Dėl skolos, bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-357/2012

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01317-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 39; 40.3; 42.8 (S)

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ūkininkės V. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „ZSTATYBA“ ieškinį atsakovei ūkininkei V. V., trečiasis asmuo BUAB „Amilista“, dėl skolos, bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sutarties aiškinimo ir sutartinių santykių kvalifikavimo, ar ieškovas pradinį skolininką – atsakovę – pakeitė nauju ir ar ją atleido nuo prievolės įvykdymo – ar įvyko novacija, arba ar buvo skolos perkėlimas.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 15 261,88 Lt skolos už atliktus darbus, 5524,80 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos 20 786,68 Lt sumos, mokėtinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jo ir atsakovės 2008 m. birželio 25 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis, o 2008 m. rugpjūčio 7 d. – susitarimas dėl rangos darbų atlikimo. Ieškovo teigimu, sutartyje numatyti darbai buvo atlikti, išrašyta PVM sąskaita faktūra ZST Nr. 800021, tačiau atsakovė neatsiskaitė.

Byloje nustatyta, kad:

atsakovė ir trečiasis asmuo 2008 m. balandžio 10 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 08-09, kuria rangovas (trečiasis asmuo) įsipareigojo atlikti skysto mėšlo rezervuaro, kurio talpa 1800 kub. m, statybos darbus bei įrengti mėšlo siurblius už 332 049,05 Lt;

atsakovė ir ieškovas 2008 m. birželio 25 d. sudarė rangos sutartį Nr. 08/06/25/01, kuria rangovas (ieškovas) įsipareigojo atlikti 152 m ilgio srutų surinkimo kanalų įrengimą už 135 800,39 Lt;

atsakovė 2008 m. gegužės 6 d. bei 2008 m. liepos 28 d. mokėjimo nurodymais, 2008 m. spalio 27 d. mokėjimo pavedimu už statybos darbus pagal 2008 m. balandžio 10 d. rangos sutartį pervedė trečiajam asmeniui 332 049,05 Lt;

atsakovė ir ieškovas 2008 m. rugpjūčio 7 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2008 m. birželio 25 d. rangos sutarties, kuriuo rangovas (ieškovas) įsipareigojo atlikti papildomus ardymo, betonavimo ir grindų betonavimo darbus už 15 261,88 Lt, užsakovas įsipareigojo apmokėti už atliktus darbus iki 2008 m. gruodžio 15 d.;

ieškovas 2008 m. spalio mėn. atliko sutartus darbus ir pateikė atsakovei pasirašyti atliktų ardymo, betonavimo darbų už 4412,33 Lt bei grindų betonavimo darbų už 10 849,55 Lt aktus; 2008 m. spalio 13 d. ieškovas išrašė atsakovei 15 261,88 Lt PVM sąskaitą faktūrą ZST Nr. 800021, nurodė apmokėti iki 2008 m. gruodžio 15 d.;

už tuos pačius atliktus darbus ieškovas trečiajam asmeniui surašė atliktų grindų betonavimo darbų už 10 401,15 Lt bei ardymo, betonavimo darbų už 4132,84 Lt aktus, kurių pagrindu 2008 m. spalio 22 d. išrašė trečiajam asmeniui apmokėti 14 534 Lt PVM sąskaitą faktūrą ZST Nr. 800021;

pagal trečiojo asmens kreditorių sąrašą 2009 m. birželio 30 d. jis buvo skolingas ieškovui 14 534 Lt;

ieškovas 2009 m. liepos 29 d. nusiuntė atsakovei priminimą dėl skolos sumokėjimo, nurodė, kad ji nėra apmokėjusi 15 261,88 Lt skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą ZST Nr. 800021;

ieškovas 2009 m. rugsėjo 23 d. surašė 14 534 Lt kreditinę PVM sąskaitą faktūrą trečiajam asmeniui;

