Baudžiamoji byla Nr. 2K-625/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.9.; 2.4.2.1.; 1.1.8.6.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Prano Kuconio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui M. Dūdai,
gynėjui advokatui A. Baranskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams. A. G. išteisintas pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. redakcija) (už 1 kg psichotropinės medžiagos bei 100 tablečių (7,34 g) tos pačios medžiagos neteisėto įgijimo, laikymo, pardavimo), nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. apeliacinis skundas buvo atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. H. ir A. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. G., A. H. ir A. P. nuteisti už tai, kad 2001 m. liepos mėnesį, bendrininkaudami ir turėdami tikslą kontrabandos būdu iš Lietuvos Respublikos į Švediją pergabenti psichotropines medžiagas, disponavo labai dideliu (BK 232¹ straipsnio 5 dalis (2000 m. birželio 15 d. redakcija) šių medžiagų kiekiu.
A. G., nenustatytu laiku iš nežinomų asmenų neteisėtai įgijęs 6 006,79 g miltelių masėje esančią 3 805,94 g svorio psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, ją laikė iki 2001 m. liepos 9 d. Paplatelės kaime, Plungės rajone, esančiuose poilsio namuose. Siekdamas, kad ši medžiaga kontrabandos būdų būtų išgabenta į užsienį, tos pačios dienos rytą ją perdavė savo pažįstamam A. H., kuris atvykęs į poilsio namų teritoriją, iš A. G. paėmė į šešis paketus sudėtą medžiagą ir savo automobiliu nugabeno ją į Klaipėdą. 2001 m. liepos 9 d. vakare, Klaipėdoje, prie Taikos prospekto, A. H. šią medžiagą perdavė A. Š., žinodamas, jog ji bus perduota A. P. nurodytam asmeniui, turėjusiam minėtą metamfetaminą nugabenti į Švediją ir perduoti bendrininkų grupės nurodytiems asmenims.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 8 d. nutartį, pritaikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę.
Kasatorius nurodydamas, kad teismai teisingai nustatė faktines jo veikos aplinkybes ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikaltimus, kartu tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas ir priėmė neteisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nepasisakė dėl apeliaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo metu pateiktų aplinkybių ir todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, be to, „neteisingai pritaikydamas materialinės teisės normas“, priėmė neteisingą sprendimą.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailestį pripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Be to, kasatorius nurodo, kad šis teismas nustatė, jog jis (kasatorius) „palengvino bylos tyrimą ir duomenų, kurie įvertinti kaip įrodymai, nustatymą teisme“. Pagal kasatorių, tokia aplinkybė laikytina padėjimu išsiaiškinti nusikalstamas veikas. Taigi teismo nuosprendžiu, kasatoriaus nuomone, nustatytos dvi BK 62 straipsnio taikymui būtinos atsakomybę lengvinančios aplinkybės: prisipažinimas ir gailėjimasis, padarius nusikalstamą veiką, bei tokiu prisipažinimu padėjimas nustatyti svarbias tyrimui aplinkybes (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kasatorius nurodo, kad abu jo nusikaltimai padaryti idealiosios sutapties būdu, todėl juos siejo vieningas tikslas ir veiksmai, o psichotropinių medžiagų laikymas nebuvo savitikslis ir buvo nukreiptas išgabenti šias medžiagas į Švediją. Esant vieningam tikslui ir vieningam veiksmui, šios abi veikos nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Tai, pasak kasatoriaus, yra sąlyga, numatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir leidžianti taikyti BK 62 straipsnį.
Kartu kasatorius tvirtina, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo vaidmuo, darant nusikalstamą veiką, buvo aktyvus, nepagrįsta bylos medžiaga. Kasatoriaus teigia, kad jis tik saugojo kitų asmenų perduotas psichotropines medžiagas ir vykdė jų nurodymus. Tuos asmenis kasatorius nurodęs teisėsaugos pareigūnams. Jo „aktyvūs“ veiksmai reiškėsi noru kuo greičiau atsikratyti saugomų medžiagų. Taigi, kasatoriaus nuomone, jo vaidmuo, darant nusikalstamas veikas, buvo antraeilis, ir tai yra sąlyga, numatyta BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir leidžianti taikyti BK 62 straipsnį.
Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jis pateikė teismui papildomų įrodymų, kad jo motinai S. G. (kuri yra senyvo amžiaus, gyvena kartu su juo) 2007 m. balandžio 19 d. dėl nuolatos blogėjančios sveikatos reikalinga globa, o 2007 m. gegužės 3 d. Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras kreipėsi į Plungės rajono apylinkės teismą dėl rūpybos S. G. nustatymo ir rūpintojo paskyrimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl jam pateiktų duomenų nepasisakė. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo, įpareigojančio apeliacinės instancijos teismą išnagrinėti visus apeliacinio skundo argumentus ir ištirti naujus įrodymus.
Kartu kasatorius nurodo, kad nėra teistas, į nusikaltimą buvo įtrauktas atsitiktinai dėl savo neapdairumo, realių pasekmių įstatymo saugomiems gėriams nebuvo padaryta. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, verslą, gyvena su šeima, išlaiko dukrą, prižiūri motiną, yra pakankamai solidaus amžiaus, todėl naujų nusikaltimų nedarytų. Neskiriant jam labai griežtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, jis išpirktų savo kaltę, būtų naudingas visuomenei. Baudžiamasis įstatymas leidžia individualizuoti bausmę ir remiantis BK 62 straipsniu paskirti tokią, kad būtų pasiekti visi bausmės tikslai, numatyti BK 54 straipsnyje (turi būti – BK 41 straipsnis).
Nuteistojo A. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 62 straipsnio taikymo
1. Esminis kasatoriaus argumentas yra tai, jog byloje buvo nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip pat kitos sąlygos, būtinos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymui.
2. Pažymėtina, kad pagal įstatymą švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Taip yra todėl, nes sprendimą taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas kitas bylos aplinkybes.
3. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. savo noru pats neatvyko, nepranešė teisėsaugos institucijoms apie labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įsigijimą, laikymą ir perdavimą. Byloje nėra duomenų, kad A. G. būtų ketinęs kada nors atvykti ir pranešti apie padarytą ar daromą veiką. Kasatorius prisipažino iš esmės verčiamas objektyvių bylos aplinkybių, t. y. kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Pagal teismų praktiką nelaikoma, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „<...> visi kaltinamieji iš esmės pripažino svarbias aplinkybes, susijusias su nusikalstamų veikų faktais, o tai palengvino bylos tyrimą ir duomenų, kurie įvertinti kaip įrodymai, nustatymą teisme. Toks visų kaltinamųjų požiūris ir gailėjimasis vertintinas kaip atsakomybė lengvinanti aplinkybė“. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino tik vieną A. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų, taip pat ir A. G. apeliacinius skundus, konstatavo, jog A. G. atsakomybę lengvina tik tai, kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad A. G. prisipažinimas palengvino bylos tyrimą, teismai nevertino kaip padėjimo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką ir nekonstatavo dar vienos iš būtinų sąlygų visumos BK 62 straipsnio 1 dalies taikymui. Taigi teismai pagrįstai pripažino, kad kasatoriaus byloje nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį, nes nėra įstatyme nustatytų sąlygų visumos.
4. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš būtinų alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
5. Minėta, kad, kasatoriaus nuomone, jo byloje nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismų praktikoje vadovaujamasi dominuojančia nuostata, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltinamasis prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tik tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą. Daugiau A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismai nenustatė. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nėra vienos pirminės būtinos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį – dviejų lengvinančių atsakomybę aplinkybių.
