Civilinė byla Nr. 3K-7-73/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.1; 37; 38
„S“
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus, Zigmo Levickio, Aloyzo Marčiulionio, Teodoros Staugaitienės, Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius teismo prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 12 994,13 Lt žalos. Jis nurodė, kad 2002 m. lapkričio 9 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu sužalotos N. Ž. ir L. R. Baudžiamoji byla pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, iškelta 2002 m. gruodžio 21 d., nutraukta, nes įvykio kaltininkas V. R. ir nukentėjusiosios susitaikė. Ieškovas joms išmokėjo 85 procentus pašalpos gavėjų kompensuojamojo uždarbio ligos pašalpas: L. R. – 3635,85 Lt, N. Ž. – 9358,25 Lt. Ieškovo teigimu, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Kadangi kaltininkas buvo apdraudęs transporto priemonę HONDA CONCERTO (valstybinis Nr. duomenys neskelbtini) privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, tai eismo įvykis turėtų būti pripažintas draudiminiu, o ieškovui žala, patirta dėl jo, atlyginta. 2005 m. gruodžio 29 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau šis teigė, kad tam nėra pagrindo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 3 d. sprendimu, atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir vadovaudamasis 2001 m. rugsėjo 13 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4.4 punktu, CK 1.125-1.127 straipsniais, ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sprendė, kad draudiko pareigos nagrinėjamu atveju nustatomos ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės normas, o pagal draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kurios nustato, kokia tvarka ir kokią žalą privalo atlyginti draudikas. Draudimo išmoka mokama tik tada, kai įvykis yra draudiminis. Taisyklių 4.4 punkte nustatyta, kad reikalavimas atlyginti žalą turi būti pareikštas per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią tretysis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą. Kolegija sprendė, kad apeliacinio skundo motyvais, jog šiam reikalavimui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metu ieškinio senaties terminas ir kad CK 1.127 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, o šis terminas prasidėjo 2003 m. kovo 15 d., kai buvo išmokėta paskutinė ligos pašalpa, nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - priteisti Valstybinio socialinio draudimo fondui iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 12 994,13 Lt žalos. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš draudiminių teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus ir AB „Lietuvos draudimas“ nesieja jokie draudiminiai santykiai, todėl šame ginče turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VSDFV Marijampolės skyrius v. UADB „Balticums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-255/2006, konstatavo, kad, ieškovo reikalavimas yra kilęs dėl žalos padarymo fakto, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo, todėl ieškovo pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, nustatanti trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti.
2. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 4.4 punkte nustatytas vienerių metų terminas nuo dienos, kurią tretysis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, pareiškimui dėl reikalavimo atlyginti žalą apdraustajam paduoti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino faktinių bylos aplinkybių, įrodančių, kada Fondo valdybos Mažeikių skyrius sužinojo apie atsakovo prievolę atlyginti žalą. Tokį faktą ieškovas sužinojo 2005 m. lapkričio 25 d., t. y. tada, kai gavo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį, kuria nutarta priimti V. R. prieštaravimus dėl 2005 m. spalio 7 d. teismo įsakymo dėl 12 994,13 Lt išieškojimo kreditoriui Fondo valdybos Mažeikių skyriaus naudai. Kasatoriaus teigimu, jis nepraleido Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 4.4 punkte nustatyto pretenzinio termino, nes į atsakovą kreipėsi 2005 m. gruodžio 29 d.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad CK 1.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos CK normos, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. CK 6.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja šis Kodeksas ir kiti įstatymai. CK 6.988 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai, o 6.1018 straipsnyje nustatyta, kad „šio skyriaus taisyklės taikomos įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita“. Minėtų įstatymų normų analizė akivaizdžiai nurodo, kad tik draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą pabrėžęs, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė; tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, taip pat pagal draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. R., AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-174/2005; 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. V. J., UAB „Baltic Polis“, bylos Nr. 3K-3-626/2005).
