Dėl skolos ir avanso išieškojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-375/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. nenurodytas

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 114.4; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos ir avanso išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartį, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Lt negrąžintos paskolos, 20 000 Lt avanso, 5 procentus metinių palūkanų nuo negrąžintos 20 000 Lt paskolos nuo paskolos grąžinimo dienos (2006 m. gegužės 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentus metinių palūkanų nuo negrąžinto 20 000 Lt avanso nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 19 d. sudarė su atsakovu paskolos sutartį, pagal kurią paskolino atsakovui 20 000 Lt, o šis įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2006 m. balandžio 30 d., taip pat įsipareigojo laiku negrąžinus paskolos mokėti 5 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2005 m. gruodžio 19 d. su atsakovu sudarė preliminarų susitarimą, kurio pagrindu jis sumokėjo atsakovui 20 000 Lt avansą, skirtą 0,25 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, Kalino kaime, nuosavybės teisės atstatymui, šio žemės sklypo atidalijimui bei visų dokumentų, reikalingų žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, sutvarkymui, o atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovui 0,25 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, Kalino kaime, už 55 000 Lt. Šia sutartimi buvo susitarta, kad nesudarius pirkimo–pardavimo sutarties dėl atsakovo kaltės, šis grąžins ieškovui 20 000 Lt avansą. Pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta 2006 m. gegužės mėnesį. Ieškovo teigimu, atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, negrąžino 20 000 Lt paskolos, nesudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 40 000 Lt pagrindinio mokėjimo ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad byloje yra rašytinė paskolos sutartis, sudaryta 2005 m. gruodžio 19 d. paskolos davėjo ieškovo ir paskolos gavėjo atsakovo, ją pasirašė abi šalys, atsakovo parašo tikrumas patvirtintas ekspertizės aktu. Teismas nustatė, kad paskolos sutarties 1 straipsnyje nurodyta, jog ieškovas paskolino atsakovui 20 000 Lt iki 2006 m. balandžio 30 d. Nustatęs, kad paskolos grąžinimo terminas yra suėjęs, tačiau paskolos sutartyje įvardyti pinigai negrąžinti, teismas sprendė, jog atsakovui tenka pareiga vykdyti prievolę. Teismas nustatė, kad pagal šalių 2005 m. gruodžio 19 d. sudarytą susitarimą ieškovas perdavė atsakovui 20 000 Lt už žemės sklypo, esančio Kalino kaime, nuosavybės teisės atstatymą, 0,25 ha ploto žemės sklypo atidalinimą, pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą, dokumentų sutvarkymą; ieškovas įsipareigojo nupirkti iš atsakovo žemės sklypą 2006 m. gegužės mėnesį, atsakovui įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus; susitarime nustatyta, kad nesudarius pirkimo–pardavimo sutarties dėl atsakovo kaltės, jis turi grąžinti ieškovui sumokėtus 20 000 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ne dėl atsakovo kaltės nebuvo įvykdyta susitarimu sulygta prievolė, taip pat, kad atsakovas atliko konkrečius veiksmus, už kuriuos gavo atlygį. Anot teismo, veiksmų neatlikimas kaip tik ir parodo atsakovo kaltę. Pažymėjęs, kad nepakanka įrodymų