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi trečiajam asmeniui iškėlė bankroto bylą (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad kadangi trečiasis asmuo negalėjo nustatytu terminu atlikti visų darbų, tai ieškovo ir atsakovės 2008 m. rugpjūčio 7 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 1 prie 2008 m. birželio 25 d. rangos sutarties dėl darbų, kuriuos pagal 2008 m. balandžio 10 d. sutartį turėjo atlikti trečiasis asmuo. Atsakovė pagal 2008 m. balandžio 10 d. sutartį trečiajam asmeniui sumokėjo visą sumą. Ieškovas 2008 m. spalio mėnesį pateikė atsakovei, kaip užsakovei, du atliktų darbų aktus, kuriuos ši pasirašė ir jų pagrindu ieškovas atsakovei apmokėti už atliktus darbus 2008 m. spalio 13 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą ZST Nr.800021. Taip pat 2008 metų spalio mėnesį ieškovas trečiajam asmeniui, kaip užsakovui, pateikė du atliktų darbų aktus ir jų pagrindu trečiajam asmeniui apmokėti už atliktus darbus 2008 m. spalio 22 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą ZST Nr. 800021, tačiau trečiasis asmuo sąskaitos neapmokėjo. Teismas konstatavo, kad nurodyti atliktų darbų aktai yra dėl tų pačių darbų, už kuriuos ieškovas išrašė dvi – 2008 m. spalio 13 d. ir 2008 m. spalio 22 d. – tuo pačiu numeriu – ZST Nr. 800021 – PVM sąskaitas faktūras, atlikimo. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas sutiko pakeisti 2008 m. rugpjūčio 7 d. papildomo susitarimo Nr. 1 sąlygas, t. y. pagal šią sutartį skolininkę ūkininkę V. V. pakeisti skolininku UAB „Amilista“, ieškovas pradinę skolininkę V. V. atleido nuo apmokėjimo už darbus, šią prievolę perkeldamas trečiajam asmeniui. Teismas konstatavo, kad ieškovo valia įvyko novacija ir atsakovė buvo atleista nuo apmokėjimo už atliktus statybos darbus pagal 2008 m. rugpjūčio 7 d. papildomą susitarimą Nr. 1, šią prievolę perkeliant trečiajam asmeniui.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. sausio 19 d. sprendimu Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 15 261,88 Lt skolos, 2764,00 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 18 025,88 Lt sumos, mokėtinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant šioje byloje dėl to, ar įvyko novacija, būtina aiškintis ginčo šalių santykius nustatančių sutarčių nuostatas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalių 2008 m. rugpjūčio 7 d. papildomame susitarime Nr. 1 nurodyta, jog su rangovu UAB „ZSTATYBA“ atsiskaito užsakovas V. V., šio susitarimo bei kitų sutarčių tekste nėra minima UAB „Amilista“, nėra nustatyta, kad rangovas darbus atlieka už UAB „Amilista“ ar kad apmokėti už atliktus darbus įsipareigoja UAB „Amilista“. Nustačiusi, kad ieškovas darbų atlikimo aktus bei PVM sąskaitą faktūrą pateikė apmokėti tiek atsakovei, tiek trečiajam asmeniui, tačiau atsakovei PVM sąskaita faktūra pateikta 2008 m. spalio 13 d., o trečiajam asmeniui – 2008 m. spalio 22 d., kolegija padarė išvadą, jog kreditorius UAB „ZSTATYBA“ nesutiko atleisti pradinio skolininko V. V. nuo prievolės sumokėti 15 261,88 Lt skolos. Pažymėjusi, kad novacijai konstatuoti turi būti aiškiai išreikšta sutarties šalių valia, o šiuo atveju to nebuvo, priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovas nesutiko, jog skolininkės prievolė pasibaigtų, kolegija konstatavo, kad novacijos pagrindu atsakovės prievolė nepasibaigė. Kolegija pažymėjo, kad nė vienoje iš bylos šalių sudarytų rangos sutarčių ar susitarimų nenurodyta apie skolos ar prievolių perkėlimą ar perdavimą iš vieno skolininko kitam, byloje nėra rašytinės skolos perkėlimo sutarties. Anot kolegijos, nors kreditorius UAB „ZSTATYBA“ ir nurodė sutikęs, kad už atliktas paslaugas jam sumokėtų UAB „Amilista“, o ne atsakovė, tačiau pažymėjo, kad CK 6.50 straipsnio pagrindu kreditorius prievolės įvykdymą gali priimti iš trečiojo asmens, todėl jis neprieštaravęs, kad V. V. skolą sumokėtų UAB „Amilista“. Kolegija, įvertinusi tai, kad nebuvo sudaryta rašytinė skolos perkėlimo sutartis, o kreditorius tik iš dalies sutiko su skolos perkėlimu (ką patvirtina tiek V. V., tiek UAB „Amilista“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros), padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo skolos perkėlimo fakto. Nustačiusi, kad atsakovė nustatytu terminu nesumokėjo už atliktus darbus, kolegija tenkino reikalavimą priteisti skolą. Kolegija sprendė, kad atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą, todėl turi mokėti delspinigius, tačiau šalių sutartimi sulygti 0,2 proc. neapmokėtų darbų kainos dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną yra neprotingai dideli, todėl mažintini iki 0,1 proc. dydžio.