6. Tai konstatavus, vertinimas to, yra ar nėra byloje kuri nors (bent viena) iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų būtinų BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų, nebeturi prasmės. Kita vertus, teismai pagrįstai, argumentuotai nurodė, kad „visi nuteistieji įgyvendindami bendrą sumanymą – siekdami platinti psichotropines medžiagas – padarė nors ir netapačius veiksmus, bet tokius, kurie numatyti 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalies dispozicijoje“, kad buvo siekiama šias medžiagas kontrabandos būdu išgabenti į užsienį, kad jos buvo perduodamos bendrininkams. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. G. šioje byloje atliko aktyvius veiksmus, kurie nėra antraeilio pobūdžio.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad tik viena A. G. nusikalstama veika – kontrabanda (BK 199 straipsnio 2 dalis) – nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad ji buvo nebaigta ne A. G. valia, bet todėl, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai užkirto kelią šio nusikaltimo padarymui. Tuo tarpu nusikaltimai, numatyti BK 232¹ straipsnyje, laikomi baigtais atlikus bent vieną alternatyvią veiką: gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Minėta, kad A. G. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą platinti, įgijo, laikė, gabeno, perdavė stambiu mastu psichotropines medžiagas. Vadinasi, A. G. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 232¹ straipsnyje, pagrįstai pripažintas baigtu.
Taigi, kolegijos nuomone, priešingai negu teigia kasatorius, jo baudžiamojoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog yra nustatytos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose.
7. Kasatoriaus prašymo skirti jam bausmę, švelnesnę, negu įstatymo numatyta, kontekste pažymėtina, jog bausmė A. G. paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų. Skiriant bausmę atsižvelgta į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nei vienai iš jų nesuteikta nepagrįstai prioritetinė reikšmė, teisingai įvertintas padarytos veikos pavojingumas. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nusikaltimai, susiję su psichotropinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių. Nuteistojo A. G. veika buvo siekiama psichotropines medžiagas labai dideliu kiekiu (stambiu mastu) platinti ir užsienyje.
Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalies sankciją (2000 m. birželio 15 d. redakcija) kaltininkui galėjo būti paskirtas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki šešiolikos metų. Teismas A. G. paskyrė švelniausią minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.
Pagal BK 199 straipsnio 2 dalies sankciją (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) kaltininkui galėjo būti skiriamas laisvės atėmimas nuo trijų iki dešimties metų. Teismas A. G. paskyrė švelniausią minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.
Subendrinant šias bausmes ir skiriant galutinę subendrintą bausmę, teismas A. G. parinko palankesnį bausmių skyrimo principą – apėmimo (griežtesne bausme apimant švelnesnę). Taigi galutinė subendrinta bausmė A. G., kolegijos nuomone, ne per griežta, skiriant tokią bausmę A. G. atsižvelgta ir į pernelyg ilgai užsitęsusį procesą jo byloje.
8. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad švelninti A. G. galutinę subendrintą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, paskirtą pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, nėra teisinio pagrindo.
Dėl kasatoriaus argumentų apie BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė ir nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo metu jo pateiktų naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir paduodant apeliacinį skundą.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl rūpybos jo motinai reikalingumo ir kreipimosi šiuo klausimu į teismą, nebuvo žinomos nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei nurodytos nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde. Kasatorius pats pripažįsta, kad jos paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu.
Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato galimybės papildyti apeliacinį skundą. Taigi teismo metu pateikti duomenys nėra apeliacinio skundo dalis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėjo prašymu prie bylos pridėti dokumentai dėl rūpybos nustatymo ir rūpintojo S. G. paskyrimo. Prieš priimant sprendimą šiuos dokumentus pridėti prie bylos, teismo posėdžio pirmininkė perskaitė A. G. pateikiamus dokumentus, išklausė proceso dalyvių nuomonės. Taigi teismas nepaneigė nuteistojo A. G. ir jo gynėjo nurodytų naujų aplinkybių, į kurias gynėjas prašė atsižvelgti skiriant bausmę.
Šioje nutartyje minėta, kad A. G. ir jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikti dokumentai nėra apeliacinio skundo dalis, kad skiriant bausmę nepažeisti BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kad teismai A. G. paskyrė švelniausias bausmes iš numatytų sankcijose BK straipsnių, pagal kuriuos yra kvalifikuotos A. G. veikos, kad skiriant galutinę subendrintą bausmę buvo taikomas A. G. palankus bausmių subendrinimo principas, kad byloje nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnį. Vadinasi, nurodytų aplinkybių kontekste, tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo paminėti A. G. ir jo gynėjo pateikti teismo posėdyje dokumentai, negali būti laikoma esminiu BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimu šioje byloje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Pranas Kuconis
Jonas Prapiestis
