčas jau buvo išnagrinėtas, dėl šios ieškovo reikalaujamos žalos atlyginimo nepasisakė. Remdamasi išdėstytais argumentais dėl kiekvieno nurodyto sandorio, teisėjų kolegija laikė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog A. Z., sudarydamas sandorius, pažeidė ieškovo nurodytas Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, veikė priešingai bendrovės tikslams ar viršijo normalią ūkinę riziką. Atsižvelgusi į tai, kad A. Z. vadovavimo UAB „Vakarų prekyba“ laikotarpiu bendrovė plėtė savo veiklos ribas, išsinuomojo negyvenamųjų patalpų ir jas įrenginėjo, pritaikydama bendrovės veiklai vykdyti, ir visa tai vyko pritariant bendrovės akcininkams, teisėjų kolegija darė išvadą, kad A. Z., kaip vadovas, siekė bendrovei naudingų tikslų – plėsti gamybą ir didinti pelną, o tai, kad ne viskas vyko sklandžiai ir dėl to buvo tam tikrų nuostolių vykdant sandorius, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad A. Z. tai darė piktavališkai ir kad dėl tam tikrų ieškovo bendrovės patirtų nuostolių yra jo tiesioginė kaltė, t. y. kad ieškovui padaryta žala yra tik vadovo neteisėtos veiklos rezultatas.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas

Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Vakarų prekyba“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad nėra tiesioginės atsakovo A. Z. kaltės dėl nuostolių UAB „Vakarų prekyba“ padarymo dėl to, jog, nesant ieškovo bendrovėje sudarytos stebėtojų tarybos ir valdybos, A. Z., vieno iš bendrovės akcininkų, paskyrimas rodo jį veikus su akcininkų žinia ir savo kompetencijos neviršijant, netinkamai aiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 dalies ir 38 straipsnio 12 dalies nuostatas. Kadangi valdyba bendrovėje nebuvo sudaryta, tai jos funkcijos ir iš jų kylanti atsakomybė buvo perduoti administracijos vadovui A. Z. (Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 3, 4 dalys), kuris yra visiškai atsakingas už savo veiklą, todėl jo atsakomybės klausimas spręstinas atsižvelgiant tik į tai, ar jis galėjo suvokti sudaromų sandorių ir atliekamų veiksmų neigiamas pasekmes bendrovei, taip pat sudarytus sandorius ir atliktus veiksmus jų atitikties normaliai gamybinei-ūkinei rizikai aspektu. Kasatoriaus manymu, tokias galimas neigiamas pasekmes dėl sudaromų sandorių ir netinkamai vykdomų statybos darbų A. Z. suvokė ar galėjo ir turėjo suvokti, kaip ir tai, kad sudaromi ir vykdomi sandoriai akivaizdžiai viršija normalią ūkinę riziką.

2. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami reikalavimą dėl nuostolių, padarytų be pagrindo pagerinant svetimą turtą, atlyginimo, tokio pagrindo nebuvimą siejo su aplinkybėmis (bendrovės tikslu vykdyti prekybą ir gauti pelną, A. Z. negalėjimu numatyti išsinuomotose patalpose planuojamos vykdyti veiklos pelningumo, taip pat pagerinimo darbų naudingumu bendrovei, nes ji naudojosi ir tikėjosi naudotis pagerinimais), nereikšmingomis CK 6.501 straipsnio taikymui, todėl nepagrįstai pateisino A. Z. nerūpestingumą ir neatidumą bei kitus sudarytų sandorių ir teisės norminių aktų pažeidimus, patvirtinančius A. Z. veikimą viršijant normalią ūkinę riziką. Kasatoriaus teigimu, bendrovės tikslų siekimu negali būti pateisinamas administracijos vadovui keliamų reikalavimų veikti vien tik bendrovės interesais neviršijant normalios gamybinės-ūkinės rizikos nepaisymas. A. Z., būdamas UAB „Vakarų prekyba“ administracijos vadovas, įpareigotas veikti bendrovės interesais apdairiai ir rūpestingai, privalėjo informuoti nuomotojus ir gauti jų sutikimus patalpų pagerinimo darbams atlikti (CK 6.501 straipsnis, atitinkamos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nuostatos) ir taip užtikrinti, kad į svetimą turtą daromos investicijos bus atlygintos (CK 2.87 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 22, 38 straipsniai). A. Z. šios pareigos nevykdė, ir tai lėmė žalos bendrovei atsiradimą. Be to, remonto darbus negyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), bei automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), statybos darbus A. Z. UAB „Vakarų prekyba“ vardu atliko pažeisdamas įstatymuose nustatytą statybos bei remonto darbų atlikimo tvarką, ir tai lėmė tą, jog šios patalpos ir automobilių stovėjimo aikštelė niekada nebuvo naudotos bendrovės veiklai vykdyti.

3. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad A. Z. atsakomybę šalina ta aplinkybė, jog sandorius A. Z. sudarinėjo su UAB „Vakarų prekyba“ akcininkų žinia ar jų įpareigotas, ir ieškovas šio fakto nepaneigė, pažeidė įrodinėjimo naštos tarp proceso šalių paskirstymo principą (CPK 12, 178 straipsniai) bei netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 1 dalį, pagal kurią žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Kasatoriaus teigimu, pareiga įrodyti, kad akcininkai žinojo apie konkrečius A. Z. sudaromus sandorius ir jų turinį, tenka A. Z., tačiau tokia aplinkybė, nurodyta tik A. Z. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir jo paaiškinimuose, nepatvirtinta jokiais įrodymais, o teismų motyvai, kad ieškovas šios aplinkybės buvimo nepaneigė, įrodinėjimo naštą perkeliant ieškovui, yra neteisėti ir rodo tai, jog byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių teismų išvadas. Abstraktaus pobūdžio pritarimas, suformuluotas akcininkų susirinkimo protokole, minėtos aplinkybės, kasatoriaus manymu, nepatvirtina.

4. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami aplinkybes, rėmėsi neįrodytomis prielaidomis arba konstatavo esančiomis neegzistuojančias aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos nei ieškovo, nei atsakovo. Teismų motyvai prieštarauja vieni kitiems, nenurodyta, kodėl teismai atmeta ieškovo pateiktus įrodymus ir kodėl remiasi tik A. Z. paaiškinimais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Taigi, priimant skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį, buvo pažeistos teismų procesinių sprendimų priėmimo ir išdėstymo tvarką reglamentuojančios CPK 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies nuostatos bei nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu duotų išaiškinimų.

Trečiojo asmens UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsakovo A. Z. atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip pateiktus praleidus CPK 348 straipsnio 1 dalyje ir 351 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus minėtiems procesiniams dokumentams pateikti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė (ektraordinari) teismo sprendimų teisėtumo patikrinimo forma, galima tik įstatyme nustatytais atvejais (CPK 340, 341 straipsniai) ir tik esant CPK 346 straipsnyje nurodytiems kasacijos pagrindams. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas šią funkciją, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad faktinės bylos aplinkybės kasacinio proceso metu iš naujo nenustatinėjamos, tačiau, spręsdamas, ar žemesnių instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kasacinis teismas turi teisę svarstyti ir pasisakyti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė ir įvertino bylos faktus, reikšmingus tam tikrų materialinės teisės normų taikymui. Materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo, turinčio esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir (ar) nutarties byloje priėmimui, konstatavimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir (ar) nutartį kasacine tvarka.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija) 38 straipsnio 12 dalies ir CK 6.263 straipsnio pagrindu pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovas grindžia atsakovo A. Z., kaip buvusio UAB „Vakarų prekyba“ direktoriaus, veiksmais, viršijusiais normalią ūkinę riziką, bei kitais neteisėtais veiksmais, kuriais UAB „Vakarų prekyba“ tyčia buvo privesta prie bankroto.

Juridinio asmens ir valdymo organų tarpusavio santykiai yra fiduciariniai (pasitikėjimo). Šiems santykiams būdinga tai, kad valdymo organas (fiduciaras) privalo žinoti, jog juridinis asmuo, kuris yra patikėtojas (beneficiaras), juo pasitiki ir todėl suteikė įgaliojimus veikti beneficiaro naudai. Šiai bylai reikšminga dar ir tai, kad fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai buvo susiklostę tarp juridinio asmens ir vienintelio jo valdymo organo (neskaitant visuotinio akcininkų susirinkimo), t. y. direktoriaus A. Z., kuris tuo metu buvo ir vienas iš to juridinio asmens keturių, o vėliau tik dviejų akcininkų. Specifinis šių santykių pobūdis bei ypatumai turi esminę reikšmę sprendžiant šią bylą.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija) 38 straipsnio 12 dalyje nustatyta: „Jei administracijos vadovas ar jo pavaduotojas sudarė sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padarė žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to šie asmenys gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar jos akcininkų sąskaita, bendrovė ir bendrovės akcininkas ar akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą (įskaitant ir negautą pelną)“.