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorė nurodo, kad vertinant ginčo šalių susitarimą turėjo būti vadovaujamasi ne pažodiniu sutarties tekstu, bet nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio nuostatas, nes prioritetą suteikė pažodiniam sutarties aiškinimo principui. Kasatorės teigimu, tikruosius šalių ketinimus atskleidžia byloje pateikti įrodymai ir visų ginčo šalių konkliudentiniai veiksmai: ieškovas išrašė atliktų darbų aktus, kuriuos pateikė ir jai, ir trečiajam asmeniui, taip pat išrašė jai (2008 m. spalio 13 d.) ir trečiajam asmeniui (2008 m. spalio 22 d.) PVM sąskaitą faktūrą tuo pačiu numeriu ZST Nr. 800021; trečiajam asmeniui išrašyta PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į ieškovo apskaitą ir anuliuota tik 2009 m. rugsėjo 23 d., o jai (kasatorei) išrašyta PVM sąskaita faktūra į ieškovo buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta. Anot kasatorės, pretenzijos jai pateikimas tik po to, kai trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla, PVM sąskaitos faktūros Nr. ZST 800021 anuliavimas tik Utenos rajono apylinkės teisme jai pateikus šį dokumentą kaip įrodymą, patvirtina skolos perkėlimo faktą. Teisiškai nereikšminga, ar skolos perkėlimas kvalifikuojamas pagal CK 6.116 straipsnį ar 6.141 straipsnį. Kasatorės teigimu, ar šalių susitarimą kvalifikuojant kaip skolos perkėlimą, ar kaip novaciją, pakeičiant pradinį skolininką, ji turėjo būti vertinama kaip kreditoriui nebeįsipareigojęs asmuo. Kasatorė nurodo, kad iš CK 6.141 straipsnio 2 dalies akivaizdu, jog įstatymų leidėjas suteikė teismui diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar išreikšta šalių valia, ar ji pakankamai aiški ir nekelia abejonių. Kreditoriaus (ieškovo) veiksmai neabejotinai patvirtina pradinio skolininko pakeitimą nauju. Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, kokių tarpusavio įsipareigojimų siekė ieškovas, pasirašydamas atliktų darbų aktus su trečiuoju asmeniu, išrašydamas jam PVM sąskaitą faktūrą ir ją apskaitydamas. Nenustačius tikrosios šių valinių veiksmų prasmės buvo netinkamai kvalifikuoti ginčo šalių teisiniai santykiai. Šalių valia buvo išreikšta rašytine forma, todėl nebuvo pažeisti CK 6.118 straipsnio reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad įstatymais nesuteikta galimybės kreditoriui reikšti reikalavimą pradiniam skolininkui, jeigu naujasis neįvykdo prisiimtų įsipareigojimų, teismas nevertino ieškovo veiksmų kaip piktnaudžiavimo savo teisėmis ir be pagrindo netaikė CK 1.137 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.50 straipsnį. Ieškovo veiksmai – atliktų darbų perdavimo aktų ir jų pagrindu PVM sąskaitos faktūros surašymas trečiajam asmeniui UAB,,Amilista“ – įrodo, kad naujuoju skolininku ieškovas laikė trečiąjį asmenį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti galioti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. sprendimą, priteisti 800 Lt atstovimo išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. CK 6.115, 6.118 straipsniuose, 1.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žodžiu gali būti sudaromi tik sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos. Šalių sudarytos rangos sutarties Nr. 08/06/25/01 8.4 punkte nustatyta, kad visi sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jeigu jie sudaryti raštu. Skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė, šalių dokumentuose skolos perkėlimas nepaminėtas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Kasatorė teigia jau įvykdžiusi identišką prievolę trečiajam asmeniui, todėl skola turėjo būti perkelta trečiajam asmeniui, tačiau teisme ji tokių aplinkybių neįrodinėjo, teismai jų nenustatė.