nustatyti, jog tikrieji šalių ketinimai buvo kitokie, negu nurodyta rašytiniuose sandoriuose, taip pat, kad šalys nesudarė paskolos sutarties, teismas konstatavo, jog byloje įrodyta, kad šalys sudarė du savarankiškus sandorius – paskolos sutartį ir susitarimą. Spręsdamas reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, teismas pažymėjo, kad ginčo paskolos sutartyje ir susitarime nėra susitarta dėl palūkanų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Kolegija nurodė, kad šalių sudarytas susitarimas kvalifikuotinas kaip preliminarioji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, šalys nesudarė pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, 20 000 Lt ieškovo atsakovui sumokėtas avansas pagal šalių sudarytą preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo panaudotas pagal susitarime nurodytą paskirtį ir nebuvo įskaitytas į ieškovo iš atsakovo perkamo žemės sklypo kainą, todėl atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovui pagal 2005 m. gruodžio 19 d. šalių sudarytą susitarimą gautus 20 000 Lt. Dėl 2005 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties kolegija pažymėjo, kad ši sutartis buvo sudayta tą pačią dieną ir tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir pirmiau nurodytas šalių susitarimas. Vertindama atsakovo atsikirtimus dėl šios sutarties kolegija pažymėjo, kad nors atsakovas teigia nematęs, kokį dokumentą pasirašė 2005 m. gruodžio 19 d. (dokumentas buvo pasirašomas tamsoje, automobilyje), tačiau tą dieną tarp šalių sudaryto susitarimo (preliminarios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties) sudarymo fakto neneigia, o teigia, jog paskolos sutarties sudarymo fakto neprisimena. Kolegija, atsižvelgusi į prieštaringus atsakovo paaiškinimus, ekspertizės išvadą, kad ant 2005 m. gruodžio 19 d. paskolos sutarties ir susitarimo yra to paties asmens, t. y. atsakovo, parašas bei į tai, kad atsakovas iki šiol nesikreipė į teismą su reikalavimu pripažinti paskolos sutartį negaliojančia CK išvardytais sandorių negaliojimo pagrindais, padarė išvadą, kad 2005 m. gruodžio 19 d. šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kuri patvirtina, jog atsakovas iš ieškovo pasiskolino 20 000 Lt.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl paskolos sutarties. Kasatorius nurodo, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalis paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta ne nuo sutarties pasirašymo, o nuo pinigų ar daiktų perdavimo. Jis teigia, kad paskolos sutarties pasirašymo neprisimenąs, tuo tarpu pinigų, kaip paskolos, ieškovas jam neperdavė. Bylą nagrinėję teismai nevertino ir nepasisakė dėl pinigų perdavimo fakto buvimo, tenkindami ieškinio dalį dėl pinigų priteisimo pagal paskolos sutartį, pažeidė CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalis, 6.875 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-145/2009; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011). Tik nustačius, kad pinigai ar daiktai paskolos gavėjui buvo perduoti, konstatuotina, jog tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011, nurodyta, kad įrodyti, jog paskolos dalykas yra perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui. Paskolos sutarties tekste nurodytas žodis „pasiskolino“ nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti paskolos dalyko perdavimo momento patvirtintu.