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
2002 m. lapkričio 9 d. kelyje Kuršėnai – Mažeikiai įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotos N. Ž. ir L. R. Dėl fakto, 2002 m. gruodžio 21 d. Tardymo skyriuje prie Mažeikių rajono policijos komisariato buvo iškelta baudžiamoji byla, pagal nusikaltimo požymius, nustatytus Baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 2 dalyje. Baudžiamoji byla buvo nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiosioms susitaikius, tačiau įvykio kaltininku buvo pripažintas V. R.
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius nukentėjusiosioms priskaičiavo ir išmokėjo 85 procentus pašalpos gavėjų kompensuojamojo uždarbio ligos pašalpos: N. Ž. – 9358,25 Lt, L. R. – 3635,85 Lt.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pagrindu ir tvarka ieškovo išmokėtos nukentėjusiosioms jų sveikatos sužalojimo atveju ligos pašalpos turi būti įskaitytos į atlygintinos žalos dydį, o ieškovas pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį laikytinas įgijusiu regreso teisę į atsakovą kaip į atsakingo už žalą asmens draudiką. Teismas ieškinį atmetė atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nustatęs, kad apie teisę į žalos atlyginimą ieškovui buvo žinoma dar 2003 metais, o į atsakovą jis kreipėsi tik 2005 m. gruodžio 29 d., į teismą – 2006 m. sausio 27 d., nors pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį iš draudimo teisinių santykių atsiradusiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas, kad draudiko pareigos šiuo atveju nustatomos ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės normas, o pagal sutartinius draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kuriose nustatyta, kokia tvarka ir kokią žalą privalo atlyginti draudikas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialinės teisės normų pažeidimus, kurie turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, todėl jie yra naikintini (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl CK 1.125 straipsnio taikymo
CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ir AB „Lietuvos draudimas“ tokie santykiai nesieja, todėl šiame ginče turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens nėra draudimo teisinių santykių, bet ieškovui, kaip draudikui pereina teisė reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už šią žalą asmens (subrogacija). Pažymėtina, kad subrogacija, nustatyta CK 6.1015 straipsnyje yra ne regresas, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, bet CK 6.101 straipsnio 4 dalyje nustatyta įstatyminė cesija (lot. cessio – „kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą“), t. y. CK 6.1015 straipsnis yra vienintelis, kai įstatymo tai laikoma įstatymine cesija draudimo teisiniuose santykiuose. Atkreiptinas dėmesys, kad jau pati subrogacijos formuluotė (lot. subrogare – „pakeisti, išrinkti vietoje kito“) parodo kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Toks aiškinimas atitinka ir taisykles suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005, atskleidžiant subrogacijos taikymo civilinės atsakomybės draudimo atveju esmę.
Kadangi tarp ginčo šalių yra susiklostę ne draudimo, bet žalos atlyginimo teisiniai santykiai, darytina išvada, kad atmesti ieškovo reikalavimą taikant CK 1.125 straipsnio 7 dalį, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, nebuvo pakankamo teisinio pagrindo. Šiuo atveju taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Byloje yra kilęs ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo, o tai susiję su fakto nustatymu ar buvo draudiminis įvykis, ar ne. AB „Lietuvos draudimas“ bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad ieškovas draudimo išmoką nukentėjusiosioms išmokėjo neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Šios aplinkybės bylą nagrinėję teismai nesiaiškino. Aiškinantis dėl draudiminio įvykio, būtina svarstyti klausimą ar nereikėtų trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti V. R., ar tai galėtų turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms ateityje. Apeliacinės instancijos teisme šie nurodyti esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti. Bylą nagrinėję teismai, priimdami procesinius sprendimus, iš esmės sprendė klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, todėl bylos esmė liko neatskleista. Dėl paminėtų priežasčių byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Zigmas Levickis
Aloyzas Marčiulionis
Teodora Staugaitienė
Juozas Šerkšnas