2. Ieškovas iš trečiojo asmens negavo prievolės įvykdymo. Kasatorės be teisinio pagrindo iki sutarties su ieškovu papildomiems darbams sudarymo atlikti mokėjimai trečiajam asmeniui vertintini kaip prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą. CK 6.50 straipsnio pagrindu ieškovas turėjo teisę priimti prievolės įvykdymą iš bet kurio tai padaryti pasiūliusio asmens, tačiau jis nepakeitė prievolės šalių ir neatleido kasatorės nuo prievolės įvykdymo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo ir ginčo santykių kvalifikavimo

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas. Lietuvos sutarčių teisėje pripažįstama, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką, besikeičiančius verslo santykius, nulemtus rinkos pokyčių ir raidos, bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys taip pat turi teisę sudaryti vadinamąsias mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, kurioms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad vertinant ginčo šalių susitarimą turėjo būti vadovaujamasi ne pažodiniu sutarties tekstu, bet nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio nuostatas, nes prioritetą suteikė pažodiniam sutarties aiškinimo principui. Anot kasatorės, kreditoriaus (ieškovo) veiksmai neabejotinai patvirtina pradinio skolininko pakeitimą nauju. Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, kokių tarpusavio įsipareigojimų siekė ieškovas, pasirašydamas atliktų darbų aktus su trečiuoju asmeniu, išrašydamas jam PVM sąskaitą faktūrą ir ją apskaitydamas, o nenustačius tikrosios šių valinių veiksmų prasmės buvo netinkamai kvalifikuoti ginčo šalių teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010; kt.). Kasacinio teismo pabrėžta tai, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; kt.). Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „ Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, nors esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB,,Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009).

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad skolos perkėlimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl skolos perkėlimo instituto, yra konstatavęs, kad skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Pasisakydamas dėl novacijos instituto, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad novacija yra vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Tai vieno ar kelių prievolės esminių elementų (prievolės šalies, dalyko, įvykdymo būdo) naujumas, dėl kurio visiškai arba iš dalies pasibaigia prievolė vienai ar visoms jos šalims. Prievolės šalies pasikeitimas kaip prievolės novacija yra kvalifikuojama tam tikrais atvejais. Pagal CK 141 straipsnio 1 dalį pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Kitas atvejis, numatytas šioje normoje kaip šalies novacija, yra ankstesnio kreditoriaus pakeitimas nauju, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui. Jeigu šalių pasikeitimas sutartyje neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal šalių konkrečią sutartį (CK 6.101, 6.115, kiti straipsniai). Dėl prievolės pasibaigimo novacija turi būti prievolės šalių susitarimas, nes ji nepreziumuojama ir turi būti aiškiai išreikšta. Jeigu yra prievolės šalies novacija, tai dėl jos turi susitarti pradinės ir naujos prievolės šalys, išskyrus atvejus, kai įstatymo nustatyta, kad tam tikrų asmenų sutikimas nereikalingas (pvz., CK 6.141 straipsnyje nustatytas atvejis, kai novacija galima be pradinio skolininko sutikimo). Šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas vienoje ar keliose sutartyse arba kitokiu būdu. Pvz., kreditoriaus pasikeitimas gali būti įforminamas atskira sutartimi, o kitose sutartyse gali būti įforminami naujo kreditoriaus santykiai su pagrindiniu skolininku ir papildomais skolininkais (įkaito davėju, laiduotoju ir kt.), arba visi prievolės dalyviai – kreditoriai (pradinis ir naujas) ir skolininkai (pagrindinis ir papildomas) – gali sudaryti vieną sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011). Byloje esant ginčiui dėl skolos perkėlimo, novacijos faktų egzistavimo, jų įrodinėjimo pareiga tenka tokiais faktais besiremiančiai šaliai (CPK 12, 178 straipsniai).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje apeliacinės instancijso teismas, aiškindamas šalių susitarimą (sutartį), vadovavosi tiek subjektyviojo, tiek ir objektyviojo sutarčių aiškinimo metodais, tinkamai derindamas juos tarpusavyje. Pirmiausia teismas gilinosi į rašytinių sutarčių tekstą, o po to taikė subjektyviojo sutarčių aiškinimo metodą, analizavo tikruosius šalių ketinimus, jų elgesį po sutarties sudarymo. Kasatorei savo atsikirtimus byloje grindžiant teiginiais apie įvykusią novaciją arba skolos perkėlimą, o ieškovui tai neigiant, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas sutartį ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, sprendė, ar byloje surinkti įrodymai teikia pagrindą padaryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas išreiškė valią atleisti atsakovę – skolininkę nuo prievolės įvykdymo, ją (atsakovę) pakeisti kitu skolininku – trečiuoju asmeniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio nuostatas. Faktiniai bylos duomenys, byloje pateiktos sutartys, jas išaiškinus pagal sutarčių aiškinimo taisyklės, teikė apeliacinės instancijos teismui pagrindą konstatuoti, kad kasatorės nurodomi novacijos ir (arba) skolos perkėlimo faktai neegzistuoja, nes nėra pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas išreiškė valią atleisti atsakovę – skolininkę nuo prievolės įvykdymo, ją (atsakovę) pakeisti kitu skolininku – trečiuoju asmeniu (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Byloje nėra pateiktos rašytinės sutarties, kurioje būtų išreikšta valia, kad kasatorės skola ieškovui perkeliama trečiajam asmeniui ir pastarasis perima šią skolą, o kasatorė atleidžiama nuo prievolės ieškovui vykdymo. Teismų nustatyti ieškovo atlikti veiksmai – atliktų darbų aktų surašymas (2008 m. spalio 22 d.) ir pateikimas trečiajam asmeniui, kaip užsakovui rangos santykiuose, bei jų pagrindu 2008 m. spalio 22 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas trečiajam asmeniui apmokėti, kuriais remiasi kasatorė, savaime nėra būdingi nei novacijai, nei skolos perkėlimui ir neteikia pakankamo pagrindo kurio nors iš jų egzistavimui konstatuoti. Tokiais ieškovo veiksmais sukuriama regimybė dėl trečiojo asmens prievolės, kuri šiam, kaip užsakovui, atsirado iš rangos santykių su ieškovu, egzistavimo, tačiau jie (veiksmai) neteikia duomenų apie skolininko pasikeitimą, kreditoriaus atleidimą skolininko nuo prievolės įvykdymo. Byloje nustatyta, kad prieš tai ieškovas atliktų darbų aktus surašė (2008 m. spalio 13 d.) bei juos pateikė kasatorei, kaip užsakovei, ši juos pasirašė, ieškovas išrašė (2008 m. spalio 13 d.) PVM sąskaitą faktūrą ir pateikė kasatorei apmokėti. Būtent pastarieji kasatorės pasirašyti atliktų darbų aktai yra jos prievolės, dėl kurios vykdymo šioje byloje kilęs ginčas, pagrindas. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad jai išrašyta PVM sąskaita faktūra nebuvo įtraukta į ieškovo apskaitą, nes tokia faktinė aplinkybė nėra konstatuota nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismų. Kasatorė, turėdama ketinimą, kad jos sąmoningai be teisinio pagrindo sumokėtomis trečiajam asmeniui lėšomis būtų dengiama jos skola ieškovui, o ji nuo prievolės ieškovui būtų šio atleista, visų pirma turėjo išsiaiškinti ieškovo valią bei ketinimus ir, jiems (šalių valiai bei ketinimams) sutapus, privalėjo atitinkamai įforminti suderintą valią, tačiau to nepadarė, todėl turi prisiimti iš to kylančius teisinius padarinius. Akivaizdu, kad kreditoriaus interesas yra gauti prievolės įvykdymą. Jį gali pateikti tiek skolininkas, tiek kitas asmuo. Kreditoriaus elgesio variantas, kai skolininkas nėra atleidžiamas nuo prievolės, tačiau kartu sutinkama prievolės įvykdymą priimti iš kito asmens, nedraudžiamas. Šios bylos atveju kasatorei teigiant apie atitinkamo turinio jos ir ieškovo suderintos valios egzistavimą, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga teko kasatorei. Šaliai, kuriai tenka atitinkamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, jų neįrodžius, teismas turi teisę konstatuoti, kad tos faktinės aplinkybės neįrodytos, neegzistuoja.