Ieškovo teigimu, neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė privačių asmenų turtinių teisių pažeidimu (patalpų kapitalinio remonto atlikimas be patalpų savininkų (nuomotojų) leidimo) ir statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės normų pažeidimu (automobilių stovėjimo aikštelės statybos darbų vykdymas neturint įstatymuose nustatyta tvarka išduoto leidimo tokiai statybai), o veiksmai, kuriais buvo viršyta normali ūkinė rizika, - tuo, kad be patalpų savininkų (nuomotojų) leidimo atliekant išsinuomoto nekilnojamojo turto kapitalinį remontą UAB „Vakarų prekyba“ sąskaita buvo pagerintas išsinuomotas svetimas nekilnojamasis turtas, neįgyjant teisės pagal CK 6.501 straipsnį į dėl pagerinimo turėtų būtinų išlaidų atlyginimą, taip pat dėl tokių kapitalinio remonto darbų buvo pablogintas išsinuomotas nekilnojamasis turtas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad A. Z. atsakomybės klausimas šioje byloje spręstinas atsižvelgiant į tai, ar jis galėjo suvokti sudaromų sandorių ir atliekamų veiksmų neigiamas pasekmes bendrovei, taip pat sudarytus sandorius ir atliktus veiksmus jų atitikties normaliai gamybinei-ūkinei rizikai aspektu (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Tačiau kolegija pažymi, jog pagrindas vertinti A. Z. atsakomybės klausimą šiuo aspektu būtų tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad A. Z. sudarė sandorius ir atliko kitus veiksmus, viršijusius normalią gamybinę-ūkinę riziką, dėl kurių UAB „Vakarų prekyba“ patyrė neigiamų turtinių pasekmių, ieškovo vertinamų kaip žalą.