Dėl preliminariosios sutarties. Kasatorius nurodo, kad pagrindinė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jo kaltės, o dėl to, jog žemės sklypo savininkas J. K., kurio vardu kasatorius veikė pagal įgaliojimą, atšaukė išduotą įgaliojimą. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl piniginių lėšų priteisimo preliminariosios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, nesurinko visų galimų įrodymų, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnio 1 dalį, nenustatė byloje tiesos, netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su tuo, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties jis (kasatorius) negalėjo sudaryti ne dėl savo kaltės. Anot kasatoriaus, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties jis negalėjo sudayti dėl to, kad įgaliojimas, kurio pagrindu veikdamas jis turėjo teisę tvarkyti žemės reikalus, buvo panaikintas. Kasatoriaus teigimu, ieškovas, pasirašydamas preliminariąją sutartį, žinojo, kad jis (kasatorius) dar neturi žemės, kurią įsipareigoja parduoti, ir, tai žinodamas, prisėmė riziką.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties ir jos sudarymo fakto

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-544/2011). Nustačius, kad paskolos dalykas paskolos gavėjui nebuvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai matytis pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011). Kasacinis teismas taip pat yra konstatvęs, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka,,perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo – paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine ar nuginčijama). Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011).

Šioje byloje vienas iš ieškovo pareikštų reikalavimų yra priteisti iš atsakovo 20 000 Lt negrąžintos paskolos. Byloje pateiktoje šalių pasirašytoje paskolos sutartyje nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Sutarties teksto formuluotė,,A. A. – paskolos gavėjas pasiskolino iš A. P. – paskolos davėjo <...> 20 000 litų, kuriuos privalo grąžinti iki 2006 m. balandžio 30 d.“ paskolos dalyko perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Kasatorius, atsikirsdamas į šį reikalavimą, be kita ko, teigė, kad iš ieškovo pinigų nesiskolino ir jų negavo (T. 1, b. l. 53, 77). Dėl to ieškovui, reikalaujančiam priteisti skolą, teko pareiga įrodyti paskolos dalyko – pinigų–perdavimo kasatoriui ir paskolos sutarties sudarymo faktą (CPK 12, 178 straipsniai). Bylą nagrinėję teismai turėjo tirti ir vertinti faktinius bylos duomenis ir jų pagrindu padaryti išvadą dėl nurodyto fakto egzistavimo arba neegzistavimo. Jeigu šalis neįvykdo jai tenkančios atitinkamų faktinių bylos aplinkybių įrodymo pareigos, teismas tas aplinkybes pripažįsta neįrodytomis, neegzistuojančiomis. Kasatorius, apeliacine tvarka ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde taip pat, be kita ko, teigė, kad pinigai jam pagal paskolos sutartį perduoti nebuvo, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalis (T. 2, b. l. 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ginčijamos paskolos sutarties sudarymo ir kasatoriaus prievolės grąžinti skolą faktus konstatavo netyręs ir nenustatęs paskolos dalyko – pinigų – perdavimo fakto egzistavimo. Tai teikia pagrindą pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti skolą paskolos sutarties pagrindu, netinkamai taikė CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos aptariamu klausimu. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos yra pagrindas naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nuspręsta dėl ieškinio reikalavimų priteisti 20 000 Lt skolą paskolos sutarties pagrindu ir nuo šios sumos procesines palūkanas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Ginčo dėl nurodytų reikalavimų išsprendimui būtina nustatyti ir vertinti faktines bylos palinkybes, todėl, panaikinus nurodytą apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lietuva Statoil“ v. UAB „DL logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2012; kt.).

Šioje byloje kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl lėšų priteisimo preliminariosios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nesurinko visų galimų įrodymų, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnio 1 dalį, nenustatė byloje tiesos, netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su tuo, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties jis (kasatorius) negalėjo sudaryti ne dėl savo kaltės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, bylos medžiagą, faktinius bylos duomenis, apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo argumentus, CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl lėšų priteisimo preliminariosios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nesurinko visų galimų įrodymų, nenustatė byloje tiesos, kasatorius kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindo, jį patvirtinančių teisinių argumenų, nepaiso proceso teisės normose įtvirtinto rungimosi principo, CPK 179 straipsnio nuostatų dėl teismo veiksmų įrodinėjimo procese. Kasaciniame skunde teigiant, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami nurodytą reikalavimą, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, skunde nėra nurodyti šį teiginį patvirtinantys teisiniai argumentai. Bylos medžiaga teikia pagrindą išvadai, kad įrodinėjimo procese kasatoriaus procesinės teisės nebuvo pažeistos, jis laisvai jomis disponavo. Teismų išvados priteisti ieškovo naudai iš kasatoriaus 20 000 Lt, šio gautų pagal preliminariąją sutartį, bei procesines palūkanas nuo šios sumos atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo naikinti arba pakeisti apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovo naudai iš kasatoriaus priteista 20 000 Lt, šio gautų pagal preliminariąją sutartį, bei procesines palūkanas nuo šios sumos (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Remiantis išdėstytais argumentais apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovo naudai iš kasatoriaus priteista 20 000 Lt, šio gautų pagal preliminariąją sutartį, bei procesines palūkanas nuo šios sumos paliktina nepakeista, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta dėl ieškinio reikalavimų priteisti 20 000 Lt skolą paskolos sutarties pagrindu ir priteisti nuo šios sumos procesines palūkanas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Naikinant nurodytą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, taip pat naikintinos ir jos (nutarties) dalys, kuriomis apeliacinės instancijos teismas priteisė iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai bei paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 14,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis, kuriomis: paliktos nepakeistos Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo dalys, kuriomis iš atsakovo A. A. ieškovo A. P. naudai priteista 20 000 Lt skola pagal paskolos sutartį ir nuo šios sumos penkių procentų metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 3200 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo A. A. ieškovo A. P. naudai priteista 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Palikti nepakeistas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis, kuriomis paliktos nepakeistos Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo dalys, kuriomis iš atsakovo A. A. ieškovo A. P. naudai priteista 20 000 Lt, sumokėtų pagal preliminariąją sutartį, ir nuo šios sumos penkių procentų metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Česlovas Jokūbauskas

Antanas Simniškis