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės pateikia savo nuomonę dėl sutarties aiškinimo, atitinkamų įrodymų vertinimo, šalių teisinių santykių kvalifikavimo, tačiau nepagrindžia teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas sutartį, vertindamas įrodymus, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, būtų pažeidęs teisės normas, netinkamai jas taikęs. Teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.50 straipsnį, kasatorė klaidingai interpretuoja apskųstą sprendimą. Minėta, kad kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui kasaciniame skunde nepagrindžiant teisės normų pažeidimo, skundo argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo išvadų, pagrįstų visų byloje surinktų įrodymų visetu.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetant kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti 800 Lt atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą. Kadangi kasacinis skundas atmetamas, tai ieškovo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas tenkintinas, jas ieškovo naudai priteisiant iš kasatorės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R1-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktas, 8.14 papunktis).

Kasaciniame teisme patirta 47,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. pažyma). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Dėl taikyto vykdymo sustabdymo

Bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme baigiamas priimant nutartį (nutarimą) (CPK 356 straipsnio 3 dalis). Priėmus ir paskelbus šią nutartį, byla yra išnagrinėta kasacine tvarka, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. kovo 14 d. nutartimi taikyto apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo terminas – iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka – pasibaigė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės ūkininkės V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB,,ZSTATYBA“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš kasatorės ūkininkės V. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 47,03 Lt (keturiasdešimt septynis litus 3 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Česlovas Jokūbauskas

Antanas Simniškis