Vertindama antrąjį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nepagrįstai normalios ūkinės rizikos viršijimą tiesiogiai sieja su galimybės taikyti CK 6.501 straipsnyje įtvirtintą dėl pagerinimo turėtų būtinų išlaidų susigrąžinimą, praradimu. Esant palankioms verslo sąlygoms tokias išlaidas gali padengti iš pagerinto daikto naudojimo gaunamos pajamos. Dėl to rizika neturėti galimybės susigrąžinti dėl daikto pagerinimo turėtas būtinas išlaidas vien tik vadovaujantis CK 6.501 straipsnio 1 dalimi gali būti laikoma normalia ūkine rizika. Vien tik kitų asmenų turtinių teisių ar viešosios teisės normų pažeidimas taip pat nėra pakankamas konstatuoti buvus normalios ūkinės rizikos viršijimą, nes kitų asmenų turtinių teisių pažeidimas (ypač toks, dėl kurio tų kitų asmenų turto vertė padidėja) apskritai negali būti tiesiogiai siejamas su ūkine rizika, o viešosios teisės normų pažeidimas dar savaime nereiškia neteisėtų veiksmų buvimą privatinės teisės prasme, kurie šia prasme pažeidusiam asmeniui galėtų sukelti neigiamų turtinių pasekmių. Tai ypač svarbu vertinant šioje byloje faktines aplinkybes, susijusias su automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), statybos darbais, kurie, kasatoriaus teigimu, buvo atlikti pažeidžiant įstatymuose nustatytą statybos bei remonto darbų atlikimo tvarką, ir tai lėmė, jog šios patalpos ir automobilių stovėjimo aikštelė niekada nebuvo naudotos UAB „Vakarų prekyba“ veiklai vykdyti. Pagal CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punktą (straipsnio redakcija, galiojusi statybos darbų atlikimo metu) buvo numatyta galimybė pašalinti formalius viešosios teisės normų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, pažeidimus ir CK 4.103 straipsnio 4 dalies pagrindu teisiškai įregistruoti statinį. Byloje nėra įrodymų ir bylą nagrinėję teismai nevertino automobilių stovėjimo aikštelės statybos tolimesnės eigos po atsakovo atleidimo iš UAB „Vakarų prekyba“ direktoriaus pareigų, nors iš ieškovo atstovo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad V. P. išnuomojo aikštelę prekybos centrui „Iki“ (T. 4, b. l. 183), kuris užbaiginėja šį objektą (T. 4, b. l. 182). Dėl to pagal esančius byloje įrodymus nėra galimybės nustatyti, ar stovėjimo aikštelės statyba buvo vykdoma pažeidžiant tik viešosios teisės normas, reglamentuojančias statybos teisinius santykius, už kurių pažeidimą nustatyta tik administracinė atsakomybė, ar tokiais viešosios teisės normas pažeidžiančiais veiksmais buvo vykdoma neteisėta statyba privatinės teisės prasme, kas jau būtų pagrindas priverstinai nugriauti statinį statytojo sąskaita. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad 2001 m. balandžio 30 d. sutartimi pirkdamas parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpas UAB „Vakarų prekyba“ akcininkas V. P. įsipareigojo kompensuoti UAB „Vakarų prekyba“ turėtas minėtų patalpų pagerinimo išlaidas, nors bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šia aplinkybe grindė sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas - nutartį. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad, priimant skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį, buvo pažeistos teismų procesinių sprendimų priėmimo ir išdėstymo tvarką reglamentuojančios CPK 263 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies nuostatos (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Kasacinio teismo nuomone, nustatant šią aplinkybę svarbu būtų surinkti bei ištirti ir kitus įrodymus, susijusius su 2001 m. balandžio 30 d. parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, šių patalpų nuomos sutarties su UAB „Vakarų prekyba“ nutraukimu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną, patalpų statybos-remonto darbų neperdavimu priėmimo-perdavimo aktu, kartu tikslinga būtų apklausti kaip liudytoją V. E. Tai, kad 2001 m. balandžio 30 d. parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpų pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, jog ji parduodama už vieną milijoną litų, nors jos vidutinė rinkos vertė pagal pateiktus vertinimo dokumentus yra vienas milijonas šeši šimtai keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt litų, kad parduotuvės pardavimo dieną šalių susitarimu buvo nutraukta jos nuomos sutartis, kuri buvo sudaryta net dešimčiai metų, turėtų būti vertinama kartu su V. E. parodymais (CPK 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodytų aplinkybių nustatymas turi esminę reikšmę teisingam šios bylos išsprendimui, nes iš prašomų priteisti 904 805,61 Lt nuostolių atlyginimo net 291 303,28 Lt prašoma priteisti nuostoliams, padarytiems be pagrindo pagerinant svetimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 215 977,28 Lt nuostoliams, padarytiems vykdant neteisėtą automobilių stovėjimo aikštelės prie parduotuvės „Ekstra“, esančios (duomenys neskelbtini), statybą, atlyginti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami, jog A. Z. atsakomybę šalina ta aplinkybė, kad sandorius A. Z. sudarinėjo su UAB „Vakarų prekyba“ akcininkų žinia ar jų įpareigotas, ir ieškovas šio fakto nepaneigė, pažeidė įrodinėjimo naštos tarp proceso šalių paskirstymo principą (CPK 12, 178 straipsniai) bei netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 1 dalį, pagal kurią žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, pareiga įrodyti, kad A. Z., būdamas UAB „Vakarų prekyba“ direktorius, atliko veiksmus, viršijusius normalią ūkinę riziką bei kitus neteisėtus veiksmus, kurių rezultatas buvo ieškovo prašomų priteisti dydžio nuostolių atsiradimas, tenka ieškovui BUAB „Vakarų prekyba“, o pareiga įrodyti, kad akcininkai žinojo apie konkrečius A. Zako sudaromus sandorius ir jų turinį, - atsakovui A. Z.

Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus tam tikras išimtis, nurodytas CPK 320 straipsnio 2 dalyje ir 329 straipsnyje. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės tais pačiais motyvais palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, šio reikalavimo nesilaikė ir pirmosios instancijos teismo padarytų teisės bei fakto klaidų neištaisė. Tai yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas